Byla 2A-760-492/2007

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Volskienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės, Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Jolantai Mušinskaitei, dalyvaujant ieškovo apelianto VO „Vilnoja“ atstovui adv. P. Makauskui, atsakovo AB „Enifas“ atstovui adv. R. Mikliušui, trečiojo asmens Vilniaus apskrities VMI atstovui A. A. ,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine žodinio proceso tvarka civilinę bylą pagal ieškovės visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1681-619/2007 pagal visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys valstybės įmonė „Registrų centras“, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, dėl nuosavybės teisės nuginčijimo ir teisinės registracijos panaikinimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4ieškovas visuomeninė organizacija „Vilnoja“ prašė pripažinti Visuomeninei organizacijai „Vilnoja“ nuosavybės teises į betono aikštelę, unikalus Nr. ( - ) , plane pažymėtą b1, turinčią 2 638,94 kv.m ploto, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ) bei panaikinti šios ginčo aikštelės teisinę registraciją AB „Enifas“ vardu, pripažinti negaliojančia 2004-08-30 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. (101)11.10-622 dalį, kurioje ginčo aikštelės savininku nurodytas AB „Enifas“. Nurodė, kad 2003-06-17 UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ iš varžytinių įsigijo gamybos cechą ir kiemo statinius, esančius ( - ) . Šiuos statinius UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ perdavė VšĮ „Sveikutis“, kuris šiuos pastatus 2004-12-28 perdavė ieškovui. Visuomeninė organizacija „Vilnoja“ nuosavybės teisės į šiuos pastatus Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2004-12-29. Žemės sklypas, ant kurio stovi ieškovui priklausantys statiniai nuosavybės teise priklauso valstybei. Šis žemės sklypas yra išnuomotas AB „Enifas“, nors minėtame žemės sklype atsakovui priklauso tik 54 kv.m ūkio pastatas. 2003-09-02 UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ kreipėsi į Vilniaus m. Žemėtvarkos skyrių su prašymu nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį dėl žemės sklypo su buvusiu pastatų savininku AB „Enifas“ ir sudaryti naują nuomos sutartį su UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, tačiau joks atsakymas nebuvo gautas. Šiuo metu vyksta teisminis ginčas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties su visuomenine organizacija „Vilnoja“ sudarymo. Kartu su gamybos cechu ieškovas įgijo ir betono aikštelę. Iki 2004-09-01 ši aikštelė Nekilnojamojo turto registre registruota nebuvo. 2004-09-01 Nekilnojamojo turto registre ši aikštelė neteisėtai įregistruota AB „Enifas“ vardu pagal 2004-08-30 Statybos inspekcijos tarnybos išduotą pažymą Nr. (101)11.10-622. Nurodė, kad aikštelė yra gamybos cecho priklausinys, ji yra skirta privažiavimui prie pastato. Kaip matyti iš turto registro centrinio duomenų banko išrašo UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ vardu 2003-11-13 buvo įregistruoti kiti kiemo statiniai, jų įregistravimo pagrindu nurodant tą patį turto pardavimo iš varžytinių aktą. Taigi, darytina išvada, kad pastatas buvo perduotas su priklausiniais. Kadangi ieškovas 2004-12-28 įsigijo pagrindinį daiktą kartu su jam priklausančiais priklausiniais, todėl ginčo aikštelė šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovui. Taip pat nurodė, kad ginčyti atsakovui UAB „Enifas“ išduotą pažymą nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Teigia, kad ginčo pažyma išduota atsakovui dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose. Vilniaus apskrities viršininko administracija vykdo ne tik viešojo administravimo funkcijas, bet dalyvauja ir privačiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip nekilnojamojo daikto valdytojas. Taigi, šiuo atveju ABTĮ įtvirtintas 30 dienų ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas.

5Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 1997-07-07 sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, pagal kurią 8 065 kv.m. žemės sklypas, esantis ( - ) , buvo išnuomotas AB „Enifas“ gamybinės paskirties pastatams eksploatuoti. Šiuo metu statinių, esančių ant minėto žemės sklypo, savininkai yra: gamybos cecho ir kitų statinių (unikalus Nr. ( - ) , Nr. ( - ) ) – visuomeninė organizacija „Vilnoja“; ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - ) ) ir kitų statinių – betono aikštelės (unikalus Nr. ( - ) ) – AB „Enifas“. Išduodant ginčijamą pažymą, nekilo abejonių, kad šios aikštelės naudotojas yra AB „Enifas“. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog minėtos aikštelės naudotoja pažymos išdavimo laikotarpiu buvo visuomeninė organizacija „Vilnoja“. Taip pat nurodė, kad turto pardavimo iš varžytinių aktu neįvardijama, kad būtų perleidžiami keli žemės sklype esantys objektai, ar kad objektas būtų perleidžiamas su priklausiniais. Atsižvelgiant į tai, kad VšĮ „Sveikutis“ turtą perdavė visuomeninei organizacijai „Vilnoja“ 2004-12-28, o aikštelės teisinė registracija buvo atlikta UAB „Enifas“ vardu nuo 2004-09-01, darytina išvada, kad VšĮ „Sveikutis“ negalėjo perduoti visuomeninei organizacijai „Vilnoja“ nuosavybės teisių į objektus, kurių pati neturėjo. Taip pat vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad nuo 2004-12-29 ieškovui buvo žinoma apie prašomą pripažinti negaliojančia 2004-08-30 pažymą Nr. (101)11.10-622, todėl nustatytas vieno mėnesio ieškininės senaties terminas 2005-04-15 paduodant ieškinį buvo praleistas.

6Atsakovas AB „Enifas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie aikštelės priklausymą gamybos cechui. Ginčo aikštelė niekada nebuvo skirta gamybiniam cechui aptarnauti, todėl nėra ir jo priklausinys. Ši aikštelė buvo sumontuota kartu su ožiniu kranu, kuris nuosavybės teisėmis priklausė AB „Enifas“, buvo skirta būtent ožinio krano funkcijoms vykdyti, vėliau ožinis kranas buvo išmontuotas. Iš VĮ „Registrų centro“ dokumentų matyti, kad gamybos cecho priklausinys buvo nurodyta sklypą juosianti tvora. Abu objektai buvo atkirti tvora, todėl jokio funkcinio ryšio negalėjo būti.

7Tretysis asmuo VĮ „Registrų centro“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad prašoma panaikinti teisinė registracija buvo atlikta galiojančio ir nenuginčyto dokumento pagrindu, laikantis registravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Ginčo aikštelė Nekilnojamojo turto registro duomenimis nėra gamybos cecho priklausinys, ji yra atskiras nekilnojamojo turto objektas.

8Tretysis asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo teiginys, kad įgiję nuosavybės teises į gamybos cechą bei kiemo statinius kartu įgijo ir nuosavybės teisę į betono aikštelę, kadangi ji yra gamybos cecho priklausinys, visiškai nepagrįstas. Turto pardavimo iš varžytinių akte, kurį patvirtino teismas, nėra nurodyta, kad parduodamas ir statinys – betono aikštelė. Sandoryje nėra aptariamas gamybos cecho vertės padidėjimas dėl betono aikštelės įtraukimo į pardavimą. Nurodė, kad palaiko UAB „Enifas“ poziciją, kad šiuo atveju ginčo aikštelė nėra gamybos cecho priklausinys. Pripažinus, kad aikštelė yra priklausinys, ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nes Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta aikštelės vidutinė rinkos vertė 86 325 Lt. Ieškinio tenkinimas sukeltų ieškovui nepagrįstą praturtėjimą, o atsakovas patektų į sudėtingą ekonominę būklę. Prašo ieškinį atmesti.

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Enifas“ naudai. Nurodė, kad reikalavimui dėl 2004-08-30 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. (101)11.10-622 pažymos dalies pripažinimo negaliojančia taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytas 1 mėn. senaties terminas. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2004-12-19, gavęs pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre dėl ginčo objekto. Ieškovas neprašė atstatyti ieškinio senaties termino, todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimas yra atmestinas, nes praleistas ieškinio senaties terminas. 2003-06-03 turto pardavimo iš varžytynių akte, kuris buvo patvirtintas 2003 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo, nėra nurodyta betono aikštelė ir jos apibūdinimas, sandoryje nėra aptariamas gamybos cecho vertės padidėjimas dėl betono aikštelės įtraukimo, šiuo aktu taip pat nėra įvardijama, kad būtų perleidžiami keli žemės sklype esantys turto objektai ar objektas būtų perleistas su priklausiniais. Pažymėtina ir tai, kad pagal 2004-12-28 turto priėmimo – perdavimo aktą VŠĮ „Sveikutis“ perdavė ieškovui gamybos cechą bei kiemo statinius. Betono aikštelė perduota nebuvo, nuosavybės teisė į šią aikštelę nepriklausė Nekilnojamojo turto fondui, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba neturėjo teisės išduoti pažymos AB „Enifas“. Remiantis byloje pateikiamu EPSS Monolitas įsakymu 1988-04-01 Nr. 57 gamybinės bazės teritorija ir pastatai buvo paskirstyti į tam tikras teritorijas (l. 151) Iš byloje esančio gen. plano matyti, kad sandėliavimo aikštelė buvo atskiras objektas, ten buvo pastatytas ožinis kranas (l. 152). Iš liudytojo V. P. J. paaiškinimų (l. 206-207) nustatyta, kad aikštelė turėjo ožinį kraną, kuris 1992-05-02 buvo perduotas AB „Enifas“. Ožinis kranas negalėjo funkcionuoti be aikštelės, nes jam reikalingi bėgiai. Tarp aikštelės ir gamybinio cecho jokio ryšio nebuvo, betono aikštelė buvo sumontuota su ožiniu kranu ir skirta ožinio krano funkcijoms vykdyti. Liudytojas K. M. paaiškino (l. 204-205), kad jis dirbo UAB „Nekilnojamojo turto fondo“ valdybos generalinio direktoriaus pavaduotoju. Nurodė, kad kai įsigijo gamybinį cechą, kitoms reikmėms nei automobilių apsisukimui aikštele nesinaudojo. Kas buvo aikštelės savininkas, nurodyti negalėjo. Teismas konstatavo, kad ginčo aikštelė nebuvo skirta gamybiniam cechui aptarnauti, ji buvo sumontuota kartu su ožiniu kranu ir skirta buvo ožinio krano funkcijoms vykdyti, todėl aikštelė nėra gamybos cecho (buvusio linoleumo cecho) priklausinys.

10Ieškovas visuomeninė organizacija „Vilnoja“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėn. senaties terminą, nes administracinio pobūdžio reikalavimas yra išvestinis, kilęs iš civilinio ginčo, todėl taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, t.y. terminas, taikytinas reikalavimui dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Teismas netinkamai taikė CK 4.14 straipsnio 1 dalį. Tai, kad ginčo aikštelė nebuvo įvardinta gamybos cecho įsigijimo – perleidimo sandoriuose, neturi teisinės reikšmės, nes ginčo aikštelė yra cecho priklausinys, todėl ją ištinka pagrindinio daikto likimas. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes darydamas išvadą, jog ginčo aikštelė nėra gamybos cecho priklausinys, nenurodė jokių įrodymų vertinimo, o tik išvardijo juos, todėl sprendimas dėl pagrindinio bylos klausimo yra nemotyvuotas. Pažymėjo, kad tarp gamybos cecho ir betono aikštelės yra funkcinis ryšys, nes į suformuotą 8 065 kv.m žemės sklypą patenka ir aikštelė ir cechas, o tai, kad sandoriuose nebuvo nurodyta aikštelė, darytina išvada, jog ji buvo laikoma pagrindinio daikto priklausiniu, pereidavo automatiškai su pagrindiniu daiktu. AB „Enifas“ ginčo aikštelę 1992-05-01 įgijo kaip priklausinį iš VĮ „Aras“. UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ įgijo gamybinį pastatą su priklausiniais – varžytynių akto pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į kitus statinius - tvorą, kuri nenurodyta varžytynių akte, tačiau kitu statiniu - priklausiniu laikytina ne tik tvora, bet ir ginčo aikštelė. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2003-07-08 sprendimu yra atsisakęs įregistruoti atsakovo AB „Enifas“ nuosavybės teises į ginčo aikštelę. EPSS „Monolitas“ 1998-04-01 įsakymas Nr. 57 bei prie jo pridėtas teritorijos genplanas patvirtina, kad valdyboms Nr. 1 ir Nr. 2 paskirtiems atskiriems gamybiniams pastatams buvo priskirtos atskiros aikštelės su ožiniais kranais. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra tinkamai įvertinti paminėti įrodymai, todėl padarytos neteisingos išvados, priimtas nepagrįstas sprendimas.

11Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio senaties terminą. Ieškovas sužinojo apie pažeistą teisę 2004-12-19, tačiau per nustatytą terminą į teismą nesikreipė, todėl pats atsisakė realizuoti įstatyme nustatytą teisę, o suėjus terminui šią galimybę prarado. Ieškovas neįrodė, kad aikštelės naudotojas yra ne AB „Enifas“, žemės sklype esančio ūkinio pastato savininkas, todėl pastarajam 2004-08-30 pažyma išduota teisėtai.

12Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog apelianto argumentas, jog aikštelės nenurodymas ir neaptarimas varžytinių akte reikšmės neturi yra nepagrįstas, nes vykdymo procesą reglamentuoja imperatyvios CPK normos, jos negali būti aiškinamos plečiamai. Nenurodžius ar neaptarus ginčo aikštelės darytina išvada, jog perleistas buvo tik gamybos cechas, t.y. iš esmės mažesnės vertės turtas, negu būtų kartu su aikštele, nes pastaroji turi savarankišką vertę. Teismas sistemiškai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog gamybos cechas ir ginčo aikštelė funkcionuoja savarankiškai, pastaroji nėra gamybos cecho priklausinys.

13Atsakovo AB „Enifas“ atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad varžytynėse buvo parduodamas tik gamybinis pastatas, buvęs linoleumo pjaustymo cechas, kurio vertės pilnai pakako išieškojimui padengti. Gamybinio pastato funkcionavimui aikštelė niekada nebuvo būtina, todėl negali būti laikoma jo priklausiniu, jokia gamyba varžytynių metu pastate nebuvo vykdoma. Tiek iki pardavimo, tiek po to patalpos buvo nuomojamos, į pastatą ir teritoriją šalia patenkama iš S. gatvės pusės, t.y. ne per ginčo aikštelę. Ginčo aikštelės įregistravimas AB „Enifas“ vardu niekaip nepažeidė ieškovo teisių, todėl ieškinį, taip pat apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.

14Ieškovo Visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ apeliacinį skundą tenkinti atsisakytina.

15Turto pardavimo iš varžytynių aktu 2003-06-03 Nr. 15-2426 antstolis I. G. iš varžytynių pardavė UAB „Enifas priklausantį pastatą/gamybos cechą 2170,42 kv.m. bendro ploto, adresu ( - ), pažymėjimas plane 2P1b unikalus Nr. ( - ), žemės sklypo kadastrinis Nr. ( - ), kurį nupirko UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ (l. 13). Civilinėje byloje pateikiamas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, išduotas 2004-09-02, patvirtina, kad pastatas – gamybos cechas 2P1b, bendras plotas 2170,42kv.m. unikalus Nr. ( - ) , ir kiti statiniai – tvora, unikalus Nr. ( - ) , nuosavybės teise priklauso UAB „Nekilnojamojo turto fondas“; gamybos cecho 143 kv.m. išnuomota nuo 2003-08-01 iki 2004-08-01 UAB „Stamada“ (l. 61-62); ūkinis pastatas 3H1m, unikalus Nr. ( - ) , 54 kv.m., ir betono aikštelė b1, unikalus Nr. ( - ) , nuosavybės teise priklauso AB „Enifas“. Registro duomenys yra vieši, turėjo būti žinomi UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kai pastarasis jam nuosavybės teise priklausantį gamybos cechą ir kitą statinį – tvorą priėmimo perdavimo aktu 2004-10-26 perdavė VšĮ „Sveikutis“. UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, manydamas kad registre neteisingai padaryti įrašai apie turto - betono aikštelės b1 priklausymą AB „Enifas“, galėjo ginti savo pažeistas savininko teises per 1 mėnesį skųsdamas registratoriaus ar kitų atsakingų institucijų veiksmus administraciniam teismui. Kadangi UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ kitam subjektui perdavė savo turtą, kuris buvo tiksliai apibrėžtas ir įregistruotas viešame registre, nėra jokio pagrindo teigti, kad turto galėjo būti perduota daugiau, negu buvo įregistruota. Juo labiau, kad turto perdavimo momentu ginčo šioje byloje objektas – betono aikštelė jau buvo įregistruota kaip savarankiškas daiktas, o ne priklausinys, kito subjekto (AB Enifas) nuosavybės teisėmis. Ieškovas VO „Vilnoja“ iš VšĮ „Sveikutis“ taip pat negalėjo 2004-12-28 priimti turto daugiau, negu buvo pastarasis iš pradinio savininko įgijęs (registro duomenų išrašas 2006-04-21, l. 6-10). Civilinėje byloje pateikiamuose Turto arešto aktuose (2000-02-02 ir 1998-02-25) nurodytas vienas areštuotas objektas – 1815 kv.m. gamybinis pastatas (l. 117, 120). Taigi ir varžytynėse galėjo būti parduotas tik tas pats objektas. Kad šio pastato – gamybos cecho funkcionavimui būtų būtinas kuris nors kitas daiktas – priklausinys CK 4.19 str. prasme, neatskiriamas ir išimtinai nuolat jam tarnaujantis, be kurio negalėtų būti pagrindinis pilnaverčiai naudojamas – ieškovas įrodymų nepateikė. Priešingai, byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad ginčo dalykas - betono aikštelė savo funkcine paskirtimi buvo skirta ožinio krano eksploatacijai, kuris aikštelėje sandėliavo didelio svorio gelžbetonio konstrukcijas. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo AB „Enifas“ atstovo paaiškinimai bylos nagrinėjimo iš esmės metu, sprendime aptarti ir įvertinti įrodymai – EPSS „Monolitas“ įsakymu 1988-04-01 Nr. 57 gamybinės bazės teritorijos ir pastatų paskirstymas bei genplanas (l. 151-152), liudytojų V. P. J. ir K. M. parodymai. Gamybinės paskirties pastato, kuriame buvo pjaustomas linoleumas, funkcionavimui betono aikštelė su bėgiais ir ožiniu kranu nebuvo reikalinga. Tokiu atveju nėra svarbu, kad veikiant gelžbetonio gamybos cechui, funkcionavo du ožiniai kranai šalia esančiose aikštelėse, nes nėra įrodyta, kad be kurio nors iš jų būtų negalėjęs veikti linoleumo pjaustymo cechas. Tiek turto pardavimo iš varžytynių metu, tiek vėliau pastate buvusi gamyba buvo nutraukta, patalpos nuomojamos, patekimui į patalpas, pastato eksploatacijai betono aikštelė nėra reikalinga, nes į pastatą patenkama iš S. gatvės pusės, yra istoriškai susiformavęs žemės sklypas, beje, nuo ginčo betono aikštelės pastatas atskirtas tvora, tai atsispindi byloje pateikiamuose planuose (l. 127-134). Taigi jokie faktiniai duomenys neįrodo, kad betono aikštelė buvo ir yra būtina ieškovo įgyto pastato eksploatavimui, nėra pagrindo ją vertinti kaip priklausinį, tai savarankiškas objektas, kurio nei ieškovas, nei turto iš varžytynių pirkėjas negalėjo įgyti automatiškai kartu su perkamu daiktu – gamybos cechu. Atmestini apelianto teiginiai, kad AB „Enifas“ betono aikštelę iš VĮ „Aras“ įgijo kaip priklausinį, vien ta aplinkybė, kad ginčo aikštelė nebuvo atskirai įvardyta turto perdavimo 1992-05-01 akte (l. 135), kai nėra įvertintas objekto funkcinis ryšys, yra nepakankama laikyti daiktą kito priklausiniu. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2003-07-08 sprendimu nėra jokiam subjektui įregistruotos kokios nors teisės į ginčo aikštelę, todėl juo remiantis negali būti daromos kokios nors išvados apie daikto paskirtį. Tai, kad varžytynėse nupirktas pastatas, kuriam priskirta tvora, ir ginčo aikštelė yra tame pačiame sklype, savaime neįrodo daiktų funkcinio ryšio, nes tame pačiame žemės sklype gali būti keli skirtingi objektai. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrindė įrodymais savo teiginių, kad betono aikštelė, unikalus Nr. ( - ) , turėtų būti laikoma kito daikto – nuosavybės teise valdomo pastato unikalus Nr. ( - ) , priklausiniu, tuo pačiu neįrodė, kad ginčijamos atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2004-08-30 pažymos Nr. (101)11.10-622 išdavimas ir atsakovo AB „Enifas“ nuosavybės teisių įregistravimas į betono aikštelę pažeidė ieškovo teises. Kai nėra nustatytas teisių pažeidimas, nėra pagrindo jas ginti, neturi būti nagrinėjami ir vertinami byloje dalyvaujančių asmenų argumentai dėl senaties termino taikymo.

16Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė visas reikšmingas byloje aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino materialinės ir civilinio proceso teisės normas, pakankamai išsamiai išdėstė motyvus byloje. Senaties termino nepagrįstas taikymas neturėjo įtakos iš esmės teisingoms išvadoms byloje padaryti, teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų jį naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

18Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai