Byla 2A-272-212/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėjos), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui R. K.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei O. J., tretiesiems asmenims Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo,

Nustatė

3Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti medinę pavėsinę, išardyti laiptus, akmeninę atraminę sienutę bei akmenimis grįstą aikštelę, esančius valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, ( - ) bei sutvarkyti statybvietę. Jei atsakovė per teismo nustatytą terminą neįvykdys teismo įpareigojimo nugriauti minėtus statinius, įpareigoti ieškovę nugriauti statinius (pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę), esančius valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, ( - ) bei sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtus su statinių nugriovimu ir statybvietės sutvarkymu susijusias išlaidas iš atsakovės; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis paaiškino, kad atsakovė valstybinėje žemėje pastatė statinius neteisėtai, savavališkai, pažeisdama įstatymų reikalavimus.

4Utenos miesto apylinkės teismas 2010-12-29 sprendimu įpareigojo atsakovę per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, ( - ) nugriauti bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą įpareigojo ieškovę atlikti medinės pavėsinės, laiptų, akmeninės atraminės sienutės, akmenimis grįstos aikštelės nugriovimą, statybvietės sutvarkymą, patirtas statinių nugriovimui ir statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš atsakovės. Priteisė iš atsakovės valstybei 130 Lt žyminio mokesčio ir 15,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad atsakovė valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, ( - ) savavališkai pasistatė medinę pavėsinę, laiptus, atraminę akmeninę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę. Minėtų statinių statybai atsakovė neturėjo nei nustatyta tvarka suderinto projekto, nei statybos leidimo. Tokiais savo veiksmais atsakovė, kaip minėtų statinių statytoja, pažeidė Statybos įstatymo 3str. 2d.1 ir 2p., 12str. 1d. 3p. Atsakovė statybas vykdė Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, valstybinėje žemėje. Utenos apskrities viršininkas 2008-10-07 priėmė įsakymą Nr. 3-413 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“, kuriuo atsakovę įpareigojo iki 2008-11-14 nugriauti neteisėtai pastatytus statinius bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovė iki šiol įpareigojimų neįvykdė. Kadangi atsakovė pasistatė pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, neturėdama leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto, todėl teismas įpareigojo ją per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, ( - ) nugriauti, bei sutvarkyti statybvietę. Sutinkamai su CPK 273 str. atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, teismas įpareigojo ieškovę atlikti statinių nugriovimą, statybvietės sutvarkymą, reikiamas nugriovimui, statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš atsakovės.

5Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, priimtas pažeidus CPK 185 str. Nurodo, kad teismas rėmėsi tik ieškovės pateiktu ieškiniu ir trečiųjų asmenų atsiliepimais į ieškinį bei Utenos apskrities viršininko 2008-10-07 įsakymu Nr. 3-413 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“. Teismo sprendime nėra nė vieno žodžio apie atsakovės atsiliepimą į ieškinį, neatsižvelgta į atsakovės pateiktus įrodymus bei argumentus, liečiančius ieškinio esmę. Teismas vertino tik 2008-09-09 savavališkos statybos aktą Nr. 115U-13, kuriame konstatuota, kad statoma medinė pavėsinė, kuri teisėtai pastatyta 2002-03-16 ir 2008-09-09 Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento inspektorės surašytą stabdymo aktą Nr. 115U-14, kuriuo stabdo statybas, užbaigtas 2002 m. Teismas visiškai neįsigilino ir nevertino 1999-04-16 suderintos su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūra pakrantės sutvarkymo schemos, Utenos apskrities viršininko administracijos 2002-03-13 rašto Nr. (14-06(40)2002)14-170 Dėl atsakymų termino ir pavėsinės statybos teisėtumo, 2002-03-27 suderinto žemės sklypo plano, kuriame pažymėta pavėsinė, Utenos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002-05-16 rašto Nr. 14-06(40)2002)14-303 dėl pavėsinės statybos.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę, ginčo santykiui tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo. Nurodo, kad Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, kurioje yra apeliantės neteisėtai pastatyti statiniai, žemės sklypas nesuformuotas ir Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų neįregistruotas, todėl remiantis Žemės įstatymo 5 str. 1 d. 8 p., kita įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė yra Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė. Atsakovė nei statybos valstybinę priežiūrą atliekantiems pareigūnams, nei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nepateikė duomenų apie žemės sklypo, kuriame užfiksuota savavališka statyba, nuosavybės teisę bei statinių teisėtumą pagrindžiančių dokumentų. Nurodo, jog apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos. Teismas vykusių posėdžio metu išsamiai nagrinėjo ir vertino dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus procesinius dokumentus, įrodymus, argumentus ir kt. Tai, kad teismo sprendime plačiau nepasisakyta apie apeliantės atsiliepimą į ieškinį, nesudaro pagrindo ginčijamą teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ir jį naikinti. Nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl medinės pavėsinės teisėto pastatymo iki 2002-03-13, nes apeliantė nepateikė jokių medinės pavėsinės pastatymo teisėtumą įrodančių dokumentų. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 5 d., neteisėtai apeliantės pastatyti statiniai nepatenka į išvardytų šioje teisės normoje statinių sąrašą, todėl tokio pobūdžio statiniai apskritai negali būti statomi pakrantės apsaugos juostoje. Nurodo, kad pavėsinės statybos schema nėra statybą leidžiantis dokumentas, o tik pakrantės sutvarkymo schema, o apeliantės pateiktas žemės sklypo planas yra galutinai nesuderintas, todėl toks dokumentas jokios teisinės galios neturi.

7Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

8Byloje nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2008-09-09 savavališkos statybos aktu konstatavo, kad atsakovė O. J. valstybinėje žemėje savavališkai stato medinę pavėsinę, įrengė medinius laiptus, akmeninę atraminę 6,70 metrų ilgio sienutę bei akmenimis grįstą 4,80 x 6,70 metrų dydžio aikštelę Vyžuonos upės šlaite ir upės apsaugos juostoje, Vyžuonų mstl., Utenos rajone. Atsakovei pateiktas reikalavimas sustabdyti statybos darbus, iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti (b. l. 10-12). Utenos apskrities viršininkas 20008-10-07 įsakymu įpareigojo O. J. nugriauti pavėsinę, išardyti laiptus, akmeninę atraminę sienutę ir akmenimis grįstą aikštelę, esančius ( - ) ir sutvarkyti statybvietę (b. l. 15). Nežiūrint į tai, kad buvo imtasi priemonių savavališkos statybos padariniams pašalinti, atsakovė nepašalino jų iki šiol.

9Nesutikdama su Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu, apeliantė teigia, kad teismas nevertino jos atsiliepime pateiktų argumentų ir įrodymų: 1999-04-06 suderintos su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros pakrantės sutvarkymo schemos, pasirašytos R. M.; Utenos apskrities viršininko administracijos 2002-03-13, 202-05-16 raštų, 2002-03-27 žemės sklypo plano, kuriame pažymėta pavėsinė. Kokias aplinkybes įrodo šie dokumentai, apeliantė nenurodo.

10Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

11Kaip žinai, statytojo teisė įgyvendinama išduodant jam įstatymo nustatyta tvarka statybos leidimą. Išduodant leidimą statyti statinius vadovaujamasi Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų normomis, kuriuose nustatyti reikalavimai, keliami statybai naudojamam žemės sklypui. Įstatymas reglamentuoja, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.). Taigi, žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui.

12Apeliantė nuo 2002 metų buvo raginama pateikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai žemės sklypo nuosavybės dokumentus bei sklypo planą suderintą su Utenos rajono vyriausiuoju architektu, kuriame būtų nurodyta pavėsinės statybos vieta ir gabaritai. Pastatyta pavėsine jai buvo leista naudotis tik laikinai, ne ilgiau kaip 3 metus (b. l. 62, 64). Iš žemės sklypo plano, patvirtinto 2002-03-27 (b. l. 34) matyti, kad pavėsinė yra valstybinės žemės plote. Įrodymų, kad šis žemės sklypas išnuomotas atsakovei, ar yra jos valdomas kitais teisėtais pagrindais, atsakovė nepateikė. Byloje esančios pakrantės sutvarkymo schemos, 1999-04-06 suderintos su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros darbuotoju R. M., negalima laikyti projektu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šios schemos. Be to, pavėsinė ir kiti statiniai pastatyti Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, kuri yra saugoma teritorija.

13Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui ir pan., todėl teisės aktuose, reglamentuojančiuose saugomas teritorijas, jų steigimą, apsaugą, tvarkymą, nustatomi tam tikri veiklos, tarp jų ir statybos, šiose teritorijose ribojimai.

14Apeliantė teigia, kad pavėsinės, laiptų, akmeninės atraminės sienutės ir akmenimis grįstos aikštelės statybos baigtos dar iki 2002-03-13. Tačiau pagal tuo metu galiojusio ir iki šiol tebegaliojančio Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį (2001-12-04 įstatymo Nr. IX-628 redakcija) pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Ginčo statiniai nepatenka į išvardytų šioje teisės normoje statinių sąrašą, todėl darytina išvada, kad atsakovės pastatyti statiniai net negalėjo būti statomi pakrantės apsaugos zonoje.

15Teisėjų kolegija daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, įvertino byloje esančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93 str.).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš O. J., a. k. ( - ) 8,30 Lt (aštuonis litus 30 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Proceso dalyviai