Byla eA-546-552/2017
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „EVP International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „EVP International“ skundą atsakovui Lietuvos bankui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas UAB „EVP International“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–10), prašydamas:

61) Panaikinti 2015 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Priežiūros tarnyba) direktoriaus sprendimą, kuriuo pareiškėjui skirta 0,1 proc. neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio dydžio bauda ir nurodymas teikti periodines ataskaitas apie pareiškėjo vykdomus projektus;

72) Įpareigoti pašalinti Lietuvos banko tinklapio informaciją apie pareiškėjui skirtą poveikio priemonę arba įpareigoti paviešinti informaciją apie panaikintą/sušvelnintą poveikio priemonę bei informaciją, kad pareiškėjas pašalino veiklos trūkumus;

83) Įpareigoti Lietuvos banką ateityje neskelbti informacijos apie pareiškėjui skirtas poveikio priemones, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas;

94) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, vadovaudamasi Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau - ir EPEPĮĮ) 30 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 32 straipsniu, 2014 m. kovo 3–7 dienomis vykdė Bendrovės tikslinį planinį inspektavimą. Priežiūros tarnyba 2014 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 241–120 (toliau ir Sprendimas) įspėjo Bendrovę dėl inspektavimo metu nustatytų trūkumų, įpareigojant parengti inspektavimo ataskaitoje nurodytų trūkumų šalinimo planą ir juos pašalinti iki 2014 m. gruodžio 30 d. Tęsiant inspektavimą Priežiūros tarnybos 2015 m. gegužės 28 d. ataskaitoje buvo nurodyta, kad Bendrovė nepilnai pašalino 2014 m. inspektavimo metu nustatytus trūkumus. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo paskirta bauda už Priežiūros tarnybos nurodymų, duotų 2014 metais vykusio inspektavimo metu, nevykdymą.

11Pareiškėjas pažymėjo, kad nustatyti pažeidimai buvo pašalinti 2015 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo priėmimo metu ir tai buvo paaiškinta tiek 2015 m. birželio 18 d. pastabose, tiek 2015 m. rugpjūčio 10 d. Priežiūros tarnybos Komiteto posėdyje, tačiau skiriant poveikio priemonę nebuvo atsižvelgta nei į pareiškėjo pastangas šalinant pažeidimus, nei į jau atliktus veiksmus, nei į faktinę trukmę, reikalingą sisteminiams pakeitimams įgyvendinti.

12Pareiškėjas nesutiko su Priežiūros tarnybos išvadomis dėl pareiškėjo informacinių technologijų (toliau - ir IT) sistemos nepatikimumo (elektroninių mokėjimų sistema Paysera veikia Smartweb pagrindu).

13Priežiūros tarnyba neatsižvelgė į tai, kad Paysera nuo 2005 metų vystėsi atskirai, buvo plėtojama Bendrovės pastangomis, buvo kuriami nauji funkcionalumai, šalinami trūkumai. Taip pat Bendrovė, vystydama mokėjimų sistemą, naikino senosios sistemos turinio valdymo sistemos likučius, darė ją neprieinamą tretiesiems asmenims. Bendrovė ištaisė visus esminius pirminės valdymo sistemos trūkumus, o tai, kad trūkumai buvo ištaisyti, patvirtina tai, kad Priežiūros tarnybai tikrinant Bendrovės plėtojamos mokėjimų sistemos saugumą, Paysera sistemos nepavyko užvaldyti pasinaudojant tariamais likusiais Smatweb trūkumais. Pažymėjo, kad Paysera sistemos keitimas iš vidaus yra ilgas procesas, Bendrovė visus darbus atlieka savo jėgomis. Patikslino, jog galimai visi darbai bus baigti iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

14Pareiškėjas nurodė, kad eparasas.lt svetainė buvo parduota dar 2015 m. kovo mėn., o iš pareiškėjos serverių perkelta dar iki Priežiūros tarnybos vykdyto IT saugumo sistemų tikrinimo pradžios (2015 m. balandžio 27 d.).

15Pagal VISA taisykles, pareiškėjas norėdamas apdoroti, saugoti arba perduoti mokėjimo kortelių duomenis, turi atitikti PCI DSS reikalavimus. Pareiškėjas savo sistemas įvertino pagal pradinį klausimyną ir buvo nustatyta reikšmingų (nuo 60 iki 100 proc.) trūkumų. Tuo tarpu Priežiūros tarnyba IT sistemos trūkumus pagrįsdama šio testavimo rezultatais, neatsižvelgė į tai, kad klausimynas buvo užpildytas dar 2014 m. rugpjūčio mėnesį, be to pareiškėjas jį darė pirmą kartą ir šis testavimas buvo tik bandomasis. Testavimo rezultatai buvo nustatyti ir ištaisyti. Pažymėjo, kad pakartotinio testavimo neatlikimas nerodo, kad sistemos yra nesaugios. Tuo tarpu Priežiūros tarnyba 2015 m. gegužės 28 d. ataskaitoje nurodydama, kad trūkumai nebuvo ištaisyti, nenurodė, kokie konkrečiai trūkumai nebuvo ištaisyti.

16Pareiškėjas pažymėjo, kad Paysera sistemos testavimo metu buvo nustatytas kritinis (nuo 83 iki 100 balai) saugumo lygis, tačiau Priežiūros tarnyba neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja ėmėsi veiksmų trūkumams pašalinti ir trūkumus pašalino. Pabrėžė, kad tai, kad per visą laiką nebuvo užfiksuota nei vieno įsilaužimo, tvirtina, kad pareiškėjos IT sistema yra saugi, todėl turėjo būti vertinama faktinė pareiškėjos padėtis, o ne remtis anksčiau nustatytais trūkumais.

17Pareiškėjas nurodė, kad skiriant baudą Priežiūros tarnybos nustatytų trūkumų klientų identifikavimo, pažinimo ir dalykinių santykių stebėsenos srityje, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dar 2014 metais nustatyti pažeidimai buvo iš esmės pašalinti, pareiškėja vykdė baigiamuosius darbus. Pažymėjo, jog neneigia nustatytų trūkumų ir geranoriškai juos taisė, pažeidimai nebuvo sistemingi, tyčiniai, tiesiog jų šalinimo laikas užsitęsė.

18Pareiškėjas nurodė, kad tarptautiniai teisės aktai nedraudžia klientų lėšas laikyti kredito įstaigų, esančių ne Europos Sąjungoje, sąskaitose. Pareiškėjo nuomone, EPEPIĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas klientų lėšas laikyti būtent Europos Sąjungos įstaigose yra perteklinis.

19Pareiškėjas pažymėjo, kad iš atliktų darbų matyti, jog pagrindo teigti, kad pareiškėjas nevykdė Priežiūros tarnybos 2014 m. liepos 29 d. sprendime duotų nurodymų nėra, tačiau dėl objektyvių priežasčių darbai užsitęsė ir jie nebuvo atlikti iki 2014 m. liepos 29 d. sprendime nurodyto termino (2014 m. gruodžio 31 d.). Esminiai trūkumai buvo ištaisyti 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo priėmimo metu.

20Pareiškėjas nurodė, jog Priežiūros tarnyba tik formaliai įvertino pareiškėjo veiksmus, atliktus iki 2014 m. gruodžio 31 d., o neatsižvelgė, kiek ir kokių veiksmų pareiškėja ėmėsi, kokie darbai buvo vykdomi ir dėl kokių priežasčių nebaigti iki 2014 m. gruodžio 31 d., ar iki 2015 metų inspektavimo pradžios. Pažymėjo, kad skirta bauda yra per didelė, nes pareiškėjas Priežiūros tarnybos nurodymus vykdė, tačiau dėl objektyvių priežasčių darbų iki galo atlikti nespėjo. Atkreipė dėmesį, kad Priežiūros tarnyba nuobaudą skyrė už dar 2014 metais nustatytus pažeidimus, už kuriuos jau buvo skirta poveikio priemonė.

21Pareiškėjas nesutiko dėl 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime nustatytų papildomų nurodymų. Pažymėjo, kad nurodymų sąrašas, kuriuos gali duoti priežiūros institucija yra įtvirtintas EPEPIĮ 30 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad Priežiūros tarnybos teisė duoti nurodymus nėra neribota.

22Pareiškėjas nurodė, kad viešai skelbiama informacija apie pareiškėjui taikytas poveikio priemones neigiamai veikia įstaigos reputaciją, todėl tokia informacija turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o jei būtų nuspręsta, kad informacija neturi būti pašalinta, tokiu atveju Lietuvos bankas turėtų būti įpareigotas viešai skelbti, kad pareiškėjas ištaisė inspektavimo metu nustatytus trūkumus.

23Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 1–6) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

24Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2014 m. kovo 3-7 dienomis atliko pareiškėjo inspektavimą. Atsižvelgiant į inspektavimo rezultatus, pareiškėjui 2014 m. liepos 29 d. Sprendimu buvo paskirtas įspėjimas. Kartu atsakovas įpareigojo pareiškėją parengti ir Lietuvos bankui pateikti pažeidimų ir veiklos trūkumų šalinimo planą ir pašalinti Sprendime nurodytus teisės aktų pažeidimus ir kitus nustatytus trūkumus. Pareiškėjas dalį Sprendimo (tame tarpe ir paskirtą įspėjimą) apskundė teismui, taip pat 2014 m. spalio 10 d. bankui pateikė trūkumų šalinimo planą, kuriame nurodyta, kad vėliausiai pažeidimai bus pašalinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjas trūkumus pašalino, Lietuvos bankas 2015 m. balandžio 20-30 dienomis atliko tęstinį pareiškėjo inspektavimą. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad nurodymas nebuvo įvykdytas, todėl skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paskirta 0,1 proc. neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio, t.y. 11674 Eur bauda.

25Atsakovas nurodė, kad sprendimas dėl baudos skyrimo buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas neužtikrino patikimos informacinių technologijų sistemos veikimo, taip pat pareiškėja neužtikrino klientų identifikavimo, pažinimo ir dalykinių santykių stebėsenos, kurie, be kita ko, turėjo būti pašalinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas šį pažeidimą pripažįsta. Inspektavimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja dalį elektroninių pinigų turėtojų lėšų laikė ne Europos Sąjungos kredito įstaigose, o sąskaitose, atidarytose mokėjimo įstaigose, turinčiose valstybių narių išduotas licencijas bei tarptautinėse mokėjimų sistemose ir sąskaitose, atidarytose ne valstybių narių bankuose, todėl tuo pareiškėjas pažeidė EPEPIĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą.

26Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos bankas atliko tęstinį inspektavimą ir pareiškėją už tuos pačius pažeidimus nubaudė pakartotinai. Pažymėjo, kad bauda pareiškėjui buvo skirta už tai, kad jis neįvykdė prieš tai Lietuvos banko duotų nurodymų. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas plėsdamas veiklą ne visada tinkamai valdo su tuo susijusią riziką, todėl teisės aktų nuostatų nepažeidžiančiu įvertino įpareigojimą iki 2016 m. rugsėjo 30 d. teikti pareiškėjo vykdomų projektų sąrašą. Dėl atsisakymo netenkinti pareiškėjo prašymo apie taikytą poveikio priemonę neskelbti viešai, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad viešas paskelbimas galėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjos stabilumui ir patikimumui.

27II.

28Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 80–86) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

29Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui skirta 0,1 proc. neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio dydžio bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė, įpareigoti Lietuvos banką pašalinti iš Lietuvos banko tinklapio informaciją apie pareiškėjui skirtą poveikio priemonę arba įpareigoti paviešinti informaciją apie panaikintą/sušvelnintą poveikio priemonę bei informaciją, kad pareiškėjas pašalino veiklos trūkumus. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Lietuvos banką ateityje neskelbti informacijos apie pareiškėjai skirtas poveikio priemones, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas.

30Teismas nurodė, kad pareiškėjui Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus Sprendimu Nr. 241–120, 2014 m. kovo 3–7 dienomis atlikto tyrimo metu konstatavus pažeidimus (pareiškėjo taikomas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodas neatitinka jos vykdomos veiklos modelio, t. y. pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti D nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodo; pareiškėjas neužtikrino patikimos informacinių technologijų sistemos veikimo ir neturi jos veiklos tęstinumo plano, todėl pažeidė Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų elektroninių pinigų ir mokėjimų įstaigoms, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 „Dėl vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų mokėjimo įstaigoms“ 6.9 papunkčio reikalavimą; neužtikrino tinkamo kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimo) buvo paskirta pastaba. Minėto sprendimo 2 punktu pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas atlikti tam tikrus įpareigojimus, tame tarpe iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti sprendime nurodytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus (2.2 punktas).

31Teismas vadovaudamasis EPEPĮĮ 2 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas minėto straipsnio prasme yra elektroninių pinigų įstaiga, todėl jai privalu laikytis EPEPĮĮ, kuris reglamentuoja tokių įstaigų licencijavimo, veiklos, jų pabaigos, veiklos priežiūros tvarką, nuostatų. Tokių įstaigų veiklos teisinio reglamentavimo tikslas - užtikrinti stabilią, patikimą, veiksmingą ir saugią elektroninių pinigų įstaigų sistemą (EPEPĮĮ 1 straipsnis). Pagal EPEPĮĮ 2 straipsnio 12 punktą, elektroninių pinigų įstaigų priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, o priežiūros institucijos teises ir pareigas reglamentuoja EPEPĮĮ 30 straipsnis.

32Teismas nurodė, kad priežiūros įstaiga konstatavo, jog pareiškėjo taikomas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodas neatitiko jos vykdomos veiklos modelio; pareiškėjas neužtikrino patikimos informacinių technologijų sistemos veikimo ir neturėjo jos veiklos tęstinumo plano; pareiškėja neužtikrino tinkamo kliento pažinimo bei dalykinių santykių stebėsenos reikalavimų įgyvendinimo. Pareiškėjas šiuo sprendimu taip pat buvo įpareigotas parengti ir Lietuvos bankui pateikti pažeidimų ir veiklos trūkumų šalinimo planą, bei iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti Sprendime Nr. 241–120 nurodytus pažeidimus ir kitus veiklos trūkumus. Priežiūros įstaiga 2015 m. balandžio 20–30 dienomis atlikus tęstinį pareiškėjo inspektavimą, nustatė, kad nustatyti priežiūros įstaigos reikalavimai įvykdyti nebuvo (pagrindas Lietuvos banko 2015 m. gegužės 28 d. Inspektavimo ataskaita Nr. 323–9). Tokią išvadą Priežiūros įstaiga padarė nustačiusi, kad buvo ne iki galo pašalinti pažeidimai Operacinės ir IT rizikos valdymo srityje. Priežiūros tarnyba pažeidimus konstatavo ir klientų identifikavimo, pažinimo ir dalykinių santykių stebėsenos srityje. Nustatyti pažeidimai susiję su klientų pažinimo blanko neišsamumu, kliento pažinimo dokumentacija. Inspektavimo metu taip pat buvo konstatuotas ir EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo (nedidelė dalis pareiškėjos lėšų buvo laikoma ne Europos Sąjungos kredito įstaigose) pažeidimas. Šių nustatytų aplinkybių neteisėtumo pareiškėja skundo argumentais taip pat nepaneigė. Pažymėtina, jog EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įpareigojimas dėl piniginių lėšų laikymo Europos sąjungos kredito įstaigų sąskaitose yra imperatyvus, tuo tarpu skundo argumentas, kad šis reikalavimas yra perteklinis, neįrodo konstatuoto pažeidimo ydingumo.

33Teismas pabrėžė, kad bauda pareiškėjui buvo paskirta vadovaujantis EPEPĮĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę taikyti poveikio priemones, kai nustatyta tvarka nevykdomi pagal šį įstatymą duoti priežiūros institucijos nurodymai. Poveikio priemonių rūšis reglamentuoja EPEPĮĮ 37 straipsnio nuostatos. Kaip nustatyta bylos medžiagoje, Sprendime Nr. 241–120 nustatyti įpareigojimai iki nustatyto termino (2014-12-31) įvykdyti nebuvo, todėl Priežiūros tarnyba turėjo teisinį pagrindą taikyti vieną iš EPEPĮĮ 37 straipsnio nustatytų poveikio priemonių. Pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyta EPEPĮĮ 37 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta poveikio priemonė (už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą - iki 1 procento neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio arba už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną — iki 289 Eur). Pareiškėjui už Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nurodymų nevykdymą buvo skirta 0,1 proc. neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio (11674 Eur) dydžio baudą.

34EPEPĮĮ 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija apie pritaikytą poveikio priemonę skelbiama priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau priežiūros institucija gali priimti sprendimą viešai neskelbti tokios informacijos, jeigu jos paskelbimas viešai gali turėti neigiamą įtaką elektroninių pinigų įstaigos ar užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialo, ar Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų įstaigų sistemos stabilumui ir patikimumui. Taigi sprendimas viešai neskelbti tokios informacijos galimas tik dviem atvejais - jeigu jos paskelbimas viešai gali turėti neigiamą įtaką elektroninių pinigų įstaigos ar užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialo bei Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų įstaigų sistemos stabilumui ir patikimumui. Siekiant tokio sprendimo, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti šių neigiamų pasekmių realią tikimybę ar faktą. Pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu tokio sprendimo (neskelbti viešai) taikymo tikslingumo neįrodė, todėl pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas taip pat šio prašymo įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas tik bendrais argumentais nurodė, kad tokio pobūdžio informacijos paviešinimas pareiškėjui sukels galimas neigiamas pasekmes (pareiškėjo klientų ratas dar tik formuojasi, todėl tokios informacijos paviešinimas stipriai paveiks įstaigos padėtį rinkoje), taip pat nurodė, kad su pareiškėju dirbti atsisako ir kitas potencialus klientas, tačiau įrodymų, kad būtent dėl pareiškėjo nurodytos priežasties, klientas atsisako dirbti, pareiškėja nepateikė. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog informacijos apie pareiškėją paviešinimas turės įtakos pareiškėjo stabilumui ir patikimumui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė įstatyminių informacijos neviešinimo pagrindų.

35Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą ir atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog Lietuvos banko Priežiūros tarnyba Sprendimą priėmė tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius elektroninių pinigų įstaigų priežiūros, inspektavimo tvarką, sutiktina su priimta išvada dėl Priežiūros tarnybos nurodymo, fiksuoto 2014 m. liepos 29 d. sprendime Nr. 241–120 neįvykdymo bei papildomų įpareigojimų nurodymo. Prašomas panaikinti 2015 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo jo panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais.

36III.

37Pareiškėjas UAB „EVP International“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 90–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

381) Sprendime Nr. 241–120 nurodomi Bendrovės veiklos trūkumai yra gana abstraktaus pobūdžio, nėra duodami konkretūs nurodymai, kokiais veiksmais turi būti pašalinami sprendime nurodyti pažeidimai, atitinkamai nurodyta pašalinti ne tik minėtame sprendime, bet ir inspektavimo ataskaitoje nurodomus veiklos trūkumus. Todėl Lietuvos banko inspektavimo metu nustatomi trūkumai nėra ir negali būti šalinami bet kaip. Pagal paties Lietuvos banko nurodymą, trūkumai turi būti šalinami pagal sudarytą ir su Lietuvos banku suderintą veiklos trūkumų šalinimo planą (atitinkama išvada kyla ir iš EPEPĮĮ 30 straipsnio 2 dalies 4 punktą). Būtent su Lietuvos banku suderinamas veiklos trūkumų šalinimo planas gali leisti Įstaigai susiplanuoti, kokiais būdais, kokiais terminais, kokius veiksmus atliekant turi būti pašalinami Lietuvos banko nustatyti trūkumai. Veikimas pagal suderintą planą taip pat sukuria teisėtus lūkesčius, kad išpildžius plane numatytas priemones, Lietuvos banko duoti nurodymai bus laikytini įvykdytais.

392) Dėl Sprendimu Nr. 241–120 duotų nurodymų: neužtikrino tinkamo informacinių technologijų sistemos veikimo; ne visais atvejais tinkamai įgyvendino klientų pažinimo ir dalykinių santykių stebėsenos reikalavimus; ne visais atvejais tinkamai vykdė kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas parengė ir su Lietuvos banku 2014 m. spalio 10 d. suderino veiklos trūkumų šalinimo planą, o 2014 m. gruodžio 31 d. buvo pateikta galutinė šio plano vykdymo ataskaita Lietuvos bankui.

403) Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lietuvos banką, jog šis nurodytų konkrečius informacinių technologijų sistemų trūkumus, jų saugumo spragas, kad Bendrovė galėtų imtis reikiamų veiksmų šiuos trūkumus ištaisyti, tačiau Lietuvos bankas nebendradarbiavo, nepateikė konkrečių išvadų, kokie galimi saugumo pažeidimai buvo nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad priežiūros institucija turi veikti kartu su finansų rinkos dalyviu, konsultuoti, padėti pašalinti nustatytus veiklos trūkumus.

414) 2015 m. balandžio 20–30 d. Lietuvos bankui vykdant pakartotinį Bendrovės inspektavimą ir skenuojant Bendrovės informacinių technologijų sistemas, Lietuvos bankas nebegalėjo pasinaudoti ankstesnėmis spragomis; ankstesnių spragų nerado ir išoriniai testuotojai. Tai rodo, kad pareiškėjas sutvarkė savo sistemas ir jos yra protingai saugios.

425) Pačių procedūrų įgyvendinimas yra atskiras procesas, šiuo atveju reikalavęs didelių sisteminių pakeitimų, naujų programinių sprendimų, pačios koncepcijos suformulavimo. Pats Lietuvos bankas 2015 m. gegužės 28 d. Bendrovės inspektavimo ataskaitoje įvertino, kad nauja kliento tapatybės nustatymo tvarka parengta taikant rizikos vertinimu pagrįstą metodą, kas yra reikšmingas postūmis užtikrinant tinkamą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos valdymą. Nepaisant to, kad nauja kliento tapatybės nustatymo sistema įvertina kaip pažangi, Lietuvos bankas už šios sistemos diegimą pritaikė poveikio priemonę. Atkreiptinas dėmesys, kad nauja klientų tapatybės nustatymo sistema buvo visiškai baigta diegti 2015 m. rugpjūčio pradžioje, t. y. dar iki sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo priėmimo. Taigi sprendžiant įstaigos atsakomybės klausimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad trūkumas buvo visiškai ištaisytas, nurodymas buvo vykdomas.

436) Pagal Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 35 straipsnio Lietuvos bankas inspektuojamai elektroninių pinigų įstaigai gali skirti bet kurią iš aštuonių numatytų poveikio priemonių, t. y. tiek įspėjimą, tiek baudą, tiek kitokio pobūdžio priemones. Vadinasi, Lietuvos bankas galėjo taikyti ir lengvesnę poveikio priemonę, pvz., įspėjimą. Lietuvos banko teisė duoti nurodymus elektroninių pinigų įstaigai nėra neribota. Lietuvos bankas negali duoti kitokių, nei EPEPĮĮ numatytų nurodymų, tokių nurodymų, kurie būtų neproporcingi, neprotingi ar nepagrįsti. Šiuo atveju nei viename EPEPĮĮ 30 straipsnio 2 dalies punkte nėra nurodyta galimybė įpareigoti Įstaigą teikti nuolatinius savo veiklos dokumentus.

447) Pagal EPEPĮĮ 36 straipsnio 4 dalį, informacija apie pritaikytą poveikio priemonę skelbiama priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Kaip pateikta teismui, Lietuvos bankas neturi pasitvirtinęs tvarkos, pagal kurią skelbia informaciją apie skirtas poveikio priemones, šalina šią informaciją iš tinklapio, skelbia apie ištaisytus nustatytus veiklos trūkumus ir pan. Informacijos viešinimas, nesuteikiant galimybių jos pašalinti suėjus poveikio priemonės galiojimo terminui ar paskelbti informaciją apie ištaisytus veiklos trūkumus, yra neproporcinga papildoma poveikio priemonė Įstaigai. Elektroninių pinigų įstaiga veikia stipriai koncentruotoje mokėjimų rinkoje, kur didžiąją dalį mokėjimo paslaugų klientų yra pritraukę didieji komerciniai bankai. Kadangi Bendrovė mokėjimo paslaugas pagal licenciją teikia nuo 2011 metų ir jos klientų ratas dar tik formuojasi, jos padėtį rinkoje labai stipriai veikia viešai skelbiama informacija apie galimus veiklos trūkumus, priežiūros institucijos skiriamas poveikio priemones.

458) EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas griežtesnis reikalavimas, ribojantis elektroninių pinigų įstaigos veiklą bei galimybes konkuruoti: reikalaujama, kad lėšos būtų laikomos būtent Europos Sąjungos kredito įstaigose, taip apribojant Lietuvos Respublikoje įsteigtos elektroninių pinigų įstaigos galimybes siūlyti savo vartotojams platesnio spektro mokėjimo paslaugas. Toks griežtas EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte reguliavimas kelia klausimą, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB nuostatos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, prašoma kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu: ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB 7 str. 1 d., direktyvos 2007/64/EB 9 str. 1 d. (a) p. turi būti suprantamas taip, kad elektroninių pinigų įstaigos, saugodamos elektroninių pinigų turėtojų lėšas, lėšas gali laikyti bet kurioje kredito įstaigoje?

46Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 100–104) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

47Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad jis įgyvendino visas 2014 m. spalio 10 d. Trūkumų šalinimo plane numatytas priemones trūkumams pašalinti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas sąmoningai nurodo ne visas priemones, kurios turėjo būti įgyvendintos siekiant minėtų tikslų. Viena iš esminių priemonių, užtikrinančių IT saugumą, buvo „dabartinių serverių atlaisvinimas nuo nesusijusių programų“. Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. sprendime konstatuota, kad: „Tarp didžiausių trūkumų paminėtini šie: svetainė, nesusijusi su mokėjimo operacijų vykdymu (eparasas.lt), veikia tame pačiame serveryje arba tinkle kaip ir mokėjimo sistema, nors Bendrovė nurodė, kad svetainė buvo pašalinta iš serverio dar 2014 m. rugsėjo 30 d, svetainė, taip pat nesusijusi su mokėjimo operacijų vykdymu (eastplayers.com), veikia kartu su elektroniniu paštu, o tai potencialiai didelė netiesioginė grėsmė mokėjimo sistemai; nesaugios svetainės šalia svetainių su jautria informacija (eastplayers.com), netinkama sistemų konfigūracija“. Taigi iš sprendime padarytos išvados yra akivaizdu, kad pareiškėjo serveriuose arba tinkluose ir toliau egzistavo su mokėjimo operacijų vykdymu nesusijusios programos, o būtent tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo IT sistema ir toliau buvo nesaugi.

48Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas iki 2015 m. sprendimo priėmimo nepašalino visų 2014 m. inspektavimo metu nustatytų teisės aktų pažeidimų ir veiklos trūkumų. Be to, minėti trūkumai turėjo būti pašalinti ne iki 2015 m. sprendimo priėmimo (2015 m. rugpjūčio 10 d), o iki 2014 m. gruodžio 31 d. Nepaisant to, trūkumai nebuvo pašalinti net ir inspektavimo, vykusio 2015 m. kovo 3–7 d., metu.

49Atsakovas nurodo, kad Lietuvos banko nurodymas nebuvo įvykdytas, todėl buvo nuspręsta pareiškėjui skirti poveikio priemonę - baudą. EPEPĮĮ 37 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad už priežiūros institucijos pagal EPEPĮĮ duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą priežiūros institucija turi teisę skirti baudą iki 1 procento neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio arba skirti baudą iki 289 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną. Spręsdamas dėl baudos dydžio, Lietuvos bankas atsižvelgė į EPEPĮĮ 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, inter alia, ir į pareiškėjui anksčiau taikytas poveikio priemones bei aplinkybę, kad pareiškėjas pripažino neįvykdęs Lietuvos banko duoto nurodymo.

50Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui neturėtų būti sumažinta paskirta bauda, kadangi Bendrovei skirta bauda yra net dešimt kartų mažesnė už maksimalią, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskirta bauda yra neproporcinga. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, apelianto prieštaravimai, kad Lietuvos bankas, skirdamas poveikio priemonę, neįvertino pareiškėjo pastangų siekiant įvykdyti nurodymus, yra subjektyvaus pobūdžio, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip lengvinanti. EPEPĮĮ norma nenustato baigtinio nurodymų sąrašo, todėl priežiūros institucija turi teisę duoti ir kitus privalomus nurodymus, kurie leistų kontroliuoti, kaip prižiūrimas subjektas šalina teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus. Apeliantui nustatytas terminas pašalinti teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus taip pat iki 2016 m. rugsėjo 30 d., todėl reikalavimas teikti informaciją apie Apelianto vykdomus projektus iki termino, kada turi būti pašalinti teisės aktų pažeidimai ir veiklos trūkumai, negali būti laikomas nepagrįstu ar pertekliniu.

51Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog informacijos apie pritaikytą poveikio priemonę viešinimas yra neproporcinga papildoma poveikio priemonė, yra nepagrįstas. EPEPĮĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytos poveikio priemonių rūšys, kurios gali būti taikomos elektroninių pinigų įstaigoms. Minėtoje normoje, kaip atskira poveikio priemonė, nėra išskirtas viešas paskelbimas apie elektroninių pinigų įstaigos padarytus teisės aktų pažeidimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad viešą paskelbimą apie pritaikytą poveikio priemonę galima laikyti papildoma poveikio priemone. Viešas paskelbimas apie elektroninių pinigų įstaigai pritaikytas poveikio priemones yra reglamentuotas EPEPĮĮ 36 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad informacija apie pritaikytą poveikio priemonę skelbiama priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau priežiūros institucija gali priimti sprendimą viešai neskelbti tokios informacijos, jeigu jos paskelbimas viešai gali turėti neigiamą įtaką elektroninių pinigų įstaigos ar užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialo arba elektroninių pinigų įstaigų sistemos stabilumui ir patikimumui. Taigi EPEPĮĮ įtvirtina imperatyvius pagrindus, kada priežiūros institucija turi teisę viešai neskelbti apie elektroninių pinigų įstaigai pritaikytą poveikio priemonę.

52Atsakovas nepritarė, kad informacija apie pritaikytą poveikio priemonę turėtų būti pašalinta iš Lietuvos banko interneto tinklapio, kadangi pareiškėjas jau ištaisė visus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, toks reikalavimas yra neteisėtas. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato Lietuvos banko pareigos skelbti informaciją apie ūkio subjektus, kurie pašalino teisės aktų pažeidimus. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį elektroninių pinigų turėtojų lėšų laiko ne Europos Sąjungos kredito įstaigose, o sąskaitose, atidarytose mokėjimo įstaigose, turinčiose valstybių narių išduotas licencijas, taip pat tarptautinėse mokėjimų sistemose ir sąskaitose, atidarytose ne valstybių narių bankuose, todėl apeliantas pažeidė EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, kad lėšos, gautos iš elektroninių pinigų turėtojų už leistus elektroninius pinigus, privalo būti laikomos Europos Sąjungos kredito įstaigoje.

53Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu išaiškinti, ar Direktyvų nuostatos reiškia, kad elektroninių pinigų turėtojų lėšos gali būti laikomos tik Europos Sąjungos kredito įstaigose. Lietuvos banko vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Prejudicinio sprendimo procedūra yra reglamentuota Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad ESTT jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl: 1) sutarčių aiškinimo; 2) Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad, iškilus vienam anksčiau nurodytų klausimų valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui dėl minėtų teisės aktų pažeidimų poveikio priemonė skirta nebuvo, ESTT pateiktas Direktyvų nuostatų išaiškinimas neturėtų jokios įtakos teismo sprendimui šioje byloje. Atsakovo nuomone, nėra jokio pagrindo ir tikslingumo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytu klausimu.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55IV.

56Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

57Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimo, kuriuo elektroninių pinigų įstaigai skirta poveikio priemonė už Lietuvos banko nurodymų neįvykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

58Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui skundė minėtą Tarnybos direktoriaus įsakymą, teigdamas, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo pastangų įvykdyti Lietuvos banko nurodymus po 2014 metais įvykusio inspektavimo, neatsižvelgė į tai, kad dėl objektyvių priežasčių trūkumų šalinimo darbai užsitęsė, pažeidimai nebuvo tyčiniai ar sistemingi. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė nėra proporcinga.

59Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas tinkamai neįvykdė Lietuvos banko, kaip priežiūros įstaigos EPEPIĮ prasme, nurodymų iki nustatyto termino pabaigos, o paskirtoji sankcija nėra per griežta.

60Apeliacinis skundas grindžiamas panašiais argumentais, kaip ir pradinis skundas, papildomai išsakant pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką bylos aplinkybių ištyrimo visapusiškumo aspektu. Taip pat apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kad šis priimtų preliminarų sprendimą, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB 7 straipsnio 1 dalies bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB 9 straipsnio 1 dalies (a) punkto nuostatos reiškia, kad elektroninių pinigų turėtojų lėšos gali būti laikomos tik Europos Sąjungos kredito įstaigose.

61Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, jų nekartoja, o tik papildo.

62Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šioje byloje nėra keliamas klausimas dėl Priežiūros tarnybos 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241–120 teisėtumo ir pagrįstumo. Iš karto po šio sprendimo priėmimo pareiškėjas nesutiko su jo dalimi, kuria skirta poveikio priemonė – įspėjimas dėl sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo, susijusio su nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo reikalavimų taikymu elektroninių pinigų įstaigai ir šią individualaus teisės akto dalį apskundė teismui. Likusios Sprendimo Nr. 241–120 dalies pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, joje suformuluotus įpareigojimus vykdė, su atsakovu suderino inspektavimo ataskaitoje nurodytų trūkumų šalinimo planą ir įsipareigojo juos pašalinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Kaip matyti iš paties pareiškėjo paruošto veiklos trūkumų šalinimo plano, atsakovo nurodyti veiklos trūkumai pareiškėjui buvo aiškūs ir suprantami, numatytos konkrečios priemonės jiems pašalinti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Sprendime Nr.241-120 nurodytų veiklos trūkumų abstraktumu ir formalumu, atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi byloje buvo skundžiamas tik atsakovo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr.241-139, tai pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar šis individualus teisės aktas yra teisėtas ir pagrįstas, t.y. ar jį priėmė kompetentingas subjektas, ar teisės aktas yra motyvuotas, pagrįstas teisės normomis ir objektyviais duomenimis.

63Pirmosios instancijos teismas šią pareigą įvykdė tinkamai, pagrįstai pripažino, kad atsakovas, vadovaudamasis EPEPIĮ 2 straipsnio 12 punktu, 30, 36 ir 37 straipsniais, turėjo teisę inspektuoti elektroninių pinigų įstaigas, kokia yra Bendrovė, duoti joms privalomus vykdyti nurodymus, o už jų nevykdymą – skirti poveikio priemones. Skundžiamas atsakovo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame aiškiai išdėstyti taikomos poveikio priemonės teisinis ir faktinis pagrindas.

64Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus konkrečios bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas ginčui išspręsti taikytinų teisės normų kontekste, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

65Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, kontekste pabrėžtina, kad bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, atliko tinkamai.

66Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas yra nubaustas ne už nurodymų, išdėstytų Sprendime Nr.241-120, neįvykdymą, o už kitokių trūkumų nepašalinimą. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

67Sprendime Nr. 241-120 Bendrovei buvo duoti nurodymai: parengti inspektavimo metu nustatytų teisės pažeidimų ir veiklos trūkumų pašalinimo priemonių planą; parengti informacinių technologijų veiklos tęstinumo planą ir numatyti šio plano testavimo procedūras; pašalinti inspektavimo ataskaitoje nustatytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus, be kita ko, susijusius su informacinių technologijų sistemos veikimo patikimumu ir klientų identifikavimo, pažinimo ir dalykinių santykių stebėsenos užtikrinimu, todėl Bendrovė, tinkamai vykdydama šį sprendimą, turėjo imtis pakankamų priemonių, kad šiuos nurodymus įvykdytų ir pasiektų nustatytus tikslus. Pripažintina, kad Bendrovė įvykdė Sprendimo Nr.241-120 rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.3 punktuose duotus nurodymus, t.y. parengė inspektavimo metu nustatytų teisės pažeidimų ir veiklos trūkumų pašalinimo priemonių planą bei informacinių technologijų veiklos tęstinumo planą, numatė šio plano testavimo procedūras. Tačiau minėto sprendimo rezoliucinės dalies 2.2 punktu bendrovė buvo įpareigota iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti nustatytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. balandžio 20-30 d. atliekant tęstinį inspektavimą visi Bendrovės veiklos trūkumai pašalinti nebuvo, to neneigė ir pareiškėjas. Bendrovės informacinių technologijų sistemos veikimas nėra patikimas, ne visada gaunami reikalingi kliento ir naudos gavėjo indentifikaciniai duomenys, nevisiškai įgyvendinta klientų pažinimo ir dalykinių santykių stebėsena, kas trukdo identifikuoti įtartinas operacijas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo prasme. Taigi atsakovas, o vėliau ir pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė neįvykdė duotų nurodymų. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos nurodymų neįvykdymo priežastys arba tai, kad Sprendimo Nr. Nr.241-139 priėmimo metu didžioji dalis nurodymų jau buvo įvykdyta, neturi esminės teisinės reikšmės šio fakto konstatavimui ir nešalina Bendrovės atsakomybės už priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą nustatytu terminu.

68Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad Sprendime Nr. 241–120 nustatyti įpareigojimai pareiškėjui iki nustatyto termino įvykdyti nebuvo, todėl Priežiūros tarnyba turėjo teisinį pagrindą taikyti vieną iš EPEPĮĮ 35 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių. Priimdama tokį sprendimą, priežiūros tarnyba turėjo laikytis EPEPĮĮ 36 straipsnyje nustatytos procedūros ir atsižvelgti į EPEPĮĮ 35 straipsnio 5 dalyje numatytus kriterijus.

69Patikrinusi poveikio priemonės skyrimo pareiškėjui procedūrą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, laikėsi esminių procedūrinių taisyklių ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų ir veiklos trūkumų turinį, mastą, kartotinumą, jų poveikį elektroninių pinigų turėtojų interesams, į asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, finansinę būklę, elektroninių pinigų įstaigos akcininkų ir vadovų pasirengimą ir galimybes pašalinti pažeidimus ir trūkumus, taip pat nustatytų pažeidimų, veiklos trūkumų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir elektroninių pinigų įstaigų sistemos stabilumui ir patikimumui.

70Pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyta antra pagal griežtumą EPEPĮĮ 35 straipsnio 1 dalyje išvardintų poveikio priemonių – bauda. EPEPĮĮ 37 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato galimybę už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą skirti baudą iki 1 procento neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio arba už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną — iki 289 Eur. Pareiškėjui už Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nurodymų nevykdymą buvo skirta 0,1 proc. neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio (11674 Eur) dydžio bauda, t.y. 10 kartų mažesnė nei galima maksimali. Toks baudos dydis pripažintinas adekvačiu nustatytam pažeidimui ir nėra neproporcingai apsunkinantis bendrovės veiklą ar finansinę padėtį.

71Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas privalėjo taikyti švelnesnę poveikio priemonę, tačiau tokių poveikio priemonių tikslai yra teigiamai paveikti elektroninių pinigų įstaigas ir jų veiklą, priversti jas šalinti veiklos trūkumus ir teisės aktų pažeidimus. Dėl šios priežasties atsakovas teisingai atkreipė dėmesį, kad tęstinio inspektavimo metu surinkti duomenys parodė, jog 2014 m liepos 29 d. Bendrovei skirtas įspėjimas buvo nepakankama poveikio priemonė, nepasiekusi visų tikslų, ir taikė sekančią pagal griežtumą poveikio priemonę.

72Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pareiškėjo prašymą pašalinti iš Lietuvos banko tinklapio informaciją apie pareiškėjui skirtą poveikio priemonę. Apeliantas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, kad tokios informacijos viešinimas turės neigiamą įtaką elektroninių pinigų įstaigos ar užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialo arba elektroninių pinigų įstaigų sistemos stabilumui ir patikimumui. Vien pareiškėjo noras saugoti savo reputaciją tokiu būdu nėra pakankamas pagrindas tenkinti jo reikalavimą, juolab, kad tokia priežiūros institucijos teisė yra tiesiogiai numatyta EPEPIĮ 36 straipsnyje, ja siekiama informuoti visuomenę apie nustatytus veiklos trūkumus ir teisės aktų pažeidimus tokioje ekonomiškai ir socialiai jautrioje srityje kaip mokėjimo paslaugos.

73Pasisakydama dėl apelianto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą.

74Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti preliminarų nutarimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą. Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra nusprendęs negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė. Prašymą priimti preliminarų nutarimą pateisina ne galimybė pateikti konsultacines nuomones apie bendruosius ar hipotetinius klausimus, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

75Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai). Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

76Nagrinėjamu atveju apeliantas kelia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB 7 straipsnio 1 dalies bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB 9 straipsnio 1 dalies (a) punkto nuostatų aiškinimo klausimą, prašydamas išaiškinimo, ar elektroninių pinigų turėtojų lėšos gali būti laikomos tik Europos Sąjungos kredito įstaigose

77Tačiau nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes pareiškėjui skirta poveikio priemonė ne už elektroninių pinigų turėtojų lėšų laikymą ne Europos Sąjungos kredito įstaigose ( tam skirtas Sprendimo Nr.241-139 aprašomosios dalies 4 punktas) , o už kitų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nurodymų ( aptartų Sprendimo Nr. Nr.241-139 aprašomosios dalies 1-3 punktuose) neįvykdymą. Taigi šios Europos Sąjungos teisės normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos tik nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios elektroninių pinigų įstaigos pareigą vykdyti priežiūros įstaigos nurodymus ir atsakomybę už tokių įrodymų nevykdymą

78Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo šioje byloje priėmimo netenkintinas.

79Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl UAB „EVP International“ apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

80Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

81Pareiškėjo „EVP International“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

82Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

83Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas UAB „EVP International“ (toliau – ir pareiškėjas,... 6. 1) Panaikinti 2015 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos... 7. 2) Įpareigoti pašalinti Lietuvos banko tinklapio informaciją apie... 8. 3) Įpareigoti Lietuvos banką ateityje neskelbti informacijos apie... 9. 4) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 10. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba,... 11. Pareiškėjas pažymėjo, kad nustatyti pažeidimai buvo pašalinti 2015 m.... 12. Pareiškėjas nesutiko su Priežiūros tarnybos išvadomis dėl pareiškėjo... 13. Priežiūros tarnyba neatsižvelgė į tai, kad Paysera nuo 2005 metų vystėsi... 14. Pareiškėjas nurodė, kad eparasas.lt svetainė buvo parduota dar 2015 m. kovo... 15. Pagal VISA taisykles, pareiškėjas norėdamas apdoroti, saugoti arba perduoti... 16. Pareiškėjas pažymėjo, kad Paysera sistemos testavimo metu buvo nustatytas... 17. Pareiškėjas nurodė, kad skiriant baudą Priežiūros tarnybos nustatytų... 18. Pareiškėjas nurodė, kad tarptautiniai teisės aktai nedraudžia klientų... 19. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš atliktų darbų matyti, jog pagrindo teigti,... 20. Pareiškėjas nurodė, jog Priežiūros tarnyba tik formaliai įvertino... 21. Pareiškėjas nesutiko dėl 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime nustatytų... 22. Pareiškėjas nurodė, kad viešai skelbiama informacija apie pareiškėjui... 23. Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (II... 24. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2014 m. kovo 3-7... 25. Atsakovas nurodė, kad sprendimas dėl baudos skyrimo buvo priimtas... 26. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos bankas... 27. II.... 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu (II... 29. Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl... 30. Teismas nurodė, kad pareiškėjui Lietuvos banko Priežiūros tarnybos... 31. Teismas vadovaudamasis EPEPĮĮ 2 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad... 32. Teismas nurodė, kad priežiūros įstaiga konstatavo, jog pareiškėjo... 33. Teismas pabrėžė, kad bauda pareiškėjui buvo paskirta vadovaujantis... 34. EPEPĮĮ 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija apie pritaikytą... 35. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą ir atsižvelgęs į teisinį... 36. III.... 37. Pareiškėjas UAB „EVP International“ apeliaciniu skundu (II t., b. l.... 38. 1) Sprendime Nr. 241–120 nurodomi Bendrovės veiklos trūkumai yra gana... 39. 2) Dėl Sprendimu Nr. 241–120 duotų nurodymų: neužtikrino tinkamo... 40. 3) Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lietuvos banką, jog šis nurodytų... 41. 4) 2015 m. balandžio 20–30 d. Lietuvos bankui vykdant pakartotinį... 42. 5) Pačių procedūrų įgyvendinimas yra atskiras procesas, šiuo atveju... 43. 6) Pagal Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 35... 44. 7) Pagal EPEPĮĮ 36 straipsnio 4 dalį, informacija apie pritaikytą poveikio... 45. 8) EPEPĮĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas griežtesnis... 46. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 100–104) prašo... 47. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad jis įgyvendino visas 2014 m.... 48. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas iki 2015 m. sprendimo priėmimo... 49. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos banko nurodymas nebuvo įvykdytas, todėl buvo... 50. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui neturėtų būti sumažinta... 51. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog informacijos apie pritaikytą... 52. Atsakovas nepritarė, kad informacija apie pritaikytą poveikio priemonę... 53. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo... 54. Teisėjų kolegija... 55. IV.... 56. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos... 57. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus... 58. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui skundė minėtą Tarnybos... 59. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas... 60. Apeliacinis skundas grindžiamas panašiais argumentais, kaip ir pradinis... 61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo... 62. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šioje byloje nėra keliamas... 63. Pirmosios instancijos teismas šią pareigą įvykdė tinkamai, pagrįstai... 64. Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui... 65. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, iš kurių matyti, kad... 66. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas yra nubaustas ne už... 67. Sprendime Nr. 241-120 Bendrovei buvo duoti nurodymai: parengti inspektavimo... 68. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad Sprendime Nr. 241–120 nustatyti... 69. Patikrinusi poveikio priemonės skyrimo pareiškėjui procedūrą, teisėjų... 70. Pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyta antra pagal griežtumą EPEPĮĮ 35... 71. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas privalėjo taikyti švelnesnę... 72. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pareiškėjo prašymą... 73. Pasisakydama dėl apelianto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo... 74. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą... 75. Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos... 76. Nagrinėjamu atveju apeliantas kelia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos... 77. Tačiau nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar... 78. Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl... 79. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 80. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 81. Pareiškėjo „EVP International“ apeliacinį skundą atmesti kaip... 82. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą... 83. Nutartis neskundžiama....