Byla 2A-802-196/2017
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir vienašalės restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-149-603/2017 pagal ieškovės K. D. ieškinį atsakovui A. Z. (L. Z. teisių ir pareigų perėmėjui) dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir vienašalės restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė K. D. kreipėsi į teismą, prašydama sudarytą tarp L. Z. (pirkėjos), mirties data – 2014 m. rugsėjo 6 d., ir J. D. (pardavėjos), mirties data 2010 m. spalio 9 d., buto/patalpos unikalus Nr. ( - ), turinčio 49,58 kv. m bendro ploto, esančio adresu ( - ), ir patvirtintą Vilniaus miesto 6-ajame notarų biuro notaro D. T., 2009 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DT-3064 pripažinti negaliojančia.
  2. Ieškovė nurodė, jog 2010 m. spalio 9 d. mirė jos senelė J. D. Po pastarosios mirties ieškovė sužinojo, jog 2009 m. spalio 19 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 5 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-02242-09 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį pagal J. D. pareiškimą dėl neteisėto turto ir teisių į šį turtą užvaldymo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad L. Z. ir J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sudarė buto/patalpos, esančios adresu ( - ) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DT-3064, patvirtintą Vilniaus miesto 6-ajame notarų biuro notaro D. T. Pagal šią sutartį nuosavybės teisės į butą perėjo L. Z. Pasak ieškovės, minėta sutartis neatitinka notarinei formai keliamų reikalavimų, kadangi jos sudarymo metu buvo grubiai pažeisti Lietuvos Respublikos notariato įstatymo normų reikalavimai – notaras D. T. galimai patvirtino sutartį be sandorio šalių dalyvavimo. Kadangi notaras pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, buvo nesąžiningas, todėl sudarytas sandoris negalioja ir dėl to, jog prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Be kita ko, J. D. negavo sutarties egzemplioriaus, o 150 000 Lt sandorio suma jai nebuvo perduota.
  3. Ieškovės teigimu, sandoris laikytinas negaliojančiu ir dėl to, jog Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1-ojo teismo psichiatrijos skyriaus konstatuota, jog J. D., pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį, dėl progresuojančių atminties, mąstymo ir asmenybės sutrikimų buvo tokios būsenos, jog negalėjo visapusiškai suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ieškovė taip pat nurodė, jog atsakovė pasinaudojo J. D. būkle, siekė tikslo apgaule užvaldyti pastarosios turtą, tyčia suklaidino J. D. dėl būsimo sandorio esmės, dalyko ir kitų sąlygų. Taip užvaldė nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Dėl minėtų priežasčių ieškovė prašė pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti vienašalę restituciją.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino L. Z. ir J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DT-3064 dėl buto/patalpos-buto su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), negaliojančia; taikė vienašalę restituciją: įpareigojo atsakovą A. Z. grąžinti ieškovei K. D. butą/patalpą-butą su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); priteisė ieškovei K. D. iš atsakovo A. Z. 58 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo A. Z. 1332 Eur žyminio mokesčio ir 20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nustatė, jog L. Z. (mirties data – 2014 m. rugsėjo 6 d.) ir J. D. (mirties data – 2010 m. spalio 9 d.) 2009 m. rugpjūčio 13 d. sudarė buto / patalpos (unikalus Nr. ( - )), turinčio 49,58 kv. m bendro ploto, esančio adresu ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DT-3064, patvirtintą Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. T.. Šis juridinis faktas įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Ieškovė K. D. yra įstatyminė įpėdinė mirusiosios J. D. ir jos teigimu, J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d., pasirašydama minėtą pirkimo–pardavimo sutartį, dėl progresuojančių atminties, mąstymo ir asmenybės sutrikimų buvo tokios būsenos, kad negalėjo visapusiškai suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
  3. Teismas nustatė, kad Teismo psichiatrijos, psichologijos 2015 m. vasario 13 d. ekspertizės akto Nr. 75TPK-51/2015 išvadoje nurodyta, kad J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sandorio pasirašymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu organiniu asmenybės ir elgesio sutrikimu su išreikštais atminties sutrikimais dėl galvos smegenų ligos pažeidimo ir disfunkcijos (F07.8), taip pat padaryta išvada, kad J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, taip pat stebint J. D. sveikatos būklę psichiatrų specialistų nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. birželio 19 d. galima retrospektyviniu būdu nustatyti jos psichikos sveikatos būklę, tai yra psichikos ligos diagnozę 2009 m. rugpjūčio 13 d. datai.
  4. Teismas nurodė, kad liudytoja T. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad J. D. kalbėjo kvailai, nenormaliai, paskutiniu metu pasikeitė elgesys. Teismas pažymėjo, kad iš esmės tas pačias aplinkybės liudytoja nurodė ir apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, būtent, kad J. D. elgesys pasikeitė po sūnaus mirties, ji buvo neadekvati, nesusivokdavo laike, einant kartu apsipirkti, J. D. pinigus kartais suskaičiuodavo, tačiau kartais nepažindavo pinigų ir negalėjo jų suskaičiuoti. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. V. patvirtino, kad J. D. kalbėjo nenuosekliai, ji kartais sakydavo, kad jos vyras ir sūnus yra gyvi ir turi pareiti, nors yra mirę, taip pat liudytoja parodė, kad J. D. nesuvokė realybės. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. J. paaiškino, kad jis pažinojo J. D. sūnų Viktorą ir lankydamasis pas juos, motina jam pasirodė keista, vėliau jam atrodė, kad pablogėjo jos psichinė būklė. Taip pat liudytoja G. L. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog J. D. psichinė būklė pablogėjo po sūnaus mirties. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja T. S. nurodė, kad ji dirba Lietuvos pašte ir J. D. atnešdavo pensiją, taip pat nurodė, kad J. D. elgėsi kaip mažas vaikas, mano, kad pensiją buvo lengviau suskaičiuoti, nes jos dydis nesikeisdavo, didesnės pinigų sumos J. D. negalėtų suskaičiuoti, nes jai būtų sunku ir reiktų kitų pagalbos.
  5. Teismas, vertindamas byloje atliktos ekspertizės išvadas, pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje Teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatas psichiatrijos ekspertizės uždaviniai yra tame tarpe teismo nurodymu įvertinti psichikos būklę asmenų, jų gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, sudarant sandorius (nuostatų 3.6 p.). Teismas, įvertinęs, kad J. D. buvo nustatyti psichikos sutrikimai, paskyrė pomirtinę psichiatrijos ekspertizė. Teismas atkreipė atsakovo dėmesį, jog išvadoje ekspertas K. M. padarė vienareikšmišką išvadą, kad J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; nustatė, kad J. D. ginčijamo sandorio pasirašymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu organiniu asmenybės ir elgesio sutrikimu su išreikštais atminties sutrikimais dėl galvos smegenų ligos pažeidimo ir disfunkcijos. Taip pat nustatė, kad stebinti J. D. sveikatos būklę psichiatrų specialistų nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. birželio 19 d. galima retrospektyviniu būdu nustatyti jos psichikos sveikatos būklę, tai yra psichikos ligos diagnozę 2009 m. rugpjūčio 13 d. datai.
  6. Teismas iš bylos medžiagos, atliktos ekspertizės turinio nustatė, kad J. D. buvo baigusi 8 klases, profesijos nesimokė. Į psichiatrą pirmą kartą kreipėsi 2002 m. kovo 26 d. ir buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos epizodas, 2002 m. balandžio 30 d. diagnozė perkvalifikuota į organinį depresinį sutrikimą ir Centro poliklinikoje pas psichiatrą lankėsi iki 2002 m. pabaigos. 2009 m. liepos 31 d. buvo siųsta į gydytojų konsultacinę komisiją ir buvo diagnozuota lėtinė smegenų išemija, vestibulinis, ataksinis sindromas, parkinsonizmas, Bartelio indeksas 37 balai, kas rodo, kad yra beveik visiškai priklausoma nuo kitų asmenų. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-02242-09 metu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi J. D. buvo paskirta kompleksinė ambulatorinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė, kuri buvo atlikta 2010-05-18 – 2010-06-19 (aktas Nr. 78TPK-154/2010). Akte nurodyta, kad ,,...šiuo metu klinikoje išreikšti asmenybės, atminties, mąstymo sutrikimai, dėl kurių tiriamoji negali visapusiškai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tiksliai atgaminti praeities įvykius, teisingai suvokti ir įsiminti dabarties įvykius. J. D. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas su išreikštais atminties sutrikimais, dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos...“, ir galutinėje išvadoje ekspertas atsako į teismo užduotą klausimą, kad J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
  7. Teismas akcentavo, kad sprendžiant dėl CK 1.89 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, svarbu ir būtina atsižvelgti ir į sudaryto sandorio turinį, t. y. jo naudingumą ar žalingumą, protingumą, pagrįstumą ir t. t. Nagrinėjamu atveju, analizuojant šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, iš kurių matyti, kad apie J. D. pasirašytą ginčijamą sandorį pirmiausia sužinojo kiti artimiausi, būtent po J. D. sūnaus mirties, su ja bendravę asmenys, A. K. (giminaitis), V. G. (sūnaus draugas), kuris susipažino su viešo registro duomenimis apie parduotą butą, dėl to buvo pradėtos atitinkamos teisinės procedūros. Teismas sprendė, kad nei sandorio šalis – L. Z., nei ją faktiškai sandorio sudarymo metu atstovavę asmenys – A. Z. ir J. J., nepaaiškino sudaromo sandorio pasekmių, tuo labiau sprendžiant klausimą dėl pačios J. D. tolimesnės gyvenamosios vietos, ir galiausiai, nors pirkimas–pardavimas pagal savo esmę ir nėra sudėtingas sandoris, tačiau, teismo vertinimu, J. D. psichiniai susirgimai neabejotinai turėjo įtakos jos gebėjimams suvokti atliekamą veiksmą. Teismas vertino ir tai, kad J. D. dėl savo sveikatos būklės buvo apribojusi bendravimą, gyveno viena, jai padėdavo kaimynai ar kiti atsitiktiniai asmenys. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad J. D. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sandorį, paprašyta L. Z., A. Z. ir J. J.. Teismui kilo abejonių dėl J. D. turėtų tikslų, siekių ir atlikto veiksmo prasmės suvokimo. Byloje aptartos faktinės aplinkybės (J. D. gyveno viena, padėdavo iš esmės svetimi asmenys, ji faktiškai buvo priklausoma nuo kitų asmenų), nenustačius jokio J. D. poreikio keisti gyvenamąją vietą ir tuo labiau iki ginčijamo sandorio, po jo pasirašymo neatliekant jokių veiksmų, susijusių su kito buto paieška, taip pat nenustatytas joks poreikis parduoti būstą ir gauti piniginių pajamų, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo įžvelgti nei sudaromo pirkimo-pardavimo sandorio naudingumo J. D., nei kokio nors būtinumo ar kt., dėl ko teismas galėtų spręsti, kad J. D. turėjo tikslą parduoti vienintelį gyvenamąjį būstą ir kad sąmoningai siekė jį realizuoti. Taigi, byloje nenustatyta jokio asmeninio J. D. intereso, motyvacijos ar jos siekiamo tikslo dėl ginčo sandorio, todėl visiškai akivaizdu, jog aptariamu atveju adekvačiai situaciją suvokiantis asmuo nebūtų sudaręs pirkimo-pardavimo sandorio. Nagrinėjamojoje situacijoje vien sandorio pasirašymo faktas negali būti tapatinamas su jį pasirašiusio asmens gebėjimu suvokti jo pasekmes. Teismas sprendė, kad J. D. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  8. Teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, nustatė, kad byloje duomenų, išskyrus suinteresuotų asmenų J. J., A. Z. ir L. Z. paaiškinimus, apie 150 000 Lt piniginės sumos sumokėjimą buto pardavėjai J. D., nėra. Teismas pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu liudytojai patvirtino apie J. D. ypač pablogėjusią psichinę būklę po sūnaus mirties, jos neadekvatų elgesį, negalėjimą pasirūpinti savimi, gebėjimų nebuvimą elgiantis su pinigais kasdieninėse situacijose, taip pat medicininiai įrašai patvirtina J. D. elgesio priklausymą nuo kitų asmenų įtakos. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo vadovautis J. J., A. Z. bei L. Z. parodymais apie atsiskaitymą grynais pinigais su ginčijamo sandorio šalimi, tuo labiau kai ekspertas K. M. yra pateikęs išvadą, jog J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d. sandorio pasirašymo metu negalėjo perskaičiuoti 150 000 Lt pinigų sumą bet kokia banknotų nominalia verte. Nesant nustatytai aplinkybei apie piniginių lėšų perdavimą J. D., teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo taikyti dvišalę restituciją, todėl pripažinęs 2009 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu, teismas taikė vienašalę restituciją, įpareigojo atsakovą A. Z. grąžinti butą, esantį Tolminkiemio g. 17–6, Vilniuje, unikalus Nr. ( - ), ieškovei K. D..
  9. Teismas sutiko su ieškinyje išdėstytais argumentais, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas J. D. nenaudai, nes byloje nenustatyta, jog buvo atsiskaityta su pardavėja už parduotą nekilnojamąjį turtą, be to, sandoris buvo sudarytas su asmeniu, kuris būtent sandorio pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be to, teismas nenustatė aplinkybių, susijusių su J. D. poreikiu keisti gyvenamąją vietą, ji neatliko jokių veiksmų, susijusių su kito buto paieška, taip pat nenustatė jokio poreikio parduoti būstą ir gauti piniginių pajamų. Teismas, nenustatęs jokio asmeninio J. D. intereso, motyvacijos ar jos siekiamo tikslo dėl ginčo sandorio, tuo labiau nesant nustatytų aplinkybių dėl atsiskaitymo už parduotą butą, laikė, kad L. Z. ir ją faktiškai atstovavę asmenys sudarant sandorį atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių J. D. buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl apgaulės nuostatų prasmę.
  10. Tačiau, teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti notaro D. T. neteisėtų veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį.
  11. Teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė ieškovės sumokėtą 58 Eur žyminį mokestį (CPK 93 straipsnio 1 dalis), ir valstybės naudai iš atsakovo priteisė 1 332 Eur žyminio mokesčio bei 20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismo iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, dėl jų nepasisakė, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Teismas pažeidė bylos išnagrinėjimo tikslus, nesurašė skundžiamo sprendimo pagal sprendimo surašymo taisykles, nenurodė motyvų.
    2. Teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė prielaidomis bei nepagrįstais rašytiniais įrodymais, taip pažeisdamas CPK nuostatas. Nekyla abejonių, kad Bartelio indeksas 37 balai neleidžia kategoriškai pasisakyti dėl J. D. nepakaltinamumo.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė K. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovui A. Z. skirti iki 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skirti ieškovei K. D.; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantas nepateikia jokių, kaip nors galinčių pagrįsti išdėstytus apeliacinio skundo motyvus, pagrįstų argumentų bei įrodymų. Apeliacinio skundo motyvai išdėstyti eklektiškai, yra deklaratyvūs. Apeliantas neatskleidė skunde nurodytų motyvų esmės bei nepagrindė apeliacinio skundo dalyko (apelianto prašymo). Apeliacinio skundo esmė yra nesuprantama. Deklaratyvūs apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo.
    2. Apeliantas, paduodamas absoliučiai nepagrįstą apeliacinį skundą nesiekė teisių gynimo, bet veikė prieš greitą bylos išsprendimą, todėl yra nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, atsakovui A. Z. skirtina iki 5 792,00 Eur bauda, 50 proc. iš šios baudos skiriant ieškovės naudai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų ribų.

13Dėl sprendimo turinio

  1. CPK 270 straipsnyje nustatyti tokie sprendimo turiniui keliami reikalavimai: 1) sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys; 2) įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo dalykas; 3) aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka; 4) motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai; 5) rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas.
  2. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, jį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atitinka joms keliamus reikalavimus. Be to, nors apeliantas kvestionuoja viso sprendimo turinio atitiktį įstatymo nustatytiems reikalavimams, tačiau argumentus nurodo tik dėl sprendimo motyvuojamosios dalies neatitikties. Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas, o CPK 270 straipsnio 4 dalyje 1–4 punktuose, kaip minėta, nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti pasisakoma šio straipsnio nurodytais klausimais. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimo, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą buto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, nes sandorio sudarymo metu pardavėja J. D. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnio 1 dalis), be to, teismo vertinimu, pardavėja J. D. buvo pirkėjos apgauta (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), nes nenustatė jokio asmeninio J. D. intereso, motyvacijos parduoti butą, taip pat nenustatė fakto, kad buvo su ja atsiskaityta.
  3. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesurašė skundžiamo sprendimo pagal sprendimo surašymo taisykles, nenurodė motyvų. Be to, apelianto argumentui dėl motyvų nebuvimo skundžiamame sprendime prieštarauja kitas apeliacinio skundo argumentas – kad teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė prielaidomis bei nepagrįstais rašytiniais įrodymais. Taigi net paties apelianto nuomone, skundžiamame teismo sprendime yra nurodyti teismo argumentai, t.y. sprendimas motyvuotas, nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei skundžiamo sprendimo rezultatu.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, bet ir išsamiai motyvavo savo sprendimą tenkinti ieškinį.
  5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, o apelianto argumentai dėl jo neatitikties sprendimo surašymo taisyklėms atmestini kaip nepagrįsti.

14Dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu

  1. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą, atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; kt).
  2. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi buvo paskirta pomirtinė J. D. psichiatrijos ekspertizė (t. 2, b. l. 56–57). Ekspertizės išvadose (t. 2, b. l. 79–81) vienareikšmiškai nurodoma, kad dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo, organinio asmenybės ir elgesio sutrikimo su išreikštais atminties sutrikimais dėl galvos smegenų ligos pažeidimo ir disfunkcijos J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d., sandorio pasirašymo metu, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, taip pat nurodyta, kad J. D. sandorio pasirašymo metu negalėjo perskaičiuoti 150 000 Lt pinigų sumos bet kokia banknotų nominalia verte, kad stebint J. D. sveikatos būklę psichiatrų specialistų nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. birželio 19 d. galima retrospektyviniu būdu nustatyti jos psichikos sveikatos būklę, tai yra psichikos ligos diagnozę 2009 m. rugpjūčio 13 d. datai.
  3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvada bei kitais byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad J. D. 2009 m. rugpjūčio 13 d., sandorio pasirašymo metu, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
  4. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nekyla abejonių, kad Bartelio indeksas 37 balai neleidžia kategoriškai pasisakyti dėl J. D. nepakaltinamumo.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju J. D. pakaltinamumo klausimas civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas. Be to, minėtas apelianto argumentas nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis), todėl vertintinas tik kaip subjektyvi apelianto nuomonė, nepaneigianti pirmosios instancijos teismo išvados, kad J. D. sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akto turinys yra nuoseklus ir neprieštaringas, išvados išplaukia iš tyrimo eigos ir pateiktos dėl to, dėl ko tyrimas padarytas, todėl nekyla abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems medicininiams dokumentams, priešingai, tiek iš ekspertizės akto, tiek iš kitų byloje esančių įrodymų (liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų), tiek iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad J. D. nesugebėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
  6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dar 2002 m. kovo 26 d., t. y. gerokai iki ginčijamo sandorio sudarymo, J. D. buvo konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, 2002 m. balandžio 10 d. atliktas psichologinis tyrimas, kuriuo nustatyta, kad J. D. protinis darbingumas žemas, valingas dėmesys nepatvarus, menkos koncentracijos, dėmesio svyravimai reikšmingai dideli, atminties apimtis siaura, diagnozė perkvalifikuota į organinį depresinį sutrikimą, 2003 m. diagnozuota lėtinė smegenų išemija, prieširdžių virpėjimas, vėliau Parkinsono sindromas, 2005 m. – lėtinė smegenų išemija, vestibulinis sindromas, organinis nerimo sutrikimas, 2006 m. lėtinė smegenų išemija, pablogėjimas, vestibulinis sindromas (pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai), smegenų atrofija, vidinė hidrocefalija, 2009 m. liepos 31 d., t. y. prieš pat sudarant ginčijamą buto pirkimo–pardavimo sutartį, gydytojų konsultacinė komisija diagnozavo J. D. lėtinę smegenų išemiją, vestibulinį, ataksinį sindromą, parkinsonizmą, nurodė, kad Bartelio indeksas 37 balai rodo, jog J. D. yra beveik visiškai priklausoma nuo kitų asmenų (t. 2, b. l. 80). Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat rėmėsi ir liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. gegužės 18 d.–2010 m. birželio 19 d. atlikta (t. y. dar J. D. būnant gyvai) teismo psichiatrine–psichologine ekspertize (akto Nr. 78TPK-154/2010), kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie taip pat leidžia daryti išvadą, kad J. D. ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
  7. Taigi apskųsto sprendimo turinys patvirtina, kad teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadas padarė iš įrodymų viseto (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pakanka duomenų apie J. D. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir galėjimą juos valdyti 2009 m. rugpjūčio 13 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.89 straipsnio 1 dalis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl sprendimo dalies, kuria sandoris pripažintinas negaliojančiu dėl to, jog J. D. buvo apgauta dėl sandorio esmės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).
  8. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir reikalavimų, keliamų sprendimo turiniui, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

  1. Ieškovė K. D. prašo skirti apeliantui A. Z. iki 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovei K. D.. Ieškovės teigimu, apeliantas, paduodamas nepagrįstą apeliacinį skundą nesiekė teisių gynimo, bet veikė prieš greitą bylos išsprendimą, todėl yra nesąžiningas.
  2. CPK 95 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą.
  3. Apeliacinio skundo padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galima dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šia teise, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, ieškovės nuomone, apeliantas A. Z. pateikė absoliučiai nepagrįstą apeliacinį skundą, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nesiekė savo teisių gynimo. Dėl to ieškovės prašymas skirti apeliantui baudą atmestinas.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
  2. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  3. Apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, be to, ieškovė šių išlaidų atlyginti neprašė, todėl jos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18

19Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai