Byla 2A-1154-464/2011
Dėl žalos priteisimo, tretysis asmuo A. P

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Virginijaus Kairevičiaus, sekretoriaujant D. S., dalyvaujant G. P., jos atstovui adv. A. C., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Pylimėlis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Pylimėlis“ ieškinį atsakovei G. P. dėl žalos priteisimo, tretysis asmuo A. P..

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas UAB „Pylimėlis“ 2009-01-05 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir jį patikslinęs prašė: 1) priteisti iš atsakovės G. P. 9032,04 Lt patirtai turtinei žalai, atsiradusiai dėl V. O. neteisėtai išmokėto darbo užmokesčio, atlyginti; 2) priteisti 34 195,70 Lt turtinės žalos dėl UAB „NORD/LB lizingas“ pagal lizingo sutartį bei teismo sprendimą sumokėtų sumų; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 1-3, 145-147). Nurodė, kad nuo 2005-12-15 UAB „Pylimėlis“ įmonės direktore paskirta A. M., atlikusi bendrovės veiklos patikrinimą, nustatė, jog pagalbinė darbuotoja V. O. nedirba darbo grafike nurodytu lauku ir neatvyksta į darbą. V. O. 2005-12-29 parašė paaiškinimą, jog bendrovėje faktiškai nedirbo ir atlyginimo neėmė, o buvęs bendrovės direktoriaus pavaduotojas V. F. patvirtino, jog V. O. buvo formaliai įdarbinta direktorės – atsakovės G. P. nurodymu. Taigi atsakovė G. P., būdama ieškovo UAB „Pylimėlis“ vadove, neteisėtai įdarbino V. O., o UAB „Pylimėlis“ be pagrindo šiai išmokėjo 9032,04 Lt darbo užmokestį, ką ieškovas vertina kaip jam padarytą turtinę žalą. Taip pat atsakovė G. P., būdama UAB „Pylimėlis“ vadove, nepaisydama sunkios finansinės bendrovės padėties 2004-05-28 sudarė lizingo sutartį dėl naujo automobilio įsigijimo. Minėtas sandoris akivaizdžiai bendrovei buvo nenaudingas, pažeidė bendrovės interesus, automobiliu naudojosi pati atsakovė savo asmeniniams poreikiams tenkinti. 2005-12-15 atsakovė buvo atleista iš bendrovės vadovės pareigų, tačiau automobilio ieškovui neperdavė. Atsakovei negrąžinus automobilio ieškovas kreipėsi į lizingo bendrovę dėl lizingo sutarties nutraukimo. Atsakovei negrąžinus automobilio ieškovas patyrė ir turtinę žalą, kurią sudaro lizingo išmokų suma - 25 195,70 Lt, ir 9000 Lt suma, sumokėta vykdant Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo sprendimą pagal lizingo bendrovės ieškinį.

4Atsakovė G. P. atsiliepimu (t. 1, b.l. 62-66, 119-134) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir netenkinti reikalavimų, priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Būdama bendrovės direktorė, ji turėjo teisę į darbą priimti darbuotojus. V. O., atsižvelgiant į jos pareigų pobūdį, darbuotojos pareigas atlikdavo ne tik UAB „Pylimėlis“ patalpose, bet ir atsakovės namuose Ji buvo atsakinga už staltiesių, staltiesėlių, rankšluosčių, virtuvės darbuotojų chalatų, prijuosčių ir kitų priemonių, skalbimą, balinimą, lyginimą. Nors bendrovė buvo sudariusi paslaugų sutartį su UAB „Švaros formulė“, tačiau šiomis paslaugomis bendrovė naudojosi ne nuolatos, o ypatingais atvejais. Ieškovas nepagrindė atsakovės veiksmų neteisėtumo, dėl to atsiradusios žalos, taip pat nėra ir atsakovės kaltės. Atsakovė lizingo sutartį sudarė teisėtai, nepažeisdama įstatymo ir bendrovės įstatų reikalavimų. Ši sutartis buvo sudaryta išimtinai bendrovės interesais ir buvo optimaliausias variantas, susijęs su automobilio įsigijimu. Automobiliu naudojosi įmonės direktorė ir kiti darbuotojai, todėl ieškovo veiklos išlaidos negali būti pripažintos patirtais nuostoliais. Be to, nutraukdamas automobilio lizingo sutartį, pats ieškovas priėmė bendrovei nenaudingą sprendimą ir padarė žalą, grąžindamas lizingo bendrovei automobilį, kurio beveik visos lizingo įmokos buvo sumokėtos.

5Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-10-21 sprendimu (t. 2, b.l. 108-117) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo UAB „Pylimėlis“ atsakovei G. P. 45,30 Lt turėtų teismo išlaidų ir 2400 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė G. P. veikė pagal bendrovės įstatus. Būdama bendrovės vadove bei 100 proc. bendrovės akcijų turėtoja bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise iki 2008-12-04, kuomet įsiteisėjo teismo sprendimas dėl sutuoktinių turto padalinimo ir akcijos atiteko trečiajam asmeniui A. P., teisėtai įdarbino darbuotoją V. O., o tokie jos veiksmai bendrovės dalyviams – akcininkams žalos nepadarė. Atsižvelgęs į liudytojų V. O. ir V. F. parodymus teisme sprendė, jog darbuotoja V. O. atliko darbines funkcijas atsakovės G. P. namuose, jos nurodytu laiku. Todėl nėra DK 246 str. numatytų atsakovės materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, šiai veikiant „vidiniuose“ bendrovės ir vadovo santykiuose. Be to, ieškovas be svarbių priežasčių praleido DK 27 str. 2 d. numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, o bendrovės vadovų pasikeitimai nesudaro pagrindo pradėti skaičiuoti ieškinio senaties termino iš naujo. Ieškovas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia nėra susieta su vadovų kaita. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2003-11-10, sudarius juridiniam asmeniui UAB „Pylimėlis“ darbo sutartį su V. O.. Aplinkybė, kad V. O. dirbo ne bendrovės patalpose, kurioje nebuvo vietos ir patalpų skalbimo mašinai, o bendrovės vadovės G. P. ir akcijų turėtojų P. namuose, taip pat neapsprendžia bendrovės vadovo materialinės atsakomybės atsiradimo, iširus akcijų turėtojų šeimai ir pasidalinus turtą, tame tarpe ir akcijas.

6Dėl ieškovo antrojo reikalavimo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovės, kaip bendrovės vadovės, įsigytas automobilis pagal lizingo sutartį nėra prabangus, jo kaina yra 39 266,95 Lt. Automobilio vertė pagal lizingo sutartį, kuria bendrovė išsimokėtinai įsigijo automobilį, neviršijo bendrovės turto pagal balansą, todėl nebuvo finansiškai rizikinga ar nepateisinama bendrovės investicija ir bendrovė dėl to nuostolių nepatyrė. Teismas įvertino ir tai, kad automobiliu naudojosi bendrovės vadovas, akcininkai, jis buvo naudojamas bendrovės poreikių tenkinimui – maisto tiekimui, skalbiniams, bendrovės vadovui reikėjo susisiekti su valdžios institucijomis, siekiant gauti higienos leidimus, leidimus prekybai alkoholiu, mokesčių inspekcija. Automobilis buvo įgytas abiems akcininkams dar tebesant santuokoje, abu jei buvo vienodai finansiškai suinteresuoti bendrovės veikla, o sprendimai buvo priimami akcininkų sutarimu, šie sprendimai tenkino judviejų ir jų šeimos narių interesus. Taigi sudarydama lizingo sutartį bendrovės direktorė ir akcininkė įgaliojimų neviršijo, nuostolingo sandorio nesudarė. Bendrovės finansinė padėtis pablogėjo tik atsakovę atleidus iš direktorės pareigų, taigi šio pablogėjimo ji negalėjo numatyti, sudarydama lizingo sutartį. Priešingų įrodymų ieškovas teismui nepateikė. Esant sunkiai bendrovės finansinei būklei, pats ieškovas galėjo pasirinkti atitinkamą elgseną – perleisti lizingo sutarties vykdymą kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įsigyti automobilį pagal lizingo sutarties sąlygas, nutraukti sutartį, tačiau pasirinko didžiausius nuostolius padariusį sprendimą – esant sumokėtoms daugiau nei pusei lizingo įmokų sutartį nutraukė, sumokėdamas baudą bei prarasdamas automobilį. Tai nuostolingas sprendimas, nes juo prarandamas pats daiktas (automobilis), sumokėtos įmokos, sumokama bauda. Ieškovas neieškojo racionaliausio sprendimo – perleisti teisės į automobilį už atitinkamą mokestį, siekiant kompensuoti padarytas už jį įmokas. Dėl patirtų nuostolių atsako juridinis asmuo UAB „Pylimėlis“, nes atsakovė G. P. nuo 2005 metų gruodžio mėnesio buvo atleista iš pareigų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės atsakomybei kilti ir šiuos atveju, „išoriniuose“ bendrovės vadovo ir pačios bendrovės santykiuose, nesusiklostė.

7Ieškovas UAB „Pylimėlis“ apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 118-129) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-10-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkinti. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teises normas bei ieškinio senaties institutą, neištyrė ir neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų viseto, be to, iš esmės pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, kadangi sprendime nenurodė visiškai jokių argumentų, kuriais remiantis vieni byloje esantys įrodymai buvo priimti, o kiti besąlygiškai atmesti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl padarytos 9032,04 Lt žalos, neteisėtai išmokėjus darbo užmokestį V. O. už darbą, kurio ji faktiškai neatliko, bei už darbo laiką, kurį ji faktiškai nedirbo, neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo materialinės atsakomybės ribas. Atsakovei G. P. taikytina visiška materialinė atsakomybė, nes žalos UAB „Pylimėlis” padarymo laikotarpiu, t.y. laikotarpiu, kai su V. O. buvo sudaryta fiktyvi darbo sutartis ir pagal šią sutartį ji fiktyviai dirbo UAB „Pylimėlis”, bendrovės direktore buvo būtent atsakovė G. P.. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė aplinkybės, kad 2004-11-10 su V. O. buvo sudaryta fiktyvi darbo sutartis Nr.128, bei visiškai netyrė tokios aplinkybės, kaip bendrovėje buvo vykdoma V. O. darbo laiko apskaita. Nebuvo įvertinti pačios atsakovės G. P. parodymų apie tai, kad V. O. darbo laiko apskaita niekaip nevyko, nors pagal 2004-11-10 darbo sutarties 3 p. šios darbuotojos mėnesinio darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklausė nuo jos faktiškai išdirbto laiko. Nebuvo įvertinti liudytojos V. O. parodymai apie tai, jog prižiūrėdama G. P. namuose neįgalią pastarosios motiną, ji tik du kartus per savaitę pakraudavo skalbimo mašiną, kas akivaizdžiai rodo, jog į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuos užpildydavo atsakovės liudytojas V. F., remdamasis būtent G. P. nurodymu kiek V. O. išdirbtų darbo valandų įrašyti, būdavo įrašomi žinomai neteisingi duomenys. Nebuvo įvertinti UAB „Pylimėlis” darbuotojų paaiškinimai, jog kavinės kasdienėje veikloje staltiesės ir staltiesėlės nebuvo naudojamos, kad panaudotos staltiesės ir staltiesėlės buvo atiduodamos skalbti UAB „Švaros formulė”. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino ieškovo UAB „Pylimėlis” pateiktų rašytinių įrodymų: 2005-12-29 V. O. surašyto paaiškinimo bendrovei; 2006-01-30 įsakymo Nr. P-9 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo liudytojui V. F. paskyrimo už žinomai neteisingų duomenų į darbo laiko apskaitos žiniaraščius įrašymą; 2005-12-30 akto dėl darbo tvarkos pažeidimo Nr.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias senaties institutą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir netyrė ieškovo UAB „Pylimėlis” subjektyvaus suvokimo apie savo teisės pažeidimą momento ir sprendime padarė formalią, jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo 2003-11-10, kai juridinis asmuo UAB „Pylimėlis”, atstovaujamas direktorės G. P., sudarė darbo sutartį su V. O.. Be to, darbo sutartis buvo sudaryta 2004-11-10, o ne 2003-11-10. UAB „Pylimėlis” apie teisės pažeidimą, fiktyviai įdarbinant V. O., sužinojo ir galėjo sužinoti tik tuomet, kai pati V. O. bendrovę raštu informavo apie tai, jog UAB „Pylimėlis” ji niekada nedirbo. Atsakovei G. P. elgiantis nesąžiningai jos pačios vadovaujamos bendrovės atžvilgiu ir fiktyviai įdarbinant darbuotoją V. O., pasirašant darbo laiko apskaitos žiniaraščius su žinomai neteisingais duomenimis, bendrovė buvo apgaudinėjama būtent pačios bendrovės vadovo, o tokių bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų pasekoje bendrovei buvo daroma materialinė žala. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė įrodė nepadariusi nuostolių bendrovei, sudarant lizingo sutartį. Sudarytojo sandorio ekonominis nenaudingumas bendrovei pasireiškė tuo, jog jo sudarymo metu UAB „Pylimėlis“ finansinė padėtis buvo labai sunki, bendrovė lizingo sutarties sudarymo metu turėjo net dvi bendrovės veikloje naudojamas transporto priemones, kurias reikėjo prižiūrėti ir išlaikyti, bendrovė tuo metu savo veiklos neplėtė ir net nebuvo jokių bendrovės veiklos plėtros perspektyvų. Todėl papildoma finansinė našta, lizingo sutarties pagrindu nuomojant naują transporto priemonę, kuri bendrovei net nebuvo būtina, mokant už ją atitinkamas draudimo įmokas, ją prižiūrint ir išlaikant tik dar labiau blogino ir taip sunkią bendrovės padėtį. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje. Atmesdamas reikalavimą dėl 34 195,70 Lt žalos, atsiradusios dėl UAB „NORD/LB lizingas“ pagal lizingo sutartį bei teismo sprendimą išmokėtų sumų, atlyginimo pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą. UAB „Pylimėlis“ apie jam padarytą žalą sužinojo ir galėjo sužinoti tik tuomet, kai lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartį.

8Atsakovė G. P. atsiliepimu (t. 2, b.l. 133-142) prašo netenkinti apeliacinio skundo ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-10-21 sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su teismo pozicija, kad ieškovas nepagrįstai sieja ieškinio senaties termino pradžią su A. M. paskyrimu į UAB „Pylimėlis“ direktorės pareigas ir šios darbuotojos sužinojimu apie neva su V. O. tariamai sudarytą darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl ieškinio atmetimas vien tuo pagrindu, jog ieškovas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą, yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo reikalavimui atlyginti žalą dėl 2004-05-28 lizingo sutarties sudarymo pareikšti taip pat yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo, be to, ieškovas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė. Teismas išsamiai išnagrinėjo ir išsiaiškino ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, kokios trukmės ieškinio senaties terminą nustato įstatymas; kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo, neginčijo pačios 2004-11-09 darbo sutarties Nr. 128 teisėtumo fakto, neprašė pripažinti jos negaliojančia. Todėl visi mokėjimai, vykdant šią darbo sutartį, yra atlikti teisėtai ir yra apelianto veiklos išlaidos, bet jokiu būdu ne ieškovo nuostoliai. Be to, atsakovės materialinei atsakomybei taikyti ieškovas privalo įrodyti visas materialinės atsakomybės sąlygas, numatytas DK 246 str. Tačiau ieškovas neįrodė nei civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, nei apskritai įrodinėjo aplinkybes, kurios būtinos taikyti materialinę atsakomybe DK nustatyta tvarka ir pagrindais. Nėra net aišku, kokiu pagrindu ieškovas prašė iš atsakovės priteisti turtinę žalą, vienur teigdamas, kad turtinę žalą patyrė dėl 2004-05-28 lizingo sutarties Nr. 2004/05-L259 sudarymo, kitur - kad žala yra padaryta dėl pastarosios sutarties nutraukimo. Ieškovo reikalavimas buvo reiškiamas dėl padarytos žalos atlyginimo, lizingo bendrovei nutraukiant lizingo sutartį, tačiau argumentacija ir ieškovo prašymas (reikalavimo formulavimas) pateikiamas dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo sudarant pačią lizingo sutartį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įsigyti naują automobilį bendrovei buvo finansiškai naudingiau. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad transporto priemonės ( - ) ir ( - ) buvo naudojamos įmonės veikloje, dėl ko naujo automobilio įsigijimas buvo nebūtinas, yra nelogiškos ir prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Bendrovės įstatai nenumatė apribojimų, dėl kurių atsakovė G. P. nebūtų galėjusi sudaryti lizingo sutarties. Atsakovė, būdama UAB „Pylimėlis“ direktore, atstovavo išimtinai bendrovės interesams, todėl buvo pasirinktas optimaliausias ir geriausias variantas, susijęs su automobilio įsigijimu. Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl automobilio naudojimo bendrovės veikloje ieškovas patyrė daugiau naudos, nei nuostolių. Ieškovas neįrodė nei vienos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos pirmojo reikalavimo atžvilgiu ir nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos antrojo reikalavimo atžvilgiu, kurioms esant būtų pagrindas taikyti atsakovei atitinkamai materialinę ar civilinę atsakomybę.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniame skunde įvardinti nesutikimo su teismo sprendimu teisiniai argumentai bei motyvai (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde keliamas neteisingo materialinių teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo atsakomybę bei ieškinio senatį, aiškinimas bei taikymas, neteisingo byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimas, kas, pasak apelianto, lėmė neteisingą šio ginčo išsprendimą. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako.

11Apeliantas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino: 1) iš buvusių atsakovės darbo santykių fakto (ji buvusi UAB „Pylimėlis“ direktorė); 2) iš atsakovės 2003-11-10 sudarytos su V. O. darbo sutarties (t.1, b.l. 8), nutrauktos 2005-12-29 laikinosios direktorės A. M. iniciatyva (t.1, b.l. 12), tvirtindamas, kad ši darbo sutartis buvusi fiktyvi, V. O. dirbo ne bendrovėje, o atsakovės namuose; 3) iš atsakovės 2004-05-28 sudarytos lizingo sutarties (t.1, b.l. 15-22), kurią dėl 2006 m. rugsėjo – 2007 m. sausio mėnesiais nesumokėtų eilinių įmokų vienašališkai nutraukė lizingo bendrovė (t.1, b.l. 26 ). Priimtina domėn tai, kad ieškinį apelianto vardu pasirašė ir šią civilinę bylą iniciavo esamas apelianto bedrovės savininkas ir vadovas A. P. (tretysis asmuo byloje), o atsakovė ir tretysis asmuo yra buvę sutuoktiniai ir bendrovės akcininkai (savininkai) (t.1, b.l. 49). Judviejų santuoka buvo nutraukta dėl trečiojo asmens kaltės (Vilniaus m. 2-ojo apyl. teismo 2006-10-12 dalinis sprendimas c.b. Nr. 2-1396-294/2006, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o teismuose buvo nagrinėjamas ne vienas civilinis ginčas ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir dėl UAB „Pylimėlis“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, įskaitytinai ir dėl atsakovės atleidimo iš šios bendrovės direktorės pareigų. Teismai yra pripažinę atsakovės atleidimą iš šių pareigų neteisėtu. Dar daugiau, tretysis asmuo buvo nuteistas už atsakovės sveikatos sutrikdymą 2005 m. spalio mėnesį (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Būtent buvę abiejų apelianto bendrovės akcininkų verslo ir santuokiniai ryšiai bei santuokos nutraukimo priežastys, pasibaigę itin konfliktinėmis situacijomis, netgi fizinio smurto prieš atsakovę panaudojimu, iš esmės apspendžia šios bylos specifiškumą bei faktinių aplinkybių dėl vienokių ar kitokių bendrovės sandorių, sudarytų tuo laikotarpiu (asmens įdarbinimo ir lizingo sutarties) vertinimą. Taip pat nurodytos aplinkybės turi įtakos ir senaties termino eigos nustatymo momentui.

12Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d, DK 27 str. 1 d.). Kadangi ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo teises ribojimu, sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą, būtina teisingai įvertinti visas šio instituto taikymui svarbias aplinkybes, taip pat privalu vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Kitoks šio termino reikšmės traktavimas paneigtų įstatymo leidėjo valią laiku, nustatytais terminais rūpintis savo interesais, nepiktnaudžiauti teise. Pirmojo reikalavimo (dėl V. O. įdarbinimo) atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks terminas pasibaigė, tačiau nevisiškai teisingai susiejo šio termino skaičiavimo pradžią su darbo sutarties su V. O. sudarymo diena - 2003-11-10. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Iš minėtų procesinių sprendimų kituose buvusių sutuoktinių tarpusavio ginčuose matyti, kad vieno iš dviejų akcininkų – A. P. 2004-12-15 sprendimu atsakovė buvo faktiškai nušalinta nuo bendrovės direktorės pareigų, o laikinai bendrovei ėmė vadovauti pats A. P. (t.1, b.l. 87-91; Vilniaus 2-ojo apyl. teismo 2009-03-18 nutartis c.b. Nr. 2-2119-433/2009, LITEKO duomenys; prijungta Vilniaus m. 3-ojo apyl. teismo c.b. Nr.2-3464-585-2008, b.l. 47). Nors ginčas dėl G. P. atleidimo neteisėtumo persikėlė į teismą, o Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-23 sprendimu antrojo akcininko sprendimas dėl G. P. atleidimo panaikintas (teismo sprendimas įsiteisėjo 2008-10-31), būtent jos faktinio nušalinimo nuo vadovavimo bendrovei momentu kitam bendrovės akcininkui ir vadovui, taigi ir pačiai bendrovei paaiškėjo arba turėjo paaiškėti visos aplinkybės, susijusios su bendrovės ankstesnės vadovės vienų ar kitų sprendimų, vadovaujant bendrovei, priėmimu. Pažymėtina, kad ir UAB „Pylimėlis“, ir A. P. byloje dėl G. P. atleidimo iš direktorės pareigų savo atsiliepimuose į jos ieškinį kategoriškai tvirtino, kad pastaroji direktore nedirba jau nuo 2004-12-15, taigi vėlesnis jos atleidimas (2005-12-15) teisiškai nereikšmingas (LITEKO duomenys, Vilniaus m. 2-ojo apyl. teismo c.b. 2-318-603/2008). Tokio fakto pakanka konstatuoti, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra praleistas (DK 27 str. 2 d., CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str., 1.127 str., 1.131 str.). Aplinkybė, kad vėliau bendrovei laikinai vadovauti buvo paskirta A. M., kuri ir atleido V. O. iš darbo, teismo teisingai buvo įvertinta kaip teisiškai neaktuali, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Pagal įstatymą net ir prievolės asmenų pasikeitimas (vietoje vieno asmens į teisinį santykį įstojus kitam asmeniui) nepakeičia ieškinio senaties ir jos skaičiavimo tvarkos (CK 1.128 str.), juolab, kai šioje situacijoje prievolės asmenys – UAB „Pylimėlis“ ir G. P. – net ir nesikeitė. Minėta priežastis, susijusi su vadovų bendrovėje kaita, taip pat pati savaime nesąlygoja praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Sprendžiamąjį balsą, vadovaujant bendrovei, dėl turimo savo akcijų skaičiaus (20 proc. ir 80 proc., t.1, b.l. 49-50) visuomet turėjo pats A. P., kuris net du kartus ėmėsi šaukti akcininkų susirinkimą ir sprendė atsakovės atleidimo iš direktorės pareigų klausimą. Ar jis savo teise verslo santykiuose su buvusia sutuoktine naudojosi tinkamai, t.y. ar kontroliavo įmonės vadovo veiklą, priklausė ir nuo jo paties subjektyvaus elgesio. Liudytoja apklausta V. O. teisme paliudijo, kad antrasis bendrovės savininkas A. P. ją matęs atsakovės namuose, ji šiai šeimai dirbusi ketverius metus, A. P. žinojęs ir tai, kad ji taip pat dirba UAB „Pylimėlis“ – skalbia, lygina (t.2, b.l. 61). Taigi skundo teiginiai, jog apie bendrovei atsiradusią žalą paaiškėjo tik nuo V. O. 2005-12-29 rašytinio paaiškinimo gavimo ir tik nuo laikinai einančios direktorės pareigas A. M. paskyrimo, neatitinka tikrovės. Todėl šiuo teisiniu pagrindu (dėl praleisto senaties termino) apelianto UAB „Pylimėlis“ reikalavimas nebuvo patenkintas pagrįstai.

13Nagrinėjamojoje byloje pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo esmė yra tokia, kad atsakovė, veikdama kaip valdymo organas ir kartu būdama juridinio asmens dalyve (tuometinė direktorė ir akcininkė), sudarė tariamą arba apsimestinę, apelianto požiūriu, darbo sutartį su V. O. (tiksliau identifikuoti šios darbo sutarties ydingumo apelianto procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neleidžia) ir žinomai nuostolingą sandorį su lizingo bendrove dėl automobilio įsigijimo bendrovės nuosavybėn. Kadangi ieškiniu siekiama deliktinės atsakomybės taikymo, atsižvelgtina į nustatytą civilinės atsakomybės teisinį reglamentavimą. Pagal CK 6.245 str. 4 d. deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Iš delikto civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) padaryta žala (CK 6.249 str.); 2) žala padaryta neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.); 3) tarp atsiradusios žalos neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.); 4) asmens kaltė (CK 6.248 str.). Analogiškos taisyklės taikytinos ir žalos atlyginimui pagal DK nuostatas, tačiau tuomet turi egzistuoti ir papildomos sąlygos – šalį, iš kurios reikalaujama žalos atlyginimo, sieja (siejo) darbo santykiai su ieškovu, o tam tikrais atvejais ir sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės. Todėl šioje byloje buvo būtina nustatyti visus tokiai atsakovės atsakomybei taikyti privalomus elementus - atsakovės veiksmų neteisėtumą ir kaltę, juridiniam asmeniui, t.y. apeliantui, žalos padarymo faktą ir jos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktus bei priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovas (CPK 12 str., 178 str.). Nustačius neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, atsakovės kaltė būtų preziumuojama.

14Pirmiausiai kolegija aptaria darbo sutarties su V. O. sudarymo atvejį. Kaip minėta, apelianto bendrovės savininkai ir 100 proc. akcijų turėtojai buvo sutuoktiniai, taigi vienoks ar kitoks pareigų darbuotojams paskirstymas, jų darbo funkcijų bei darbo vietos nustatymas bei apmokėjimas už darbą tenkino juos abu. Aplinkybė, kad vėliau šalių santykiai pasikeitė, tapo konfliktiški, negali būti vertinama išimtinai atsakovės nenaudai ir traktuojama kaip žalos bendrovei padarymas, jeigu anksčiau antrasis ir pagrindinis bendrovės akcininkas dėl to neprieštaravo. Kitoks šios situacijos interpretavimas nebūtų sąžiningas ir teisingas (CK 1.5 str.). Liudytoja V. O. teisme nurodė ir jos paaiškinimo (t.1, b.l. 12), kuriuo remiasi savo apeliaciniame skunde ieškovas, surašymo aplinkybes bei priežastis – to pareikalavęs būtent A. P. (o ne bendrovės laikinoji vadovė) esą dėl pačios liudytojos saugumo šioje situacijoje (t.2, b.l. 62). Tokia versija tikėtina, kadangi jau tuomet sutuoktinių santykiai buvo itin įtempti ir priešiški, tretysis asmuo prieš atsakovę pavartojo fizinį smurtą ir dėl to jam buvo iškelta privataus kaltinimo baudžiamoji byla vei priimtas apkaltinamasis nuosprendis (Vilniaus m. 1-ojo apyl. teismo b.b. Nr. N-1-01147-365/2005). Apie šios liudytojos darbą bendrovėje nurodė ir liudytojas V. F. (t.2, b.l. 97-98). Liudytojai D. A. ir I. P., kurių paaiškinimais, pasak apelianto, teismas nepagrįstai nesivadovavo, viena vertus, paaiškinimų teikimo metu tebedirbo pas apeliantą, taigi esant dviem konfliktuojančioms pusėms neabejotinai palaiko savo darbdavio UAB „Pylimėlis“ poziciją. Kita vertus, jų paaiškinimų turinys, kad V. O. nepažinojo ir jos bendrovėje nėra matę, ir nepaneigia aplinkybes, jog darbines funkcijas bendrovės vadovė jai pavesdavusi atlikti savo namuose, ypač atsižvelgiant į bendrovės veiklos (kavinė) specifiką. V. O., kaip darbuotojos, pareigų vykdymo pats savaime nepaneigia ir sutartinių santykių su skalbimo paslaugas teikiančia bendrove UAB “Švaros formulė“ buvimas. Taigi nesant jokių kitų, tiesiogiai nepriklausančių nuo dviejų konfliktuojančių pusių (atsakovės ir trečiojo asmens bei šiuo metu jo kontroliuojamos bendrovės) vertinimo objektyvių duomenų, kad V. O. 9032,04 Lt darbo užmokestis išmokėtas nepagrįstai, nenuginčijus jos įdarbinimo fakto (nepaneigus su ja sudarytos darbo sutarties teisėtumo prezumpcijos), šios sumos traktuoti kaip atsakovės neteisėtais veiksmais, vadovaujant bendrovei, padarytos žalos pačiai bendrovei nebūtų galima. Todėl vien dėl šios priežasties nėra prielaidų ir jos civilinei atsakomybei pagal CK ir DK nuostatas taikyti. Apeliacinio skundo argumentus, kad šios piniginės lėšos galimai nepasiekė ir pačios fiktyviai įdarbintos V. O., nes tikėtina, kad jas iš bendrovės kasos galimai pasisavino pati atsakovė, kolegija atmeta kaip neįrodytus ir visiškai nelogiškus, neatitinkančius atsakovės tuometinio statuso bei padėties, o taip pat dėl CPK 306 str. 2 d. nustatytų apribojimų. Net ir sutinkant su apelianto teiginiais, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos dalyvių turto, jokio motyvo siekti savo paties nuosavybei (bendrovei) tokių pakankamai menkų nuostolių padarymo per tariamą (fiktyvų) įdarbinimą, apeliantas neįvardija. Todėl ir šie skundo teiginiai vertintini kaip tebesitęsiančio buvusių sutuoktinių nesutarimų įvairiais aspektais pasekmė.

15Šioje vietoje kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, grubaus pažeidimo. Priešingai nei teigia apeliantas, teismo sprendimas atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl apelianto pareikštų reikalavimų pagrįstumo, nurodė, kurie bylos įrodymai lėmė teismo atitinkamų išvadų susiformavimą. Vienintelis sprendimo surašymo trūkumas, į kurį atkreipia dėmesį apeliacinės instancijos teismas - pirmosios instancijos teismas beveik pažodžiui citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-20 nutartį c.b. Nr. 3K-7-444/2009, kurioje pateikiami išaiškinimai dėl įmonių vadovų atsakomybės skirtinguose teisiniuose santykiuose prielaidų, t.y. šiems veikiant kaip darbdaviui (vidiniuose bendrovės vadovo ir bendrovės santykiuose), ir išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tačiau savo sprendime neįvardijo cituojamos nutarties ir tekstą pateikė išimtinai kaip paties teismo motyvaciją. Tačiau kolegija sutinka, kad kasacinio teismo išaiškinimai šios bylos faktinėmis aplinkybėmis galėjo būti panaudoti tame kontekste, kuriame teismas jais rėmėsi.

16Kolegija nepripažįsta teisinga ir su tos skundo dalies, kuria kvestionuojamas teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas atmestų ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal atsakovės pasirašytą lizingo sutartį dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagristai atkreipė dėmesį į tai, kad lizingo sutartį vykdyti atsisakė direktoriumi tapęs A. P. ir siekė ją nutraukti (t.1, b.l. 29, 35-37). Teisminiame ginče dėl lizingo įmokų skolos priteisimo šis iš esmės pripažino, kad G. P. norėjusi vykdyti sutartinius įsipareigojimus lizingo bendrovei, pati mokėjo įmokas (t.1. b.l. 35), kuomet jas atsisakė mokėti bendrovė, ir šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti duomenys. Jos iš asmeninių lėšų įmokų mokėjimą 2006 m. liepos - lapkričio mėnesiais už bendrovės vardu įgytą automobilį pripažįsta ir apeliantas savo skunde (t.2, b.l. 12). Lizingo įmokų visiško nemokėjimo laikotarpiu sutuoktiniai (atsakovė ir tretysis asmuo) dalyvavo ištuokos bei turto padalijimo sutuoktiniams bylos nagrinėjime, kas vienaip ar kitaip galėjo lemti ir jų elgesį dėl lizinguojamo turto, juo labiau, kad buvo kilęs ginčas dėl naudojimosi šiuo automobiliu (t.1, b.l. 27-28, 30-34). Tokios išvardintos aplinkybės leidžia vertinti, kad atitinkamos turtinės pasekmės bendrovei atsirado ne dėl šios sutarties sudarymo, o būtent dėl jos nutraukimo. Tą liudija ir lizingo bendrovės 2007-02-20 pranešimas (t.1, b.l. 26). Duomenų apie tai, kad lizingo sandorio sudarymas buvo sudarytas akivaizdžiai netinkamu metu, kad jis įtakojo apelianto bendrovės finansinę situaciją tiek, jog net neleido mokėti lizingo įmokų (bendrovė tapo nemoki), byloje nėra pateikta. Pastebėtinam kad kiekvienas bendrovės vardu sudarytas sandoris turėtų būti vertinamas ir iš ateities perspektyvos. Todėl apelianto pateikti į bylą bendrovės balansai bei pelno ir nuostolių ataskaitos, neleidžia kategoriškai išvadai susiformuoti, kad prastesnę bendrovės ekonominę situaciją po lizingo sutarties sudarymo apsprendė būtent mokestinės pareigos lizingo bendrovei buvimas, o ne akcininkų ginčai dėl vadovavimo bendrovei. Byloje nebuvo paneigta ir tikimybė, kad atsisakymą mokėti eilines įmokas, taigi ir paskesnį sutarties nutraukimą, sąlygojo atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio nesutarimas dėl naudojimosi šiuo automobiliu. Tokia tikimybė, atsižvelgiant į susiklosčiusius bendrovės savininkų santykius, yra didžiausia (tikimybių pusiausvyros principas). Tačiau net ir priešiški bendrovės savininkų santykiai negalėjo įtakoti teisėtai sudarytos, galiojančios, nenuginčytos lizingo sutarties vykdymo pareigos, ką pastebėjo ir Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas, nagrinėdamas ginčą su lizingo bendrove (t.1, b.l. 35-37). Kolegija sutinka ir su tokiais skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad įgyto automobilio vertė taip pat neleidžia šio pirkinio traktuoti kaip neprotingos ar aiškiai nuostolingos investicijos, juolab, mokėjimai buvo išdėstyti dalimis, neįsipareigojant iš karto sumokėti visą kainą. Toks atsakovės elgesys leido maksimaliai išvengti finansinių sunkumų bendrovei su ne itin dideliu pelningumu. Taigi atsakovės veiksmų neteisėtumas, sudarant lizingo sutartį, taip pat neįrodytas, o vėlesnis šios sutarties nutraukimas nuo jos valios nepriklausė, nes už bendrovės veiklą buvo atsakingas naujasis vadovas.

17Apeliacinio skundo argumentai, kad šioje ginčo dalyje teismo išvados paremtos byloje netyrinėtomis aplinkybėmis, nėra teisingi. Teismas sprendime analizavo esamus įrodymus, įskaitytinai ir apie kitų apelianto turėtų automobilių techninę būklę, kliudžiusią jais naudotis, šių duomenų pagrindu padarė savo išvadas dėl ieškovo (apelianto) pareikštų reikalavimų nepagrįstumo. Bylos faktinės aplinkybės gali būti nustatinėjamos ne tik tiesioginiais, bet ir išvestiniais, netiesioginiais įrodymais. Teismo, kaip savito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina visus leistinus šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų visumos įvertinimu, o taip pat savo vidiniu įsitikinimu, daro atitinkamą išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 185 str.). Nors teismas dėl kai kurių apelianto pateiktų duomenų nepasisakė, šie netikslumai patys savaime teismo išvadų dėl ginčo dalyko nepaneigia (CPK 328 str.).

18Nekonstatavus atsakovės veiksmų neteisėtumo, ieškinio senatis tampa teisiškai neaktuali, pažymėtina, kad tokia pati taisyklė dėl subjektyvaus suvokimo, jog padaryta žalos, taikytina ir šiam reikalavimui. Tai reiškia, kad tretysis asmuo, o jo asmenyje ir pati bendrovė, neabejotinai žinojo apie sudarytą lizingo sandorį, nepaisant to, sandorio nenutraukė, priešingai, mokėjo už jį kasmėnesines įmokas, laikė šį automobilį bendrovės turtu ir siekė jį iš G. P. susigrąžinti. Tą patvirtina raginimai grąžinti bendrovės turtą ir mėginimas inicijuoti dėl to ikiteisminį tyrimą (t.1, b.l. 27-34). 2005-12-15 surašytas atsakovei raginimas (t.1, b.l. 28, 34) liudija, kad jau iki šio raginimo surašymo dienos (daugiau nei treji metai iki ieškinio pareikšimo) apeliantas žinojo apie tokį savo turtą ir jo siekė. Taigi vėliau atsiradusios turtinės pasekmės nėra atsakovės neteisėtų veiksmų išdava, priežastinio ryšio tarp šių pasekmių ir kurių nors atsakovės atliktų ar neatliktų veiksmų nėra.

19Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, o šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro.

20Iš apelianto atsakovei priteistinos turėtos apeliacinės instancijos teisme 920 Lt atstovavimo išlaidos (CPK 98 str.). Nors apeliacinės instancijos teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina 1000 Lt už atstovavimą šios instancijos teisme sumokėjimą, kvite yra atskirai nurodytos atsiliepimo surašymo išlaidos (800 Lt) ir išlaidos už atstovavimą teismo posėdyje (200 Lt). Tokių šalies išlaidų dydžio ribojimas yra nustatytas Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nustatant maksimalius dydžius už kiekvieną teisinės paslaugos atlikimo veiksmą. Maksimaliai galima už vieną valandą atstovavimo teismo posėdyje suma yra lygi 120 Lt, o už atsiliepimo surašymą turėtos atsakovės išlaidos minėtų Rekomendacijose nustatytų dydžių bei kriterijų neviršija, todėl jos kompensuotinos pilnai.

21Iš apelianto taip pat priteistina valstybei 11,70 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (t.2, b.l. 146) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

22Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

23Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Priteisti iš UAB “Pylimėlis“ 920 (devynis šimtus dvidešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų G. P. naudai.

25Priteisti iš UAB “Pylimėlis“ 11 (vienuolika) litų 70 centų pašto išlaidų valstybės naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. ieškovas UAB „Pylimėlis“ 2009-01-05 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m.... 4. Atsakovė G. P. atsiliepimu (t. 1, b.l. 62-66, 119-134) prašė taikyti... 5. Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-10-21 sprendimu (t. 2, b.l. 108-117)... 6. Dėl ieškovo antrojo reikalavimo pirmosios instancijos teismas padarė... 7. Ieškovas UAB „Pylimėlis“ apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 118-129) prašo... 8. Atsakovė G. P. atsiliepimu (t. 2, b.l. 133-142) prašo netenkinti apeliacinio... 9. Apeliacinis skundas atmestinas.... 10. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas... 11. Apeliantas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino: 1) iš buvusių... 12. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 13. Nagrinėjamojoje byloje pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo esmė yra... 14. Pirmiausiai kolegija aptaria darbo sutarties su V. O. sudarymo atvejį. Kaip... 15. Šioje vietoje kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus... 16. Kolegija nepripažįsta teisinga ir su tos skundo dalies, kuria kvestionuojamas... 17. Apeliacinio skundo argumentai, kad šioje ginčo dalyje teismo išvados... 18. Nekonstatavus atsakovės veiksmų neteisėtumo, ieškinio senatis tampa... 19. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą... 20. Iš apelianto atsakovei priteistinos turėtos apeliacinės instancijos teisme... 21. Iš apelianto taip pat priteistina valstybei 11,70 Lt procesinių dokumentų... 22. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 23. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą palikti... 24. Priteisti iš UAB “Pylimėlis“ 920 (devynis šimtus dvidešimt) litų... 25. Priteisti iš UAB “Pylimėlis“ 11 (vienuolika) litų 70 centų pašto...