Byla A-444-1520-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Dainiaus Raižio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Indrei Mikaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. I., I. K., G. A. K., D. L., M. L., N. P., A. S., G. T. ir N. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. I., I. K., G. A. K., D. L., M. L., N. P., A. S., G. T. ir N. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės jiems neišmokėtas darbo užmokesčio dalis bei kiekvienam po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, jog yra muitinės pareigūnai, kuriems darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 24 straipsnyje įtvirtinta, kad pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d., 2004 m. kovo 24 d., 2005 m. balandžio 4 d. ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimais patvirtino 430 litų dydžio minimalią mėnesinę algą, taikomą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, kai kitiems darbuotojams šis dydis nuolat augo. Mano, jog toks teisinis reguliavimas yra ydingas, nes diskriminuoja vienus darbuotojus kitų atžvilgiu. Didindama minimalią mėnesinę algą vienai darbuotojų grupei, Vyriausybė pripažino, jog tai sąlygoja atitinkami ekonominiai veiksniai - kainų augimas, infliacija, ekonomikos augimas ir pan., tačiau tokiu būdu buvo pažeidžiami darbuotojų, kuriems toks dydis nesikeitė nuo 2003 m., teisėti lūkesčiai ir kiti konstituciniai principai.

5Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė, atsikirsdama į skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog Vilniaus teritorinės muitinės nuostatuose įtvirtinta, kad darbo apmokėjimas muitinėje vykdomas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Muitinės pareigūnams be išlygų taikoma Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, kuria ji, apskaičiuodama darbo užmokestį pareiškėjams, vadovavosi, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, kas reiškia, jog neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Toks specialus įstatymas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kurio 39 straipsnis numato galimybę be turtinės žalos atlyginti ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Vilniaus teritorinės muitinės veiksmuose neteisėtų veiksmų nebuvo, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, reikšdamas nuomonę į skundą, prašė jį atmesti iš esmės tais pačiais kaip ir atsakovės atsiliepime išdėstytais argumentais.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog pareiškėjai jų skunde nurodytais laikotarpiais dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje valstybės tarnautojų pareigose ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės. Ginčas dalyje dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką kilęs iš tarnybinių teisinių santykių dėl darbo užmokesčio mokėjimo, todėl atsakovu šioje byloje turi būti institucija, mokėjusi pareiškėjams darbo užmokestį, t. y. Vilniaus teritorinė muitinė. Pareiškėjams buvo pasiūlyta pakeisti šalių procesinę padėtį, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė tam prieštaravo. Taigi Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas skundo dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio, todėl reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dydį iš Lietuvos valstybės, kuri nemokėjo pareiškėjams darbo užmokestį, atmestinas.

9Pareiškėjai nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ apskaičiuojant jiems darbo užmokestį buvo taikomas tas pats minimalios mėnesinės algos dydis - 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimali mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, dėl ko jie patyrė neturtinę žalą. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.IX-855, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos.

10Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė<....> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 1.2 punktas, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 1.2 punktas ir 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnis minimalus mėnesinis atlygis negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

11Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė teisingai mokėjo pareiškėjams darbo užmokestį pagal teisės aktus, reglamentuojančius apmokėjimą už darbą, pareiškėjai nepatyrė žalos, todėl jų reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

12III.

13Nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimu, pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais, argumentais, papildomai pažymima, jog teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimu, tačiau neatsižvelgė į tai, jog Vyriausybė minimalios mėnesinės algos dydį valstybės pareigūnams ir tarnautojams įšaldė. Mano, jog minimalios mėnesinės algos ir minimalaus valandinio atlygio dydžių nustatymas turi būti siejamas su valstybės ekonomine padėtimi.

14Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą palaikydami Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus, papildomai akcentuoja, jog Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV.

17Apeliacinis skundas atmestinas.

18Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundą grindė tuo, kad, jų nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 str.), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu jiems buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, be to, Lietuvos valstybė privalo atlyginti ir patirtą neturtinę žalą, padarytą neteisėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama minimali mėnesinė alga valstybės tarnautojams.

19Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

20Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

21Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

22Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant būtent į šias nuostatas pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu(nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjams atitinkamu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246, 6.271 str.).

23Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas dar 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

24Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

26apeliacinį skundą atmesti.

27Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą... 5. Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė, atsikirsdama į skundą, prašė jį... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu... 9. Pareiškėjai nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003... 10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas)... 11. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad Vilniaus teritorinė... 12. III.... 13. Nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d.... 14. Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė ir trečiasis suinteresuotas asmuo... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV.... 17. Apeliacinis skundas atmestinas.... 18. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų... 19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 20. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos... 21. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 22. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 23. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra... 24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 26. apeliacinį skundą atmesti.... 27. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą... 28. Nutartis neskundžiama....