Byla 2S-1317-823/2011
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alvilita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui G. B. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

5Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Dignis“ ir G. B., dalyje dėl 3 439,10 Lt kreditorinio reikalavimo perleidimo (toliau – ir Sutartis). Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti kitiems asmenims reikalavimo teisę pagal Sutartį.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nurodė, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą. Šių aplinkybių įrodinėjimo reikalingumą lemia šalių procesinio dispozityvumo principas, besiremiantis prašančio asmens atsakomybe kitam asmeniui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsiradusios žalos atlyginimo. Tačiau ieškovas, prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, nenurodė jokių faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnis), t. y. neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo (CPK 178 straipsnis).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui G. B. parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti kitiems asmenims reikalavimo teisę pagal 2009 m. gegužės 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovas ieškiniu ginčija atsakovo nuosavybės teises į turtinius reikalavimus, įgytus pagal Sutartį. Atsakovas, sužinojęs apie ieškovo reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia, gali perleisti, parduoti, įkeisti savo turtines teises arba mainais atsiskaityti už perkamas prekes ar paslaugas. Tokiu atveju teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas arba pasidarys neįmanomas, nes kitos sutarties pagrindu reikalavimo teisės pereis kitiems asmenims. Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, todėl, ieškovo nuomone, skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta.

10Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas netenkintinas.

13Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę turi pagrįsti šias priemones taikyti prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis).

14Nors apeliantas teisus teigdamas, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tai nereiškia, jog prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismui teikiantis asmuo apskritai atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti tokio prašymo pagrįstumą, t.y. argumentuoti, kodėl, ieškovo manymu, konkrečiu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje būtinybė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nenurodė jokių tokio prašymo argumentų, apsiribodamas tik paties prašymo suformulavimu (b.l. 4-5). Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, nenurodęs jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančių argumentų, neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, ir todėl toks prašymas teismo negalėjo būti tenkinamas.

15Argumentus dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje apeliantas dėsto atskirajame skunde. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad prašymas jas taikyti yra neargumentuotas, neužkirto kelio apeliantui pakartotinai reikšti šį prašymą pirmosios instancijos teismui, pateikiant savo prašymą pagrindžiančius argumentus, kadangi nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo prejudicialumo savybės neįgyja. Apeliacinio proceso paskirtis – įvertinti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Atskirajame skunde išdėstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžiantys argumentai nepaneigia ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados, jog ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo neargumentuotas ir dėl to netenkintinas. Tačiau, atsižvelgdama į poreikį operatyviai spręsti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, taip pat į tai, kad, vadovaujantis CPK 334 straipsniu, gavęs atskirąjį skundą ir sutikdamas su jame nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę pats pasinaikinti skundžiamą nutartį, jei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, būtų nusprendęs esant poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina ir atskirajame skunde dėstomus laikinųjų apsuagos priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančius argumentus.

16Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas grindžia tuo, kad atsakovas, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, gali perleisti reikalavimo teisę tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis CPK 144 straipsniu, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsiranda tuomet, kai jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Iš šio proceso įstatymuose apibrėžto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio pagrindo akivaizdu, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tiesiogiai susijusios su laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančio asmens teisme reiškiamu reikalavimu ir jo patenkinimo galimybėmis. Laikinoji apsaugos priemonė, nesusijusi su byloje pareikšto reikalavimo patenkinimo galimybėmis, ir negalinti prisidėti prie būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsaugos, teismo negali būti taikoma.

17Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Dignis“ ir G. B. Galimas reikalavimo teisės perleidimas tretiesiems asmenims niekaip neįtakoja teismo sprendimo pripažinti šią reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia įvykdymo galimybių, todėl tokia laikinojo apsaugos priemonė teismo negalėjo būti taikoma kaip neatitinkanti CPK 144 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

18Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

19Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

20Atskirąjį skundą atmesti.

21Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai