Byla 2A-942-605/2012

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės (pirmininkės), Aušros Baubienės, Neringos Venckienės (pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. L., A. L. ir J. S. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-292-660/2011 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams J. S., A. R., A. R., A. L., K. L., tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kauno marių regioninio parko direkcijai, Valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui, Kauno rajono notaro biuro notarei R. S., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pirkimo pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Ieškovas prašė (1 t., b.l. 1-4, 2 t., b.l. 1-6) pripažinti 2009-03-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-2259 dalį dėl pastato-vasarnamio, unikalus Nr. 4400-1070-9814 ir kitų statinių - kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančių Leonovo k., Kauno rajono sav., pirkimo negaliojančia; pripažinti 2008-02-04 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-1405 dalį dėl pastato-vasarnamio, unikalus Nr. 4400-1070-9814 ir kitų statinių - kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančių Leonovo k., Kauno rajono sav., pirkimo negaliojančia; pripažinti 2007-10-18 dovanojimo sutarties Nr. 2-11804 dalį dėl pastato - vasarnamio, unikalus Nr. 4400-1070-9814 ir kitų statinių - kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančių Leonovo k., Kauno rajono sav., dovanojimo negaliojančia; taikyti restituciją - įpareigoti atsakovę J. S. grąžinti pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814 ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., atsakovei K. L., A. L. įpareigoti grąžinti 20000 litų A. R. ir A. R. už parduotą pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., A. R. ir A. R. įpareigoti grąžinti 20000 litų J. S. už parduotą pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav.; įpareigoti K. L. pašalinti savavališkos statybos pasekmes, t.y. pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinį (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., per 3 (tris mėnesius) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ir sutvarkyti statybvietę.

3Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi pastato -vasarnamio 1K1G bei kiemo statinių įregistravimo teisinis pagrindas teismine tvarka yra panaikintas. Atnaujinus procesą ir panaikinus 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą, statiniai - vasarnamis, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kiemo statinys - šulinys, unikalus Nr. 4400-1070-9847, dar yra nuosavybės teisių objektu, nors tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. 2007 m. spalio 18 d. K. L. dovanojimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido A. L.. 2008 m. vasario 4 d. A. L. pirkimo - pardavimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido A. R.. 2008 m. kovo 26 d. A. R. pirkimo - pardavimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido J. S.. Vasarnamis ir kiemo statinys pastatyti pažeidžiant LR Statybos įstatymo ir jį detalizuojančius teisės aktus, tai patvirtina 2006-05-31 surašytas savavališkos statybos aktas ir įsiteisėjusiame Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-10 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-345-358/2009 konstatuotos minimų statinių savavališkos statybos aplinkybės. Savavališkai pastatyti statiniai šiuo metu stovi Kauno regioniniame parke, t.y. saugomoje teritorijoje, ir patenka į ekosistemų atkuriamojo ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje statinių statyba draudžiama. Ginčo statiniai nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti ginčijamų perleidimo sandorių pagrindu. Atsakovai A. L., A. R., A. R., J. S., įgydami perleidžiamą turtą, neatsižvelgė į tai, kad ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės juos perleisti, nors apie tai žinojo ir galėjo žinoti, dėl ko jie laikytini nesąžiningais įgijėjais. Šalys pagal Civilinio kodekso normas turi būti grąžinamos į iki ginčijamų sandorių buvusią padėtį. Viešasis interesas būtų apgintas priimant sprendimą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

4Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu (2 t., b.l. 161-170) ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančia 2009-03-26 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2-2259 dalį, pagal kurią J. S. nupirko iš A. R. ir A. R. pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją. Pripažino negaliojančia 2008-02-04 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2-1405 dalį, pagal kurią A. R. nupirko iš A. L. pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją. Pripažino negaliojančia 2007-10-18 dovanojimo sutarties Nr. 2-11804 dalį, pagal kurią K. L. padovanojo A. L. pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400- 1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją. Taikant restituciją, įpareigojo: J. S. perduoti 2009-03-26 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, jos vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., K. L.; A. L. sumokėti A. R. ir A. R. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu gautus 20000,00 Lt; A. R. ir A. R. sumokėti J. S. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu gautus 20000,00 Lt; K. L. pašalinti savavališkos statybos pasekmes, t.y. pastatą - vasarnamį, unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kitus statinius - kiemo statinį (šulinį), unikalus Nr. 4400-1070-9847, esančius Leonovo k., Kauno rajono sav., per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ir sutvarkyti statybvietę. Priteisė iš atsakovų K. L., A. L., A. R., A. R., J. S. po 33,82 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

5Sprendime nurodyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993-12-29 sprendimu Nr. 11-1561-38650 nustatyta, jog K. L. atstatyta nuosavybės teisė į turėtą 1,76 ha žemę, esančią Leonavo k., Taurakiemio apyl., Kauno r., grąžinant natūra 42 arus žemės (Nacionalinės žemės tarnybos byla, b.l. 80). 1994-09-12 Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registro Nr. 52/9629-6 duomenimis, apie K. L. priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. 5267/0012:26, esantį Leonavo k., Taurakiemio apyl., Kauno r., nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirtis, ūkinės veiklos pobūdis – individualiai žemės ūkio veiklai (be teisės statyti gyvenamuosius namus) (Nacionalinės žemės tarnybos byla, b.l. 66-67). Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1216-408/2007 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. L. nuosavybės teise valdo pastatus, vasarnamį 1K1G ir kiemo statinius K1, esančius Leonovo kaime, Taurakiemio seniūnijoje, Kauno rajone (civilinė byla Nr. A2-845-358/2009, b.l. 83-84). Atnaujinus procesą civilinėje byloje, Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-845-358/2009 buvo panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimas ir byla nutraukta, t.y. teismo sprendimu pastato - vasarnamio 1K1ZG bei kiemo statinių įregistravimo teisinis pagrindas teismine tvarka buvo panaikintas (t. 1, b.l. 13-16). Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartimi šį Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (t. 1, b.l. 22-25). 2009 m. rugpjūčio 26 d. VĮ „Registrų centras“ raštu Nr. 2-1092 nurodė, kad negali išregistruoti minėto statinio daiktinių teisių bei nuosavybės teisių į jį, kadangi nuosavybės teisės į statinį 1K1G bei kiemo statinius yra perleistos, o nuosavybės teisės perleidimo dokumentai nepanaikinti (t. 1, b.l. 28). Tokiu būdu, atnaujinus procesą ir panaikinus 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą, statiniai - vasarnamis, kurio unikalus Nr. 4400-1070-9814, ir kiemo statinys - šulinys, kurio unikalus Nr. 4400-1070-9847, vis dar yra nuosavybės teisių objektu, nors tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, jog statinys gali tapti nuosavybės teisių objektu tik tuo atveju, kai jis pastatytas teisėtai. Tačiau atsakovė K. L. 2007 m. spalio 18 d. dovanojimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido A. L. (Nacionalinės žemės tarnybos byla, b.l. 48). Nors ginčo statiniai negalėjo būti civilinių santykių objektu, atsakovas A. L. 2008 m. vasario 4 d. pirkimo - pardavimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido A. R. (t. 1, b.l. 18-21), o atsakovai A. R. ir A. R. 2009 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi vasarnamį ir kiemo statinius perleido atsakovei J. S. (Nacionalinės žemės tarnybos byla, b.l. 8-10). Teismas sprendė, jog vasarnamis ir kiemo statinys pastatyti pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir jį detalizuojančius teisės aktus. Byloje nustatyta, kad savavališkai pastatyti statiniai šiuo metu stovi Kauno regioniniame parke, t.y. saugomoje teritorijoje, ir patenka į ekosistemų atkuriamojo ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje statinių statyba draudžiama. Šiuo metu ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčijamų perleidimo sandorių pagrindu, kurių pirmasis sudarytas 2007-10-18, kuomet galiojantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. numatė, kad draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Kauno regioninis marių parkas buvo įkurtas ir jo schema buvo patvirtinta dar tuo metu, kai K. L. nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurioje šiuo metu stovi ginčo pastatai, todėl pranešti jai apie saugomos teritorijos steigimą nebuvo pareigos. Teismo vertinimu, ginčo turto perleidimo sandorių šalys, sudarydamos sandorius, elgėsi kaip nesąžiningi civilinių santykių subjektai. Atsakovai K. L., A. R., A. R., J. S., įsigydami turtą, neįsigilino ir neišsiaiškino visų esminių aplinkybių dėl perleidžiamo nekilnojamojo daikto, nepasidomėjo, kokiu pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į objektą, ar juo galima disponuoti, ar nekilnojamąjį daiktą perleidžiantis asmuo turi tokią teisę. Pastarieji turėjo pasidomėti dėl perleidžiamo nekilnojamojo daikto įregistravimo pagrindo Nekilnojamojo turto registre, iš kurio duomenų matyti, kad ginčo statiniai įregistruoti teismo sprendimo pagrindu (prijungta civilinė byla Nr. A2-845-358/2009, b.l. 105-106), žemės naudojimo paskirtis po pastatais yra žemės ūkio, negalima pastatus statyti ir naudoti, turėjo pasidomėti, kodėl nėra statybą leidžiančių dokumentų, nėra atliktos teritorijų detaliojo planavimo, statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūros, pastatas nėra pripažintas tinkamu naudoti, kaip to imperatyviai reikalauja Statybos įstatymo 40 straipsnis, nėra jokios pastatų projektinės dokumentacijos. Neatlikę šių veiksmų, atsakovai neįgijo ir teisėtų lūkesčių, kad sandoris nebus pripažintas negaliojančiu. Visų sudarytų sandorių dėl ginčo turto šalys pažinojo vienas kitą. Atsakovai K. L., A. L., A. R., R. R. žinojo apie vykstančius teisminius procesus dėl ginčo turto. Atsakovai A. R. ir A. R., žinodami apie jiems nepalankų Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-10 sprendimą, kuriuo ginčo pastatų įregistravimo teisinis pagrindas buvo panaikintas, nesibaigus teisminiams ginčams, siekdami išvengti neigiamų pasekmių savo atžvilgiu, ypatingos skubos sąlygomis 2009-03-26 ginčo turtą pardavė A. R. pažįstamai J. S. už tą pačią (20000 litų) pinigų sumą, už kurią statinius įsigijo iš A. L.. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovai nelaikytini sąžiningais įgijėjais. Atsakovų sudarytus ginčo turto perleidimo sandorius teismas pripažino neteisėtais ir negaliojančiais CK 6.306 str. 1 d. nustatytu pagrindu, kadangi yra neteisėtas jų objektas, todėl pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl pastato - vasarnamio ir kitų statinių - kiemo statinių (šulinio) pripažino negaliojančiomis ir taikė restituciją, įpareigojant atsakovę J. S. grąžinti ginčo pastatus atsakovei K. L., A. L. įpareigojant grąžinti 20000 litų A. R. ir A. R. už parduotus pastatus, A. R. ir A. R. įpareigojant 20000 litų J. S. už parduotus pastatus (CK 6.145 str. 1 d.). Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje viešasis interesas gali būti apgintas priimant sprendimą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

6Atsakovai K. L. ir A. L. apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 1-8) prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad viešojo administravimo funkcijas atliekančios valstybinės institucijos tinkamai nevykdė savo pareigų ir dėl šių įstaigų nerūpestingų veiksmų kilo pasekmės, kurios sudaro šios bylos dalyką. Nė viename žemės atkūrimo dokumente nebuvo jokių duomenų apie žemės buvimą saugomos teritorijos ribose. Žemės nuosavybės dokumentuose nebuvo įrašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, šie apribojimai neįregistruoti ir Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė K. L. realiai negalėjo žinoti, kad jos žemei yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, ir kad ji negali šioje žemėje vykdyti statybos darbų. Skundžiamame sprendime minima 1992 metų Regioninio parko riba Leonovo kaime buvo tik preliminari, oficialiai nepaskelbta, todėl neturėjo juridinės galios. Piliuonos kadastrinėje vietovėje pirmieji du ženklai, informuojantys apie Kauno marių regioninį parką, buvo pastatyti tik 2003 metais, todėl ir dėl šių aplinkybių atsakovė K. L. neturėjo galimybės žinoti, kad jos žemės sklypas yra saugomojoje teritorijoje. Ji žemę, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, naudojo pagal tiesioginę paskirtį ir kūrė privatų ūkį. Vasarnamis yra nesudėtingas statinys, kuriam pastatyti pagal tuo metu galiojančias Miestų ir gyvenviečių sodybos ( - )92 Respublikinės statybos normas (1993) leidimai nebuvo reikalingi. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie teisės aktai buvo pažeisti ginčo statinio statybos laikotarpiu, dėl ko nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis 1994 metų teisės aktais bei tuo metu buvusia faktine padėtimi. Ginčo statiniai 2007-10-18 dovanojimo sutarties Nr. 2-11804 bei 2008-02-04 sutarties sudarymo metu nebuvo savavališka statyba, nes ji yra įteisinta atsakovės nuosavybėn Kauno rajono apylinkės teismo 2007-05-30 sprendimu, dėl ko nėra jokio pagrindo taikyti restituciją. Net ir pripažinus ginčo statinį savavališku, teismas neįvertino atsakovų atstovų argumentų, kad Statybos įstatymo 28 straipsnis numato kelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus, tai yra savavališkų statinių savininkas turi galimybę įteisinti savavališkos statybos pastatus šiame įstatyme nustatyta tvarka. Atsakovės K. L. savavališki statiniai jokių neigiamų pasekmių niekam nesukuria, todėl šiuo atveju teismas turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Savavališkų statinių nugriovimas šiuo atveju nelaikytina teisinga ir proporcinga sankcija.

7Atsakovė J. S. apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 10-14) prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad nei žemės atkūrimo dokumentuose, nei VĮ „Registrų centras“ dokumentuose nebuvo jokios žymos, kad grąžinama žemė K. L. yra atstatyta saugomojoje teritorijoje, tai yra Kauno marių regioniniame parke, ir todėl šios žemės naudojimas yra apribotas. 2007 m. spalio 18 d. sudarant dovanojimo sutartį, kuria ginčo statiniai buvo padovanoti atsakovui A. L., nebuvo savavališkai pastatyti statiniai, nes jie jau buvo įteisinti įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu, ir atsakovė K. L. buvo teisėta šių statinių savininkė bei turėjo teisę disponuoti savo turtu. Atsakovui A. L. esant teisėtam ginčo statinių savininku ir VĮ „Registrų centras“ nesant jokių ginčo turtui apribojimų, jis turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu, todėl 2008 m. vasario 4 d. pirkimo - pardavimo sutartis yra teisėta. Po šios sutarties sudarymo atsakovams A. R. ir A. R. tapus teisėtais ginčo pastatų savininkais ir VĮ „Registrų centras“ nesant jokių ginčo turtui apribojimų, šie turėjo pilną teisę laisvai disponuoti ginčo turtu, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad nors viena iš minėtų sutarčių yra neteisėta. Teismas neatsižvelgė į Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. S. argumentus, kad 2007-10-18 dovanojimo sutartis Nr. 2-11804 yra teisėta, sudaryta laikantis įstatymų, nepažeidžia teisės aktų, geros moralės ir teisingumo principų. Atsakovai, būdami sąžiningi, elgdamiesi apdairiai prieinamomis priemonėmis, pasidomėjo, ar galima ginčo turtu disponuoti, todėl atlikę šiuos veiksmus, priešingai nei konstatuoja teismas, įgijo teisę į teisėtus lūkesčius. Abejoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovai neturėjo teisės. Apeliantei iki šio ieškinio gavimo nebuvo žinoma, kad yra ginčas dėl turto. Įsigydama turtą ji elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, todėl laikytina, kad veikė kaip sąžininga įgijėja. Teismas, spręsdamas šalių ginčą, turėjo atmesti prašymą pripažinti 2009-03-26 pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. R., A. R. ir J. S., negaliojančia ir reikalavimą dėl restitucijos.

8Atsakovai A. R. ir A. R. prisidėjo prie apeliacinių skundų (3 t., b.l. 32-35), prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas neįvertino tų aplinkybių, kad: žemės nuosavybės dokumentuose nebuvo įrašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, šie apribojimai neįregistruoti ir Nekilnojamojo turto registre; ginčo statiniai buvo pastatyti 1994 m., t.y. prieš 18 metų, atsakovės K. L. pastatytas vasarnamis yra nesudėtingas statinys, kuriam pagal tuo metu galiojančius įstatymus statybos leidimas nebuvo privalomas. Tvirtinant 2007-10-18 dovanojimo sutartį Nr.2-11804 (ir vėliau kitas pirkimo- pardavimo sutartis), kuria atsakovė K. L. savo statinius perleido sūnui A. L., bei sudarant 2008-02-04 sutartį su A. R., nei VĮ „Registrų centras“ išduotose pažymose ir pažymėjimuose, nei centrinės hipotekos įstaigos pateiktose pažymose dėl turto arešto ir hipotekos įregistravimo nebuvo jokių duomenų ir apie tai, kad tie statiniai stovėtų žemės sklype, kuriam būtų taikomi nacionalinių regioninių parkų ar kitokie naudojimo apribojimai, draudžiantys statybas ar kitokią veiklą, ar būtų koks nors draudimas laisvai disponuoti ginčo statiniais. Net ir pripažinus ginčo statinį savavališku, teismas neįvertino atsakovų atstovų argumentų, kad Statybos įstatymo 28 straipsnis numato kelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus, t.y. savavališkų statinių savininkas turi galimybę įsiteisinti savavališkos statybos pastatus šiame įstatyme nustatyta tvarka. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, t.y. Kauno rajono apylinkės teismui 2009-03-10 sprendimu panaikinus Kauno rajono apylinkės teismo 2007-05-30 sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. L. nuosavybės teise valdo pastatus, atsakovė J. S., būdama sąžininga ginčo turto savininkė, turi teisę įsiteisinti savavališkos statybos statinius. Atsakovės K. L. savavališki statiniai jokių neigiamų pasekmių niekam nesukuria, todėl šiuo atveju teismas turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Savavališkų statinių nugriovimas šiuo atveju nelaikytina teisinga ir proporcinga sankcija.

9Atsiliepime į atsakovės J. S. apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno marių regioninio parko direkcija (3 t., b.l. 29-30) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Šiuo metu savavališkai pastatyti statiniai darko Kauno marių regioninio parko kraštovaizdį, nes pastatyti neatsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinės regiono architektūros savitumus, neišlaikyti gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, gamtinių ir kultūrinių kompleksų požymiai, neišsaugota bendra kraštovaizdžio struktūra ir jo estetinė vertė. Sandorio sudarytojai į Kauno marių regioninio parko direkciją dėl žemės sklypo pardavimo nesikreipė. A. R. apie tai, kad dėl statinių teisinės registracijos panaikinimo vyksta teisminiai ginčai žinojo, nes asmeniškai 2008-10-30 19 val. jai pasirašytinai buvo įteiktas šaukimas 2008-11-17 atvykti į teismo posėdį, ją atstovavo advokato padėjėjas T. R..

10Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas (3 t., b.l. 36-42) nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl statinių savavališkos statybos, paremtos oficialiais rašytiniais įrodymais, laikomos nustatytomis, nes atsakovai nepateikė kitokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų šiuos duomenis. Ginčo statinių statybos pradžios ir pabaigos data, kas yra ypač svarbu vertinant statinių statybos atitikimą galiojantiems teisės aktams, nėra vienareikšmiškai nustatyta. Nors Nekilnojamojo turto registre statinių statybos pabaigos data įvardinti 1994 metai, tačiau iš 1995 m. ortofoto žemėlapio buvo matoma, kad 1995 metais žemės sklype buvo tik konteineris, o jau vėlesnėse ortofotonuotraukose matyti ir priestatai. Remtis Nekilnojamojo turto registro duomenimis dėl statinių statybos pabaigos datos šiuo atveju nėra pagrindo ir todėl, kad įrašai registre padaryti panaikinto teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, pagrindu. Atsakovų minimos Miestų ir gyvenviečių sodybos ( - )92 Respublikinės statybos normos nustatė statinių projektavimo reikalavimus, bet nereguliavo statybos teisės įgyvendinimo aspektų. Kauno marių regioninis parkas įsteigtas dar 1992-09-24 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. 1-2913 pagal schemas, parengtas Lietuvos Respublikos kompleksinės gamtos apsaugos schemos pagrindu. Parko ribos ties atsakovams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu niekada nesikeitė. Apdairus, atidus, rūpestingas statytojas prieš įgyvendindamas statytojo teisę privalėjo išsiaiškinti, kokie reikalavimai keliami konkrečiame sklype ketinamiems pastatyti statiniams. Atsakovė K. L. ginčo statinius pastatė savavališkai, nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, todėl turėtų būti atsakinga už tokių neteisėtų veiksmų teisines pasekmes, t.y. savavališkos statybos pasekmes pašalinti savo lėšomis. Ginčijamame sprendime yra detaliai ir argumentuotai pasisakyta dėl atsakovų K. L., A. L., A. R., A. R. ir J. S. nesąžiningumo, su teismo motyvais ieškovas sutinka. Teismas, nusprendęs taikyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytą savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą - įpareigojimą nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, šio įstatymo nuostatų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų nepažeidė. Viešasis interesas šioje konkrečioje situacijoje galėjo būti apgintas priimant vienintelį sprendimą - nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

11Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (3 t., b.l. 43-45) nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka. Apeliantai nei dėl statybos leidimo, nei dėl teritorijų planavimo dokumentų, reikalingų norint pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ar suplanuoti statybas, į kompetentingas valstybės institucijas nesikreipė. Todėl apeliantų atsakomybės ir žalos atsiradimo klausimas iškilo ne dėl to, kad Žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 29 d. sprendime Nr. 11-1561-38650 nebuvo įrašyta specialioji žemės naudojimo sąlyga „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“, bet dėl to, kad apeliantai neveikė taip, kaip juos įpareigojo veikti galioję teisės aktai.

12Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus tretysis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (3 t., b.l. 50-55) nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka. Atsakovai nebuvo sąžiningi, elgėsi neapdairiai, nesidomėjo, ar galima turtu disponuoti ir neįgijo teisėtų lūkesčių. Apeliantų K. L. ir A. L. teiginius, kad ginčo statiniai buvo pastatyti 1994 m. ir jokių statybą leidžiančių dokumentų jiems nereikėjo, paneigia pačios atsakovės K. L. paaiškinimai ir prašymai, kuriuose nurodomas tik metalinis vagonėlis, bei prie šios bylos prijungtos civilinės bylos Nr. A2-845-358/2009 medžiaga. 1995 m. ortoforto žemėlapio ištrauka patvirtina, kad 1995 m. K. L. buvo atsivežusi tik metalinį konteinerį ar metalinį vagonėlį, kurį ji nurodė tik pradėjus savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą, o 2000 m. ortoforto žemėlapio ištraukoje matyti savavališkai pastatytas vasarnamis ir kiti statiniai. Taigi ginčo statiniai pastatas – vasarnamis ir kiemo statiniai galėjo būti pastatyti po 1995 m. ir iki 2000 m. Nesant byloje įrodymų dėl statinio statybos metų, reikia remtis esančiais rašytiniais įrodymais ir atitinkamai taikyti teisės aktus, reglamentavusius statinių statybą po 1995 metų. Statinių statybai, statant juos po 1995 metų, buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, kurio statytoja neturėjo. Teismas, priimdamas sprendimą nugriauti statinį, įvertino atsakovų argumentus dėl galimybės parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, išsiaiškino aplinkybes, kad savavališka statyba prieštarauja imperatyviesiems saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, ir atsižvelgdamas į statytojos bei apeliantų veiksmus ir jų sąžiningumą bei galimybes atkurti padėtį į iki savavališkos statybos buvusią padėtį priėmė teisingą sprendimą.

13Apeliaciniai skundai atmestini.

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

15Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

16Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus.

17Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios leistų teigti, jog žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių, statinių saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reikalavimų, neplanuojant teritorijų urbanizavimo.

18Tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama tame tarpe ir statybos procese pastatant naują statinį ar pastato rekonstrukcijos rezultate padidinant rekonstruojamo turto vertę. Tačiau įgyti nuosavybę į statinį ir tuo pačiu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas yra galima ne bet kokio statybos proceso išdavoje, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999 m.).

19Byloje nustatyta, kad savavališkai pastatyti ginčo statiniai stovi Kauno regioniniame parke, tai yra saugomojoje teritorijoje, ir patenka į ekosistemų atkuriamojo ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje statinių statyba draudžiama.

20Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog vasarnamis ir kiemo statinys pastatyti pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ir jį detalizuojančius teisės aktus, vadovavosi Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2006-05-31 surašytu savavališkos statybos aktu (civ. bylos Nr. A2-845-358/2009 b.l. 7), kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas, ir įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-845-358/2009 (1 t., b.l. 13-16), kuris Kauno apygardos teismo 2009-06-29 nutartimi paliktas nepakeistas (1 t., b.l. 22-25). Šiuo atveju esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės nesprendė ginčo statinių statybos teisėtumo klausimo ir nedetalizavo statybos teisinius santykius ir statinių reikalavimus nustatančių teisės aktų, galiojusių šių statinių statybos metu. Esant tokioms aplinkybėms, kaip nepagrįsti atmestini atsakovų K. L. ir A. L. apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie teisės aktai buvo pažeisti ginčo statinio statybos laikotarpiu.

21Nors atsakovai apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad žemės atkūrimo dokumentuose ir VĮ „Registrų centras“ pažymose nebuvo jokios žymos, kad K. L. grąžinama žemė yra atstatyta saugomojoje teritorijoje, tai yra Kauno marių regioniniame parke, dėl ko šios žemės naudojimas yra apribotas, be to, šie apribojimai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantų atsakomybės ir žalos atsiradimo pasekmės kilo dėl viešojo administravimo funkcijas atliekančių institucijų nerūpestingų veiksmų. Kauno marių regioninis parkas įsteigtas 1992-09-24 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. 1-2913, kurį paskelbus buvo išviešintos ir šio parko kaip saugomos teritorijos ribos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno marių regioninio parko ribos ties atsakovams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu niekada nesikeitė. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė K. L., prieš įgyvendindama statytojos teisę, kaip apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo privalėjo išsiaiškinti, kokie reikalavimai keliami šiame konkrečiame sklype planuojamiems pastatyti statiniams.

22Ginčo statinių perleidimo sandorių metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas numatė, kad draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Tuo metu galiojusi Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų sudarytus ginčo turto perleidimo sandorius neteisėtais ir negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.306 straipsnio 1 dalies pagrindu esant neteisėtam jų objektui pripažino pagrįstai. Pirkimo - pardavimo sutartis dalyje dėl pastato – vasarnamio ir kitų statinių – kiemo statinių (šulinio) pripažinus negaliojančiomis, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas restituciją taikė pagrįstai ir šalių interesų pusiausvyros principo nepažeidė, kadangi duomenų apie atsakovų investicijas į ginčo turtą byloje nėra. Atsakovų apeliacinių skundų argumentai, kad ginčo statinių statyba buvo įteisinta Kauno rajono apylinkės teismo 2007-05-30 sprendimu, ir atsakovė K. L. buvo teisėta šių statinių savininkė bei turėjo teisę disponuoti savo turtu, atmestini kaip nepagrįsti.

23Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais, kurių pagrindu konstatuota, kad atsakovai laikytini nesąžiningais įgijėjais, ir jų neatkartodama bei detaliau neanalizuodama, daro išvadą, kad atsakovė J. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog įsigydama turtą elgėsi sąžiningai ir rūpestingai.

24Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, o savavališkos statybos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-492/2008).

25Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodoma, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančią Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 273 straipsnio 2 dalį teismas, nagrinėdamas klausimus, susijusius su savavališkos statybos padarinių šalinimu, gali priimti sprendimus, nurodytus statybų santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas. Šiuos santykius reglamentuoja ir kiti teisės aktai. Šiuo metu galiojančioje Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcijoje nustatyta ne tik teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.), bet ir tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (juos konstatavus konkrečioje byloje), leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

26Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, bei Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės įgyvendinimo teisinius santykius; teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovė K. L. privalėjo pasirūpinti reikiamais dokumentais statinių statybai pradėti, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė savavališkos statybos pašalinimo padarinius, kadangi jie neprieštarauja specialiame įstatyme - Statybų įstatymo 28 straipsnyje numatytiems pagrindams (CK 4.103 str. 3 d. red., galiojanti nuo 2011-01-01). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, tame tarpe ir viešojo intereso apsaugą, daro išvadą, kad taikyti kitokią pažeidimo pašalinimo tvarką nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

27Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Hamer prieš Belgiją nurodyta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007).

28Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialiosios teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas prašė (1 t., b.l. 1-4, 2 t., b.l. 1-6) pripažinti 2009-03-26... 3. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi... 4. Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu (2 t., b.l.... 5. Sprendime nurodyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993-12-29... 6. Atsakovai K. L. ir A. L. apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 1-8) prašo Kauno... 7. Atsakovė J. S. apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 10-14) prašo Kauno rajono... 8. Atsakovai A. R. ir A. R. prisidėjo prie apeliacinių skundų (3 t., b.l.... 9. Atsiliepime į atsakovės J. S. apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno marių... 10. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas (3 t., b.l. 36-42)... 11. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos... 12. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus tretysis asmuo Valstybinės... 13. Apeliaciniai skundai atmestini.... 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 15. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad žemė,... 16. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja... 17. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad... 18. Tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti... 19. Byloje nustatyta, kad savavališkai pastatyti ginčo statiniai stovi Kauno... 20. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas,... 21. Nors atsakovai apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad žemės atkūrimo... 22. Ginčo statinių perleidimo sandorių metu galiojusio Lietuvos Respublikos... 23. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame... 24. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta,... 25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d.... 26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio normos, nustatančios... 27. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Hamer prieš Belgiją... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti...