Byla A-756-257-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

3dalyvaujant pareiškėjai R. J.,

4pareiškėjos atstovui advokatui D. S.,

5atsakovo atstovei L. L.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėja R. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 12-209 „Dėl R. J. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją (toliau – ir Ūkio ministerija) į lygiavertes A lygio 13 kategorijos pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas; 3) priteisti iš Ūkio ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai iš atsakovo turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Pareiškėja skunde nurodė, kad dirbo Ūkio ministerijos Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus vyriausiąja specialiste (A lygis 13 kategorija). Bendras jos darbo stažas valstybės įstaigose yra 35 metai, iš jų valstybės tarnyboje – 18 metų. Ūkio ministro 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 4-345 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo, pareigybių panaikinimo ir administracijos struktūrinių padalinių įsteigimo“ buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 12-209 ji buvo atleista iš vyriausiosios specialistės pareigų, jos atleidimo terminas buvo nukeltas 2009 m. lapkričio 13 d. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas, atleidęs ją iš pareigų, įteikė jai padėkos raštą už ilgametį ir nepriekaištingą darbą valstybės tarnyboje. Tačiau dėl nežinomų priežasčių atsakovas nepasiūlė jai kitų lygiaverčių pareigų ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies imperatyviuosius reikalavimus. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai iki senatvės pensijos yra likę tik treji metai, t. y. neatsižvelgė į tai, kad ji yra labiau socialiai pažeidžiama nei kiti Ūkio ministerijoje dirbantys valstybės tarnautojai. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Todėl atsakovas reorganizavimą privalėjo vykdyti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis. DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, pažeidė paminėtus DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Atsakovas, atleidęs pareiškėją iš užimamų pareigų, 2009 spalio mėnesį priėmė ir perkėlė eilę naujų darbuotojų, kas rodo, kad atsakovas yra pajėgus mokėti atlyginimus ir jo ekonominė padėtis nėra bloga. Todėl pareiškėja negalėjo būti atleista iš užimamų pareigų dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėja, turėdama ekonomisto išsilavinimą, galėjo būti perkelta ir į Finansų ir buhalterinės apskaitos skyrių, kuriame toliau liko dirbti D. Ž. ir V. D., kurios neturi aukštojo universitetinio ekonomisto išsilavinimo, kas yra būtina sąlyga A lygio valstybės tarnautojui. Iki Ūkio ministerijos reorganizavimo Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, vykdė strateginio planavimo funkciją sudarant Specialiąją valstybės rezervo ir naudojimo programą. Atsakovo patvirtintojoje naujoje organizacinėje struktūroje atsirado Programinio valdymo skyrius, kurio viena iš veiklos sričių yra strateginis planavimas. Todėl atsakovas galėjo perkelti pareiškėją ir į Programinio valdymo skyrių. Pareiškėja taip pat galėjo būti perkelta į Ūkio ir krizių valdymo skyriaus komendantės pareigas, į kurias buvo perkelta M. R., iki reorganizacijos dirbusi bibliotekininke. Be to, pareiškėjai buvo atimta galimybė dirbti įspėjimo laikotarpiu. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos nuomone, skundžiamas atsakovo įsakymas naikintinas ir pareiškėja grąžintina dirbti į valstybės tarnybą Ūkio ministerijoje į lygiavertės A lygio 13 kategorijos pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas. Vadovaujantis DK 297 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai iš atsakovo turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad ūkio ministro 2009 m. liepos 9 d. įsakymas Nr. 4-345 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo, pareigybių panaikinimo ir administracijos struktūrinių padalinių įsteigimo“ buvo priimtas atsižvelgiant į pateiktas išorinio audito rekomendacijas, susijusias su Ūkio ministerijos organizacinės struktūros formavimu bei padalinių vykdomais uždaviniais ir funkcijomis, taip pat optimaliu darbuotojų skaičiumi, reikalingu funkcijoms vykdyti. Šiuo įsakymu ūkio ministras perskirstė Ūkio ministerijos administracijos padalinių vykdomas funkcijas, įsteigė naujus padalinius su naujomis funkcijomis. Be kita ko, ūkio ministras nusprendė panaikinti Valstybės rezervo ir ūkio departamentą ir šio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus bei Ūkio skyriaus funkcijas perduoti steigiamam Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriui bei Finansų ir buhalterinės apskaitos skyriui. Iki 2009 m. rugsėjo 30 d. buvusiame Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriuje buvo 4 pareigybės (viena A lygio 16 kategorijos vedėjo, viena A lygio 15 kategorijos vedėjo pavaduotojo ir dvi A lygio 13 kategorijos vyriausiųjų specialistų). Tuo tarpu nuo 2009 m. spalio 1 d. Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriuje buvusio Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus funkcijas, kurias vykdė keturi darbuotojai, vykdo vienas darbuotojas. Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriuje yra patvirtinta 10 pareigybių, iš jų 9 darbuotojų ir 1 valstybės tarnautojo (A lygio 15 kategorija – į kurią yra perkeltas buvęs Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus vedėjo pavaduotojas E. P., Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriuje einantis vedėjo pavaduotojo pareigas). Ūkio ministerijoje, tiek iki 2009 m. rugsėjo 30 d., tiek iki 2009 m. lapkričio 13 d., karjeros valstybės tarnautojų A lygio 13 kategorijos ir žemesnių kategorijų, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, nebuvo. Finansų ir buhalterinės apskaitos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Ž. ir O. V. D., Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriaus pastato komendantė M. R. yra darbuotojos, dirbančios pagal darbo sutartis, todėl į jų pareigybes pareiškėja negalėjo būti perkelta. Pareiškėjos skunde minimame Programinio valdymo skyriuje yra patvirtintos 3 pareigybės: viena A lygio 16 kategorijos vedėjo ir dvi pareigybės A lygio 14 kategorijos vyriausiųjų specialistų, todėl pareiškėja negalėjo būti perkelta į šį skyrių. Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus funkcijos, kurias atliko 4 žmonės, buvo perduotos Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriui (kuriame funkcijas vykdo 1 asmuo – skyriaus vedėjo pavaduotojas, A lygio 15 kategorijos karjeros valstybės tarnautojas, atlikęs tas pačias funkcijas ir iki 2009 m. spalio 1 d. ėjęs skyriaus vedėjo pavaduotojo A lygio 15 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas) ir Finansų ir buhalterinės apskaitos skyriui, kuriame nuo 2009 m. spalio 1 d. sumažėjo pareigybių nuo 10 iki 8. Pareiškėjos pareigybė 2009 m. spalio 1 d. buvo panaikinta, nes nebeliko jos atliekamų funkcijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A⁵-836/2005). Ūkio ministerija, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, negalėjo pareiškėjai pasiūlyti lygiaverčių ar žemesnių pareigų.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 12-209 „Dėl R. J. atleidimo iš pareigų“, grąžino pareiškėją į Ūkio ministeriją karjeros valstybės tarnybą į lygiavertes A lygio 13 kategorijos pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas ir priteisė pareiškėjai iš Ūkio ministerijos 1500 Lt teismo išlaidoms atlyginti, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad ūkio ministras 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 4-345 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo, pareigybių panaikinimo ir administracijos struktūrinių padalinių įsteigimo“ patvirtino Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūrą (t. I, b. l. 8-18). Įsakymo 2.15 punktu panaikintas Valstybės rezervo ir ūkio departamentas ir šio departamento Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus bei Ūkio skyriaus funkcijos perduotos steigiamam Teisės, pirkimų ir ūkio departamento Ūkio ir krizių valdymo skyriui bei Finansų ir buhalterinės apskaitos skyriui. Įsakymo 2.15.4 ir 2.15.5 punktais buvo panaikintos dvi Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės. Pareiškėja dirbo Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus vyriausiąja specialiste. Skundžiamu įsakymu pareiškėja atleista iš užimamų pareigų 2009 m. rugsėjo 30 d., perkeliant atleidimo datą į 2009 m. lapkričio 13 d. (t. I, b. l. 73). Valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-320 redakcija) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė. Pagal šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja laiku buvo informuota apie jos pareigybės panaikinimą. Ūkio ministerija 2009 m. liepos 10 d. raštu Nr. (3.17-06)-3-PRAN200 įspėjo pareiškėją, kad ji 2009 m. rugsėjo 30 d. bus atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo datą perkeliant iki laiko, kada turėtų pasibaigti keturių mėnesių įspėjimo terminas. Šiame pranešime taip pat buvo pažymėta, kad esant galimybei iki pareigybės panaikinimo pareiškėjai bus siūloma užimti kitas pareigas. Su šiuo raštu pareiškėja susipažino 2009 m. liepos 13 d. (t. I, b. l. 72). Tačiau pareiškėjai nebuvo garantuota jos teisė būti paskirtai į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Atsakovas pareiškėjai ne tik nepasiūlė kitų to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigų, bet atsisakė pasiūlyti bet kokias laisvas pareigas, nors, kaip byloje nustatyta, atlikus restruktūrizaciją Ūkio ministerijoje buvo įsteigtos ne tik naujos vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygio 12 ir 13 kategorijos), bet ir buvo visa eilė laisvų pareigybių tiek pagal darbo sutartis, tiek pakaitinių valstybės tarnautojų, kurios pilnai atitiko pareiškėjos kvalifikaciją.

13Iš atsakovo pateikto naujai priimtų, paskirtų bei perkeltų karjeros valstybės tarnautojų bei pakaitinių valstybės tarnautojų nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. sąrašo (t. II, b. l. 5-8) matyti, kad nurodytu laikotarpiu naujai priimta į darbą: 20 pakaitinių valstybės tarnautojų, 12 karjeros valstybės tarnautojų ir 3 darbuotojai pagal darbo sutartis, viso – 35. Nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d. buvo neužimta 17 pareigybių (t. II, b. l. 36-38). Skundžiamo įsakymo priėmimo dienai, tai yra 2009 m. rugsėjo 24 d., nei vienos naujos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas dar nebuvo patvirtintas. Pareigybių aprašymai buvo patvirtinti ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 4-472 (t. I, b. l. 85-87; t. II; t. III, t. IV; t. V). Todėl atsakovo argumentas, kad atleidžiant pareiškėją iš darbo jai negalėjo būti pasiūlyta jokių pareigų, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, yra nepagrįstas.

14Pagal DK 135 straipsnio (kuris šiuo atveju taikytinas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu) 1 dalies 1-6 punktus, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadose (t. II, b. l. 39-42) nurodyta, kad jos paskyrimo į pareigas įstaigoje data – 1997 m. sausio 23 d., už 2007, 2008 metų darbo laikotarpius pareiškėja įvertinta gerai. Po skundžiamo įsakymo priėmimo pareiškėjai buvo skirta padėka už ilgametį ir nepriekaištingą darbą valstybės tarnyboje (t. I, b. l. 22). Pareiškėjos išsilavinimas aukštasis, ji turi ekonomisto kvalifikaciją (t. I, b. l. 23). Atleidimo dieną pareiškėjai iki teisės gauti senatvės pensiją buvo likę mažiau kaip treji metai. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų buvo pažeistos ne tik Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalies, bet ir DK 135 straipsnio nuostatos. Todėl skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

15Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl nagrinėjamu atveju taikytina DK 297 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymu nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjos reikalavimas dėl jos grąžinimo į darbą tenkintinas ir pareiškėja grąžintina į Ūkio ministeriją į lygiavertes A lygio 13 kategorijos pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas. Vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo taip pat turėtų būti tenkinamas. Tačiau skundžiamu įsakymu pareiškėjai išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šis laikotarpis yra ilgesnis nei priverstinės pravaikštos laikotarpis. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo netenkintinas. Kadangi šis pareiškėjos reikalavimas netenkinamas, netenkintinas ir reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Be to, pastarasis reikalavimas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-112/2007).

16III.

17Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria yra panaikintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 12-209, pareiškėja grąžinta į Ūkio ministerijos karjeros valstybės tarnybą į lygiavertes A lygio 13 kategorijos pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas ir pareiškėjai priteista iš Ūkio ministerijos 1 500 Lt teismo išlaidoms atlyginti, ir perduoti byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė yra naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigybių nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Po administracijos struktūros pertvarkymo Ūkio ministerijoje tiek iki 2009 m. rugsėjo 30 d., tiek iki 2009 m. lapkričio 13 d. karjeros valstybės tarnautojų A lygio 13 kategorijos ir žemesnių kategorijų, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, nebuvo. Teismo teiginys, kad ūkio ministro 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 4-345 buvo įsteigtos naujos vyriausiųjų specialistų pareigybės, yra nepagrįstas. Ūkio ministro 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 4-345 buvo patvirtinta nauja Ūkio ministerijos struktūra. Įsigaliojus šiam įsakymui, visiems Ūkio ministerijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams buvo įteikti pranešimai dėl pareigybės panaikinimo, ir visi Ūkio ministerijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai turėjo jiems teisės aktuose nustatytas garantijas, taikomas panaikinus pareigybę. Ūkio ministerija negalėjo pasiūlyti pareiškėjai bet kokių laisvų pareigų. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis garantuoja valstybės tarnautojo teisę, panaikinus pareigybę, tęsti karjerą būtent valstybės tarnyboje, todėl pareiškėjai negalėjo būti siūlomos pareigos pagal darbo sutartį. Pareiškėja taip pat negalėjo būti paskirta į pakaitinių valstybės tarnautojų vietas, kadangi taip būtų pažeistos asmenų, laikinai negalinčių eiti pareigų, teisės, numatytos teisės aktuose (pvz., Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 6 dalis). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos atleidimo iš pareigų dienai, t. y. 2009 m. rugsėjo 24 d., nei vienas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas nebuvo patvirtintas. Teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, 2010 m. sausio 14 d. raštu Nr. 1-315-95/2010 paprašė Ūkio ministerijos pateikti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. priimtų ir perkeltų valstybės tarnautojų bei pakaitinių darbuotojų sąrašą kartu su pareigybės aprašymais. Teismas neprašė ir neturėjo 2009 m. rugsėjo 24 d. esančių laisvų etatų sąrašo ir jų pareigybių aprašymų. Tam, kad asmuo galėtų būti paskirtas į pareigas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, jis turi atitikti siūlomos pareigybės specialiuosius ir bendruosius reikalavimus. Tokią nuomonę patvirtina sisteminis Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir 43 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų aiškinimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1784/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-244/2009). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Atsakovo turimais duomenimis, pareiškėjai buvo siūlomos pareigos vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas prašė teismo kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą dėl informacijos apie pareiškėjai siūlomas pareigas pateikimo, tačiau teismas šį atsakovo prašymą atsisakė tenkinti, kaip nesusijusį su byla. Atsakovas taip pat nurodė, kad DK 135 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos šešios kategorijos darbuotojų, kurie turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti sumažinus darbuotojų skaičių, iš jų ir nagrinėjamam ginčui aktuali kategorija – darbuotojai, kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau nei treji metai (DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kuriu kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų. Todėl pareiškėja dėl pirmumo teisės likti dirbti gali konkuruoti tik su tais darbuotojais, kurių išsilavinimas ir kiti kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai yra tokie patys, kaip ir jos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁶-1332/2006). Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Teismas, taikydamas DK 135 straipsnio 2 dalį, turi lyginamuoju aspektu įvertinti įmonėje dirbančių tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631/2005). Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nevertino paliktų dirbti darbuotojų kvalifikacijos ir nesiaiškino, ar Ūkio ministerijos darbuotojai, palikti dirbti, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; ar pareiškėjai turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti Ūkio ministerijos darbuotojus. Šioms aplinkybėms nustatyti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Be to, kadangi teismas nesiaiškino nurodytų aplinkybių, kurios turėjo bylai esminės reikšmės, ir dėl jų nepasisakė, laikytina, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

18Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą pareiškėja R. J. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą pareiškėja grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas jos skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad atsakovas, teigdamas, jog nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui būtina surinki naujų įrodymų, nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai privalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią administracinę bylą. Atsakovo apeliaciniame skunde taip pat nenurodoma, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė šių, jo nuomone, būtinų įrodymų.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinis skundas atmestinas.

22Šioje byloje ginčijamu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 12-209 „Dėl R. J. atleidimo iš pareigų“ pareiškėja R. J. buvo atleista iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Valstybės rezervo ir ūkio departamento Valstybės rezervo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis 13 kategorija) nuo 2009 m. lapkričio 13 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu – panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę (t. I, b. l. 20).

23Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 4-345 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo, pareigybių panaikinimo ir administracijos struktūrinių padalinių įsteigimo“ buvo patvirtinta nauja Ūkio ministerijos administracijos struktūra, dalis anksčiau buvusių pareigybių buvo panaikinta, taip pat buvo įsteigta naujų pareigybių (t. I, b. l. 8-19). Šiuo ūkio ministro įsakymu buvo panaikintos ir 22 Valstybės rezervo ir ūkio departamento pareigybės, iš jų – ir šiam departamentui priskirto Valstybės rezervo ir informacijos saugos skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybės. Byloje ginčo dėl aplinkybės, kad po Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos administracijos struktūrinio pertvarkymo buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, nėra.

24Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant skundžiamą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 12-209 buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies nuostatos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus.

25Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinos anksčiau nurodytos Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies nuostatos.

26Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja R. J. dirbo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje nuo 1997 m. gruodžio 23 d. Tokiu būdu, R. J. nepertraukiamas darbo stažas šioje ministerijoje iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvo daugiau kaip dvylika metų. Be to, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną R. J. iki senatvės pensijos buvo likę mažiau nei treji metai (pareiškėja yra gimusi ( - ). Todėl pareiškėja priskirtina Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytiems darbuotojams, turintiems pirmenybės teisę likti dirbti. Atsakovas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Tačiau, atsakovo teigimu, po Ūkio ministerijos administracijos reorganizavimo ministerijoje neliko jokių A lygio 13 ar žemesnės kategorijos pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal Darbo kodekso 135 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

27Dėl nurodytų atsakovo argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 4-472 buvo patvirtinta penkiolika A lygio 13 kategorijos pareigybių, vienuolika A lygio 12 kategorijos pareigybių ir viena A lygio 11 kategorijos pareigybė (t. II, b. l. 89-91, 152-153, 155-156, 171-172; t. III, b. l. 21, 106-108, 117-118, 195-196; t. IV, b. l. 47-48, 50-51, 86-88, 94-96, 98-99, 119-120, 122-125, 144-146, 153-154, 156-157, 159-161, 163-165, 179-180, 183-184; t. V, b. l. 8-9, 16-18, 31-32). Daugumoje šių pareigybių aprašymų buvo nustatytas reikalavimas šias pareigas einantiems tarnautojams turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą – socialinių mokslų studijų srities (ekonomikos arba verslo vadybos studijų krypties) magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą išsilavinimą; turėti vienerių ar dvejų metų darbo stažą, arba darbo stažą viešojo administravimo srityje, arba darbo stažą pagal išsilavinimą. Pareiškėja turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ekonomisto kvalifikaciją (t. I, b. l. 23). Pareiškėjos nepertraukiamas darbo stažas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje yra daugiau kaip dvylika metų. Jos tarnybinė veikla 2007 ir 2008 metais buvo įvertinta gerai (t. II, b. l. 39-42). Pareiškėjai 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo išreikšta padėka už ilgametį ir nepriekaištingą darbą valstybės tarnyboje (t. I, b. l. 22). Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kad pareiškėja neatitiko kurių nors iš anksčiau nurodytų pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų, ir nepateikė atitinkamų įrodymų. Be to, paminėti pareigybių aprašymai buvo patvirtinti tik 2009 m. rugsėjo 30 d., tuo tarpu ūkio ministro įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 24 d. Todėl skundžiamo įsakymo priėmimo dieną atsakovas net neturėjo galimybės tinkamai įvertinti, ar pareiškėja atitinka specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybių aprašymuose šias pareigas einantiems valstybės tarnautojams. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad į nurodytas pareigas priimti asmenys, vadovaujantis Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalimi, taip pat turėjo pirmenybės teisę likti dirbti Ūkio ministerijoje ir kad jų kvalifikacija buvo aukštesnė nei pareiškėjos R. J., kuri, kaip jau buvo minėta, turėjo ilgametį darbo stažą Ūkio ministerijoje ir valstybės tarnyboje. Pažymėtina, kad pateikti įrodymus, patvirtinančius argumentus, kuriais atsakovas grindžia savo atsiliepimą į skundą, pirmiausia yra jo pareiga (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 4 d.). Dėl išdėstyto darytina išvada, kad atsakovas, priėmęs įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų ir nepasiūlęs jai apskritai jokių kitų A lygio 13 ar žemesnės kategorijos pareigų, neabejotinai pažeidė anksčiau nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

28Atsakovo apeliaciniame skunde minima Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalis numato, kad buvusiam karjeros valstybės tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Atsakovo teigimu, pareiškėjai po jos atleidimo iš Ūkio ministerijos buvo siūlomos kitokios pareigos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, tačiau teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą ir išreikalauti iš Valstybės tarnybos departamento atitinkamus įrodymus. Dėl šio atsakovo argumento pažymėtina, kad Valstybės tarnybos 43 straipsnio 2 dalyje numatytos garantijos taikytinos jau po valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo bei garantijų, numatytų valstybės tarnautojams jų pareigybių panaikinimo atveju ir taikomų dar iki atleidimo iš pareigų. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti nurodytą atsakovo prašymą kaip nesusijusį su šia byla.

29Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir visiškai pagrįstai panaikino Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 12-209 „Dėl R. J. atleidimo iš pareigų“ bei grąžino pareiškėją į valstybės tarnybą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija ir kad laikotarpis, už kurį išmokėtos kompensacijos, yra ilgesnis nei priverstinės pravaikštos laikotarpis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnyje numatytas 5 procentų palūkanas tuo pagrindu, kad pareiškėjos reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką plačiąja prasme yra kilęs iš darbo teisinių, o ne prievolinių teisinių santykių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos procesinių palūkanų priteisimo klausimu darbo teisiniuose santykiuose (žr. pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-22/2010 ir kt.).

30Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos turėtos teismo išlaidos, kurias patvirtina teismui pateikti įrodymai (t. I, b. l. 61, t. V, b. l. 119-120), neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1 500 litų teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

31Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

32Pareiškėja R. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškė prašymą dėl teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai. Todėl pareiškėja turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį, išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, transporto išlaidas bei kitas išlaidas, numatytas šioje straipsnio dalyje. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad tokios išlaidos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai atstovavo advokatas D. S.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjai buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, atstovavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 5 d. posėdyje. Teismui pateiktas 2011 m. sausio 3 d. pinigų priėmimo kvitas (Serija LAT Nr. 567273) patvirtina, kad už šias paslaugas pareiškėja sumokėjo advokatui D. S. 1 300 Lt. Suma, kurią pareiškėja sumokėjo advokatui už aukščiau nurodytas paslaugas, neviršija Rekomendacijų 8.11 ir 8.18 punktuose rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis ABTĮ ir CPK nuostatomis, priteistina iš atsakovo.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

34Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

35Priteisti pareiškėjai R. J. iš atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1 300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

36Nutartis neskundžiama.