Byla A-662-368-12
Dėl sprendimo atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. B. (V. B.)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei L. M., atsakovo atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atsakovui Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui dėl sprendimo atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. B. (V. B.).

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašymu (I t., b. l. 1?4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (toliau – ir Susivienijimas) 2011 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. NP17-6(11) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, Tarnybos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos ir prevencijos kontrolės skyriaus vyresniajam specialistui V. B..

5Paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 2 d. Tarnyboje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V. B. veiksmų tyrimo. 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 27-54 „Dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V. B. veiksmų tyrimo“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) konstatuota, kad V. B., nepakankamai atsakingai, išsamiai ir kruopščiai vykdydamas jam tiesioginio viršininko duotą užduotį bei tarnybos metu naudodamasis savo tarnybiniu kompiuteriu ne su tarnyba susijusiais tikslais, pažeidė Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, 21.1, 27.6 punktus, Tarnybos Vilniaus rinktinės darbo reglamento, patvirtinto Tarnybos Vilniaus rinktinės vado 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8-138, 35, 119 punktus, Tarnybos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos Vilniaus rinktinės vado 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8-637, 23, 25 punktų nuostatas. Patvirtinus Tarnybinio patikrinimo išvadą, už paminėtų teisės normų reikalavimų pažeidimus nuspręsta pareigūnui V. B. skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pažymėjo, kad vadovaujantis tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos nuostatomis, Tarnybos atliekamo tarnybinio patikrinimo dėl V. B. veiksmų šiam nepakankamai atsakingai, išsamiai ir kruopščiai vykdant jam tiesioginio viršininko duotą užduotį metu nebuvo nagrinėtas minėto pareigūno narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje klausimas. Nurodė Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A3-170/2004. Pabrėžė, kad vertinti tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą ir teisėtumą gali tik teismas (Statuto 26 str. 11 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str.). Pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, įrodymų, jog nagrinėjamu atveju tarnybinę nuobaudą V. B. ketinama skirti dėl jo narystės profesinėje sąjungoje arba dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. Pareiškėjo manymu, Susivienijimas nepagrįstai kliudo vykdyti Tarnybos vidaus administravimo funkciją – tarnybinės drausmės užtikrinimą, ir taip pažeidžia vieną iš esminių, būdingų statutinei įstaigai, interesų – tinkamą tarnybinės drausmės užtikrinimą. Pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (21)-14-5961 taip pat kreipėsi į profesinę sąjungą, kurios pirmininkas yra V. B., su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą minėtam pareigūnui. Tačiau profesinė sąjunga 2011 m. sausio 6 d. rašte Nr. PP17-1(11) nurodė, kad priėmė sprendimą neduoti sutikimo skirti pareigūnui V. B. tarnybinę nuobaudą bei nurodė analogiškas nesutikimo priežastis kaip ir Susivienijimas.

6Atsakovas Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepimu į prašymą (I t., b. l. 92?96) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

7Nurodė Statuto 44 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. teisėjų pasitarime aprobuotą administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimą, 2003 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1240/2003. Akcentavo, kad siekis susidoroti su Susivienijimo renkamojo organo nariais dėl jų statuso bei veiklos negalėtų būti ir niekada nebūtų išreikštas tiesiogiai, nes tokiu atveju jis savaime būtų neteisėtas. Pabrėžė, kad vertinant, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo pradėtas dėl V. B., kaip Susivienijimo Tarybos nario, aktyvios visuomeninės veiklos, turėjo būti atsižvelgta į tai, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas akivaizdžiai tendencingai, neobjektyviai, šališkai. Paaiškino, kad nesutikime skirti tarnybinę nuobaudą atkreipė dėmesį į akivaizdžiai neobjektyvius bei nepagrįstus Tarnybinio patikrinimo išvados teiginius bei padarytas analogiškas tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytoms aplinkybėms iš esmės prieštaraujančias išvadas. Darė išvadą, kad su tarnybinės atsakomybės profesinės sąjungos pirmininkui V. B. taikymu nesutiko pagrįstai bei teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir neperžengiant savo kompetencijos ribų. Susivienijimo nuomone, vienas akivaizdžiausių įrodymų, kad tarnybinis patikrinimas V. B. atžvilgiu buvo pradėtas ir tarnybinę nuobaudą buvo siūloma skirti būtent dėl šio pareigūno turimo Susivienijimo renkamojo organo nario statuso bei jo aktyvaus dalyvavimo šios organizacijos bei Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos veikloje, yra tarnybinio patikrinimo išvadoje nuolat minimas, tačiau neištirtas (nei patvirtintas objektyviais duomenimis, nei paneigtas) teiginys apie tai, jog minėtas pareigūnas darbo metu prioritetus skiria ne tarnybinei, o profsąjunginei veiklai. Tvirtino, jog faktiniais duomenimis nepagrįsti teiginiai rodo akivaizdų negatyvų nusiteikimą Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos, jos pirmininko, o kartu ir Susivienijimo bei jų vykdomos profsąjunginės veiklos atžvilgiu. Atsakovo manymu, V. B. turimas renkamojo organo nario statusas ir per jį vykdoma veikla galėjo turėti įtakos neigiamam Tarnybos požiūriui į V. B. bei siekį dėl to su juo susidoroti. Nurodė ABTĮ 23 straipsnio 3 dalį, paaiškino, kad Tarnybos vardu skundus galintis pasirašyti subjektas yra jos vadas, tačiau nagrinėjamu atveju teismui paduotą prašymą pasirašė ne Tarnybos vadas, bet l. e. jo pareigas pulkininkas G. K., nors kartu su prašymu nebuvo pateikti įgaliojimai Tarnybos vardu pasirašyti prašymą.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir Susivienijimo Sprendimą panaikino.

10Nurodė Statuto 43 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, kad išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas yra reikalingas, jeigu tarnybinė nuobauda yra skiriama profesinės sąjungos nariui. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-791/2007, 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-900/2009, 2010 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009. Nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje konstatuoti trečiojo suinteresuoto asmens galimai padaryti tarnybiniai nusižengimai, nurodytos aplinkybės bei kaltės forma, atitinkamos išvados. Konstatavo, kad iš Tarnybinio patikrinimo išvados turinio aiškiai matyti, jog galimai padaryti tarnybiniai nusižengimai nėra susiję su V. B. naryste Susivienijime, o yra kilę iš netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir atsakovas jų nepateikė, jog pareiškėjas, pradėdamas ir atlikdamas tarnybinį patikrinimą, turėjo tikslą ir ketinimus nubausti trečiąjį suinteresuotą asmenį būtent už jo narystę Susivienijime. Pažymėjo, kad Sprendime Nr. NP17-6(11) nurodomi argumentai, jog Tarnyba būtent dėl profsąjunginės veiklos siekia susidoroti su V. B., be tai patvirtinančių objektyvių įrodymų, negali būti laikomi pakankamais atsisakant duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Atkreipė dėmesį į Statuto 24 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą draudimą pareigūnui darbo laiku vykdyti profesinių sąjungų veiklą. Konstatavo, kad atitinkama statutinė įstaiga turi teisę reikalauti iš pareigūno, kad šis darbo laiku vykdytų tik tarnybines pareigas ir tuo metu neužsiimtų kita, taip pat ir profesinių sąjungų veikla.

11Pažymėjo, kad Susivienijimas, atsisakydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, vertino ir pateikė argumentus, susijusius su tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jų vertinimu, t. y. iš esmės vertino nusižengimų faktus, nusižengimų sudėtis, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, kai tokia teisė Susivienijimui šiuo atveju nebuvo suteikta. Pabrėžė, kad tarnybinio tikrinimo motyvacija, teisėtumas bei atitinkamų išvadų pagrįstumo klausimai nėra šios kategorijos administracinių bylų nagrinėjimo dalykas.

12Nustatė, kad vidaus reikalų ministras 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1KA-274 pavedė vidaus tarnybos pulkininkui G. K. laikinai eiti Tarnybos vado pareigas nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2011 m. sausio 21 d. Darė išvadą, kad prašymą dėl sprendimo atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo 2011 m. sausio 20 d. pasirašė įgaliotas asmuo (ABTĮ 23 str. 3 d.).

13Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1920-331/2011 yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl nagrinėjamu atveju prejudicinės galios neturi.

14III.

15Atsakovas Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 186?193) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

16Paaiškina, kad spręsdami, ar duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo išsamiai Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų bei išvados pagrįstumo ir teisėtumo nevertino, o atkreipė dėmesį tik į esminius tendencingą siekį be objektyvaus pagrindo nubausti V. B. rodančius tarnybinio patikrinimo išvados aspektus bei akivaizdžius loginius galutinių išvadų prieštaravimus surinktų faktinių duomenų visumai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-604/2007 ir paaiškina, kad vertino V. B. tiesioginio vadovo tarnybinio pranešimo turinį, pačios situacijos esmę ir kontekstą. Paaiškina, jog V. B. dirba pagal individualų darbo grafiką, todėl į Susivienijimo organizuojamą renginį vyko iškart pasibaigus nustatytam jo darbo laikui, o ne tarnybos metu. Teigia, jog visiškai nevertinant tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktų duomenų neįmanoma priimti objektyvaus sprendimo dėl to, ar tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui nesiūloma skirti dėl jo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Nurodo Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 1 straipsnio 2 dalies b punktą, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB 7, 8 straipsnius. Mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai siaurai išaiškino Statuto 43 straipsnio 4 dalyje, 44 straipsnio 3 dalyje, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą garantiją. Teigia, kad teismas nepagrįstai Statuto 43 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 3 dalį, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalį išaiškino kaip įtvirtinančias darbdavių teisių pažeidimo prezumpciją tais atvejais, kai profesinė sąjunga ar jų susivienijimas nesutinka su tarnybinės nuobaudos jos nariui paskyrimu. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011, 2000 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1078-510/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-488-340/10 ir daro išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami ginčus dėl profesinių sąjungų atsisakymo duoti sutikimą dėl drausminės nuobaudos jų nariams paskyrimo, įrodinėjimo pareigą perkelia darbdaviui, o ne profesinei sąjungai. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 3 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 2 dalį, Statuto 43 straipsnio 4 dalį ir mano, kad ta pati garantija turi būti aiškinama bei taikoma vienodai visiems subjektams, nediskriminuojant vidaus reikalų įstaigose dirbančių profesinių sąjungų narių bei šiose įstaigose narių turinčių profesinių sąjungų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011 ir daro išvadą, kad esminis darbdavio interesas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, o ne savaime preziumuojamas. Pažymi, kad tarnybinių nuobaudų skyrimas yra kraštutinė, tik viena iš galimų tarnybinės drausmės užtikrinimo priemonių. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog tarnybinį nusižengimą įvykdė ne tik V. B., bet ir jo tiesioginis viršininkas, tačiau pastarasis tebuvo įspėtas žodžiu.

17Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 197?200) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

18Pabrėžia, kad nei Tarnybos atlikto tyrimo medžiagoje, nei Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą nuspręsta skirti ne dėl nustatytų pažeidimų padarymo, bet dėl trečiojo suinteresuoto asmens priklausymo profesinei sąjungai ar Susivienijimui. Nurodo Statuto 26 straipsnio 8 dalį, vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 25, 5 punktus ir daro išvadą, kad byloje esanti trečiojo suinteresuoto asmens tiesioginio vadovo charakteristika, kurioje pateikiama nesusijusi su inkriminuojamais pažeidimais nuomonė, jog V. B. tarnyboje prioritetą teikia ne tiesioginei, o profsąjunginei veiklai, yra neprivaloma vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą. Atkreipia dėmesį, kad tai patvirtina faktas, jog pareigūnui siūloma skirti pačią švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą, nors dėl savo aplaidaus neveikimo jis pažeidė net keletą teisės aktų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A3-170/2004, pabrėžia, kad įstatymų leidėjas nustatė profesinėms sąjungoms ne tik teises, bet ir pareigas, nurodo Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnį, Statuto 44 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir mano, jog atsakovo reiškiama pozicija, kad už nusižengimus tarnybinei drausmei jis negali būti traukiamas dėl to, kad yra profesinės sąjungos lyderis, tėra siekis sukurti teisinę padėtį, dėl kurios profesinės sąjungos pirmininkas būtų traktuojamas skirtingai nei kiti pareigūnai, dėl savo statuso turėtų privilegiją nebūti traukiamas atsakomybėn. Atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra profesinės sąjungos pirmininkas ir Susivienijimo tarybos narys, todėl tai galėjo turėti įtakos Susivienijimo sprendimui nesutikti su skiriama tarnybine nuobauda.

19Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą statutiniam pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos renkamojo organo narys, pagrįstumo bei teisėtumo.

22Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad profesinių sąjungų veiklos laisvę, įskaitant valstybės tarnybos pareigūnų laisvę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti, pripažįsta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek įvairūs tarptautiniai susitarimai.

23Profesinių sąjungų statuso ir veiklos pagrindiniai principai, funkcijos yra suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje. Interpretuodamas šių konstitucinių normų turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog laisvos profesinės sąjungos – tai vienas iš pilietinės visuomenės elementų. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

24Kiekvieno asmens, inter alia valstybės tarnybos pareigūnų, laisvė jungtis į asociacijas įtvirtinta tiek Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (8 str.), tiek Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (22 str.). Kartu šiuose dokumentuose numatyti tam tikri šios laisvės apribojimai, taikomi asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose ir policijoje (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 str. 2 d.; Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 str. 2 d.) bei valstybės administracijoje (Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 str. 2 d.). Šiame kontekste reikia išskirti ir Tarptautinės darbo organizacijos 1948 m. Konvenciją Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, kurios 2 straipsnis numato darbuotojams ir darbdaviams be jokių išimčių teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas. Panašiai profesinių sąjungų laisvės klausimas reguliuojamas ir Europos organizacijų priimtuose dokumentuose. Pagal Europos socialinės chartijos 5 straipsnį, siekdamos užtikrinti arba skatinti darbuotojų ir darbdavių laisvę kurti vietines, nacionalines ar tarptautines organizacijas savo ekonominiams ar socialiniams interesams ginti ir stoti į šias organizacijas, Šalys įsipareigoja savo nacionalinės teisės normomis nevaržyti šios laisvės arba jų netaikyti taip, kad ją varžytų. Vidaus teisei palikta reguliuoti, kokiu mastu šiame straipsnyje numatomos garantijos turi būti taikomos policijai ir kariškiams. Lygias teises vienytis valstybės tarnautojams kaip ir kitiems piliečiams numato ir Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(2000)6 dėl valstybės tarnautojų statuso Europoje 8 principas. Jų teisės, ypač politinės ir profesinių sąjungų teisės, gali būti teisėtai ribojamos tik tiek, kiek yra būtina tinkamam jų viešųjų funkcijų atlikimui. Europos žmogaus teisių konvencijos 11 straipsnio 1 dalis taip pat garantuoja kiekvieno asmens laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Tačiau tam tikri apribojimai gali būti taikomi asmenims, tarnaujantiems ginkluotose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje (Konvencijos 11 str. 2 d.). Profesinių sąjungų laisvės, kaip specialios asociacijų laisvės formos, svarba valstybės tarnyboje ne kartą akcentuota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje D. ir B. prieš Turkiją, Reports of Judgments and Decisions 2008). Tuo tarpu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija remiasi universaliu principu ir nustato, jog kiekvienas turi laisvę jungtis kartu su kitais į visų lygių asociacijas, ypač politinėje, profesinėje ir pilietinėje srityse, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas ginti savo interesų (Chartijos 12 str. 1 d.).

25Taigi iš minėtų dokumentų analizės matyti, kad kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pripažįstant profesinių sąjungų veiklos laisvės apsaugos būtinumą, kurį patvirtina visi svarbiausieji žmogaus teisių apsaugos srities dokumentai. Atsižvelgus į tai, reikia pabrėžti, kad valstybės tarnautojų, pareigūnų ir kitų darbuotojų atstovavimas, sprendžiant tarpusavio pagalbos ir profesinio solidarumo klausimus, turi esminę svarbą užtikrinant tinkamą valstybės institucijų funkcionavimą, taigi – ir jų uždavinių vykdymą.

26Pripažindamas valstybės tarnautojų profesinių sąjungų veiklos svarbą įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatė, jog profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

27Profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos numatytos Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatas kartu su Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalimi, yra pažymėjęs, kad nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – papeikimą, darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (DK 9 str. 1 d.) turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012 ). Taigi kalbant apie profesinių sąjungų renkamojo organo narius, dėl kurių valstybės institucija, kaip darbdavys, kreipiasi į profesinę sąjungą, reikalaujama, kad valstybės institucija, taikanti drausminę procedūrą, pagrįstų ne bet kokį, o esminį teisėtų interesų pažeidimą, t. y. aiškų ir rimtą atitinkamos valdžios institucijos įstatymais jai priskirtų uždavinių vykdymo sutrikdymą.

28Kita vertus, nors profesinių sąjungų veiklos laisvė, įskaitant jos narių darbo garantijas, turi būti pripažįstama pagrindine, taip pat matyti, kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012). Be to, draudžiama pirmiau aptartą profesinių sąjungų narių garantijų sistemą įgyvendinti tokiu būdu, kuris, priklausomai nuo aplinkybių, suponuotų piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio valstybės institucijos vadovybei kiltų kliūčių įgyvendinti tinkamą valstybės institucijos funkcionavimą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad profesinės sąjungos savo veikloje gindamos savo narių teises taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-418/2009).

29Taigi iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Tokiu būdu šiomis aplinkybėmis šioje byloje reikia įvertinti: pirma, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir, antra, ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

30Dėl esminio teisėtų valstybės institucijos interesų pažeidimo

31Valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją. Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt.

32Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba nurodo, jog pažeidžiamas jo interesas užtikrinti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (I t., b. l. 3). Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tarnybinės drausmės, inter alia viešojo intereso, užtikrinimas yra teisėtas valstybės institucijos interesas. Tačiau, kaip minėta, valstybės institucija, ginčijanti profesinės sąjungos nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, privalo įrodyti, kad toks intereso pažeidimas yra ir esminis.

33Vertinant, ar pareiškėjo interesas pažeistas iš esmės, visų pirma reikia pažymėti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas, t. y. statutinis valstybės tarnautojas (I t., b. l. 165). Statutiniai valstybės tarnautojai – tai sugriežtintos drausmės pareigūnai. Statutinio pareigūno vykdomų funkcijų pobūdis, jų darbo organizavimo ir statuso ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje. Be to, šių pareigūnų veikla – tai Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nurodytas pareigūnų darbas, atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jos pareigūnų, turinčių atitinkamą profesinę ir teisinę kompetenciją, darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

34Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, už rinktinės funkcijų tinkamą įgyvendinimą atsakingas rinktinės vadas. Vienas iš pagrindinių Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus uždavinių yra vykdyti užsieniečių kontrolę bei nelegalios migracijos prevenciją tarnybos rinktinei priskirtoje šalies teritorijoje (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų misterijos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus nuostatų, patvirtintų Vilniaus rinktinės vado 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8-139, 4.1 p. (I t., b. l. 183). Tam, kad būtų tinkamai įgyvendintas šis uždavinys, valstybės institucijos vadovybė turi teisę tikėtis apdairaus tam tikro pareigų lygio pareigūnų elgesio. Atitinkamai, Rinktinės vadovui įstatyme numatyti įgaliojimai už tarnybinius nusižengimus skirti tarnybines nuobaudas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 8 d.). Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tinkamas drausmės užtikrinimas yra būtina Vilniaus rinktinės, kuri tvarkoma statutinės drausmės pagrindais, veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Todėl Tarnybos vadovybė, siekdama tinkamai organizuoti darbą, turi turėti galimybę operatyviai ir adekvačiai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinio nusižengimo faktą. Priešingu atveju kiltų rimta grėsmė destabilizuoti vidaus tarnybos veiklą, o tai keltų pavojų viešajam interesui. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-478/2001; 2004 m. balandžio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 110?123).

35Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai patvirtina aiškinimą, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą galima pripažinti būtinumą, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą. Tačiau reikia pabrėžti, jog savo įgaliojimais, suteiktais drausminės procedūros vykdymui, valstybės institucija turi naudotis atidžiai ir nešališkai.

36Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas įrodė, jog profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės pažeidžia jo interesus.

37Dėl tarnybinės nuobaudos sąsajų su profesinės sąjungos veikla

38Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui, yra suformavęs praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.). Pastebėtina, kad tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad atsakovas peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą nurodo, jog buvo pažeista tarnybinio patikrinimo procedūra, kalba apie pažeidimo sudėtį, kaltę ir kt. (I t., b. l. 6).

39Nagrinėjamu atveju atsakovas, be kita ko, kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą. Atsakovas, remdamasis įvairiais tarptautiniais susitarimais, iš esmės teigia, kad aplinkybę, jog sprendimui paskirti tarnybinę nuobaudą neturi įtakos darbuotojo narystė profesinėje sąjungoje, turi įrodyti institucija, siekianti paskirti tarnybinę nuobaudą (III t., b. l. 10?20).

40Šiuo klausimu pažymėtina, kad administraciniame procese galioja bendroji įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (ABTĮ 58 str.). Tačiau, kiek tai susiję su įrodinėjimo našta bylose dėl profesinių sąjungų nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, įstatymų leidėjas įtvirtina įrodinėjimo mechanizmą, pagal kurį leidžiama profesinei sąjungai sušvelninti įrodinėjimo pareigą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, darbdavys, siekiantis paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui, privalo įrodyti, jog jo interesai pažeidžiami iš esmės. Kita vertus, šios nuostatos negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, jog profesinė sąjunga apskritai nėra saistoma įrodinėjimo pareigos. Visų pirma profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Taip išsaugoma tam tikra pusiausvyra, kuri leidžia pareigūnams remtis teise į nevaržomą profesinės sąjungos veiklą, o valstybės institucijai, kaip darbdaviui, – išvengti teisminių ginčų vien remiantis nepagrįstais teiginiais. Be to, pastebėtina, kad šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo) (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-2160/2006).

41Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatytas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje. Kitaip tariant, kai profesinė sąjunga, teigianti, kad jos nariui tarnybinė nuobauda taikoma dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, teismui nurodo aiškias ir konkrečias faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ryšio su profesinės sąjungos veikla, pati valstybės institucija, kaip darbdavys, turi įrodyti, kad tarnybinės nuobaudos neskiria dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Reikia pabrėžti, kad taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos keičiamos tik esant prielaidai, jog tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra susijęs su profesinės sąjungos veikla. Jeigu profesinė sąjunga įrodys faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl drausminės procedūros ir profesinės sąjungos veiklos ryšio, įrodinėjimo pareiga turi būti perkelta valstybės institucijai, kaip darbdaviui, ir būtent ji (valstybės institucija) turi įrodyti, kad ginčo atveju nebuvo pažeistas Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatytas draudimas.

42Atsakovo profesinės sąjungos teigimu, tarnybinę nuobaudą pareigūnui pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba siekia paskirti dėl jo aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje. Šį teiginį atsakovas iš esmės grindė tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuota aplinkybe, jog pareigūnas darbo metu prioritetus skiria ne tarnybinei, o profsąjungos veiklai, bei neobjektyvia tarnybinio patikrinimo procedūra (I t., b. l. 20, II t., b. l. 94). Dėl veiklos profesinėje sąjungoje atsakovas pažymi, jog Susivienijimas „<...> aktyviai kėlė opias problemas, <...> pvz., dėl ydingo VSAT prie VRM rinktinių darbo organizavimo pertvarkymo proceso, dėl Lietuvos pasienio pareigūnų profesinei sąjungai nepriimtinos VSAT prie VRM taupymo politikos, pareigūnus verčiant eiti nemokamų atostogų, viešai skelbiant išėjusių ir neišėjusių nemokamų atostogų asmenų sąrašus, dėl elementarių padorumo, profesinės etikos principų nesilaikymo organizuojant darbą ir kt.“ (II t., b. l. 94). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės yra pernelyg abstrakčios, kad būtų galima daryti išvadą, jog yra įrodyta tikimybė, kad tarnybinė nuobauda yra susijusi su pareigūno aktyviu dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje. Atsakovo nurodyti abstraktūs ir bendri teiginiai be konkrečių ir individualių aplinkybių išdėstymo, jų ryšio su drausmine procedūra (pvz., laiko prasme), trečiojo suinteresuoto asmens konkretaus vaidmens šiuose įvykiuose nurodymo negali pagrįsti prielaidos, jog tarnybinė nuobauda yra skiriama dėl narystės profesinėje sąjungoje.

43Viešojo intereso apsauga reikalauja patikrinti, ar nagrinėjamu atveju nėra kitų akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog yra tikimybė, kad drausminė procedūra inicijuota dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiklos profesinėje sąjungoje. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, tokia tikimybė gali būti susijusi su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas siekė skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas, teikdamas prašymą panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, šį prašymą grindė aplinkybėmis, užfiksuotomis 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 27-54 „Dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V. B. veiksmų tyrimo“. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad V. B., nepakankamai atsakingai, išsamiai ir kruopščiai vykdydamas jam tiesioginio viršininko duotą užduotį bei tarnybos metu naudodamasis savo tarnybiniu kompiuteriu ne su tarnyba susijusiais tikslais, pažeidė Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, 21.1, 27.6 punktus, Tarnybos Vilniaus rinktinės darbo reglamento, patvirtinto Tarnybos Vilniaus rinktinės vado 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8-138, 35, 119 punktus, Tarnybos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos Vilniaus rinktinės vado 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8-637, 23, 25 punktų nuostatas (t. I., b. l. 2). Šios aplinkybės, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai konkrečios ir neleidžia teismui daryti prielaidos, jog tarnybinės nuobaudos skyrimas yra susijęs su veikla profesinėje veikloje.

44Galiausiai, aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuojama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo prioritetus skiria profesinių sąjungų veiklai, negali sumenkinti pareiškėjo pozicijos, jog tarnybinė nuobauda skiriama už tam tikrus teisės aktuose numatytų funkcijų vykdymo pažeidimus.

45Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pagrindai, kuriems esant teismas turi teisę panaikinti profesinės sąjungos nesutikimą skirti profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

46Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

47Atsakovo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo apeliacinį skundą atmesti.

48Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų... 5. Paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 2 d. Tarnyboje buvo pradėtas tarnybinis... 6. Atsakovas Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas... 7. Nurodė Statuto 44 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu... 10. Nurodė Statuto 43 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, kad išankstinis... 11. Pažymėjo, kad Susivienijimas, atsisakydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę... 12. Nustatė, kad vidaus reikalų ministras 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.... 13. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d.... 14. III.... 15. Atsakovas Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas... 16. Paaiškina, kad spręsdami, ar duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos... 17. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos... 18. Pabrėžia, kad nei Tarnybos atlikto tyrimo medžiagoje, nei Tarnybinio... 19. Išplėstinė teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti... 22. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad profesinių sąjungų veiklos... 23. Profesinių sąjungų statuso ir veiklos pagrindiniai principai, funkcijos yra... 24. Kiekvieno asmens, inter alia valstybės tarnybos pareigūnų, laisvė jungtis... 25. Taigi iš minėtų dokumentų analizės matyti, kad kilęs ginčas turi būti... 26. Pripažindamas valstybės tarnautojų profesinių sąjungų veiklos svarbą... 27. Profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos... 28. Kita vertus, nors profesinių sąjungų veiklos laisvė, įskaitant jos narių... 29. Taigi iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas... 30. Dėl esminio teisėtų valstybės institucijos interesų pažeidimo ... 31. Valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka,... 32. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba nurodo, jog pažeidžiamas jo... 33. Vertinant, ar pareiškėjo interesas pažeistas iš esmės, visų pirma reikia... 34. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, už... 35. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai patvirtina... 36. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija... 37. Dėl tarnybinės nuobaudos sąsajų su profesinės sąjungos veikla... 38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tarnybinius ginčus... 39. Nagrinėjamu atveju atsakovas, be kita ko, kelia įrodinėjimo naštos... 40. Šiuo klausimu pažymėtina, kad administraciniame procese galioja bendroji... 41. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes,... 42. Atsakovo profesinės sąjungos teigimu, tarnybinę nuobaudą pareigūnui... 43. Viešojo intereso apsauga reikalauja patikrinti, ar nagrinėjamu atveju nėra... 44. Galiausiai, aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuojama, jog... 45. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu... 46. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 47. Atsakovo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo... 48. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą... 49. Nutartis neskundžiama....