Byla A-444-1191-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Indrei Mikaitei, dalyvaujant pareiškėjų atstovei Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkei Leokadijai Daujotaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei muitinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės neišmokėtą darbo užmokesčio (atlyginimo) ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų dalį (nepriemoką) už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d.: G. P. – 24121 Lt, G. U. – 15913,96 Lt, K. U. – 10863,22 Lt ir E. G. – 11372,80 Lt. Nurodė, kad dirba Panevėžio teritorinėje muitinėje, yra muitinės pareigūnai – statutiniai valstybės tarnautojai. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose yra nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, kuri be išlygų taikoma muitinės pareigūnams. Pažymėjo, kad reglamentuojant valstybės tarnautojų, taigi ir muitinės pareigūnų, darbo apmokėjimo tvarką, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio kitimas per pareiginės algos koeficiento vienetą (minimalią mėnesinę algą) yra susietas su valstybės ekonomine padėtimi, kuri iš esmės ir apsprendžia šio vieneto dydį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta 430 litų minimali mėnesinė alga, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino skirtingus minimalios mėnesinės algos dydžius atskirų grupių darbuotojams: 450 litų minimalią mėnesinę algą darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, ir 430 litų minimalią mėnesinę algą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Vėlesniais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo didinamas minimalios mėnesinės algos dydis vienoms asmenų grupėms, tačiau jiems, kaip valstybės tarnautojams, darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficiento vienetą – 430 litų dydžio minimaliąją mėnesinę algą. Pareiškėjų manymu, toks skirtingas teisinis reguliavimas pažeidžia teisinės valstybės, asmenų lygybės ir teisėtų lūkesčių principus, taip pat teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

5Atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį (pareiginę algą, priedus ir priemokas) ir su juo susijusias kitas socialines išmokas (apmokėjimą už atostogas ir laikinojo nedarbingumo laikotarpius) veikė teisėtai ir galiojančių teisės aktų nepažeidė.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka. Nurodė, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams darbo užmokesčio dydį reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriuose nustatyta kitokia nei pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės tarnautojų pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio vienetas iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Siekiant didinti tik mažiausiai apmokamų darbuotojų (dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį) darbo užmokestį, Vyriausybė, didindama minimalios mėnesinės algos dydį, nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. valstybės tarnautojams patvirtino kitą jos dydį. Pažymėjo, kad skirtingas minimalios mėnesinės algos dydis valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, buvo nustatytas dėl to, kad jiems teisės aktais yra skirtingai reglamentuojamas darbo užmokesčio dydžio nustatymas.

7Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo patvirtintas minimalus mėnesinis atlyginimas valstybės tarnautojams, nuostatomis ir veikė teisėtai. Pažymėjo, kad įstatymas ir kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

8II.

9Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjų G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1,2 punktai, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl priteisti pareiškėjams jų prašomą darbo užmokesčio skirtumą nėra pagrindo.

11III.

12G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

13Apeliantai nurodo, kad jų darbo užmokesčio (pareiginės algos, priedų, priemokų) dydį ir nuo jo priklausančių kitų išmokų (atostogų, laikinojo nedarbingumo laikotarpių apmokėjimo) dydį sąlygojo minimalios mėnesinės algos dydis, kuris yra ekonominis, kintamas rodiklis, nustatomas ir tvirtinamas atsižvelgiant į ekonominius veiksnius, valstybės ekonominę padėtį. Todėl jiems atsirado teisėtas lūkestis, kad darbo užmokestis (taip pat su juo susijusios kitos išmokos), susietas su minimalia mėnesine alga, didės, Vyriausybei didinant minimalią mėnesinę algą. Tačiau minėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d. nustačius 430 litų minimalią mėnesinę algą, buvo paneigti jų teisėti lūkesčiai ir interesai gauti teisingą, jų ir šeimos narių socialiai priimtinus poreikius užtikrinantį darbo užmokestį. Pažymi, jog ši jų teisė turi būti garantuojama ne mažesniu mastu, nei kitoms socialinėms grupėms priklausantiems darbuotojams.

14Panevėžio teritorinė muitinė atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimuose iš esmės nurodo motyvus, išdėstytus atsiliepime į skundą.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu konstatavo, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis ir minėtų Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis nustatytas mažesnis minimalios mėnesinės algos dydis apskaičiuojant valstybės tarnautojų darbo užmokestį nei kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Panevėžio teritorinė muitinė, apskaičiuodama pareiškėjams darbo užmokestį, galiojusių teisės aktų nepažeidė.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV.

18Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio teritorinės muitinės priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jų nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Panevėžio teritorinė muitinė privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

19Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

20Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

21Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

22Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu. Tad kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjams paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.

23Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

24Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

25Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

26pareiškėjų G. P. , G. U. , K. U. ir E. G. apeliacinius skundus atmesti.

27Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. G. P. , G. U. , 5. Atsakovas Panevėžio teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą prašė jį... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į... 7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos... 8. II.... 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu... 10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20... 11. III.... 12. G. P. , G. U. , 13. Apeliantai nurodo, kad jų darbo užmokesčio (pareiginės algos, priedų,... 14. Panevėžio teritorinė muitinė atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepimais į... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV.... 18. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio... 19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 21. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 22. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 23. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra... 24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios... 25. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių... 26. pareiškėjų G. P. , G. U. , 27. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą... 28. Nutartis neskundžiama....