Byla A-502-293-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

3dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. Violetai Mikutavičienei,

4atsakovo atstovėms I. J., A. B.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, tretysis suinteresuotas asmuo – Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (toliau – ir VTAK įstaiga; VTA kontrolierius; atsakovas; apeliantas) 2006 m. spalio 9 d. pažymos Nr. 15-2005/1-166 „Dėl L. K. skundo tyrimo” (toliau – ir Pažyma) 1 punktą, kuriuo buvo nuspręsta ją, kaip Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorę, įspėti dėl veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių mergaičių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą teisės aktų nenurodytais pagrindais.

9Skunde pareiškėja paaiškino, kad VTAK įstaiga, išnagrinėjusi 2005 m. gegužės 23 d. gautą L. K. skundą dėl nepilnametės V. A. įvaikinimo, surašė Pažymą. L. K. ketino įsivaikinti V. A., nors ši nepilnametė nebuvo įtraukta į galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Nurodė, kad tuo metu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, pareiškėja jau buvo pradėjusi rinkti medžiagą, kad būtų iškelta civilinė byla dėl nepilnamečių M. ir V. A. motinos valdžios apribojimo bei vaikų statuso išsprendimo, be to, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-186-05 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Teigė, jog atsižvelgęs į tai, atsakovas turėjo atsisakyti nagrinėti L. K., kuri nėra nei mergaitės giminaitė, nei globėja, pateiktą skundą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo (toliau – ir VTAKĮ) 26 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui, VTAKĮ 23 straipsnis numato skundo nagrinėjimo terminus: 1 mėnesis, prireikus šis terminas pratęsiamas iki 6 mėnesių; skundo nagrinėjimo terminą pratęsus, apie tai informuojamas pareiškėjas ir asmuo, kurio sprendimas ar veiksmai (neveikimas) skundžiami, tuo tarpu atsakovas neinformavo jos (pareiškėjos) apie tokį tyrimą ir tyrimo termino pratęsimą. Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas nepilnamečių M. ir V. A. interesus, pateikė ieškinį Šiaulių miesto apylinkės teismui dėl motinos valdžios apribojimo, nuolatinės globos nustatymo šeimoje, globėjo paskyrimo vaikams ir jų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo. Pažymėjo, jog 2005 m. gruodžio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį dėl neterminuoto motinos G. A. valdžios jos dukrų M. B. ir V. B. (buvusių A.) atžvilgiu apribojimo patenkino, taip pat nustatė mergaičių gyvenamąją vietą pas jų tėvą Ž. B. ir priteisė iš G. A. išlaikymą dukroms iki pilnametystės. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pabrėžė, jog rinkdama medžiagą minėtai civilinei bylai iškelti, pareiškėja išsamiai susipažino su situacija, mergaičių interesais ir ėmėsi visų procesinių veiksmų tam, kad būtų įgyvendinti Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – ir JTO) Vaiko teisių konvencijoje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinti principai dėl vaikų neatskyrimo ir jų gyvenimo šeimoje. Teigė, jog atsakovas pareiškėjos veiksmus neteisingai vertina kaip vaiko teisių pažeidimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad VTA kontrolierius, praėjus beveik metams po minėto Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo, rinko informaciją apie minėtų mergaičių gyvenimą su tėvu. Pareiškėjos teigimu, tai galima vertinti kaip teismo sprendimo revizavimą bei konstitucinės asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimą. Pažymėjo, kad tirdamas L. K. skundą ir priimdamas sprendimą, VTA kontrolierius vadovavosi tik VTAKĮ nuostatomis, nors šio įstatymo 3 straipsnis nustato pareigą vadovautis ir kitais įstatymais. Nurodė, kad vertindamas pareiškėjos veiksmus ginant viešąjį interesą, VTA kontrolierius nepaisė Prokuratūros įstatymo nuostatų, įtvirtinančių, kad prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų. Dėl šios priežasties, pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai ėmėsi vertinti jos, kaip prokurorės, procesinius veiksmus ir priėmė sprendimą ją įspėti, be to, net nenurodydamas konkretaus padaryto pažeidimo esmės. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad esant pagrindui, VTA kontrolierius turėjo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau pats negalėjo vertinti prokurorės veiksmų. Nurodė, kad iš Pažymos 1 punkto pareiškėjai neaišku, dėl ko konkrečiai ji yra įspėta. Taip pat pabrėžė, kad VTA kontrolieriaus įspėjimas jai sukelia atitinkamas neigiamas pasekmes, kadangi Pažyma yra išsiuntinėta suinteresuotiems asmenims ir jie, gavę šią pažymą, turi pagrindą manyti, kad ji (pareiškėja) yra įspėta už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, o tai mažina pareiškėjos, kaip prokurorės, autoritetą.

