Byla 2A-984-520/2008

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Tatjana Žukauskienė, Petras Jaržemskis, sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei, dalyvaujant ieškovams Z. R. (Z. R. ), S. B. , G. S. , ieškovo atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei , atsakovų atstovams J. M. , D. P. , trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais atstovėms A. T. , advokatei Inai Navickienei, trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų L. S. , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo bei panaudos sutarties panaikinimo iš dalies pagal ieškovų Z. R. (Z. R.), S. B. , G. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei bei dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo bei panaudos sutarties pakeitimo pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei (byloje dalyvauja tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų: A. L. , L. S. ),

Nustatė

2Ieškovai Z. R. (R.), S. B. , G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; panaikinti 2000-05-04 panaudos sutarties dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį ( - ), naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – VAVA) atkurti ieškovams nuosavybės teisę natūra į K. R. (K. R.) iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdytą 11,58 ha (10,6 dešimtinių) žemės dalį, esančios ( - ). Nurodė, kad jie pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jų senelio K. R. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise kartu su broliu M. R. (M. R. ) valdytą 11,58 ha (10,6 dešimtinių) žemės sklypo dalį, esančią ( - ). Visi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatyti pagrindai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę yra, tačiau VAVA atsisako šias teises atkurti, motyvuodama tuo, kad ginčo žemė Vyriausybės 1999-07-30 nutarimu Nr.895 yra suteikta naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Vilniaus apskrities viršininkas 2000-05-04 įsakymu Nr. 1460-01 nustatė, kad 120 ha sklypas ( - ), naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti bei 2000-05-04 panaudos sutartimi Nr. 22K01/2000-22759 99 metams perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Į minėtą 120 ha žemės sklypą patenka ir K. R. bei M. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, į kurią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovai yra pateikę prašymą. Vyriausybė 2003-04-08 nutarimu Nr. 414 pavedė VAVA patikslinti panaudos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nurodant, kad 120 ha yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti, išsaugant 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Sklypų dalijimas senelio žemėje, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių nei vienu iš įstatyme numatytu būdu, pažeidžia ieškovų konstitucinę teisę į nuosavybę, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kadangi pagal 1996-04-24 Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą ( - ) nėra priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, nuosavybės teisės turi būti atkurtos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo tvarka.

3Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. byloje pareiškė ieškinį ir prašė pakeisti Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 1.3 p., sumažinant 120 ha sklypą ( - ) 2,411 ha; pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl žemės sklypo perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; pakeisti 2000-05-04 panaudos sutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė žemės sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; įpareigoti VAVA atkurti jai nuosavybės teises natūra į 1/3 dalį 5,787 ha K. R. turėtą žemės dalį, esančios ( - ), įskaitant ir namų valdai skirtiną plotą, esantį prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių, esančių ( - ). Nurodė, kad 1991-10-10 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R. ir K. R. bendrosios nuosavybės teise valdytą 10,6 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ), ir nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Ji yra K. R. dukra, todėl turi teisę pretenduoti į 1/3 dalį tėvo nuosavybės teise valdytą 5,3 deš. žemės. Iš Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištraukos, kurioje yra ( - ) miškų schema, matyti, kad pretenduojamoje atkurti nuosavybės teises į žemę vietoje valstybinio miško nėra. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003-05-23 sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-09-23 nutartimi paliko nepakeistą, panaikino Vilniaus miesto valdybos 2003-02-20 sprendimu Nr.393V patvirtintą 120 ha teritorijos, į kurią įeina ir prašoma grąžinti žemė, ( - )detalųjį planą. Pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. miesto parkai nėra priskirtini valstybės išperkamai žemei, todėl ji turi būti grąžinta natūra. Kadangi šiuo metu natūra galima grąžinti 3,376 ha iš 5,787 ha K. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės, jai turėtų būti grąžinti 2,411 ha žemės.

4Vilniaus miesto 2– asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius tenkino iš dalies, t.y. panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr.1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; panaikino 2000-05-04 panaudos sutartį Nr.22KO1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį ( - ), naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, o kitus reikalavimus paliko nenagrinėtais. Teismas nustatė, kad ieškovai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo kreipėsi 1991-1993 metais, bei pripažino, kad ieškovai įrodė, jog jie yra tinkami pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl iki Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 priėmimo nebuvo jokių formalių kliūčių šias teises atkurti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymas Nr. 1460-01, kuris nustatė, kad 120 ha žemės sklypas, esantis ( - ) (į kurį patenka buvusių savininkų K. R. ir M. R. dalis turėtos žemės, esančios ( - )), naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti ir 2000-05-04 panaudos sutartis Nr.22 K01/2000-22759, kuria 99 metams suteikė jį naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vyriausybės 2003-04-08 nutarimas Nr.414, kuriuo pavesta Vilniaus apskrities viršininkui patikslinti panaudos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės taryba dėl 120 ha žemės sklypo ( - ), nurodant, kad žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti, išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iš esmės pažeidžia ieškovų teises. Teismas kritiškai vertino atsakovų argumentus dėl ginčo žemės reikšmės visuomenės poreikiams tenkinti bei sprendė, kad atsakovų priimti ginčijami teisės aktai tenkina tik vienos grupės interesus. Teismas, įvertinęs Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištrauką, kurioje yra ( - ) schema, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-05-23 sprendimą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-09-23 nutartimi paliko nepakeistą, ir kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto valdybos 2003-02-20 sprendimu Nr.393V patvirtintas 120 ha teritorijos ( - ) detalusis planas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str., padarė išvadą, kad pretenduojamoje atkurti nuosavybės teises į žemę vietoje valstybinio miško nėra, ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, dėl to nepagrįstais pripažino atsakovų argumentus, kad ginčo žemė negali būti grąžinta natūra, nes ji turi valstybės išperkamos teritorijos statusą. Teismas konstatavo, kad patenkinus ieškovų reikalavimus, tuo pačiu bus patenkinti ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimai, nors jie suformuluoti kitaip. Kadangi ieškovai nekėlė reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, todėl ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus dėl VAVA įpareigojimo atkurti jiems nuosavybės teises į žemę natūra teismas paliko nenagrinėtais.

5Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu, kadangi sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis, jis padarė išvadą, kad ginčo sklypas bus panaudotas vienos grupės interesams tenkinti, o ginčo teritorija savivaldybei perduota ne visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas nepagrįstai vadovavosi nereikšmingu įrodymu, t.y. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištrauka, nes valstybinio miško nebuvimas dalyje ginčo teritorijos nepaneigia visuomenės poreikio, kuriam tenkinti buvo skirta 120 ha valstybinės žemės. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad skundžiamų individualių teisės aktų priėmimo ir panaudos sutarties sudarymo metu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nebuvo normos, leidžiančios atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią žemę natūra (tokia teisės norma įsigaliojo 2002-04-19). Teismas nenurodė, kokiai įstatymo normai prieštarauja Vyriausybės nutarimas Nr. 895 ir kokiu pagrindu teismas panaikino šį Vyriausybės, įgyvendinusios savininko teises pagal Žemės įstatymo 22-23 str., nutarimą. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad ginčijamo nutarimo konstitucingumo vertinimas nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Teismas neargumentuotai sutapatino nuosavybės teisės turėtoją ir pretendentą atkurti nuosavybės teises bei, remdamasis tik Konstitucijos 23 str., iš dalies panaikino valstybinės žemės panaudos sutartį, nors pretendentų atkurti nuosavybės teises teisės būtų pažeistos tik tuo atveju, jei jiems nuosavybės teisės nebūtų atkurtos nei vienu iš įstatyme numatytu būdu. Teismas, vertindamas asmens ir visuomenės interesus, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 1998-10-27 nutarimą bei nusprendė, kad asmens interesai yra svarbesni nei visuomenės interesai. Teismas, panaikindamas Vyriausybės nutarimą Nr. 895, kadangi jis prieštarauja Konstitucijos 23 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, viršijo jam suteiktą kompetenciją, pažeidė CPK 3 str. 3 d., nes teisė konstatuoti teisės aktų konstitucingumą ar atitiktį įstatymams yra suteikta Konstituciniam Teismui arba, jei teisės aktų konstitucingumo kontrolė nėra priskirta Konstituciniam Teismui, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas siaurinamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p. ir nepagrįstai konstatavo, kad miesto parko teritorija negali būti skirta visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas klaidingai vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-05-23 sprendimu, nes šiuo sprendimu panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės 2003-02-20 sprendimas Nr. 393V „Dėl 120 ha teritorijos ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ tik dėl neteisingos atskirų minėto detaliojo plano sprendinių įsigaliojimo tvarkos nustatymo. Teismas neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus neteisingai aiškino ir taikė Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kurio 1 d. 2 p. nurodyta, kad Vilniaus miesto teritorijai priskiriama visa ( - )gyvenamoji vietovė, į kurią įeina ir ( - ).

6Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus atmesti, panaikinti teismo 2005-09-20 nutartimi valstybinei žemei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad jie sutinka ir palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Teismas visiškai nevertino arba tik paviršutiniškai pasisakė dėl jų pateiktų argumentų, nemotyvuotai, be teisinių argumentų, nesivadovaudamas galiojančių įstatymų nuostatomis, neatskleisdamas teisės normų turinio esmės bei neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, priėmė formalizuotą, Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą, todėl šis sprendimas naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 ir 6 p., 330 str. pagrindais. Teismas, nuspręsdamas dėl Vyriausybės nutarimų konstitucingumo, viršijo savo kompetenciją. Be to, teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė valstybės, nors 2005-09-20 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ginčo sklypui, priėmė sprendimą dėl turto, kurio savininkas yra valstybė, todėl teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų. Vyriausybė į bylą įtraukta kaip savarankiškas subjektas, o ne kaip valstybės atstovas, ir tik ta apimtimi, kiek reikalavimai susieti su Vyriausybės teisės aktų atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, Vyriausybei nebuvo pranešta apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas netinkamai aiškino visuomenės poreikių sąvoką bei padarė neteisingą išvadą, kad Vyriausybės nutarimais buvo siekiama patenkinti vienos grupės, o ne visos visuomenės interesus.

7Ieškovas Z. R. (R.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 1998-10-27, 2001-04-02 nutarimais, kuriais įtvirtinta asmens prioritetinė teisė nuosavybės teisės atkūrimui natūra, jei toks teisių atkūrimas nepažeidžia dabartinių žemės naudotojų teisių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovai veikė ne visuomenės, o vienos grupės interesais. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. žemė iš piliečių yra išperkama valstybės, kai yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis. Toks žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymo nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-29 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A7-276-04), todėl teismas tinkamai vadovavosi byloje esančiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-05-23 sprendimu, kuriuo buvo panaikintas ginčo teritorijos detalusis planas. Pagal formuojamą teismų praktiką, jei asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas į kokį nekilnojamąjį turtą jis prašo atkurti nuosavybės teises, negalima traktuoti, kad tai yra valstybinis laisvos žemės fondas ir kol nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas kitiems asmenims, todėl teismas teisingai konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdė jiems įstatymo priskirtas funkcijas, pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Teismas teisingai, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pripažino Vyriausybės nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, kadangi Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o poįstatyminiai teisės aktai, neatitinkantys Konstitucinio Teismo 2001-04-02 išaiškinimo, savaime negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į tai, teismas teisėtai ir pagrįstai ex officio konstatavo niekinio sandorio faktą. Iki Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo priėmimo ginčijami teisės aktai nebuvo įgyvendinti, ginčo žemė 2002-04-02 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo metu nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl apelianto motyvas, kad ginčijamų teisės aktų priėmimo metu nebuvo normos, leidžiančios atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią žemę, yra atmestinas. Taip pat teismas teisingai aiškino ir taikė Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, nes teritorijų priskirtų Vilniaus miesto savivaldybei sąrašas yra baigtinis.

8Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai aiškino bei taikė Konstitucinio Teismo suformuluotą piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktriną, visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė motyvuotą ir išsamų sprendimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. miesto parkai nėra priskirti valstybės išperkamai žemei, todėl pagal įstatymo 5 str. nuosavybės teisės į tokią žemę atkuriamos pagal įstatymo 4 str. grąžinant ją natūra, jei ji nėra valstybės išperkama. Kadangi pagrindine kliūtimi atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra yra ginčijami teisės aktai, nes dalis žemės yra dirbama žemė, o ne miškas, todėl ji nėra skirta visuomenės poreikiams tenkinti, teismas pagrįstai ir teisingai šiuos aktus panaikino.

9Tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Pagal formuojamą teismų praktiką, motyvų pakankamumas yra vertinamojo pobūdžio ir neišsamūs motyvai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas vadovavosi nereikšmingais įrodymais, nes vertinti įrodymus yra teismo, o ne šalių pareiga. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė jokių įrodymų, kad ( - ) yra priskirtas miesto teritorijai, ginčo teritorija priskiriama visuomenės poreikiams tenkinti bei patenka į valstybės išperkamą žemę. Teismas teisingai įvertino ir konstatavo, kad dar neegzistuojančio parko įrengimas ir eksploatavimas nėra grįstas visuomenės poreikiu, o VAVA neveikimas lėmė ginčijamų teisės aktų priėmimą. Ginčijami Vyriausybės aktai yra individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai, kurie sukūrė civilines teises ir pareigas, todėl šiais aktais pažeistos teisės yra ginamos teismine, o ne administracine tvarka.

10Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr.1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; panaikino 2000-05-04 panaudos sutarties Nr.22KO1/2000-22759 dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį ( - ), naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (CPK 176-185, 263, 265, 320 str.).

12Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovas Z. R. (R.) 1992-01-31 kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra į K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 10,97 ha žemės sklypą, esantį ( - ), pretendentais taip pat nurodė J. R. , A. G., kurios teises yra perėmę tretieji asmenys L. S. , A. L. (A. G. mirė 2001-01-09). Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. 1991-10-10 kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra į K. R. ir M. R. nuosavybės teisėmis valdytą 13,1 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Ieškovės S. B. ir G. S. prašymus padavė 2000-10-10, 2000-09-05. Nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. 2003-08-22, 2004-11-02 VAVA nurodė, kad ieškovui Z. R. (R.) ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais J. R. neatkuria nuosavybės teisių į visą savininkų M. R. ir K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 11,1981 ha žemę, esančią ( - ), dėl to, kad Vyriausybės 1999-07-30 nutarimu Nr. 895 apie 8 ha yra suteikta naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, o Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr.1460-01 pagrindu žemė perduota Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, 2000-05-04 sudaryta panaudos sutartis Nr.22KO1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė žemės sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. nuosavybės teisės į žemę, esančią tokioje teritorijoje, atkuriamos šio įstatymo 4 str. nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, jeigu ji nėra valstybės išperkama. VAVA taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės natūra gali būti atkurtos į apie 3 ha žemės plotą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad nuosavybės teisės minėtiems asmenims nėra atstatomos, t. y. nepriimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo, dėl to, jog jie nėra pateikę visų nuosavybės teisę ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, jog tarp pretendentų buvo kilę ginčai dėl nuosavybės teisių atstatymo į šį žemės sklypą. Byloje nėra tikslių duomenų, kada VAVA gavo dokumentus, patvirtinančius, kad M. R. ir K. R. nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos ( - ) valdė 10,6 dešimtinių žemės, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad VAVA iki 1999 metų šiuos dokumentus buvo gavusi ir jai buvo žinoma apie tai, kokio dydžio žemės sklypą ir kokioje konkrečioje vietoje (yra išlikęs žemės sklypo planas) nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos valdė M. R. ir K. R. (1998-12-22 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius yra patvirtinęs nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų kopijas). Byloje pateikti įrodymai, kad buvo iškilęs klausimas dėl J. R. ir M. R. giminystės ryšio, kai VAVA 2003-02-04 J. R. informavo apie tai, kad nėra dokumentų, patvirtinančių jos ir M. R. giminystės ryšį. Pagal bylos duomenis ieškovai yra K. R. anūkai, tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. yra K. R. dukra. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003-04-25 sprendimu buvo nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R. yra M. R. įvaikė. Byloje yra Vilniaus apygardos teismo 2007-12-27 nutartis, iš kurios matyti, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007-10-02 sprendimu panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2003-04-25 sprendimas ir J. R. pareiškimas dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas. Vilniaus apskrities archyvo Ipotekos skyriaus knygoje nurodyta, kad M. ir K. R. bendros nuosavybės teise priklauso 10 dešimtinių ir 600 kvadratinių sieksnių ploto sklypas. Byloje nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais, t. y. jų reikalavimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo palikti nenagrinėtais, apeliaciniame skunde nėra nurodomos aplinkybės, susijusios su pretendentams grąžintinų sklypų dydžiais, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinėja ir nenustato aplinkybių, ar ieškovams ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais VAVA turėjo ar turi atkurti nuosavybės teises į visą jų prašymuose nurodomą žemės plotą pagal jų paduotus prašymus, ar kitokį plotą. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas išnagrinėti ir įvertinti pretendentų prašymus ir pateiktus dokumentus bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiems asmenims turėjo ir turi priimti Vilniaus apskrities viršininkas.

13Byloje nustatyta, kad neišsprendus Z. R. (R.) ir J. R. prašymų dėl nuosavybės teisių atstatymo, atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Žemės įstatymo 22 ir 23 str. ir siekdama sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti poilsį, 1999-07-30 priėmė nutarimą Nr. 895, kuriuo nutarė suteikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės 120 ha sklypu ( - ), suformuotu pagal Vilniaus miesto valdybos 1999-01-07 sprendimą Nr. 17V (T. 1, b. l. 119). Nutarimo 2 p. buvo nurodyta, kad šis sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms. Pagal bylos duomenis šio Vyriausybės nutarimo projektas parengtas Vilniaus apskrities viršininko siūlymu ir buvo suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe (T. 1, b. l. 121). Iš Vilniaus miesto valdybos 1999-01-07 sprendimo Nr. 17V matyti, kad 120 ha sklypas buvo suformuotas kaip Vilniaus miesto savivaldybės golfo laukų ( - ) sklypas (T. 1, b. l. 129-130). Pagal bylos duomenis vien tik remdamasis Vyriausybės 1999-07-30 nutarimu Vilniaus apskrities viršininkas 2000-05-04 priėmė įsakymą Nr. 1460-01, kuriuo nustatė, kad 120 ha žemės sklypas ( - ) naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti, ir 2000-05-04 sudarė panaudos sutartį Nr.22 K01/2000-22759, kuria 99 metams suteikė sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (T. 1, b. l. 109-110). Vyriausybė 2003-04-08 nutarimu Nr. 414 pakeitė 1999-07-30 nutarimo Nr. 895 2 p. ir nustatė, kad 120 ha žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus (T. 1, b. l. 132). Byloje neginčytinai buvo nustatyta, kad į Vilniaus miesto savivaldybei perduoto naudotis 120 ha sklypą patenka 8,20 ha žemės sklypas, į kurį pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ieškovai, tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais, ir dėl kurio grąžinimo nėra sprendžiamas klausimas dėl to, jog yra priimti minėti aktai ir sudaryta panaudos sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2003-02-20 sprendimu Nr. 393V patvirtino 120 ha teritorijos ( - ) detalųjį planą ir sprendinius: kitos paskirties teritoriją, rekreaciniam panaudojimui (būdui), rezervuojant gyventojų rekreacinei zonai šiaurinę planuojamos teritorijos dalį su tvenkiniais ir piliaviete, nustatė, kad pirmojo etapo 9 duobučių golfo aikštyno sprendiniai rytinėje Sudervės upelio pusėje įsigalioja tik atlikus poveikio aplinkai vertinimą ir gavus teigiamą išvadą. Iš prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-77/2004 esančio detalaus plano, kuris buvo patvirtintas minėtu sprendimu, matyti, kad ginčo žemės sklype (8,20 ha) nebuvo suprojektuota jokių Vilniaus miesto gyventojams ar ( - ) gyventojams poilsiaviečių ar kitų objektų, kurie užtikrintų gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir pan. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003-02-20 sprendimas Nr. 393V įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003-06-23 sprendimu yra panaikintas. Teismo sprendime nurodyta, kad 120 ha teritorijos paskirtis yra ta, jog būtų įrengtas savivaldybės parkas, išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus, o pagal detalųjį planą įrengiant savivaldybės parką su golfo laukais, planuojamoje golfo aikštelių teritorijoje būtų iškirsta 10,9 ha reikšmės miško.

14Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu 8,20 ha žemės sklypas nėra grąžinamas pretendentams natūra ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybei kaip valstybės išperkamas žemės sklypas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypo, kuris negali būti traktuojamas kaip valstybės išperkama žemė, perdavimas naudotis Vilniaus miesto savivaldybei, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo pretendentams, pažeidė ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teises ir šios teisės turi būti ginamos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, šios išvados nepaneigia atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde ir atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, kurios sudaro šių procesinių dokumentų faktinį ir teisinį pagrindą.

15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-09-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999, 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2005, 2006-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999-06-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/1999, jau konstatavo, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas. Šių nuostatų nesilaikė Vyriausybė, priimdama 1999-07-30 nutarimą, todėl nutarimo dalis, kuria perduotas 8,20 ha žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybei, kaip laisva valstybinė žemė, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

16Kaip jau buvo nurodyta, 1992-01-31 buvo paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra į K. R. nuosavybės teise valdytą 10,97 ha žemės sklypą, esantį ( - ), 1991-10-10 paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra į K. R. ir M. R. nuosavybės teisėmis valdytą 13,1 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Tuo metu ginčo sklypas nebuvo priskirtas Vilniaus miesto teritorijai, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tuo metu žemės sklypas buvo naudojamas Vilniaus miesto gyventojų poreikiams tenkinti. ( - ), esantis ( - ), buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996-04-24 įstatymą Nr. I-1304 (T. 1, b. l. 5 - 6). Pagal bylos duomenis iki 1999 m., kai Vilniaus miesto savivaldybė atliko 120 ha žemės sklypo matavimo darbus, priėmė sprendimus dėl šio sklypo įsigijimo, Vilniaus apskrities viršininko siūlymu buvo parengtas Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo projektas ir priimtas šis nutarimas, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmenims, kurie buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal specialųjį įstatymą, kuris buvo priimtas tam, kad asmenims būtų sugrąžintas išlikęs nekilnojamasis turtas. Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990-11-15 konstatavo, kad valstybė neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją. Teisės į nuosavybės teisės atkūrimą įgyvendinimo tvarka buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Galimybė atkurti nuosavybės teisę buvo susieta su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. Vyriausybė 1999-07-30 nutarimu perduodama ginčo žemės sklypą (8,20 ha) Vilniaus miesto savivaldybei šį žemės sklypą traktavo kaip laisvą valstybinės žemės sklypą (taip nurodyta nutarime), nors esant prašymams atkurti nuosavybės teises į šį sklypą ir nesant priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčo žemės sklypas negalėjo būti pripažintas laisvu valstybiniu žemės sklypu (1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 str. 2 d. 2 p.). Be to, Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojusio 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. numatė, kad žemė yra išperkama, jeigu ji yra kaimo vietovėje ir po 1995-06-01 miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Pagal bylos duomenis Vilniaus miesto savivaldybei perduotas 8,20 ha žemės sklypas neatitiko šių sąlygų.

