Byla eA-1114-261/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamam Plungės ir Rietavo skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Plungės rajono savivaldybės administracijai, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui, Telšių miškų urėdijai, V. O. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėja E. V. B. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2014 m. rugpjūčio 5 d. pateikė patikslintą skundą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 36S-32 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei E. V. B.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 ir atlikti šiuo nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 103 punkte nustatytus ir jos kompetencijai priskirtus natūra grąžinamos laisvos žemės, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusios S. ir J. J., formavimo ir žemės sklypo plano tvirtinimo veiksmus.

5Pareiškėja nurodė, kad nuo 1991 m. spalio 15 d. vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į jos tėvų J. ir S. J. iki nacionalizacijos valdytą 2,26 ha ploto žemę, esančią ( - ). Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra ir kad nuosavybės teisėms atkurti reikalingus dokumentus pateikė per įstatymų nustatytus terminus. Nurodė, kad žemė, į kurią pareiškėja siekia natūra atkurti nuosavybės teises, yra 3,9220 ha bendro ploto žemės sklype, ( - ), suformuotame atliekant kadastrinius matavimus, kurio 2,7065 ha sudaro miško žemė, 0,1704 ha – užstatyta teritorija, o 1,0451 ha – žemės ūkio naudmenys (toliau – ir ginčo sklypas). Teigė, kad ginčo sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (35825/39220 dalys) ir V. O. (3395/39220 dalys), taip pat nurodė, kad ginčo sklype yra statiniai, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų institutui (toliau – ir Miškų institutas) ir V. O.. Pažymėjo, jog V. O. savo žemės sklypo dalį ir dalį jam priklausančių statinių siekia parduoti, o potencialiems pirkėjams aiškina, kad Miškų institutas jam priklausančios dalies pirkti neketina ir atskiru susitarimu sutiktų panaudos sutartimi leisti naudotis ir jam priklausančia nekilnojamojo turto dalimi. Pažymėjo, jog iki ginčijamo Sprendimo priėmimo atsakovas dėjo visas pastangas, kad pareiškėjai nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o ne išmokėta piniginė kompensacija (tam neprieštaravo ir Plungės rajono savivaldybės administracija, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija), teikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai siūlymą išbraukti iš valstybinių miškų plotų schemos ginčo sklypą, tačiau toks siūlymas buvo atmestas, nurodžius, jog tam nėra pagrindo, o nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimas galės būti sprendžiamas tik parengus ir patvirtinus Telšių apskrities miškų tvarkymo schemą. Teigė, kad viena esminių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą neatkuriamos natūra, yra tai, kad ginčo sklypas priskirtas miško parkams ir miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, t. y. jis priskiriamas prie valstybės išperkamų, todėl į jį negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat, vadovaudamasi Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 punktu, teigė, kad ginčo sklype miško žemės plotui sudarant 2,7065 ha, šis plotas neatitinka valstybės išperkamos žemės statuso. Be kita ko pažymėjo, kad, nors ginčo žemės sklypas yra priskirtas miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, valstybės institucijos neįžvelgė pagrindų neleisti V. O. privatizuoti Lietuvos miškų institutui (dabar – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) priklausiusių pastatu, o vėliau ir pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleisti jam dalį ginčo žemės sklypo. Nurodė, kad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras siekia patikėjimo teise gauti ir naudoti ginčo sklypo dalį, reikalingą jam priklausantiems pastatams eksploatuoti. Manė, jog visa tai patvirtina, jog ginčo žemės sklypas neatitinka valstybės išperkamos žemės statuso ir todėl gali būti formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti. Nurodė, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjai vietoje 2,26 ha žemės grąžinimo natūra, paskirta 3 363,00 Lt dydžio piniginė kompensacija.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 5–7) su juo nesutiko ir pašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas paaiškino, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 68-10994 pareiškėjai buvo grąžinta dalis jai tenkančios S. ir J. J. turėtos žemės dalies, t. y. 5,84 ha iš 8,1 ha pareiškėjai buvo grąžinti natūra, taigi liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,26 ha žemės. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalis S. ir J. J. turėtos žemės buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) valstybinės reikšmės miškai priskirti valstybės išperkamiems miškams, be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ Platelių girininkijos 35 kvartalas (jame yra S. ir J. J. turėta žemė) priskirtas miško parkams. Teigė, kad nuolat siūlė pareiškėjai pasirinkti (kitą) atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę, tačiau pareiškėja nekeitė savo pareikštos valios dėl būdo, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymu priimtas skundžiamas sprendimas, kuriuo nuosavybės teises atkurtos atlyginant pinigais. Pažymi, kad atsakovas neturi įgaliojimų keisti žemės sklypų statusą ir atkreipia dėmesį, jog buvo įdėtos visos atsakovo pastangos, siekiant, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra (be siūlymų pareiškėjai pakeisti valią, NŽT Plungės ir Rietavo skyrius kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba), prašydamas išjungti iš valstybinės reikšmės miškų plotų 35 kvartalo, sklypo Nr. 1 0,47 ha ploto dalį, sklypo Nr. 2 – 0,38 ha ploto dalį, sklypo Nr. 3 – 0,45 ha ploto dalį, visą sklypą Nr. 4 (0,25 ha) ir Nr. 5 (1,00 ha), tačiau buvo informuotas, jog Valstybinė miškų tarnyba neturi teisinio pagrindo išbraukti nurodytų sklypų ar jų dalių iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19–21) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

9Nurodė, jog viena iš esminių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį neatkuriamos nuosavybės teisės natūra, yra tai, kad ši žemė patenka į valstybinės reikšmės miškų plotams priskiriamus žemės sklypus. Teigia, jog Sprendimo panaikinimas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukeltų, nes ginčo teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, kurie, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, yra išperkami valstybės. Manė, kad priimdamas Sprendimą pareiškėjas atsižvelgė į aktualius Vyriausybės nutarimus ir nepažeidė nei Lietuvos Respublikos 47 straipsnio, nei Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras taip pat pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą (b. l. 23), kuriame nurodė, kad pareiškėjos argumentas, neva Miškų institutas siekia patikėjimo teise įgyti ir naudoti žemės sklypo dalį, reikalingą institutui priklausantiems pastatams eksploatuoti, nėra visiškai tikslus. Paaiškino, jog Miškų institutas niekada neteigė, kad jo veiklai likusi žemės sklypo dalis (arba, jei bus įgyvendinamos NŽT 2014 m. balandžio 19 d. žemės naudojimo patikrinimo akto išvados, moksliniams tyrimams atskirai suformuotas žemės sklypas) nereikalinga. Teigė, jog būtent atsižvelgiant į minėtas išvadas jose nurodytą veiksmų eiliškumą) buvo teiktas raštas tik dėl žemės sklypo dalies, reikalingos Institutui priklausantiems paštams eksploatuoti.

11II.

12Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pretendentai į buvusių savininkų S. ir J. J. turėtą žemę 1991 m. spalio 15 d. Plungės rajono Platelių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę. Pareiškėja jai tenkančią žemės dalį (8,1 ha) prašė sugrąžinti natūra. Telšių apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 68-10994 jai buvo grąžinta natūra 5,84 ha žemės. Pareiškėjai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,26 ha žemės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalis S. ir J. J. turėtos žemės, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui (44 priedas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ Platelių girininkijos 35 kvartalas (jame yra S. ir J. J. turėta žemė) priskirtas miško parkams. Pažymėjo, kad pareiškėja šių aplinkybių neginčija ir jas pripažįsta.

14Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 ir 47 straipsnių nuostatas, taip pat kitų įstatymų, numatančių, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie priskirtini valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, nuostatomis (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str., Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, aiškinimo, taip pat pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, valstybinės reikšmės miškai ir miško parkai priskiriami valstybės išperkamiems miškams, todėl nuosavybės teisės į juose esančią žemę negali būti atkurtos natūra, o pagal šias Atkūrimo įstatymo nuostatas valstybinės reikšmės miškų plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

15Pareiškėjos teiginį, kad 3,9220 ha bendro ploto žemės sklypas, kuriame yra žemė, į kurią pareiškėja siekia natūra atkurti nuosavybės teises, neatitinka valstybės išperkamos žemės statuso ir dėl to šioje teritorijoje gali būti formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti natūra, teismas pripažino nepagrįstu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“, kuriuo Platelių girininkijos 35 kvartalas, kuriame yra S. ir J. J. turėta žemė, priskirtas miško parkams, yra galiojantis. Be to, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 punktą miško parkai – tai intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Pažymėjo, jog iš cituotoje nuostatoje pateikto apibrėžimo matyti, kad jame apibrėžiamas ne atskiro žemės (miško) sklypo (teisine prasme) dydis, o tam tikras žemės plotas (masyvas), kuris yra apaugęs medžiais, t. y. ši Miškų įstatymo nuostata nenurodo, kad 3 ha ploto miškas turi būti viename žemės sklype.

16Taip pat teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, nurodė, kad valstybės institucijų sprendimai, kuriais V. O. leista privatizuoti dalį statinių, priklausiusių Lietuvos miškų institutui, o vėliau pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleista dar ir 3395/39220 dalis ginčo sklypo, nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas, todėl argumentai dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo šioje byloje nenagrinėtini. Kaip nesusijusią su skundžiamo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu teismas vertino ir pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras siekia patikėjimo teise gauti ir naudoti ginčo sklypo dalį.

17Be visa to, akcentavo, jog ginčo žemė, į kurią pareiškėja siekia natūra atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ priskirta valstybinės reikšmės miškui, todėl bet kokiu atveju, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ji priskiriama valstybės išperkamai. Teigė, kad teismui ex officio abejonių dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo nekyla.

18Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, pažymėjęs, kad NŽT Plungės ir Rietavo skyrius raštu siūlė pareiškėjai pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę (2011 m. sausio 18 d. raštas Nr. 36SD-(14.36.45.)-98, 2011 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. 36SD-(14.36.45.)-2111), tačiau pareiškėja savo pareikštos dėl būdo, kuriuo turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, nekeitė, o NŽT Plungė ir Rietavo skyriaus Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę komisija, vadovaudamasi minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. gegužės 29 d. posėdyje, dalyvaujant pareiškėjai, nusprendė atkurti jai nuosavybės teises į tenkančią 2,26 ha žemės dalį atlyginant pinigais, taip pat pažymėjęs, kad pareiškėja kompensacijos dydžio neginčija, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas konstatavo, jog nenustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeistų įstatymus ar kitus teisės aktus, viršytų kompetenciją ar kad skundžiamas sprendimas prieštarautų tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl sprendė, kad naikinti skundžiamą Sprendimą nėra teisinio pagrindo.

19Taip pat, nurodęs, kad išvestinio skundo reikalavimo išsprendimui turi įtakos kaip yra išsprendžiamas pagrindinis skundo reikalavimas, nurodė, jog nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis, taigi pripažinus Sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,26 ha žemės atlyginant pinigais, teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti Tvarkos 103 punktą, teismo nuomone, laikytinas išvestiniu iš pirmojo ir papildomai neanalizuotinas bei atmestinas.

20III.

21Pareiškėja E. V. B. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, o jei bus nustatyta, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintą sritį, šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė nuosavybės teises bei išimtinę valstybės nuosavybę reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Be kita ko netyrė visų bylai išnagrinėti svarbių aplinkybių. Atmesdamas pareiškėjos skundą teismas iš esmės vadovavosi atsakovų nurodytais argumentais.
  2. Teismas privalėjo nustatyti esminę aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktus nuosavybės teisės į jį negali būti atkuriamos, nes to nenustačius nebelieka jokių svarbių aplinkybių, trukdančių atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą natūra. Tuo tarpu konstatuodamas, jog ginčo žemės sklypas yra išimtinė valstybės nuosavybė teismas rėmėsi tik atsakovo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytomis aplinkybėmis bei tuo, kad pareiškėja iš dalies su jomis sutiko ir jų byloje nenagrinėjo. Pažymi, kad teismas ex officio turi pareigą patikrinti šalių dėstomų aplinkybių atitiktį įstatymams ir kitiems teisės aktams. Mano, jog tai, kad pareiškėja, ginčydama nepagrįstą administracinį aktą, nesirėmė tokiomis aplinkybėmis ir jų neginčijo, negali būti laikoma tų aplinkybių pripažinimu ir sutikimu su jomis. Pabrėžia, kad patikslintame skunde nurodė, jog ginčo žemės sklypas yra priskiriamas valstybinės reikšmės miškams tik todėl ,kad tai jai buvo ne kartą nurodyta atsakovo ir kitų institucijų raštuose, o, neturėdama kompetencijos ir įgaliojimų, pati pareiškėja šios informacijos teisingumo patikrinti negalėjo. Be kita ko, byloje nebuvo pateikta jokio žemės sklypo plano, bendrojo Plungės rajono plano ar kito žemėtvarkos projekto, iš kurio būtų aiškiai matomos tikslios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytos valstybės miškų ribos bei ginčo žemės sklypo vieta šių ribų atžvilgiu. Pareiškėjos manymu, vien tai, jog byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo žemės sklypas patenka į valstybės miškams priskirtą teritoriją sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tam, kad būtų surinkti nauji papildomi įrodymai, pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
  3. Byloje nesant įrodymų, kad ginčo žemės sklypas priklauso išimtinei valstybės nuosavybei, darytina priešinga išvada, kad jis nėra išimtinė valstybės nuosavybė ir nuosavybės teisės į jį gali būti atkurtos. Teigia, jog tai matyti iš byloje esančio valstybės įmonės Registrų centro išrašo apie žemės sklypą, jokių juridinių faktų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, nėra įregistruota viešajame nekilnojamojo turto registre. Pažymi, jog nors sklypas yra nacionalinių ir regioninių parkų teritorijoje, pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, jis gali priklausyti privatiems asmenims. Mano, jog tai, kad ginčo žemės sklypui yra taikomos specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos negali turėti jokios įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nes šie apribojimai žemės sklypo savininkui yra taikomi tik jam baldant ir naudojant žemės sklypą. Be to, iš valstybės įmonės Registrų centro išrašo matyti, kad šis žemės sklypas be jokių apribojimų gali dalyvauti civilinėje apyvartoje, todėl, pareiškėjos teigimu, jis gali būti ir nuosavybės teisių atkūrimo objektu. Pabrėžia, kad dalis šio sklypo jau dabar nuosavybės teisėmis priklauso fiziniam asmeniui, kuris šią nuosavybę įsigijo 2000 m. gruodžio 11 d. prikimo-pardavimo sutartimi, t. y. jau galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui (šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo). Atkreipia dėmesį, jog tikiu atveju susidaro situacija, kuomet atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys teigia, jog ginčo žemės sklypas yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurios savininke gali būti tik Lietuvos Respublika, tačiau nepaisant teisinio reguliavimo, šio sklypo dalis formuojama namų valdai ir ne konkurso tvarka parduodama fiziniam asmeniui (V. O.), kuris , siekdamas parduoti jam priklausantį pastatą su žemės sklypu reklamuojasi viešojoje erdvėje, be kita ko, nurodydamas, kad sklype galima ūkinė-komercinė veikla, nes valstybė šiame sklype neturėjo, neturi ir neturės intereso. Pažymi, jog nors V. O. nuosavybės teisėtumo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti šias aplinkybes ginčo teisinių santykių kontekste. Teigia, kad ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti, jog ginčo žemės sklypas nėra išimtinė valstybės nuosavybė arba surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius priešingą išvadą.
  4. Daliai žemės sklypo, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą turėtų priklausyti išimtinei valstybės nuosavybei priklausant fiziniam asmeniui nėra pasiekiami valstybės teritorijoms ir miškams keliami tikslai. Tol kol žemės sklypas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra nustatyta naudojimosi tvarka konkrečiomis jo dalimis, joks asmuo ar visuomeninė organizacija negali patekti į šį žemės sklypą, nes tai gali būti vertinama kaip privačios nuosavybės pažeidimas. Atkreipia dėmesį, jog šio sklypo naudojimas visuomenės poreikių tenkinimui esamoje situacijoje jau yra apsunkintas arba jau visiškai negalimas, o tai dar kartą patvirtina, kad ginčo žemės sklypas faktiškai nėra priskirtinas valstybės miškui ir negali būti laikomas išimtine valstybės nuosavybe.

23Atsakovo Nacionalinė žemės tarnybos atstovas NŽT Plungės ir Rietavo skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 46–47) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypo priklausymas valstybės išimtinei nuosavybei nėra įrodytas. Paaiškina, kad dalis S.ir J. J. turėtos žemės, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, valstybinės reikšmės miškui buvo priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (44 priedas), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 Platelių girininkijos 35 kvartalas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, buvo priskirtas miško parkams. Teigia, jog atsižvelgiant į šiuos teisės aktus bei į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, dėl ginčo žemės sklypo nepatekimo į valstybės miškams priskirtą teritoriją ar nepriklausymo išimtinei valstybės nuosavybei.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 38) nurodo, kad jis nėra tiesiogiai minimas pareiškėjos apeliaciniame skunde, o su jo veikla gali būti siejami nebent pareiškėjos teiginiai apie V. O., siekiant parduoti turimą nuosavybę skelbiama informaciją dėl valstybės nesuinteresuotumo ginčo žemės sklypu, kurie, jei jie iš tiesų yra išsakyti, neatitinka tikrovės ir turėtų būti vertinami tik kaip V. O. asmeninė nuomonė.

26Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Telšių miškų urėdija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

27Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jo teisėms ir pareigoms įtakos neturėjo. Mano, kad apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini, nes ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui, kurį patikėjimo teise valdo valstybės įmonė Telšių miškų urėdija, be to, jis yra priskirtas ir miško parkams, taigi žemės sklypo grąžinimas natūra šiuo atveju yra neįmanomas.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo V. O. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 43) pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimui.

29Teigia, kad pareiškėjos nurodomi argumentai neatitinka pagrįstumo ir teisėtumo, be to, iškraipant esamus faktus, neatitinka realybės ir yra klaidinantys. Paaiškina, jog valstybės institucijų sprendimai, kuriais jam buvo leista privatizuoti dalį Lietuvos miškų institutui priklausiusių pastatų bei pirkimo-pardavimo sutartimi perleisti jam dalį ginčo žemės sklypo, yra teisėti ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog virš 20 ha iš 24 ha S. ir J. J. priklausiusios žemės jau yra grąžinta jų vaikams natūra. Natūra grąžintas sklypas buvo suformuotas iš šalie Lietuvos miškų instituto Platelių miškų tyrimo punkto teritorijos esančių žemės ir miškų sklypų, be to, jį formuojant, buvo atiduota ir dalis Miškų institutui priklausiusios teritorijos.

30Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 50–51) su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu sutinka ir mano, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestinas. Pažymi, jog niekada jokių pretenzijų į pareiškėjai grąžintiną miško (miško parko)sklypą neturėjo ir neturi. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju pripažįsta viešojo intereso prioritetą prieš privatų.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV.

33Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas.

34Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į 2,26 ha žemės sklypą, esantį ( - ) kurį iki nacionalizacijos valdė jos tėvai Juozas ir S. J..

35Atsakovas atsisakymą atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant žemės sklypą natūra turėtoje vietoje, grindžia tuo, kad S.ir J. J. žemės sklypas, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, valstybinės reikšmės miškui buvo priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (44 priedas), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 Platelių girininkijos 35 kvartalas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, buvo priskirtas miško parkams.

36Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatė, kad žemė į kurią pretenduoja pareiškėja yra priskirta valstybės išperkamai, todėl natūrą negali būti grąžinta.

37Tokia išvada nėra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ 81 straipsnio reikalavimams dėl reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo apimties bei vertinimo objektyvumo, daro išvadą, kad teismo sprendimas šių reikalavimų neatitinka.

38Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

39Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013-07-23 išrašas patvirtina, kad žemės sklypas į kurį pareiškėja siekia atkurti natūra nuosavybės teises, yra 3,9220 ha bendro ploto žemės sklype, ( - ), kuri sudaro 2,7065 ha miško žemė, 0,1704 ha – užstatyta teritorija, o 1,0451 ha – žemės ūkio naudmenos ir kita žemė. Žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (35825/39220 dalys) ir V. O. (3395/39220 dalys), užstatytoje žemėje 0.1704 ha, esantis statiniai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų institutui ir V. O..

40Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2013-07-30 raštas Nr.(2-0)-S-625-(1.9) patvirtina, kad Platelių girininkijos 35 kvartale 1-5 sklypai naudojami Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto bei V. O. ir sklypai nėra priskirti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams. Parko direkcija neprieštarauja , kad šio sklypo plotas dalis nebūtų įtraukta į Valstybinės reikšmės miškų plotų schema (priedo 20 lap.).

41Esant šioms aplinkybėms būtina aiškintis žemės sklypų paskirtį ir nustatyti ar pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį ginčo žemės sklypas ar jo dalis yra valstybės išperkami.

42Surinkti įrodymai kelia abejones ar pagrįstai pripažinta, kad žemės sklypas yra valstybės išperkamas remiantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kadangi sklype yra statinių užimta žemė ir privačiam asmeniui skirtas žemės sklypas. Todėl remiantis iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribomis bei naujai suprojektuotų sklypų planais būtina aiškintis ar nėra sklype laisvos žemės į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės, o taip pat nustatyti pagrindus dėl kurių žemė yra negrąžinama pretendentams į nuosavybės atkūrimą, o yra išperkama, nurodant jų plotus ir žemės išpirkimo pagrindą.

43Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma teritorijų planavimo dokumentais, todėl būtina šiuos dokumentus išreikalauti ir patikrinti Platelių girininkijos 35 kvartalo sklypų Nr.1-5 priskyrimą valstybės išperkamiems miškams, pagrįstumą.

44Kadangi byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

45Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

46pareiškėjos E. V. B. apeliacinį skundą patenkinti.

47Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėja E. V. B. (toliau – ir... 5. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1991 m. spalio 15 d. vykdomos nuosavybės teisių... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,... 7. Atsakovas paaiškino, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 1999... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į... 9. Nurodė, jog viena iš esminių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai į jai... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras... 11. II.... 12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu... 13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pretendentai į buvusių savininkų... 14. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika,... 15. Pareiškėjos teiginį, kad 3,9220 ha bendro ploto žemės sklypas, kuriame yra... 16. Taip pat teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, nurodė, kad valstybės... 17. Be visa to, akcentavo, jog ginčo žemė, į kurią pareiškėja siekia natūra... 18. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, pažymėjęs, kad... 19. Taip pat, nurodęs, kad išvestinio skundo reikalavimo išsprendimui turi... 20. III.... 21. Pareiškėja E. V. B. elektroninių... 22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas... 23. Atsakovo Nacionalinė žemės tarnybos atstovas NŽT Plungės ir Rietavo... 24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ginčo žemės... 25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras... 26. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Telšių miškų urėdija... 27. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jo teisėms ir pareigoms... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. O. atsiliepimu į... 29. Teigia, kad pareiškėjos nurodomi argumentai neatitinka pagrįstumo ir... 30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybės administracija... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV.... 33. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 34. Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į 2,26 ha žemės sklypą,... 35. Atsakovas atsisakymą atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant žemės... 36. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio... 37. Tokia išvada nėra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs... 38. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant... 39. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013-07-23 išrašas... 40. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2013-07-30 raštas... 41. Esant šioms aplinkybėms būtina aiškintis žemės sklypų paskirtį ir... 42. Surinkti įrodymai kelia abejones ar pagrįstai pripažinta, kad žemės... 43. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma teritorijų... 44. Kadangi byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų teismo sprendimas... 45. Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 46. pareiškėjos E. V. B. apeliacinį... 47. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....