10Atsakovas VTAK įstaiga atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad VTA kontrolieriaus sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šiuo atveju pareiškėjos įspėjimas dėl veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių mergaičių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą, neturi jokios įtakos pareiškėjos, kaip prokurorės, teisėms ir negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis jos teises ir interesus. Tuo remdamasis, teigė, kad šiuo atveju byla turi būti nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (teismo posėdžio metu nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1982/2006). Rėmėsi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 58 straipsnio 4 dalies ir VTAKĮ 12 straipsnio 2 ir 3 punktų, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir atkreipė dėmesį į tai, kad VTAK įstaiga yra specializuota kontrolės institucija. Paaiškino, kad VTAK įstaigoje pradėto tyrimo pagal L. K. skundą dėl, pritaikant išimtį iš seserų (brolių) neišskyrimo principo, V. A. įvaikinimo ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-186-05 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose dalykai yra skirtingi. Pažymėjo, jog tai, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje buvo renkama medžiaga turint tikslą iškelti civilinę bylą dėl M. ir V. A. motinos valdžios ribojimo, nėra pagrindas VTAKĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais atsisakyti nagrinėti skundą. Nurodė, kad L. K. kreipėsi į VTA kontrolierių dėl mažametės V. A. įvaikinimo, todėl, siekiant išsiaiškinti mergaitės teisinį statusą, jos įvaikinimo galimybes ir institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, sprendimus (veiksmus, neveikimą) ir tokiu būdu užtikrinti vaiko teises bei jo teisėtus interesus, buvo pradėtas skundo tyrimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad L. K. neskundė Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės D. K. veiksmų ar neveikimo, todėl pastaroji raštu nebuvo informuota apie VTAK įstaigoje pradėtą tyrimą ir jo pratęsimą. Teigė, jog VTA kontrolierius nevertino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4950-569/2005. Nurodė, jog priešingai nei teigia pareiškėja, informacijos apie vaikų teisių ir jų teisėtų interesų užtikrinimą rinkimas, teismui priėmus sprendimą, negali būti vertinamas kaip sprendimo revizavimas ir konstitucinės žmogaus teisės į privatumą pažeidimas, kadangi vaiko teisės ir teisėti interesai gali būti pažeidžiami ir šeimos aplinkoje. Pažymėjo, kad VTA kontrolierius nedavė jokių pavedimų ar įpareigojimų Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorei D. K., taip pat nesikišo į pareiškėjos, kaip prokurorės, veiklą nei atliekamų procesinių veiksmų metu, nei po jų. Skundžiamoje Pažymoje, be kitų asmenų, yra pateiktas ir pareiškėjos veiksmų įvertinimas, tačiau išimtinai vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo aspektu. Pabrėžė, jog VTA kontrolierius taip pat nevertino prokurorės D. K. tarnybinės veiklos ir Prokuratūros įstatyme nustatyta tvarka. Rėmėsi VTAKĮ 25 straipsnio 4 punkto nuostata, įtvirtinančia vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus teisę įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ir teisėtus interesus, ir teigė, jog pareiškėjai pareikšto įspėjimo tikslas buvo atkreipti jos dėmesį į VTA kontrolieriaus pastebėtus vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo proceso trūkumus bei užtikrinti efektyvų ir tinkamą vaiko teisių ir teisėtų interesų gynimą ateityje.

11Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos pozicija sutinka.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir Pažymos 1 punktą panaikino.

14Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja ginčija Pažymos 1 punktą trimis aspektais: 1) atsakovas negalėjo jos (pareiškėjos) įspėti, nes tai prieštarauja Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalių, nustatančių prokuroro statusą ir nepriklausomumą, nuostatoms; 2) atsakovas privalėjo atsisakyti nagrinėti L. K. skundą, nes tuo metu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje buvo renkama medžiaga siekiant iškelti civilinę bylą ir pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje; 3) nagrinėdamas skundą, VTA kontrolierius neinformavo pareiškėjos apie atliekamą tyrimą ir jo termino pratęsimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimais dėl asmens teisės kreiptis į teismą ir administracinių teismų kompetencijos ir nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimai negali būti skundžiami teismui, yra neteisus, kadangi iš VTAKĮ 12 ir 13 straipsnių, 16 straipsnio 2 dalies, 25 ir 31 straipsnių nuostatų yra akivaizdu, jog VTAK įstaiga yra centrinis valstybinio administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalis, ABTĮ 2 straipsnio 7 dalis), kuriam įstatymu yra suteikti įgaliojimai pagal nustatytą kompetenciją vykdyti viešąjį administravimą visoje valstybės teritorijoje, todėl VTAK įstaigos priimti sprendimai negali būti vertinami kaip rekomendacinio pobūdžio aktai. Teigė, jog pareiškėjos paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1982/2006 šio ginčo atveju netaikytina, kadangi specialiaisiais įstatymais (VTAKĮ ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymu) VTAK įstaigai ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai yra nustatytos visiškai skirtingos funkcijos. Konstatavo, kad pareiškėja turėjo teisę su skundu dėl VTAK įstaigos jos atžvilgiu priimto sprendimo kreiptis į administracinį teismą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog iš skundžiamos Pažymos 1 punkto, kuriuo nuspręsta „įspėti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorę D. K. dėl veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių mergaičių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą teisės aktų nenurodytais pagrindais” apskritai nėra aišku, dėl ko konkrečiai yra įspėta prokurorė. Iš Pažymos turinio ir jos priedų teismas nustatė, kad VTAK įstaiga minėtą Pažymą surašė išnagrinėjusi 2005 m. gegužės 23 d. L. K. skundą. Taip pat nustatė, kad L. K. kreipėsi į VTAK įstaigą dėl mažametės V. A., augančios Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, įsivaikinimo (išskiriant seseris). Nurodė, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė, gindama nepilnamečių seserų M. ir V. A. interesus, nuo 2005 m. kovo 16 d. pradėjo rinkti medžiagą, kad būtų iškelta civilinė byla dėl motinos valdžios apribojimo, nuolatinės globos, gyvenamosios vietos nustatymo bei globėjų paskyrimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos 2005 m. kovo 16 d. rašte Nr. (10.1)-9-605 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėjui buvo pareikšta prokurorės nuomonė, kad, atsiradus galimybei, nepilnamečių globa turėtų būti nustatyta vienoje šeimoje, neišskiriant seserų ir teikiant pirmumą vaikų interesams, 2005 m. birželio 29 d. raštu Nr. 9-1459 pareiškėja prašė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybą informacijos apie minėtų nepilnamečių giminaitę R. T. (mergaičių tėvo seserį), pateikusią prašymą globoti seseris. Pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu patenkino prokuratūros ieškinį dėl neterminuoto motinos G. A. valdžios jos dukrų M. B. ir V. B. (buvusių A.) atžvilgiu apribojimo. Konstatavo, jog iš bylos dokumentų akivaizdu, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė D. K. (pareiškėja), vykdydama įstatymu prokuratūrai priskirtas funkcijas ir susirašinėdama su atitinkamomis valstybės institucijomis, rinko medžiagą turėdama tikslą iškelti minėtą civilinę bylą, kad būtų apginti dviejų nepilnamečių vaikų interesai, o tai reiškia, jog pareiškėjos veiksmai atitinka Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.163 straipsnio 4 dalies, 3.184 straipsnio 2 dalies, 3.263 straipsnio, 3.249 straipsnio l dalies 4 punkto reikalavimus, JTO Vaiko teisių konvencijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintus vaiko interesų prioriteto principus. Pažymėjo, jog iš teismo sprendimo akivaizdu, kad minėtų dviejų nepilnamečių vaikų interesai buvo apginti tinkamai, nes seserys A. nebuvo išskirtos ir įvaikintos, jų gyvenamoji vieta nustatyta su biologiniu tėvu. Remdamasis Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalimi, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi ir 11 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jei VTAK įstaiga turėjo pagrindą manyti, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė D. K., gindama nepilnamečių interesus, pažeidė įstatymą, ji (VTAK įstaiga) turėjo teisę apie tai informuoti aukštesnį prokurorą ir pasiūlyti jam pagal kompetenciją įvertinti jam pavaldžios prokurorės veiksmus ar neveikimą, tuo tarpu iš Pažymos sprendžiamosios dalies akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjos skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik VTAKĮ, nors to paties įstatymo 3 straipsnis jį įpareigoja remtis teisės aktų visuma. Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas, įspėdamas pareiškėją dėl jos veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą teisės aktų nurodytais pagrindais, viršijo savo kompetenciją. Pirmosios intancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šio ginčo dalykas – Pažymos 1 punkto teisėtumas, nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų ta apimtimi, kuria ji teigė, jog VTA kontrolierius privalėjo atsisakyti nagrinėti L. K. 2005 m. gegužės 23 d. skundą VTAKĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais

15III.

