Byla 2A-1699-450/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,

3dalyvaujant ieškovių atstovei D. M., atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei J. F.,

4viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. B., R. G., I. Š., A. V., V. T., R. U., N. T., R. U., D. L., Ž. T., S. B., L. M., T. M., T. K., R. P., J. A., I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių D. B., R. G., I. Š., A. V., V. T., R. U., N. T., R. U., D. L., Ž. T., S. B., L. M., T. M., T. K., R. P., J. A. ir I. J. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretysis asmuo Vilniaus apskrities VMI dėl neišmokėtos išeitinės išmokos dalies priteisimo, Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus AVPK faktiškai neišmokėtų išeitinių išmokų sumas: D. B. - 1848,84 Lt, R. G. - 1652,95 Lt, I. Š. - 1860,85 Lt, A. V. - 1657,98 Lt, V. T. - 1545,64 Lt, R. U. -1385,79 Lt, N. T. - 118,02 Lt, R. U. - 1579,45 Lt, D. L. - 1677,26 Lt, S. B. - 1412,34 Lt, L. M. - 1442,80 Lt, T. M. - 1397,53 Lt, T. K. - 1330,63 Lt, R. P. - 1394,18 Lt, Ž. T. - 1015,75 Lt, J. A. - 1657,98 Lt ir I. J. - 667,22 Lt. Nurodė, kad jos iki 2007 m. liepos 31 d. pagal darbo sutartis dirbo Vilniaus miesto VPK atitinkamai Pirmojo - Septintojo policijos komisariatų (toliau - PK) viešosios policijos Pasų poskyrio (toliau - VP PP) specialistėmis. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 685 „Dėl Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarkymo funkcijos perdavimo savivaldybėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas bei siekiant pasirengti įgyvendinti Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo nuostatas, buvo pradėtas vykdyti Vilniaus m. VPK migracijos padalinių (tame tarpe ir Pirmojo - Septintojo PK VP PP) pertvarkymas. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-183 „Dėl teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių plano patvirtinimo“ bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 5-V-233 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ buvo panaikintos ieškovių pareigybės, o jų pagrindu 2007 m. liepos 31 d Vilniaus m. VPK viršininko įsakymais ieškovės atleistos iš pareigų. Kaip nurodo ieškovės, atleidimo iš pareigų dieną Vilniaus m. VPK nepagrįstai ir neteisėtai išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį (27 %) iš išeitinės išmokos, t.y. išmokėjo ne visą išmokos sumą, o tokie atsakovo veiksmai pažeidė LR DK 140 str. 1 d. ir LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad Vilniaus m. VPK migracijos struktūrinių padalinių pertvarkymų teisiniu pagrindu buvo specialieji aukštesnės galios teisės aktai, kuriuos Vilniaus m. VPK viršininkas (darbdavys) imperatyviai privalėjo vykdyti, o šiuo atveju sprendimus dėl pertvarkymų ir pareigybių panaikinimo priėmė ne jų darbdavys, o Lietuvos policijos generalinis komisaras, todėl ieškovės darė išvadą, kad Vilniaus m. VPK, įsakymais atleisdamas ieškoves iš darbo, veikė ne savo savarankiška iniciatyva, todėl pagal LR DK 140 str. 1 d. ieškovėms priskaičiuota išeitinė išmoka negalėjo būti apmokestinta. Pažymėjo, kad nors jų atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko Vilniaus m. VPK, tačiau jis buvo reorganizuotas ir visos Vilniaus m. VPK teisės bei pareigos perėjo Vilniaus AVPK, todėl ir ieškinys reiškiamas pastarajam atsakovui.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad neapmokestinamoms kompensacijoms, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos tokios kompensacijos, kai jos išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Darbdavio samprata ir jo valia negali būti interpretuojama siaurąja prasme, šiuo atveju apsiribojant tik generalinio komisaro ar teritorinio padalinio vadovo sprendimų vertinimu. Teismas konstatavo, kad ieškovėms darbo užmokestis buvo mokamas iš valstybės biudžeto, todėl jų darbdavys plačiąją prasme yra valstybė ir būtent Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. X-1010 patvirtino Lietuvos policijos sistemos plėtros programą, pagal kurią buvo optimizuotas policijos įstaigų valdymas. Kadangi policijos generalinis komisaras tiesiogiai nustatė jam pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą bei pareigybių sąrašus, todėl būtent jo veiksmai, susiję su darbo santykių valdymu vidaus tarnyboje, laikytini darbdavio įgalioto atstovo valios išraiška. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes, kad ieškovių pareigybes buvo numatytos panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 29 d. įsakymu „Dėl Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, o ieškovės buvo atleistos iš darbo Vilniaus m. VPK viršininko 2007 m. liepos 30 d. ir 31 d. įsakymais, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju darbo santykių nutrūkimo pagrindas priklausė nuo darbdavio iniciatyvos (valios) ir darbdavio sprendimas sąlygojo atleidimų teisinio pagrindo atsiradimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovėms išmokėtoms išeitinėms išmokoms pagal LR DK 140 str. LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. netaikytinas, todėl išeitinės išmokos turėjo būti apmokestinamos išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu, t.y. atsakovas privalėjo iš ieškovių išeitinių išmokų išskaičiuoti pajamų mokestį.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovės prašė apeliacinės instancijos teismą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovių darbdavys – valstybė. Nurodė, kad nors jos dirbo biudžetinėje, o būtent - policijos įstaigoje, tačiau ieškovės neturėjo valstybės tarnautojų statuso ir dirbo pagal darbo sutartis. Kadangi darbo sutartys buvo sudarytos su tuometiniu Vilniaus m. VPK, kuris tiesiogiai vykdė visas iš darbo sutarčių ir įstatymų kylančias darbdavio funkcijas, mokėjo darbo užmokestį, todėl, ieškovių teigimu, jų darbdaviu laikytinas Vilniaus m. VPK, kurio teises ir pareigas po 2008 m. spalio 1 d. įvykusios policijos įstaigų reorganizacijos perėmė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

122. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisėtai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovių atveju darbo sutarčių nutraukimas buvo vykdomas aukščiausių valdžios institucijų valia ir tiesioginis jų darbdavys tik vykdė aukštesnės teisinės galios teisės aktus. Dėl nurodytų priežasčių teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo sutartys su ieškovėmis buvo nutrauktos darbdavio valia, o teismo padarytos išvados neatitinka teismų praktikos [Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009]. Ieškovių teigimu, jų atveju darbo sutartys laikytinos nutrauktomis dėl objektyvių aplinkybių [vykdant aukštesnės teisinės galios teisės aktus], bet taip pat ir iš dalies ieškovių valia, kuri pasireiškė jų nesutikimu būti perkeltoms į kitas Vilniaus m. VPK buvusias laisvas pareigas.

13Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas nesutiko su apeliaciniu skundu ir nurodė, kad pareiškėjų, kaip dirbančių valstybinėje įstaigos [Vilniaus m. VPK], o plačiąja prasme ir valstybės tarnyboje pagal darbo sutartį darbdavys yra valstybė. Kadangi pareiškėjos iš vidaus reikalų įstaigos buvo atleistos darbdavio [valstybės] valia, todėl išeitinėms išmokoms, išmokamoms pagal LR DK 140 str., GPMĮ 17 str. 1 d. 5 p. netaikomas ir jos turi būti apmokestinamos išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

15Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

16Bylos medžiaga nustatyta, kad iki 2007 m. liepos 31 d. ieškovės dirbo pagal darbo sutartis Vilniaus miesto VPK atitinkamai Pirmojo - Septintojo policijos komisariatų viešosios policijos Pasų poskyrio specialistėmis. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 685 „Dėl Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarkymo funkcijos perdavimo savivaldybėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas bei siekiant pasirengti įgyvendinti Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo nuostatas, buvo pradėtas vykdyti Vilniaus m. VPK migracijos padalinių (tame tarpe ir Pirmojo - Septintojo PK VP PP) pertvarkymas. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-183 „Dėl teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių plano patvirtinimo“ bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 5-V-233 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ buvo panaikintos ieškovių pareigybės, o jų pagrindu 2007 m. liepos 31 d Vilniaus m. VPK viršininko įsakymais ieškovės atleistos iš pareigų pagal LR DK 129 str. Kaip nurodo ieškovės, atleidimo iš pareigų dieną Vilniaus m. VPK buvo jų darbdavys, kuris vykdė aukštesnės teisinės galios teisės aktus, todėl teismas neteisingai nusprendė, jog ieškovių darbdaviu laikytina valstybė ir nepagrįstai konstatvo, jog darbo sutartys su ieškovėms nutrauktos darbdavio valia.

17Su tokiu apeliantės argumentu kolegija nesutinka. LR DK 129 str. numato darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pagal šį įstatyminį reglamentavimą jame numatyti darbo santykių nutraukimo pagrindai priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, t.y. darbdavio sprendimas sąlygoja šio teisinio atleidimo pagrindo atsiradimą. Kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą. Vienai iš tokių funkcijų vykdyti valstybė įkūrė vidaus reikalų sistemą, kurios dalimi yra Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas. Vidaus tarnybos statuto 5 str. 1 d. įtvirtinta, jog Vidaus reikalų įstaigų personalą sudaro pareigūnai, kiti valstybės tarnautojai bei darbuotojai. Ieškovės buvo darbuotojos, kurios ėjo pareigas valstybės institucijoje. Darbo organizavimo pakeitimai (struktūriniai pertvarkymai) buvo įvykdyti ne paties darbdavio (šiuo atveju- Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariato) akto, o aukštesniojo pareigūno- Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-29 įsakymo (Nr. 5-V-23 Dėl Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariatų naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo) pagrindu, buvo patvirtintas Vilniaus m. VPK naikinamų pareigybių sąrašas. Ieškovės įstatymo nustatyta tvarka neskundė ir nenuginčijo šio įsakymo, todėl byloje negalima ginčyti šio įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo, nes darbdavys- Vilniaus m. Vyriausiasis policijos komisariatas, esantis specifiniuose pavaldumo teisniuose santykiuose su Lietuvos policijos generaliniu komisaru, neturi teisės nevykdyti šio įsakymo. Taigi, preziumuojama, jog struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti teisėtu pagrindu, šie struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, t.y. aptariami įsakymai buvo realizuoti ir darbo organizavimo pakeitimai įvykdyti. Todėl teisingai pirmos instancijos teismas konstatavo, jog ieškovių, kaip dirbančių valstybinėje įstaigoje, o plačiąja prasme ir valstybės tarnyboje, pagal darbo sutartį darbdavys buvo valstybė.

18Ieškovės apeliaciniame skunde nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną, Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas nepagrįstai ir neteisėtai išskaičiavo iš išeitinės išmokos gyventojų pajamų mokestį [27 procentus], t.y. išmokėjo ieškovėms ne visą išmokos sumą, pažeidė DK 140 str. 1 d. ir LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. red. galiojusi nuo 2007-01-01 iki 2008-12-30. Byloje kilo ginčas dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. aiškinimo, t.y. ar išeitinė pašalpa yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Ginčo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas LR įstatymuose ir LR Vyriausybės nutarimuose mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas yra neapmokestinamos. Kaip paaiškino Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri tokią teisę turi remiantis LR Mokesčių administravimo įstatymo 12 str. 1 d. pagrindu, tokia lengvata netaikoma piniginėms kompensacijoms už nepanaudotas atostogas, taip pat išeitinėms išmokoms, išmokėtoms LR darbo kodekso nustatyta tvarka, jos apmokestinamos taikant galiojantį pajamų mokesčio tarifą. Išeitinė pašlapa pagal DK 140 str. priskirtina prie išmokų rūšies, kuria siekiama užtikrinti minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams tam tikrą laiką, kurie netenka darbo darbdavio iniciatyva, t.y. nuo darbuotojo nepriklausančios valios. Pagaliau tokia išmoka susijusi tiesiogiai su darbo santykiais, todėl turi būti apmokestinama, kaip ir kitos su darbo santykiais gaunamos pajamos. Tuo tarpu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas reglamentuoja kompensacijų, o ne išmokų apmokestinimą. Ta aplinkybė, kurią nurodė ieškovės apeliaciniame skunde, jog atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 str. galima atleisti iš darbo tik tuo atveju, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą, todėl pasak apeliančių, darbo sutartys su jomis buvo nutrauktos ne vien darbdavio iniciatyva, bet ir iš dalies ieškovių valia, joms nesutikus būti perkeliamomis į kitas siūlytas laisvas pareigas, aiškinant DK 129 str. 1 d. prasmę, negali būti vertinama plečiamai. Minėtas įstatymo straipsnis aiškiai įtvirtina nuostatą, jog jo pagrindu darbo sutartis yra nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, kito esamo laisvo darbo pasiūlymas yra tik papildoma sąlyga atleidimo metu ir ji nesietina su valios išraiška.

19Teisėjų kolegija atmeta ir ieškovių argumentą dėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikymo aiškinant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas [Administracinės bylos Nr. A-10-1831/2006, A-822-139/2001]. Kaip jau aukščiau pasisakė teisėjų kolegija, ieškovių darbo santykiai nutrūko darbdavio iniciatyva dėl įstaigos reorganizvimo, kuris buvo vykdomas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-29 įsakymu, o atsakovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, esantis specifiniuose pavaldumo teisiniuose santykiuose su Lietuvos policijos generaliniu komisaru, neturėjo teisės nevykdyti šio įsakymo. Ieškovėms LR DK 140 str. tvarka išmokėjus išeitines išmokas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. nuostatos netaikytinos ir teisėtai jos buvo apmokestintos galiojančiu gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, kuris savo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-346/2008 pasisakė, jog „prie neapmokestinamųjų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos tokios, kurios išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Tai reiškia, jog tokiu atveju kompensacija išmokėtina, bet iš jos išskaitomas pajamų mokestis“.

20Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą, o ieškovių apeliacinį skundą atmeta (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1 p.).

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

22Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 05 d. sprendimą palikti nepakeistą.