Byla A-63-1018-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Stasiui Karveliui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. L. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Trakų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims N. R., J. R., A. R. turto paveldėtojai ir teisių perėmėjai A. V. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja Z. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 3 – 6, 7 – 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 79-3748 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje J. R.; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 79-12183 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje S. R.; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 79-12184 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje P. R.; įpareigoti Trakų rajono savivaldybės žemėtvarkos skyrių ir Trakų rajono Grendavės seniūnijos žemėtvarkos skyrių paruošti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę lygiomis dalimis J. R., S. R., P. R. bei J. R..

5Pareiškėja nurodė, kad 2008 metų birželio mėnesį viešėdama Grendavėje sužinojo, jog jos dėdės J. R., S. R. bei P. R. susigrąžino 15,15 ha jos seneliui nuosavybės teise priklausiusios žemės. Paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 10 d. Trakų rajono Grendavės apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateiktas J. R. prašymas atkurti nuosavybės teises. Prašyme buvo nurodytas buvęs savininkas J. R. bei įpėdiniai – sūnūs J. R., S. R., P. R. ir dukra J. R.. Pažymėjo, jog J. R. yra jos motina, ji mirė 1975 m. kovo 13 d. Nurodė, kad nei jos giminės, nei atsakingi asmenys (Grendavės seniūnijos žemėtvarkos skyrius, Trakų rajono savivaldybės žemėtvarkos skyrius), tvarkę žemės grąžinimo reikalus, neinformavo jos, jog jos motinai J. R. priklauso dalis senelio žemės. Pažymėjo, kad jos motina mirė 1975 metais, tai ji negalėjo pareikšti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ji galėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jai nebuvo pranešta apie nuosavybės teisių atkūrimą, dėl to ji nesikreipė. Teigė, kad yra keturi žemės savininko įpėdiniai, todėl 15,15 ha žemės turėjo būti padalinta į keturias lygias dalis. Manė, kad jos motinai priklauso dalis žemės. Pareiškėja kartu su skundu padavė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašymas grindžiamas tuo, kad ji 2008 m. birželio mėnesį viešėdama Grendavėje sužinojo, kad jos dėdės J. R. ir S. R. bei P. R. susigrąžino 15,15 ha jos senelio žemę. Tai jai žodžiu pasakė jos teta M. L.. Pažymėjo, jog skundžiami sprendimai priimti 1997 m. gruodžio 10 d. ir 2003 m. liepos 18 d., tačiau apie šiuos sprendimus ji sužinojo tik 2008 m. birželio mėnesio pabaigoje. Paaiškino, kad nedelsdama išreikalavo dokumentų kopijas iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono savivaldybės žemėtvarkos skyriaus. Manė, kad sprendimų galiojimas įteisina neteisybę ir daro didelę žalą jai. Teigė, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujintas.

6Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 56 – 57) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad su pirminiu prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo 1991 m. gruodžio 10 d. į tuometinę Grendavės agrarinės reformos tarnybą kreipėsi J. R., S. R. ir P. R.. Prašyme jie nurodė, kad pageidauja susigrąžinti savininkų J. R. ir M. S. ( - ), turėtą žemę. Remiantis dokumentais buvo nustatyta, kad savininkas turėjo 15,15 ha žemės. Nuosavybės teisė į šią žemę atkurta Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais – 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 79-3748, 2003 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 79-12183, 2003 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 79-12184, 2007 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16530, 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16586. Pažymėjo, jog vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais, piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę galėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog per nurodytus terminus dėl savininko J. R. ( - ), turėtos žemės grąžinimo pareiškėja prašymo nepateikė, todėl ji nebuvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Nurodė, jog pagal 1991 metų prašymą nurodyta jame įpėdinė J. R. bet kuriuo atveju negali būti laikoma pretendente, kadangi ji mirė 1975 metais. Todėl laikė, kad pareiškėjos reikalavimas paruošti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jos motinos vardu yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nenustatė pareigos institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, atlikti galimų pretendentų paiešką. Nurodė, jog pirminiai piliečių prašymai buvo priimami ilgą laiko tarpą – nuo 1991 metų iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai turėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimu. Teigė, kad pareiškėja iki 2008 metų nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

8Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 70 – 71) nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracija nagrinėja klausimus dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo tik Trakų rajono miestų teritorijose. Trakų rajone kaimo vietovėje žemės nuosavybės atkūrimo klausimus nagrinėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyrius. Prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra, nes skunde keliami reikalavimai nepažeidžia savivaldybės materialinių ir nematerialinių interesų.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo N. R. atsiliepimu į skundą (b. l. 59 – 60) sutiko su pareiškėjos skundu.

10Tretieji suinteresuoti asmenys J. R. ir A. R. atsiliepimu į skundą (b. l. 63 – 65) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11J. R. ir A. R. pažymėjo, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454) J. R., S. R. ir P. R. 1991 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Trakų rajono agrarinės reformos tarnybą, prašydami atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. nuosavybės teise valdytą 15 ha žemę ( - ). Skundžiamais sprendimais nuosavybės teisė buvo atkurta. Teigė, kad pareiškėja yra buvusio savininko anūkė ir 1975 metais mirus jos motinai turėjo teisę pati pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę, įsigaliojus 1992 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. I-2200 redakcijai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja per įstatymuose nustatytą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepateikė. Toks prašymas nepateiktas iki šiol. Manė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Taip pat nesutiko, kad pareiškėjai būtų atnaujintas skundo padavimo teismui terminas. Teigė, kad pareiškėjai buvo žinoma apie atkurtą nuosavybės teisę J. R. sūnums ir apie priimtus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. Paaiškino, kad jos pastoviai bendravo su pareiškėja, susitikdavo šeimos šventėse ir su ja buvo kalbama apie nuosavybės teisių atkūrimą į J. R. žemę. Laikė, kad pareiškėja turėjo teisę į dalį žemės, apie tai jai buvo žinoma, tačiau ji nenorėjo atkurti nuosavybės teises į jos motinai priklausiusią žemės dalį.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 91 – 95) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas dėl prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio nuostatas skundas teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas 2008 m. birželio 17 d.kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių dėl informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimą J. R., S. R. ir P. R.. Šį faktą patvirtino ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyrius. Be to, atkreipė dėmesį, kad žemėtvarkos skyrius negalėjo patvirtinti, jog skundžiamus sprendimus pareiškėjai iš viso būtų pateikęs iki 2008 m. birželio 17 d. Teismas trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimus, kad pareiškėja seniai turėjo žinoti apie nuosavybės teisių atkūrimą skundžiamais sprendimais, laikė nepagrįstais, nes giminių pokalbiai negali būti prilyginti oficialaus dokumento įteikimui, kaip tai numato ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis. Pažymėjo, jog skundas teismui paduotas 2008 m. liepos 11 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą, todėl jį atnaujinti nereikia. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja ginčija sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pretendentams į buvusio savininko J. R. (ar R.) nuosavybės teise turėtą žemę. Savininkas buvo nurodytas tiek J. R. prašyme, tiek kituose dokumentuose, kurie būtini nuosavybės teisių atkūrimo procese iki priimant sprendimą atkurti nuosavybės teisę. Pretendentais pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo tie J. R. palikuonys, kurie įstatymuose nustatytais terminais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, jog tokių prašymų padavimo sąlygas ir terminus reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454) (toliau – ir 1991 metų atstatymo įstatymas) bei 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), kuris įtvirtino piliečių, kurių nekilnojamas turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 metų įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti 1991 metų įstatyme nustatytais terminais, o pagal 1997 metų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti 1991 metų įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki 1997 metų įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Teismas pažymėjo, jog pradėtos nuosavybės teisių atstatymo procedūros turėjo būti tęsiamos jau pagal naujai įsigaliojusio įstatymo nuostatas. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nėra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą abiejų minėtų įstatymų prasme. Tik tapęs pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą asmuo įgyja atitinkamas teises, tame tarpe ir teisę ginčyti sprendimus, kuriais nuosavybės teisė buvo atkurta kitiems pretendentams į to paties buvusio savininko žemę. Akcentavo, jog pareiškėja nėra padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. R. (ar R.) žemę, todėl nėra padavusi ir atitinkamų dokumentų dėl jos giminystės ryšių su buvusiu savininku. Dėl to teismas šio ginčo ribose ir nesprendė tų giminystės ryšių pobūdžio, nes tokie klausimai sprendžiami tik tada, kai asmuo yra tapęs pretendentu, ir tokius klausimus tuomet sprendžia minėtu 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka) tam įgaliotos institucijos. Laikė, kad šiuo atveju neturi reikšmės ir tas faktas, jog vienas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų teigė, kad buvęs savininkas yra pareiškėjos senelis, o kitas trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad prosenelis. Atkreipė dėmesį, kad 1997 metų Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems piliečiams, kurie šiame straipsnyje nustatytais terminais padavė tokius prašymus ir atitinkamus dokumentus. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja skundžiamų sprendimų teisėtumą ginčija tik ta prasme, kad į dalį buvusio savininko žemės ji taip pat turi tokią pačią teisę, kaip ir tie asmenys, kuriems nuosavybės teisė buvo atkurta, todėl sprendimai naikintini ir nuosavybės teisė atkurtina iš naujo visiems buvusio savininko įpėdiniams po lygiai, be to, jos nuomone, nuosavybės teisė turi būti atkurta jos motinos, mirusios 1975 metais, vardu. Teismas nurodė, jog pagal minėtų įstatymų nuostatas taip nėra, nes įpėdiniai civilinės teisės prasme neturi lygių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą tuo atveju, kai jie įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas nereglamentuoja civilinių teisinių santykių tarp įpėdinių apskritai, o reglamentuoja santykius tarp piliečių, šio įstatymo pagrindu įgijusių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ir valstybės institucijų, sprendžiančių nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėja negali remtis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis ir pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Asmuo, nors ir turėjęs potencialią galimybę, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė, tačiau dėl to nesikreipęs į minėtuose teisės aktuose nurodytas institucijas (jos atskirais laikotarpiais keitėsi), neįgyja teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismo nuomone, tokiu atveju visai nesvarbu dėl kokių priežasčių asmuo nesikreipė – nesuprato, nežinojo, kad nuosavybės teisė atkuriama ir anūkams, jį kas nors suklaidino ar pan. Dėl to teismas neanalizavo tokių pareiškėjos teiginių. Akcentavo, jog minėti įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Tvarka niekada nenumatė nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos padaliniams, nei seniūnijoms, nei savivaldybių administracijų padaliniams pareigos pranešti galimiems pretendentams, kaip jie turėtų elgtis, informuoti juos, kad kažkas iš giminių padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokia pareiga minėtoms institucijoms nenumatyta netgi tuo atveju, jeigu asmuo, kuris kreipėsi laiku ir tinkamai paduotu prašymu, nurodė, kad buvęs savininkas turėjo ir kitų įpėdinių. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai suponavo, kad šis procesas vyksta tik pagal laisvą piliečių apsisprendimą, kurį jie išreiškia atitinkamais veiksmais – paduoda prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pastebėjo, kad ginčijamų sprendimų panaikinimas pareiškėjai jokių teisinių padarinių nesukels. Pažymėjo, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teismas laikė, kad šiuo atveju, skundžiamų sprendimų panaikinimu jokia pareiškėjos teisė ar įstatymų saugomas interesas negali būti apginti, nes ji neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgęs į minėtas įstatymų nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomas ginčijamų sprendimų neteisėtumo pagrindas nepatvirtina, jog skundžiami sprendimai yra neteisėti, todėl sprendimai nenaikintini. Kitu aspektu šių sprendimų teisėtumas nebuvo ginčijamas, todėl teismas, negalėdamas išeiti už kilusio ginčo ribų, kitais aspektais sprendimų teisėtumo neanalizavo. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kurie yra ginčijami šioje byloje, yra teisėti ir pagrįsti, nes jais atkurta nuosavybės teisė trims pretendentams, kurie įstatyme numatytu terminu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė nuosavybės teisę ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Teismo nuomone, tai, kad buvęs žemės savininkas turėjo ir kitų įpėdinių, kurie netapo pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, neturi jokios įtakos sprendimų teisėtumui. Laikė, jog esant tokiai situacijai bei vadovaujantis minėtų įstatymų bei Tvarkos nuostatomis, Vilniaus apskrities viršininko administracija skundžiamus sprendimus priėmė teisėtai ir pagrįstai. Teismas manė, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymą įpareigoti Trakų rajono savivaldybės žemėtvarkos skyrių ir Trakų rajono Grendavės seniūnijos žemėtvarkos skyrių paruoši dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę lygiomis dalimis piliečiams J. R., S. R., P. R. bei J. R.. Teismas (kadangi reikalavimas keliamas Trakų rajono savivaldybės skyriui, kurio nėra), į bylą atsakovu įtraukė Trakų rajono savivaldybės administraciją, tačiau rajono savivaldybės administracija nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, kai nuosavybės teisė atkuriama į kaime esančią žemę, pagal minėtų įstatymų nuostatas nesprendžia. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas žodžiu pasisakė, kad minėtus veiksmus įpareigotina atlikti Vilniaus apskrities viršininko administracija. Teismas pastebėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija negali būti įpareigota atlikti tokius veiksmus, nes nei J. R., nei pareiškėja niekada nebuvo (o J. R. ir negalėjo būti, nes mirė iki 1991 metų, t. y. 1975 metais) pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą nei 1991 metų, nei 1997 metų Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų prasme, todėl jokie nuosavybės teisių atkūrimo veiksmai siekiant, kad nuosavybės teisė būtų atkurta ir J. R. vardu, negalimi, nes jie būtų neteisėti.

15III.

16Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

171. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Pareiškėja yra turto savininko vaiko (šiuo atveju motinos J. R.), kuris yra miręs, duktė. Nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja byloje yra pateikusi visus įrodymus dėl giminystės ryšio ir pilietybės. Kadangi pareiškėjos motina J. R. mirė 1975 metais, t. y. dar negaliojant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymams, pareiškėjos motina negalėjo išreikšti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

182. Pareiškėja negalėjo išreikšti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi tik 2008 metų birželį sužinojo apie skundžiamus sprendimus. Pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja taip pat neturėjo pagrindo, kadangi sužinojo, jog atsakovo sprendimais žemė buvo padalinta neteisingai į tris dalis, neatsižvelgiant į pareiškėjos motinos J. R. interesus. Todėl, pareiškėjos nuomone, pirmiausia turi būti panaikinti skundžiami sprendimai, o tik po to, sutinkamai su nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančiais norminiais teisės aktais, atitinkamoms institucijoms pateikti prašymai ir kiti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

193. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose (Aprobuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime) yra nurodyta, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Iš byloje surinktų įrodymų (pareiškėjos paaiškinimai, trečiųjų asmenų paaiškinimai) nustatyta, kad pareiškėja bandė su trečiaisiais asmenimis susitarti dėl skundžiamais sprendimais jiems atkurtos žemės pasidalinimo, tačiau dėl trečiųjų asmenų nenoro tartis nebuvo sudaryti kokie nors tarpusavio susitarimai.

204. Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo šiomis normomis bei ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje numatytais teisingumo ir protingumo kriterijais.

21Tretieji suinteresuoti asmenys J. R. ir A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103 – 105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22J. R. ir A. R. mano, jog skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, jog įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau galiojusio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 str.) Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. R., S. R. ir P. R. priimti 1997 m. gruodžio 10 d. ir 2003 m. liepos 18 d., mano, jog pareiškėjai nuosavybės teisės į J. R. žemės dalį negali būti atkurtos.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Bylos medžiaga nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 10 d. Trakų rajono Grendavės agrarinės reformos tarnybai J. R., S. R. ir P. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R. nuosavybės teise turėtos 15 ha žemės ( - ). Prašyme nurodyti J. R. įpėdiniai – J. R., S. R., P. R., J. R. (mirusi) (b. l. 15, 34). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 79-3748 atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. R. 3,16 ha žemės ( - ) (b. l. 16, 51). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 18 d. sprendimais Nr. 79-12183 ir Nr. 79-12184 S. R. ir P. R. atkurtos nuosavybės teisės kiekvienam į 5,05 ha žemės ( - ) (b. l. 17 – 18, 52 – 53). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 26 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimais Nr. 2.7-79-16530 ir Nr. 2.7‑79‑16586 J. R. atkurtos nuosavybės teisės į likusią 0,60 ha ir 1,29 ha žemės ( - ) (b. l. 49 – 50).

26Pareiškėjos manymu, šie sprendimai pažeidžia jos teises ir turėtų būti panaikinti, o žemės atkūrimas turėtų būti vykdomas visiems keturiems J. R. įpėdiniams, t. y. ir jos motinai J. R..

27Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšminga nustatyti asmenis, kurie pagal 1991 m. atstatymo įstatymą ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą turėjo savarankišką teisę į buvusio žemės savininko J. R. turėtos nuosavybės atkūrimą.

281991 m. atstatymo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, per nustatytus terminus valstybės įgaliotoms institucijoms turėjo pateikti prašymus, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnį nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymų nustatytais terminais ir tvarka yra padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

29Nustatyta, kad žemės savininko J. R. dukra J. R. mirė 1975 m., todėl pareiškėja pagal 1991 m. atstatymo įstatymo (1992 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą turėjo savarankišką teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į savo motinai tenkančią J. R. turėtos žemės atitinkamą dalį. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo požiūriu pareiškėja taip pat buvo tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, tačiau byloje nustatyta, kad ji nustatytais terminais į atitinkamas institucijas su prašymu nesikreipė. Todėl tiek 1991 m. atstatymo įstatymo, tiek Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo prasme laikytina, kad pareiškėja neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, ji nelaikytina pretendente atkurti nuosavybės teises, tuo pačiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais pretendentams į J. R. turėtą nuosavybę atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjai šiuo aspektu nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

30J. R. buvo įrašyta į J. R., S. R. ir P. R. 1991 m. gruodžio 10 d. prašymą kaip J. R. įpėdinė. Tačiau nei 1991 m. atstatymo įstatymas, nei Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustatė kompetentingoms institucijoms pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmenims, kurie patys nepateikė prašymų dėl nuosavybės teisės atkūrimo, taip pat neįpareigojo pranešti tokiems asmenims ar jų įpėdiniams apie tai, kad juos kiti asmenys nurodė kaip galimus pretendentus susigrąžinti nuosavybę, kadangi kiekvienas 1991 m. atstatymo įstatymo ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas pilietis apie savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo turėjo pareikšti minėtoms institucijoms per nustatytus terminus pats arba per nustatyta tvarka įgaliotus savo atstovus.

31Pažymėtina, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi įstatyme yra aiškiai nurodyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, tik tokiu atveju, kai nurodyti piliečiai, kurie yra mirę, nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos motina, mirusi 1975 m., negalėjo ir nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pareiškėja ne tik neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir negali jų paveldėti.

32Pareiškėjos argumentas dėl negalėjimo kreiptis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančias institucijas, kol nėra panaikinti ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, prieštarauja anksčiau minėtam teisiniam reglamentavimui, todėl atmestinas. Nagrinėjamam ginčui taip pat nėra reikšmingos aplinkybės, jog pareiškėja bandė tartis su pretendentais dėl jiems atkurtos žemės pasidalijimo, kadangi nuosavybės teisų atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra aiškiai įtvirtinti nuosavybės teisių atkūrimo subjektai, kreipimosi į atitinkamas institucijas tvarka ir terminai, tačiau pareiškėja šia tvarka nepasinaudojo.

33Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

34Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

35Pareiškėjos Z. L. apeliacinį skundą atmesti.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja Z. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu... 5. Pareiškėja nurodė, kad 2008 metų birželio mėnesį viešėdama Grendavėje... 6. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą... 7. Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad su pirminiu... 8. Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b.... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo N. R. atsiliepimu į... 10. Tretieji suinteresuoti asmenys J. R. ir 11. J. R. ir A. R. pažymėjo, kad... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu (b.... 14. Teismas dėl prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą nurodė, kad... 15. III.... 16. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 100) prašo panaikinti Vilniaus... 17. 1. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 18. 2. Pareiškėja negalėjo išreikšti savo valios dėl nuosavybės teisių... 19. 3. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių... 20. 4. Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių... 21. Tretieji suinteresuoti asmenys J. R. ir 22. J. R. ir A. R. mano, jog skundžiamas... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 10 d. Trakų rajono Grendavės... 26. Pareiškėjos manymu, šie sprendimai pažeidžia jos teises ir turėtų būti... 27. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšminga nustatyti asmenis, kurie pagal 1991... 28. 1991 m. atstatymo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę... 29. Nustatyta, kad žemės savininko J. R. dukra 30. J. R. buvo įrašyta į J. R., 31. Pažymėtina, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja Nuosavybės teisių... 32. Pareiškėjos argumentas dėl negalėjimo kreiptis į nuosavybės teisių... 33. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios... 34. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 35. Pareiškėjos Z. L. apeliacinį skundą atmesti.... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....