16Atsakovas VTAK įstaiga apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

17Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos bei nesilaikė Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nurodymų laikytis teisminių precedentų ir deramai neargumentavo, kodėl šia administracinių teismų praktika, kurioje buvo suformuluota taisyklė, jog Seimo kontrolierių tyrimo galutiniai aktai yra tik rekomendacinio pobūdžio aktai, nesukuriantys teisių ir pareigų nei viešojo administravimo subjektui, kurio veiksmas (neveikimas) skundžiamas, nei pareiškėjui, dėl ko jie nelaikytini nei individualiais aktais, nei norminiais teisės aktais ir neskundžiami administraciniams teismams, nebuvo remiamasi.

192. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad VTAK įstaigos priimami sprendimai negali būti vertinami kaip rekomendacinio pobūdžio aktai, todėl gali būti skundžiami administraciniam teismui, nesivadovavo ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies, 5, 15 ir 22 straipsnių nuostatomis. Pažymi, jog VTAKĮ 25 straipsnyje numatyti VTA kontrolieriaus priimtini sprendimai negali būti tapatinami su Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) numatytomis administracinėmis nuobaudomis ar tarnybinėmis nuobaudomis, kas taip pat patvirtina rekomendacinį VTA kontrolieriaus sprendimų pobūdį. Teigia, jog vien ta aplinkybe, kad VTAKĮ expressis verbis nėra nurodyta, kad VTA kontrolieriaus galutinis aktas – pažyma – yra rekomendacinio pobūdžio, nereiškia, kad ji yra privaloma

203. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 ir 2006 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1692/2006, kadangi nenustatė, ar Pažyma buvo pažeisti pareiškėjos teisės ir interesai, kaip jie buvo pažeisti bei kokius teisinius padarinius ši Pažyma sukėlė pareiškėjai. Teigia, jog Pažymos 1 punktas, kuriuo buvo įspėta pareiškėja, neapribojo jos (pareiškėjos), kaip prokurorės, statuso.

214. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1982/2006.

225. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nėra aišku, dėl ko buvo įspėta pareiškėja bei kad VTAK įstaiga, priimdama Pažymą, rėmėsi tik VTAKĮ nuostatomis, nors šis įstatymas įpareigoja remtis teisės aktų visuma, leidžia teigti, jog teismas neanalizavo VTAKĮ nuostatų ir sistemiškai, visapusiškai ir objektyviai nenagrinėjo ir nevertino Pažymos struktūros, jos pobūdžio ir teisinių padarinių. Nurodo, kad priimant ginčijamą Pažymą, buvo remiamasi vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų visuma, t. y. JTO Vaiko teisių konvencija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, CK, Prokuratūros įstatymu ir t. t.

236. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neobjektyviai, neišsamiai ir juridiškai nepagrįsdamas vertino pareiškėjos veiksmus ginant nepilnamečių M. ir V. A. teises ir teisėtus interesus, rėmėsi tik pareiškėjos bei Generalinės prokuratūros argumentais.

247. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo akivaizdu, jog pareiškėja tinkamai gynė minėtų nepilnamečių interesus, kadangi, kaip matyti iš Pažymos, viešojo administravimo subjektų, tarp jų ir pareiškėjos veiksmais (neveikimu), dar iki Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo buvo pažeidžiamos minėtų nepilnamečių teisės.

258. Atkreipia dėmesį į tai, kad apie Pažymoje užfiksuotus pareiškėjos, kaip prokurorės, vaiko teisių pažeidimus, kaip pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog turėjo būti padaryta, buvo informuotas Šiaulių miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras.

26Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, pateiktiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

27Pareiškėja atsiliepime į atsakovo VTAK įstaigos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog VTAK įstaigos sprendimai negali būti skundžiami teismui. Kiti atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

28Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino visus argumentus ir teisingai konstatavo, jog VTAK įstaiga apie pareiškėjos, kaip prokurorės, vaiko teisių pažeidimus turėjo informuoti aukštesnįjį prokurorą.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Apeliacinis skundas atmestinas.

32Administracinis ginčas kilęs dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2006 m. spalio 9d. pažymos, kurios 1 punktu nuspręsta įspėti Šiaulių miesto apylinkės prokurorę D. K. dėl jos veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių mergaičių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą teisės aktų nenurodytais pagrindais.

33Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VTA kontrolieriaus priimti sprendimai negali būti vertinami kaip rekomendacinio pobūdžio aktai ir gali būti administracinio ginčo objektu, tačiau tokia pozicija nėra tesinga.

34Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o teismas imasi tokią bylą nagrinėti. 22 ABTĮ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybės viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nuostatos pagrindžia išvadą, kad kreipimuisi į teismą teisminės gynybos pakanka asmens manymo, jo subjektyvaus suvokimo, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau to nepakanka teisei į reikalavimo patenkinimą realizuoti. Nustatyta tvarka pareikštą reikalavimą teismas priima ir, užvedęs bylą, ją nagrinėja, tirdamas faktines aplinkybes, vertindamas jas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, patvirtindamas arba paneigdamas reikalavimo teisę – teisę į pareikšto reikalavimo patenkinimą. Reikalavimo teisė pripažįstama tik nustačius, jog pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas, kitaip tariant, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

35Išanalizavęs ginčijamo akto priėmimo metu galiojusios redakcijos VTAKĮ 12 ir 13 straipsnių, 16 straipsnio 2 dalies, 25 ir 31 straipsnių nuostatas pirmosis instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad VTAK įstaigai įstatymu yra suteiktos atitinkamos viešojo administravimo funkcijos vykdytinos visoje valstybės teritorijoje, todėl VTAK įstaigos priimti sprendimai vienareikšmiškai negali būti vertinami kaip teisinių pasekmių nesukeliantys rekomendacinio pobūdžio aktai. Atitinkamų VTAK kontrolieriaus sprendimų privalomumas, o tuo pačiu ir teisinių pasekmių atsiradimo pagrindas, įtvirtintas 31 aptariamo įstatymo straipsnyje.

36Įstatymo ar teisės analogijos taikymo būtinybė iškyla tik tuomet, kai nustatoma spraga, t.y. nėra įstatymo ginčo teisiniam santykiui sureguliuoti (ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju tokia būtinybė nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas pagrindo taikyti kito subjekto veiklą reguliuojančio Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo, pagrįstai konstatavo, kad teismų praktika nagrinėjant administracines bylas dėl Seimo kontrolierių tyrimo aktų šioje byloje netaikytina.

37Tačiau apeliantas teisus teigdamas, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nustatyti ar ginčijamas aktas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus ir kaip.

38Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalimi įtvirtintą prokuroro, vykdančio savo funkcijas, nepriklausomumą. Ši nuostata atkartota Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje bei plėtojama 3 dalyje, draudžiančioje įvairiems subjektams duoti prokuratūrai įstatymuose nenustatytų pavedimų ar įpareigojimų arba kitaip kištis į prokurorų veiklą. Ginčijamos pažymos 1 punktu nuspręsta pareiškėją įspėti ne kaip fizinį asmenį, o kaip Šiaulių miesto apylinkės prokurorę. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis bei 4 straipsnio 3 dalis prokurorų veiksmų ir sprendimų kontolę pavedė aukštesniajam prokurorui ir teismui. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jei VTAK įstaiga turėjo pagrindą manyti, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė D. K., gindama nepilnamečių interesus, pažeidė įstatymą, ji (VTAK įstaiga) turėjo teisę apie tai informuoti aukštesnį prokurorą ir pasiūlyti jam pagal kompetenciją įvertinti jam pavaldžios prokurorės veiksmus ar neveikimą, tuo tarpu iš Pažymos sprendžiamosios dalies matyti, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjos skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik VTAKĮ, nors to paties įstatymo 3 straipsnis jį įpareigoja vadovautis teisės aktų visuma. Pripažįstama jog, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, įspėdamas pareiškėją dėl jos veiksmų ir neveikimo, ginant nepilnamečių interesus, ir galimo įgaliojimų viršijimo, ginant viešąjį interesą teisės aktų nurodytais pagrindais, viršijo savo kompetenciją, tuo pažeisdamas ir prokuroro nepriklausomumo principą. Šių aplinkybių pakanka ginčijamos atsakovo pažymos 1 punktą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Pareiškėjos procesinės veiklos vertinimas pirmosios instancijos teismo sprendime perteklinis.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija

Nutarė

40Atsakovo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41Nutartis neskundžiama.