172002-04-19 įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę toje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai. Šio įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad žemė piliečiams negrąžinama, o išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995-06-01 buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir t. t. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-04-02 nutarime akcentavo, kad miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Šioje byloje atsakovai, teigdami, kad 8,20 ha žemės sklypo plotas, dėl kurio grąžinimo natūra nesprendžiamas klausimas, yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, nepateikė įrodymų, kad ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ginčijamų Vyriausybės, VAVA aktų priėmimo metu ir panaudos sutarties sudarymo metu šis žemės sklypas buvo reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, kad tam, jog būtų įrengtas parkas, yra reikalinga 120 ha teritorija. Atmestini apelianto argumentai, kad dėl pirmosios instancijos teismo 2005-09-20 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių Vilniaus miesto savivaldybė negali pritaikyti teritorijos miesto gyventojų poreikiams tenkinti, nes iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantas turėjo pakankamai laiko tam, kad įgyvendintų 2000 m. perduoto žemės sklypo pritaikymą visuomenės poreikiams tenkinti.

18Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad priimant nutarimus buvo įvertintas egzistuojantis realus visuomenės poreikis – turėti Vilniaus miesto ( - ) įrengtą parką, kuriuo galėtų naudotis visa visuomenė, tačiau šios atsakovo nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos įrodymais. Atsakovas byloje neteikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šiuo metu išjungus ginčo sklypą (8,20 ha) iš 120 ha sklypo, nebus galima įrengti parko. Byloje nepateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas, priimdamas nutarimus, vadovavosi išimtinai tik visuomenės poreikiu toje vietoje turėti parką, nes 1999-07-30 nutarime Nr. 895 nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteikta naudotis laisvos valstybinės žemės 120 ha sklypu ( - ), suformuotu pagal Vilniaus miesto valdybos 1999-01-07 sprendimą Nr. 17V (nutarime apie parko steigimą nėra nurodoma), o iš Vilniaus miesto valdybos 1999-01-07 sprendimo Nr. 17V matyti, kad 120 ha sklypas buvo suformuotas kaip Vilniaus miesto savivaldybės golfo laukų ( - ) sklypas, o ne sklypas savivaldybės parkui įrengti (T. 1, b. l. 129-130). Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2001-03-14 buvo sudariusi su VšĮ „Žvėryno golfo klubas“ panaudos sutartį, pagal kurią buvo numatoma sklype įrengti golfo laukus (T. 1, b. l. 137). Tai, kad sklypo ribos buvo nustatomos tam, kad būtų įrengti golfo laukai, patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai atliekant sklypo projektavimo darbus. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad turi būti derinami pretendentų ir dabartinių jos naudotojų interesai, tačiau atsakovams byloje nepateikus įrodymų apie tai, kad ginčo teritorija buvo naudojama visuomenės poreikiams tenkinti, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šiuo atveju būtina ginti pretendentų teises ir teisėtus interesus.

19Atmestini atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ir atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. 2 p., 4 p., 6 p., t. y. dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (valstybės) teisių ir pareigų, sprendimas yra be motyvų, buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės.

20Byloje dalyvavo VAVA, kuri pagal Žemės įstatymo 7 str. yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis), todėl teigti, kad byloje nebuvo atstovaujami žemės savininko interesai ir pirmosios instancijos teismas į bylą dar atsakovu turėjo įtraukti valstybę, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

21Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus, kurių pagrindu tenkino iš dalies byloje pareikštus reikalavimus, t. y. panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr.1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; panaikino 2000-05-04 panaudos sutarties Nr.22KO1/2000-22759 dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį ( - ), naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, motyvus, dėl kurių atmetė atsakovų pateiktus argumentus, nurodė įstatymus, kuriais vadovaudamasis iš dalies tenkino reikalavimus (Konstitucijos 23 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 21 str., CK 1.138 str. 5, 8 p.), todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nėra jokio pagrindo.

22Pirmosios instancijos teismas panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti, tuo pagrindu, kad šios nutarimų dalys pažeidžia esminę ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisę. Sprendime nurodyta, kad „ sklypų dalijimas žemėje, prieš tai realiai neatkūrus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, reiškia esminės ieškovų teisės pažeidimus“. Sprendimas buvo grindžiamas CK 1.138 str. 5, 8 p., kurie numato asmenų civilinių teisių gynimo būdus. Vyriausybės nutarimų dalys buvo panaikintos ne dėl to, kad jos prieštarauja Konstitucijai. Tiek Vyriausybės nutarimų dalys, tiek VAVA įsakymo ir panaudos sutarties dalys, susijusios su ginčo žemės sklypu, pažeidžia ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šiuos reikalavimus. VAVA ir apelianto sudaryto sandorio dalis pažeidžia minėtų asmenų teises, o asmuo, kurio teises pažeidžia kitų asmenų sudarytas sandoris, turi teisę jį ginčyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo byloje pareikštus reikalavimus dėl Vyriausybės individualaus pobūdžio nutarimų dalių panaikinimo, nes ginčijami nutarimai nėra norminio pobūdžio teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-04-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2000). Pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar Vyriausybės nutarimai atitinka Konstituciją ar įstatymus tuo aspektu, kurį numato CPK 3 str. 3 d. Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. nurodytos kategorijos teisės aktų, žinybingų Konstituciniam Teismui, o šio įstatymo 67 str. 1 d., 72 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad teisės akto konstitucingumo klausimas gali kilti teisės aktą taikant konkrečioje byloje, t. y. kada taikant norminį teisės aktą sprendžiamas konkretus ginčas. Vyriausybės 1999-07-30 nutarime Nr. 895 nurodyta, kad nutarimas priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 22 ir 23 str., t. y. Vyriausybė, priimdama nutarimą, veikė kaip institucija, turinti teisę skirti naudotis ir nuomoti valstybinę žemę. Byloje buvo nagrinėjimas klausimas, vertinami įrodymai ir nustatomos aplinkybės, ar Vyriausybė pagrįstai ir teisėtai konkretų žemės sklypą traktavo kaip laisvą valstybinę žemę, todėl nepripažintini pagrįstais argumentai, kad reikalavimą dėl nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo turėjo nagrinėti Konstitucinis Teismas. Taip pat nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad Konstitucinis Teismas turėjo vertinti įrodymus ir nustatyti, ar konkretus žemės sklypas pagrįstai buvo traktuojamas kaip buvo laisva valstybinė žemė. Dėl to nepripažintini pagrįstais ir argumentai, kad pagal CPK 3 str. 4 d. reikalavimus dėl Vyriausybės nutarimų dalių panaikinimo turėjo nagrinėti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis CPK 26 str., darytina išvada, kad byloje pareikštus reikalavimus pagrįstai nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismas.

23Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais atsakovų argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netenkintinas apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

25Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią... 2. Ieškovai Z. R. (R.), S. B. , G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir... 3. Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. byloje pareiškė... 4. Vilniaus miesto 2– asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu... 5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo... 6. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 7. Ieškovas Z. R. (R.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo... 8. Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. atsiliepimu į... 9. Tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų L. S. atsiliepimu į apeliacinį... 10. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio... 12. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovas Z. R. (R.) 1992-01-31... 13. Byloje nustatyta, kad neišsprendus Z. R. (R.) ir J. R. prašymų dėl... 14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kurių... 15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku... 16. Kaip jau buvo nurodyta, 1992-01-31 buvo paduotas prašymas dėl nuosavybės... 17. 2002-04-19 įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 18. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į apeliacinį skundą... 19. Atmestini atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ir atsakovo... 20. Byloje dalyvavo VAVA, kuri pagal Žemės įstatymo 7 str. yra valstybinės... 21. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus, kurių pagrindu... 22. Pirmosios instancijos teismas panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895... 23. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais atsakovų... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą...