Byla 2A-1931-567/2011
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UADB „INDUSTRIJOS GRANTAS“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-448-391/2011 pagal ieškovo UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ 2010-09-01 per kurjerių tarnybą išsiuntė (b.l. 29) ieškinį, prašydamas priteisti 10678,73 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-07-11 tamsiu paros metu, apie 23.20 val. Pakruojo raj. sav. kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys ties 40,15 km, D. B., vairuodamas UAB „SEB lizingas“ priklausančią transporto priemonę Pegeot Boxer, valstybinis Nr. ( - ) susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusia stirna. Šio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis Pegeot Boxer, valstybinis Nr. ( - ) kuris buvo apdraustas Kelių transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (draudimo liudijimo serija KT Nr. 24370) UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS). Ieškovas, remiantis draudimo sutarties sąlygomis, 2009-07-11 eismo įvykį pripažino draudžiamuoju įvykiu bei atlygino šio eismo įvykio metu automobiliui Pegeot Boxer, valstybinis Nr. ( - ) laukinio žvėries padarytą žalą, išmokėdamas UAB „Autovygreda“, atlikusiai automobilio remonto darbus, 10678,73 Lt dydžio draudimo išmoką. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 75/010900028515 nurodyta, kad automobilio valdytojas D. B. kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl administracinės bylos teisena nepradedama, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. LR CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama, taikant LR CK 6.267 str. 1 d., reglamentuojančios naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, analogiją. Laukinių žvėrių padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas net ir nesant kaltės, jei neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas privalo užtikrinti, kad jam nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Valstybė privalėjo vadovautis rūpestingo ir apdairaus savininko standartu, t.y. ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią bei užkirsti neigiamas pasekmes. Ieškovas 2010-06-21 siuntė atsakovui, atstovaujamam LR Vyriausybės, pretenziją dėl žalos atlyginimo regresinio reikalavimo pagrindu, tačiau atsakovas nurodytą žalą atlyginti atsisakė, 2010-07-26 pateikdamas raštą Nr. 12-4406, kuriame atsakovas atsisakymą atlyginti žalą motyvavo tuo, kad kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar laukinio gyvūno staigus pasirodymas kelyje nėra nenugalimos jėgos aplinkybė, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad 2010-04-25 įvykį lėmė force majeure. 2005-05-13 Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta pozicija, kad valstybei kyla priedermė užtikrinti, jog laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkamai valdomos, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009 nurodoma, jog laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Laukinio gyvūno, kurį galima sumedžioti, kuriam galima užtverti kelią atitvarais ar kitaip atbaidyti nuo išbėgimo į kelią specialiomis priemonėmis, pripažinimas force majeure būtų nesuderinamas su LR CK 1.5 str. įtvirtintais principais. Nepagrįstas atsakovo, atstovaujamo LR Vyriausybės, argumentas, jog valstybės atsakomybei kilti nagrinėjamu atveju yra būtinos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kaltė. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą klausimą dėl teisinių santykių panašumo taikytina LR CK 6.267 str. 1 d., numatanti naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laikinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą, analogija. Taikant šios normos analogiją, nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str., 6.267 str., 6.1015 str. 1 d.).

5Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad LR CK 6.267 str. 2 d. numato atsakomybę už laukinių žvėrių padarytą žalą, atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant LR CK 6.263 str. 6.267 str. nuostatas, atsakovas teigia, jog laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka – atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laikinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškė ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nėra sureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės neatlyginama. Pagal LR CK 1.8 str. 3 d. negalima pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių teisės normų. Lietuvoje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, t.y. deliktinė atsakomybė kyla ne už konkrečias veikas ar neveikimą, o bendrai, t.y. užtenka įrodyti esant keturis elementus: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltę. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigas užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą tiek saugų eismą keliuose. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą, kad valstybė netinkamai reguliavo arba nereguliavo stirnų populiacijos. Visas saugaus eismą užtikrinančios priemonės yra įrengiamos, atsižvelgiant į konkretaus kelio ruožo savitumą, jų reikalingumą, avaringumą, įspėjamųjų ženklų be reikalo neturi būti daug, šie ženklai išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus kelyje pavojus, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų nesunku laiku pastebėti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys dešinėje pusėje 35 km stovėjo įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ su lentele Nr. 805, kuri nustatė galiojimo zoną 3 km, kairėje pusėje toks ženklas stovėjo 38 km. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo manyti, kad valstybė nesiėmė jokių priemonių laukinės gyvūnijos apsaugą ir saugų eismą. Ieškovo teiginys, jog galima buvo išvengti susidūrimo, kontroliuojant populiacijos dydį, yra nepagrįstas jokiai įrodymais ir nelogiškas. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir jį įgyvendinančius teisės aktus laukinės gyvūnijos ištekliai naudojami dažniausiai pagal nustatytus išteklių naudojimo limitus, t.y. atsižvelgiant į turimus duomenis apie laukinės gyvūnijos išteklių kiekį, jų atsinaujinimo galimybes ir būtinybę išsaugoti ateičiai. Atsižvelgiant į moksliniais tyrimais pagrįstus duomenis apie stirnų populiaciją ir jos reguliavimą bei atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir kituose įstatymuose įtvirtintą pareigą rūpintis laukine gyvūnija, palaikyti jos populiaciją ir draudimą ją skurdinti, t.y. mažinti iki toje vietoje tos populiacijos išgyvenimui pavojingos ribos, atsakovas teigia, jog tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja stirnų populiaciją. Šiuo atveju sprendžiant dėl žalos atlyginimo, reikia atsižvelgti į transporto priemonės vairuotojo elgesį. Nei policijos pateiktoje medžiagoje, nei vairuotojo paaiškinime nenurodyta, kad D. B. bandė išvengti susidūrimo su gyvūnu, apvažiuoti kliūtį ar ėmėsi kitų veiksmų susidūrimui išvengti. Byloje nėra įrodymų dėl nenugalimos jėgos, atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, kas šalintų transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, todėl atsakovas teigia, jog dėl žalos atsiradimo kaltas transporto priemonės vairuotojas. Ieškovas pateikė draudimo sutartį, tačiau iš jos nėra aišku kaip buvo paskaičiuota draudimo suma ir draudimo rizika (LR CK 6.210 str. 2 d., 6.270 str., 6.1015 str. 1 d.).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniau miesto 3 apylinkės teismas 2011-03-04 priėmė sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti ieškovui UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5339,36 Lt nuostolių atlyginimo ir 160 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 5499,36 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5339,36 Lt sumą nuo 2010-09-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nusprendė išieškoti iš ieškovo UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ 4,30 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad Pakruojo r. sav. kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys, ties 40,15 kilometru, 2009-07-11 apie 23:22 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė Peugeot Boxer, valstybinis Nr. ( - ) Eismo įvykis įvyko, kai į kelią iš dešinės pusės staiga išbėgus stirnai, transporto priemonės vairuotojui D. B. nesuspėjus sustabdyti transporto priemonės, transporto priemonė susidūrė su gyvūnu. Į eismo įvykio vietą atvykę Pakruojo rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, gavę transporto priemonės vairuotojo paaiškinimus, sudarė eismo įvykio schemą, kurioje sutartiniais ženklais pažymėjo automobilį, jo judėjimo kryptį, numuštą gyvūną, gyvūno išbėgimo į kelią vietą, pažymėjo eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės apgadinimus. Pakruojo rajono PK VTS 2009-07-27 pažymoje „Dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr.75/0109000280515“ nurodyta, kad D. B. nepažeidė Kelių eismo taisyklių, todėl administracinė bylos teisena nepradėta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b.l. 12, 74-78). Ieškovui eismo įvykį pripažinus draudiminiu, remiantis pateiktais transporto priemonės remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, ieškovas 2009-08-27 išmokėjo 10678,73 Lt draudimo išmoką. Draudimo išmoka išmokėta automobilio remontą atlikusiai UAB „Autovygreda“, tokiu būdu iš dalies apmokant šios įmonės 2009-07-24 PVM sąskaitą – faktūrą, serijos ( - ) Nr.0153, išrašytą apmokėjimui D. B. vardu (b.l. 23-25). Ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str.1 d.). Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str.). Ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo reiškia atsakovui, kaip laukinių gyvūnų savininkui, remdamasis pagal įstatymo analogiją CK 6.267 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės, t.y. jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Ieškovo prašymas, nagrinėjant šalių ginčą, taikyti CK 6.267 str. 1 d. analogiją, atitinka teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009-11-23 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-509/2009) nurodė, kad dėl teisinių santykių panašumo teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją, spręsdami dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo; kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalimos jėgos aplinkybe. Teismas sutiko su ieškovu, kad nėra aplinkybių, kurios CK 6.270 str. 1 d. pagrindu atleistų atsakovą nuo civilinės atsakomybės: nenustatyta, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Valstybei, kaip laukinių gyvūnų savininkei, tenka pareiga imtis visų būtinų priemonių tam, kad užkirsti eismo įvykių dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią galimybę. Teismas konstatavo, jog byloje pilnai įrodyta, kad eismo įvykis įvyko dėl laukinio gyvūno - stirnos išbėgimo į kelią. Ši aplinkybė pažymėta eismo įvykį fiksuojančiuose dokumentuose. Eismo įvykio schemoje pažymėtas nudaužtas gyvūnas. Valstybei tenka pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl laukinio gyvūno išbėgimo į kelio važiuojamąją dalį (CK 1.8 str., 6.267 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys pakankamai dažnai įvyksta eismo įvykiai dėl transporto priemonių susidūrimo su laukiniais gyvūnais: nuo 2006-01-01 iki 2009-07-31 įvyko 17 eismo įvykių, transporto priemonėms susidūrus su laukiniais gyvūnais, iš jų 7 eismo įvykiai įvyko kelio atkarpoje nuo 30 km iki 50 km, t.y. 10 km atstumu nuo eismo įvykio vietos. Reikalingumą apsaugoti eismo dalyvius nuo susidūrimų su laukiniais gyvūnais patvirtina VĮ „Šiaulių regiono keliai“ 2010-09-13 pranešimas, kuriame nurodyta, kad siekiant apsaugoti eismo dalyvius nuo susidūrimų su laukiniais gyvūnais, kelyje 2007 m. spalio mėnesį 35 km ir 38 km buvo pastatyti kelio ženklai Nr.131 „Laukiniai žvėrys“ su papildomomis lentelėmis Nr. 805 (3 km); 2009 m. gruodžio mėnesį kelio ženklai Nr.131 „Laukiniai žvėrys“ su papildomomis lentelėmis Nr.805 (5 km) buvo perstatyti 34,400 km (d) ir 40 km (k) (b.l. 45). Įspėjamųjų kelio ženklų apie pavojų susidurti su laukiniais gyvūnais, kurie galiotų eismo įvykio vietoje (kelio 40,15 km) eismo įvykio dieną (2009-07-11) nebuvo įrengta. Prieš eismo įvykį apgadinta transporto priemonė keliu Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys važiavo ne Pasvalio kryptimi, bet priešinga Šiaulių - Pakruojo kryptimi, t.y. kelio Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys kairėje. Eismo įvykiui įvykus 40,15 km (atstumas nuo Šiaulių) transporto priemonė dar nebuvo pasiekusi kelio kairėje 38 km (atstumas nuo Šiaulių) įrengto įspėjamojo ženklo. Nėra duomenų apie buvusius bei esamus eismo įvykio vietoje kelio atitvarus ar kitokias technines priemones, ribojančias laukinių žvėrių patekimą į kelią. Teismas padarė išvadą, jog pagrįsti ieškovo teiginiai, kad valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė, nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, nesiėmė reikiamų, pakankamų priemonių ir neužkirto kelio laukinio gyvūno išbėgimui (2009-07-11) į kelio važiuojamąją dalį. Aplinkybė, kad valstybinės reikšmės kelio Nr. 150 Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys ruožas nuo 35 km iki 45 km nagrinėjamo eismo įvykio dieną nebuvo laikomas avaringu pagal LR Susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką, nepaneigia valstybės pareigos reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius, jų skaičių bei imtis priemonių, kad kelyje būtų užkirstas kelias eismo įvykiams dėl į kelią išbėgančių laukinių gyvūnų įvykti, įrengiant specialius kelio ženklus, statant atitvarus, imantis kitų įmanomų priemonių. Atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių. Dėl atsakovo neveikimo 2009-07-11 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta D. B. vairuojama transporto priemonė. Atsakovui tenka pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą. Pranešimas apie eismo įvykį draudikui pateiktas per Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr .030 (teismas sprendime remiasi taisyklių redakcija, įsigaliojusia 2008-10-01 ir galiojusia iki 2010-03-24) numatytą 3 darbo dienų terminą. Apie 2009-07-11 įvykį pranešta 2009-07-14 (b.l. 14). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga sutarčiai vykdyti; draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę draudimo sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu; privalu patikrinti, ar draudikas tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-23 nutartis civilinėje bylos Nr.3K-3-78/2010). Draudikas 2009-07-14 apžiūrėjo transporto priemonę, jos apgadinimus nurodė Transporto priemonės apžiūros - defektų nustatymo akte, pažymėjęs, kad galimi paslėpti defektai (b.l. 15). Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad draudiko apžiūros metu nustatyti defektai neatitinka transporto priemonės defektų, nurodytų policijos pareigūnų eismo įvykį fiksuojančiuose dokumentuose. Į bylą pateikta transporto priemonės remonto 2009-07-24 sąmata atitinka užfiksuotus transporto priemonės apgadinimus (b.l. 20-22). Sąmatoje nenustatyta automobilio remonto darbų, kurie nebūtų priežastiniame ryšyje su eismo įvykio metu padarytais transporto priemonės apgadinimais. Apskaičiuodamas draudimo išmoką, draudikas automobilio remonto išlaidų sumą sumažino 300 Lt dydžio besąlyginės išskaitos suma (b.l. 24). Tačiau nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas nepakankamai rūpestingai atliko draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimą, nesirūpino ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu. Draudėjas turi pareigą pateikti pilną informaciją apie įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes (Kelių transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 3.9.4 p.). Atitinkamai draudikas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, privalo tokią informaciją pareikalauti iš draudėjo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės vairuotojo didelį neatsargumą, bet byloje surinkti įrodymai taip pat neleidžia konstatuoti, kad transporto priemonės vairuotojas kelyje elgėsi pakankamai atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad galėtų suvaldyti transporto priemonę. Draudikas, gavęs draudėjo pranešimą apie eismo įvykį, nepareikalavo iš jo išsamios informacijos apie įvykio aplinkybes. Tai, kad draudikas nerūpestingai atliko įvykio tyrimą, rodo taip pat draudiko 2009-07-15 prašymas Pakruojo rajono policijos komisariatui, kuriuo prašoma pateikti tik pažymą dėl įvykio; draudikas nelaikė reikalingu pareikalauti visą administracinės bylos medžiagą, tame tarpe transporto priemonės vairuotojo paaiškinimą, kitus bylos dokumentus (b.l. 79). Susipažinus su į nagrinėjamą bylą pateikta administracinės bylos medžiaga (b.l. 74-79), teismas padarė išvadą, kad eismo įvykį fiksuojantys dokumentai iš dalies neatitinka Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“, reikalavimų. Patrulio S. N. 2009-07-11 tarnybinis pranešimas surašytas, pažeidžiant nurodytos Instrukcijos 85.13 p. reikalavimus. Tarnybiniame pranešime nenurodytos visos eismo įvykio aplinkybės, eismo, meteorologinės sąlygos. Eismo įvykio schemoje nepažymėta jokių transporto priemonės ratų pėdsakų (stabdymo ir kt.), jeigu tokių buvo, kas neatitinka Instrukcijos 90.2 p. reikalavimų. Eismo įvykio dalyvio paaiškinime turi būti nurodoma transporto priemonės judėjimo kryptis, greitis, atstumai iki atsiradusių kliūčių, matomumo, oro sąlygos ir kitos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės. Transporto priemonės vairuotojo D. B. paaiškinimas neatitinka nurodytų Instrukcijos 92 p. reikalavimų. Administracinės bylos dokumentuose nėra nurodyta, kokiu greičiu važiavo D. B. vairuojamas automobilis iki susidūrimo su gyvūnu, nėra užfiksuota duomenų, liudijančių, kad transporto priemonės vairuotojas, atsiradus kliūčiai kelyje, sulėtindamas automobilį, jį stabdydamas, siekė apvažiuoti kliūtį, kaip įpareigoja Kelių eismo taisyklės. Draudėjas nesuteikė draudikui išsamios informacijos apie eismo įvykį, o draudikas tokios informacijos nepareikalavo (negavo). Draudikas tinkamai neištyrė įvykio, todėl neturėjo galimybės įsitikinti tuo, kad transporto priemonės vairuotojas ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai sumažinti ar išvengti. Teismas atsižvelgė į tai, kad draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių žalai sumažinti ar išvengti (Taisyklių 3.9.1 p.) Kelių transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030 suteikė teisę draudikui mažinti iki 100 proc. draudimo išmoką, jeigu draudėjas netinkamai vykdė Taisyklių 3.9.4 p. reikalavimus (Taisyklių 19.2 p.). Draudėjui netinkamai vykdant Taisyklių 3.9.4 p. reikalavimus, draudikas nesprendė draudimo išmokos sumažinimo klausimo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsiranda pagrindas mažinti ieškovo prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą (LR CK 1.5 str., 1.8 str., 6.38 str., 6.210 str. 1 d., 6.245 str., 6.246 str., 6.249 str., 6.267 str. 1 d., 6.270 str., 6.1015 str. 1 d.).

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

9Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visa apimtimi. Nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, nuvykę į eismo įvykio vietą, oficialiai fiksavę eismo įvykio aplinkybes, ištyrę eismo įvykio medžiagą ir surinktus įrodymus, nustatė ir pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 75/0109000250515 nurodė, kad vairuotojas D. B. Kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl administracinės bylos teisena jo atžvilgiu nepradedama pagal LR ATPK 250 str. 1 d. 1 p., nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikant įstatymus dėl turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgoje nurodė, jog, sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio dalyvių veikų teisėtumo, turi būti vadovaujamasi ne tik civilinės, bet ir baudžiamosios, administracinės teisės normomis bei kitais teisės aktais, todėl pažyma dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 75/0109000250515 objektyviai laikytina pakankama spręsti apie tai, kad vairuotojas D. B. kelių eismo taisyklių nepažeidė ir nėra atsakingas už 2009-07-11 eismo įvykį. Ieškovas teigia, jog teismo samprotavimai apie tai, jog negalima konstatuoti, kad transporto priemonės vairuotojas kelyje elgėsi atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, ėmėsi visų atsargumo priemonių, nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vairuotojas netinkamai vykdė Kėlių transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 reikalavimus. Ieškovas teigia, jog draudėjas, kaip tai numatyta Taisyklių 3.9.2 p., apie eismo įvykį nedelsdamas pranešė įstatymų nustatyta tvarka teisėsaugos institucijoms, pateikė ieškovui pranešimą apie eismo įvykį. Vadovaudamasis Taisyklių 3.9.4 p. reikalavimais, pateikė ieškovui reikiamus dokumentus - pranešimą apie eismo įvykį, 2009-07-11 Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK pažymą, vairuotojo pažymėjimą, VĮ „Regitra“ registracijos liudijimą, transporto priemonės techninės apžiūros taloną, PVM sąskaitą-faktūrą dėl automobilio remonto darbų, pretenziją dėl žalos ar (ar) būtinų išlaidų atlyginimo, taip pat sudarė sąlygas ieškovo atstovui apžiūrėti sugadintą transporto priemonę (LR CK 1.5 str., 6.270 str.).

10Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškovo UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ ieškinį. Nurodė, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo faktines autoįvykio aplinkybes, vienpusiškai ir subjektyviai. Šioje byloje buvo nagrinėjamas ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios visumos, galimos žalos sukėlėjo ar atlyginimo už ją klausimai, bet konkrečios žalos, atsiradusios konkrečiam automobiliui susidūrus su prieš jį staiga į kelią konkrečioje vietoje išbėgusiu gyvūnu, atlyginimo klausimas. Ieškovo pateikti skaičiai iš esmės neparodo nei gyvūnijos migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta. Apeliantui neaišku, kodėl teismas vertino 10 km spinduliu kelyje įvykusius eismo įvykius, t.y. kodėl pasirinko būtent tokį atstumą, o ne 1-2 km atstumą. Subjektyviai taikant statistiką, teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad kelias Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys yra pavojingas, o valstybė ir jos institucijos nepakankamai rūpinosi šio kelio saugumu. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje aptariamo autoįvykio metu, kelio Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys 35 km ir 38 km, t.y. visai šalia eismo įvykio vietos, stovėjo kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su lentelėmis Nr. 805 (3 km), nustatančiomis ženklo galiojimo zoną. Teismas nepagrįstai išplėsdamas ieškovo reikalavimų pagrindą, kildina valstybės atsakomybę iš kelio savininko ir kelio valdytojo pareigų pažeidimo, t.y. kelio pavojingumo, kelio ruožo nepažymėjimo įspėjamuoju ženklu „Laukiniai žvėrys“ ar atitvarų nebuvimo. Ieškovas reiškia valstybei ieškinį kaip laukinės gyvūnijos savininkui, o ne kaip kelio savininkui. Atsižvelgiant į tai, kad teismas kitaip, nei ieškovas ieškinyje, vertino kelio savininko teisių ir pareigų apimtį, pasisakė, kad nebuvo tinkamai užtikrintas saugus eismas, atsakovas teigia, jog į bylą turėjo būti įtrauktas kelio valdytojas. Sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką. Situacijos kelyje stebėsena, kelio priežiūra ir kelio ženklų ir jų zonų kontrolė tik patvirtina atsakingą ir rūpestingą valstybės ir jos institucijų veiklą. Konstatuojant, kad nagrinėjamo autoįvykio metu automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu – stirna, buvo būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-06-27 įsakymu Nr. 28 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisykles, kurios nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų leidžiamus medžioklės terminus, leidžiamus medžioklės būdus ir jų taikymo terminus. Atsakovas mano, kad stirnų populiacija valdoma ir reguliuojama pakankamai tinkamai. Sistemiškai aiškinant LR CK 6.263 str. 6.267 str. nuostatas, apeliantas teigia, jog laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka – atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškia ne tai, kad tokie civiliniai santykiai nėra sureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti, numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala nėra atlyginama. Civiliniams santykiams administraciniai teisiniai santykiai neturi reikšmės, t.y. jei pareigūnams jų įsitikinimu ir pakako duomenų užpildyti tarnybinį pranešimą administracinėje byloje, tai nebūtina, kad tokie duomenys turi įrodomąją galią. Vairuotojo veiksmus teismas vertino tik dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, bet netaikė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, bendros atidumo ir rūpestingumo pareigos. Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar tinkamas draudimo išmokų dydis susijęs su priežastiniu ryšiu ir su žalą padariusios asmens veiksmais ( 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, LR CK 6.207 str., 6.246 str. - 6.249 str., 6.263 str. 1 d., 6.267 str., 6.271 str. 4 d., 6.272 str.).

11Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas teisingai pastebėjo, kad šiuo konkrečiu atveju turėtų būti vertinamas ir analizuojamas konkretus autoįvykis, t.y. 2009-07-14 eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nenustatyta aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo civilinės atsakomybės, ir konstatavo, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių ir neužkirto kelio laukinio gyvūno išbėgimui i važiuojamąją kelio dalį, todėl yra atsakingas už laukinio gyvūno padarytą žalą (LR CK 6.270 str.).

12Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad teismas priimdamas ginčijamą teismo sprendimą pagrįstai ir objektyviai konstatavo, kad draudikas nepakankamai rūpestingai atliko 2009-07-11 eismo įvykio tyrimą, nereikalaudamas iš draudėjo išsamios informacijos apie eismo įvykio aplinkybes, nesirūpino ekonomišku žalos įvykdymo prievolės vykdymu. Draudikas, įgyvendindamas atgręžtinio reikalavimo teisę, turi atsižvelgti į apdraustojo kaltės laipsnį. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, be to, tai yra fiduciarinė sutartis, t.y. grindžiama jos šalių didžiausio pasitikėjimo principu (2003-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2003). Civiliniams teisiniams santykiams administraciniai teisiniai santykiai neturi teisinės reikšmės. Vairuotojo veiksmus būtina įvertinti ne dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo bet ir taikant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas (LR CK 6.246 str. 1 d., 6.253 str. 5 d., 6.263 str.. 6.270 str.).

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, atmetant ieškinį (LR CPK 7 str., 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

15Byloje nustatyta, kad Pakruojo r. sav. kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys, ties 40,15 kilometru, 2009-07-11 apie 23 val. 22 min. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė Peugeot Boxer, valstybinis Nr. ( - ) Eismo įvykis įvyko, kai į kelią iš dešinės pusės staiga išbėgo stirna, o transporto priemonės vairuotojas D. B. nesuspėjo sustabdyti transporto priemonės, kuri susidūrė su laukiniu gyvūnu. Į eismo įvykio vietą atvykę Pakruojo rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, gavę transporto priemonės vairuotojo paaiškinimus, sudarė eismo įvykio schemą, kurioje sutartiniais ženklais pažymėjo automobilį, jo judėjimo kryptį, numuštą laukinį gyvūną, gyvūno išbėgimo į kelią vietą, pažymėjo eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės apgadinimus. Pakruojo rajono PK VTS 2009-07-27 pažymoje „Dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr.75/0109000280515“ nurodyta (b.l. 12), kad D. B. nepažeidė Kelių eismo taisyklių, todėl administracinė bylos teisena nepradėta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b.l. 74-78).

16Ieškovui eismo įvykį pripažinus draudiminiu, remiantis pateiktais transporto priemonės remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais (b.l. 14-22), ieškovas 2009-08-27 išmokėjo 10678,73 Lt draudimo išmoką. Draudimo išmoka išmokėta automobilio remontą atlikusiai UAB „Autovygreda“, tokiu būdu iš dalies apmokant šios įmonės 2009-07-24 PVM sąskaitą – faktūrą, serija ( - ) Nr.0153, išrašytą apmokėjimui D. B. vardu (b.l. 23-25). Ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

17Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje, nustatančiame, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, sprendžiant dėl atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą, konstatuota, kad šiuo atveju susiduriama su įstatymo spraga.

18Nagrinėjamu atveju žalos atsiradimo metu (2009 m. liepos 11 d.) nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Pažymėtina, kad nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reguliavimas, nenustatant griežtosios civilinės atsakomybės. Tačiau teisinio reglamentavimo srityje galiojant taisyklei, kad teisės aktui neturint atgalinio veikimo galios (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą), nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2009 m. liepos 11 d. padarytos žalos atlyginimo.

19Pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina, nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas.

20Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ginčo dėl to, kad stirna yra laukinis gyvūnas, nėra. Taigi už stirnos, kaip laukinio gyvūno, eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio gyvūno savininkė – valstybė.

21LR CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos atsiradimą asmens, jeigu ko kito nenustatyta draudimo sutartyje. Įstatymų leidėjas, nustatydamas specialius subrogacijos atvejus (šiuo atveju draudimo santykiuose), jau pačioje teisės normoje akcentuoja kreditoriaus pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

22Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio teisės norma, kad vidiniuose draudiko ir draudėjo santykiuose draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, draudimo išmokos dydį. Ši norma sukonkretinta ieškovo Transporto priemonių draudimo taisyklėse (b.l. 58-64), kurių 17.1 punktas numatė, kad draudimo išmoka mokama ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikalinga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį.

23Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2009-08-27 išmokėjo (b.l. 25) 10678,73 Lt draudimo išmoką, nors jau 2009-07-24 ieškovas gavo visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą (b.l. 12-19; 21-23) ir iki 2009-08-24 turėjo išmokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą ir subrogacinio reikalavimo ieškinio pareiškimo teisme terminą, todėl negalima ieškovui, kaip nukentėjusiojo draudikui, sukurti daugiau teisių nei jų turėjo pats nukentėjusysis į asmenį, atsakingą už žalą, pagal tos draudimo rūšies teisės aktus ir draudimo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostata, kad reikalavimo teisė pereina išmokėjusiam draudimo išmoką draudėjui, nesuteikia jam galimybės šią išmoką mokėti nesilaikant nustatytų terminų draudimo išmokai išmokėti, nes tokių terminų nesilaikymo ir praleidimas termino kreiptis subrogacijos pagrindu į teismą pasekmė sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad už žalą atsakingo asmens prievolė pasibaigė.

24Ieškovas, 2009-08-27 sumokėjęs draudimo išmoką, tokiu būdu įstojo į prievolinį teisinį santykį vietoje savo draudėjo (naudos gavėjo). Nagrinėjamoje byloje taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas LR CK 1.125 str. 7 d., nes draudikas, išmokėjęs išmoką, negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo draudėjas (CK 1.128 str.). Tai reiškia, kad ieškovas, turėdamas prievolę iki 2009-08-24 išmokėti draudimo išmoką, ieškinį subrogacijos pagrindu teisme turėjo pareikšti iki 2010-08-24, nes būtent nuo dienos, kada ieškovas turėjo išmokėti draudimo išmoką, skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, bet ne nuo faktinio draudimo išmokos išmokėjimo (2009-08-27), kuris buvo atliktas, pažeidus 30 dienų terminą. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė 2010-08-31 datą ir ieškinį išsiuntė per kurjerių tarnybą 2010-09-01 (b.l. 29), t.y. praleidęs sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą LR CK 1.125 str. 7 d.

25Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas ieškovas, kaip draudėjas, išmokėjęs draudimo išmoką nesilaikant nustatytų terminų draudimo išmokai išmokėti, praleidęs terminą kreiptis subrogacijos pagrindu į teismą, savo veiksmais sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad už žalą atsakingo asmens prievolė pasibaigė, nes ieškovas, vykdydamas verslą draudimo santykiuose, nebuvo atidus ir rūpestingas pagal verslo standartus. Nagrinėjamu atveju yra viešasis interesas, ginant valstybės teises ir turtinius interesus, kurie turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šiuo atveju teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad valstybės turtinių teisių apsauga ir gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiai valstybei, bet ir didelei visuomenės daliai. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str., CPK 5 str., 7 str., 177 str. - 179 str., 313 str., 320 str.).

26Atmetus ieškinį, ieškovas turi atlyginti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas dėl procesinių dokumentų įteikimo: 8,65 Lt (b.l. 1) - pirmosios instancijos teisme ir 4,35 Lt (b.l. 157) - apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

27Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

Nutarė

28Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29Atmesti ieškinį.

30Priteisti iš UADB „INDUSTRIJOS GRANTAS“ 13 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ 2010-09-01 per kurjerių tarnybą... 5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniau miesto 3 apylinkės teismas 2011-03-04 priėmė sprendimą ieškinį... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 9. Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ pateikė apeliacinį skundą,... 10. Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 11. Ieškovas UADB „INDUSTRIJOS GARANTAS“ pateikė atsiliepimą į atsakovo... 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas... 15. Byloje nustatyta, kad Pakruojo r. sav. kelyje Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys,... 16. Ieškovui eismo įvykį pripažinus draudiminiu, remiantis pateiktais... 17. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 18. Nagrinėjamu atveju žalos atsiradimo metu (2009 m. liepos 11 d.) nei CK, nei... 19. Pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1... 20. Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje... 21. LR CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam... 22. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio teisės... 23. Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2009-08-27 išmokėjo (b.l. 25) 10678,73 Lt... 24. Ieškovas, 2009-08-27 sumokėjęs draudimo išmoką, tokiu būdu įstojo į... 25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pagal CK 6.1015... 26. Atmetus ieškinį, ieškovas turi atlyginti valstybės naudai bylinėjimosi... 27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,... 28. Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir... 29. Atmesti ieškinį.... 30. Priteisti iš UADB „INDUSTRIJOS GRANTAS“ 13 Lt procesinių dokumentų...