Byla 2A-813-638/2017
Dėl namo ir kiemo statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25014-1041/2016 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui Z. G. dėl namo ir kiemo statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė ieškinyje prašė teismo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ir ½ dalį kiemo statinių (unikalus Nr. ( - )), esančių adresu ( - ), priteisiant iš atsakovo 37 875 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3–7).

    1. Ieškovė ieškinyje nurodė ir papildomai paaiškino, kad gyvenamasis namas su kiemo statiniais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šalims po ½ dalį. Žemės sklypas, kuriame pastatytas gyvenamasis namas, visas priklauso atsakovui. Atsakovas vienas naudojasi visu namu ir į jį ieškovės neįsileidžia, vengia bendrauti su ieškove. Namas yra vieno buto, atidalijus namą į du turtinius vienetus lieka bendro naudojimo patalpos (vonia, tualetas, virtuvė, rūsys, garažas) ir tai neminimizuoja ginčų ir konfliktų tarp bendraturčių atsiradimo, pagal šiuo metu nusistovėjusius tarpusavio santykius bendraturčiams kartu naudoti šį namą (gyventi jame) yra neįmanoma. Šio namo ½ dalies rinkos vertė yra 37 875 Eur (36 200 Eur gyvenamojo namo + 1 675 Eur kiemo statinių). Atidalijus natūra bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas nebus užtikrintas, nes visiškai atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nepaliekant bendrai naudojamų namo patalpų, neįmanoma: name yra po vieną sanmazgą, šildymo sistemą ir katilinę.
    2. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė ir papildomai paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovas neturi galimybės sumokėti ieškovei kompensacijos, nebent ji sutiktų su 30 procentų mažesne. Atsakovo nuomone, 146,38 kv. m bendrojo ploto gyvenamąjį namą įmanoma paskirstyti naudojimui dviem savininkams. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų dėl neva netinkamo atsakovo elgesio, ir dėl to kylančių sunkumų jai naudotis turto dalimi. Šalių santuoka buvo nutraukta abiem susitarus, ne dėl atsakovo kaltės. Ieškovė pati niekaip nesiekė valdyti savo turto dalies, rūpintis jos išlaikymu. Ieškovė nuo santuokos nutraukimo momento negyvena ginčo turte, neišlaiko jo šildymo sezono metu, nemoka turtui prižiūrėti reikiamų mokesčių. Ieškovė turi išnaudoti galimybę savo turto dalį parduoti rinkoje. Galimas turto atidalijimas natūra, nes tokiu atidalijimu nebus padaroma neproporcinga žala daikto paskirčiai. Be to, ieškovė gali kreiptis į teismą dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo. Atsakovas sutiktų sumokėti 10 000 Eur kompensaciją. Kita vertus, ekspertizės aktu nustatyta neteisinga turto vertė, nes namas su žemės sklypu įvertintas kartu, kai žemės sklypas nuosavybės teise priklauso tik atsakovui. Dėl atsiliepime nurodyto argumento, kad kompensacija turėtų būti mažinama dėl to, kad ieškovė nemoka turtui prižiūrėti reikiamų mokesčių, papildė, kad šią aplinkybę jau laiko kaip pagrindą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo už svetimo turto išlaikymą. Su pasiūlymu parduoti namą ir pasidalinti pinigines lėšas atsakovas nesutiko, nes ten yra jo tėviškė. Ieškovė gyvena atskirai, turi jos vardu registruotą butą. Šalys dėl galimo smurto susitaikė, todėl atsakovas kaltu nepripažintas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – atidalino turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )) su kiemo statiniais (unikalus Nr. ( - )), esančius adresu ( - ), iš bendrosios dalinės ieškovės L. G. ir atsakovo Z. G. nuosavybės, turtą priteisiant natūra atsakovui Z. G.. Priteisė ieškovei L. G. iš atsakovo Z. G. 37 875 Eur kompensaciją už atsakovui atitenkančią ieškovei priklausiusią ½ dalį turto.
    2. Teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad atsakovas vienas naudojasi visu namu, priešingai – atsiliepime patvirtino, kad ieškovė nuo santuokos nutraukimo negyvena ginčo turte. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nereiškė priešpriešinio reikalavimo (kad ginčo turtas natūra atitektų ieškovei, jam išmokant atitinkamo dydžio kompensaciją), kitų galimų atidalijimo būdų nenurodė ir nepagrindė. Ieškovė nurodė turinti kitą gyvenamąją patalpą, neketinanti ginčo namu naudotis pagal paskirtį. Teismas sprendė, kad ieškovės reiškiamas bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo būdas, atsižvelgiant į proporcingumo ir protingumo, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principus, yra priimtiniausias, nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai, yra pagrįstas.
    1. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo galimybes išmokėti ieškovei ieškinyje nurodytą kompensaciją, tokiu būdu užsitikrinant nuosavybės teises į gyvenamąją patalpą – ieškinio patenkinimo atveju atsakovui atitektų visas gyvenamasis namas su kiemo statiniais. Nustatant atsakovo galimybes sumokėti ieškovei kompensaciją reikšmingomis pripažino aplinkybes, kad atsakovo vardu registruota 2008 m. gamybos transporto priemonė „D. S.“, valstybinis Nr. ( - ) (b. l. 107). Be to, atsakovas yra perleidęs nuosavybės teises į keletą nekilnojamojo turto objektų: žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, esančius adresu ( - ); žemės sklypus, esančius adresais ( - )(b. l. 108–123) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės leidžia spręsti apie pajamų gavimą ir atitinkamai jų turėjimą. Atsakovas nepagrindė ir net neįrodinėjo, kad socialiai negali sumokėti kompensacijos. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog atsakovo nurodytos aplinkybės nelaikytinos pakankamomis sprendžiant, jog likusios 30 procentų dalies kompensacijos (kas sudaro 11 362,50 Eur) sumokėjimas atsakovui būtų neįgyvendinama, jo interesus iš esmės pažeidžianti priemonė. Teismas vertino atsakovą neįrodžius, kad jis yra nepajėgus įvykdyti ieškovės pasirinktą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą. Iš esmės sutiko su ieškovės pasirinktu modeliu, kitų galimų atidalijimo būdų nenurodė ir nepagrindė. Priešpriešinių įrodymų atsakovas nepateikė, neįrodė kitokios ginčo turto vertės, o tuo pačiu ir kompensacijos sumos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos 2016 m. spalio 4 d. Turto aprašą Nr. 2-25014-1041/2016. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas nevertino, kad ieškovė nepateikė irodymų negalinti naudotis ginčo turtu. Ieškovė 2016 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu pati nurodė, kad gyvena ginčo name šiltuoju metų laiku.
      2. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad jo pozicija yra nepagrįsta dėl to, kad jis neginčijo ieškovės teisės reikšti reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir nesutiko su ieškovės pasirinktu atidalijimo būdu. Apeliantas ir dabar nurodo, kad 146 kv. m gyv. namas gali būti atidalijamas (su proporcinga žala) naudotis dviem bendraturčiams, todėl ieškovės siūlymas jam priimti jos turtą ir išmokėti už jį itin didelę piniginę kompensaciją buvo nepriimtinas.
      3. Apeliantas niekada nereiškė pozicijos dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nes jis ir toliau gyvena name, nedraudžia ieškovei naudotis turtu, jam nėra poreikio nesant jo teisių pažeidimų spręsti dėl atidalijimo ar naudojimosi tvarkos. Nesuprantamas teismo argumentas, kad jei apeliantas nereiškė naudojimosi tvarkos nustatymo byloje reikalavimo, toks reikalavimas teismo negali būti sprendžiamas.
      4. Teismo sprendimu yra iš esmės pažeidžiamos apelianto teisės į namą - jis verčiamas pirkti laisvoje rinkoje likvidų daiktą prieš savo valią, verčiamas sumokėti už tą daiktą jo vertės neatitinkančią sumą. Svarbiausia šiame nelogiškame sprendime yra jo įvykdymo galimybė. Labai abejotina, kad areštuotoji apelianto asmeninio turto dalis, kuri suvaržyta kaip garantas ieškovės reikalavimui, iš varžytynių galėtų būti parduota už ieškinio kainą. Teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad sutiktų sumokėti piniginę kompensaciją 10 000 Eur, t. y. ginčijo reikalaujamos kompensacijos dydį.
      5. Apeliantui nesuprantamas teismo prieštaringas motyvas dėl ginčo turto vertės. Teismas nurodė, kad žemės sklypo priklausymas tik vienam iš bendraturčių turėtų reikšmės nustatant ginčo pastatų rinkos vertę, tačiau atidalijant kompensacija skaičiuojama tik nuo pastatų vertės. Teismas nevertino ieškovės pateiktame Vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės akto Nr. RE16-014 psl. 24 esančios pastabos, kad atskiri valdos elementai paprastai nėra nekilnojamojo turto rinkoje parduodami ir nėra nekilnojamojo turto rinkos objektais.
      6. Kritiškai vertintinas ir teismo argumentas dėl neva geros apelianto turtinės padėties, t. y. dėl jo parduotų nekilnojamojo turto objektų. Žemė yra apeliantui atkurta nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suformuota į atskirus sklypus, tris iš kurių apeliantas pardavė dar prieš 13 metų, būdamas tik susituokęs su ieškove, ir pradėjęs statyti ginčo namą. Teismas nevertino aplinkybės, kad nutraukiant santuoką visas namų apstatymas liko ieškovei, kad ji turi asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą bei vieno kambario butą.
      7. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad būtent ieškovei skirtina piniginė kompensacija. Abi šalys yra pensininkai, o byloje nėra duomenų apie vieno kurio turimas sukauptas pinigines lėšas. Teismo nuoroda, kad apeliantas gali išmokėti kompensaciją, niekuo nepagrįsta.
    1. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Ginčo namas yra vienbutis - name yra vienas sanmazgas, viena virtuvė, viena šildymo sistema ir katilinė, vienas garažas, todėl atidalinimas natūra, ieškovės nuomone, yra neįmanomas, nes nėra galimybės kitaip minimizuoti konfliktų tarp ginčo šalių. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas nurodytas aplinkybes, bei tai, kad atsakovas jokios kitos pozicijos, be tos, kad nesutinka su prašomos ieškiniu priteisti kompensacijos dydžiu, neteikė, pagrįstai tenkino ieškinį.
      2. Atsakovo siūlyta 10 000 Eur kompensacija, kai viso dalinamo turto vertintojas-ekspertas statinius įvertino 75 750 Eur, akivaizdžiai neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
      3. Kadangi atsakovas nepateikė kitokio ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais įvertinimo, nereiškė ieškinio dėl ieškovės pateiktos vertės nuginčijimo, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės pateiktas ginčo turto įvertinimas yra teisingas, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pagrįstai tenkino ieškinį bei priteisė prašomą kompensaciją, o atsakovui visą ginčo turtą.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
    2. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bendraturčiai gali susitarti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų, t. y. nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančią dalį natūra arba parduoti bendrą daiktą ir pasidalyti proporcingai pagal turimą dalį už parduotą daiktą gautus pinigus, arba prašančiam atidalyti sutikus, gauti iš kitų bendraturčių kompensaciją už jam tenkančią dalį, arba priteisti vienam ar keliems bendraturčiams piniginę kompensaciją be jų sutikimo ir kt. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia kitų bendraturčių sutikimo; tik bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Turto bendraturčiui prašant atidalyti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, daiktas gali būti padalijamas natūra. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitu atveju vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638).
    3. Nesutiktina su atsakovo apelianto Z. G. (toliau – apeliantas, atsakovas) argumentais, kad ieškovei nėra kliūčių naudotis savo nuosavybe. Nėra ginčo, kad šalys 2012 m. gegužės 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtinta sutuoktinių turto pasidalinimo sutartimi nusprendė pasidalinti santuokos metu įgytą turtą, ieškovei asmeninės nuosavybės teise atiteko ½ dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių ( - ). Tačiau 2016 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad nuo praėjusių metų ji nebeturi raktų nuo gyvenamojo namo, negali ten įeiti, dar gyvenant ginčo name atsakovas prieš ją panaudojo smurtą, ką patvirtina 2015 m. lapkričio 4 d. Kauno apylinkės teismo nutartis nutraukti ikiteisminį tyrimą ( b.l.100-102), gadina jos baldus, girtauja, dėl ko ieškovė negali normaliai naudotis savo nuosavybe ( garso įrašo nuo 18:02 min.). Atsakovas šių ieškovės paaiškinimų nenuginčijo.
    4. Apelianto argumentai, kad 146 kv. m gyv. namas gali būti atidalijamas (su proporcinga žala) naudotis dviem bendraturčiams, kad jis nedraudžia ieškovei naudotis turtu, kad jam nėra poreikio nesant jo teisių pažeidimų spręsti dėl atidalijimo ar naudojimosi tvarkos vertintini kaip deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti teiginiai. Apeliantas kaip dalyvaujantis byloje asmuo turėjo pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškove (CPK 8 straipsnis), tai reiškia, turėjo siekti optimalaus atidalijimo iš bendro turto varianto, siūlyti alternatyvius turto padalinimo variantus, pertvarkymo, perstatymo būdus. Tačiau apeliantas tokių variantų byloje nesiūlė, tik pripažino, kad name yra vienas sanmazgas, viena katilinė, viena virtuvė ( 2016 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio garso įrašo nuo 31:37 min.).
    5. Apeliantas kritikavo byloje pateiktą ekspertizės aktą teigdamas, kad pastatų vertė buvo nustatyta be žemės sklypo vertės ir kad už nustatytą kainą pastatų dalies nebūtų įmanoma parduoti varžytynėse. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad ieškovė savo reikalavimą grindė teismo eksperto M. K. parengtu gyvenamojo namo ( - ), vertės ekspertinio tyrimo aktu ( b.l. 39-77). Akte yra pažymėtos nustatytos tarpinės išvados, konkrečiai, kad 0,1201 ha žemės sklypo, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, vertė yra 31750 Eur ( b.l.61), ir kad visos gyvenamojo namo valdos (pastatų kartu su žemės sklypu) vertė yra 125 000 Eur ( b.l.75). Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertizės akte detaliai paaiškinta, kokiu metodu yra apskaičiuota ieškovei priklausančios pastatų dalies vertė, todėl abejoti ekspertizės išvada nėra jokio pagrindo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo statinių vertė nustatyta neteisingai, ekspertizės skirti neprašė. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas vertintinas tikslesniu turto vertės įrodymu už Nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis būtent šiame akte užfiksuotais duomenimis dėl atidalijamo turto vertės ir nesiremti VĮ Registrų centras masinio vertinimo būdu nustatyta verte. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).
    6. Apelianto cituojamas ekspertizės akto teiginys, kad atskiri valdos elementai paprastai nėra nekilnojamojo turto rinkoje parduodami ir nėra nekilnojamojo turto rinkos objektais, neleidžia daryti išvados, kad atidalinimas iš bendrosios nuosavybės yra apskritai negalimas. Apeliantas negali panaudoti prieš ieškovę to fakto, kad namo dalies pardavimas varžytynėse yra neįmanomas ar sunkiai įmanomas, nes tai suteiktų apeliantui nepagrįstą pranašumą prieš ieškovę. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad apelianto siūloma 10 000 Eur kompensacija neatitiktų protingumo, sąžiningumo kriterijų.
    7. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Tačiau jeigu teismas konkretaus ginčo atveju nustato, kad būtent šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, tai, atidalydamas iš bendrosios nuosavybės, turi griežtai paisyti įstatymų reikalavimų ir atsižvelgti į teismų formuojamą jų aiškinimo bei taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-535/2012).
    8. Apeliantas nurodė, kad jis yra nepajėgus išmokėti ieškovei priteistą piniginę kompensaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šis apelianto teiginys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pats teismo posėdyje pripažino, kad sutiktų mokėti 30 proc. mažesnę kompensaciją, t. y. 26 512,50 Eur, kas prieštarauja apelianto teiginiams apie sunkią jo materialinę padėtį. Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme atsakovas pabrėžė, kad žemės sklypas ( - ), yra jo tėviškė, vadinasi, išreiškė norą išlaikyti nuosavybės teisę į žemės sklypą ir pastatus jame. Tai vertintina kaip apelianto nenoras, kad būtų įvykdytas bendrosios nuosavybės atidalijimas, arba siekis sumažinti priteistiną kompensaciją. Tokia apelianto pozicija laikytina nepriimtina ir neteisėta ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
    9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
    1. Teismo sprendimą palikus galioti, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovė nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

8Apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo nekeisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai