Byla eI-4629-208/2016
Dėl sprendimų panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjos UAB „TD transport“ atstovams T. Š. ir advokatui Edmundui Rusinui ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. M. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „TD transport“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3pareiškėja UAB „TD transport“ elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti 2015-10-09 dienos Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) sprendimą Nr. S-199 (7-196/2015) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti 2015-07-17 dienos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. 69-89 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti 2015-04-15 Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-242; 4) atleisti pareiškėją nuo 15 796,41 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

4Pareiškėja paaiškina, jog 2015-02-12 dieną UAB „TD transport“ direktoriui T. Š. buvo įteiktas 2015-02-10 dienos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas Nr. (13.18) FR0680-84, kuriuo UAB „TD transport“ buvo papildomai apskaičiuota 148 070,22 Lt (42 884,10 Eur) pridėtinės vertės mokesčio. Nesutikdama su patikrinimo akte išdėstytomis faktinėmis ir juridinėmis aplinkybėmis bei matydami, jog patikrinimo metu nebuvo išreikalauti teisėtam ir pagrįstam patikrinimo aktui surašyti reikalinga informacija, Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas, kuriomis prašė pakartotinai pavesti patikrinti pareiškėją bei surinkti kitus būtinus įrodymus, kurių pareiškėja negali gauti, tačiau jų išreikalavimas yra neabejotinai būtinas, siekiant pagrįsto ir teisėto mokestinio patikrinimo atlikimo, tačiau Kauno AVMI nevertino ir netyrė pastabų, nepasisakė dėl nurodytų argumentų, nemotyvavo, kodėl jie nėra tenkinami, tuo buvo pažeistas nešališkumo ir įrodymų naštos paskirstymo mokestiniuose ginčuose principai, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Vadovaujasi 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 126 p., 127 p. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodo, jog vietos mokesčių administratoriui priimant sprendimą, jame turėjo būti ne tik formaliai perrašomi patikrinimo akte nurodyti argumentai bei informacija, bet ir atliekamas rašytinėse pastabose nurodytų argumentų teisinis įvertinimas bei pateikiamos tokio įvertinimo išvados bei motyvai. VMI sprendime, taip pat nebuvo įvertintos ir ištirtos aplinkybės bei įrodymai pateikti vietos ir centriniam mokesčių administratoriui, nebuvo vertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir juridiniai aspektai, nepagrįstai konstatuota apie įrodymų nebuvimą, nors tiek Kauno AVMI, tiek VMI buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, pareiškėja pateikė skundą Komisijai, kuri nusprendė patvirtinti VMI sprendimą. Teigia, jog MGK sprendime, taip pat nebuvo įvertintos ir ištirtos aplinkybės bei įrodymai pateikti vietos ir centriniam mokesčių administratoriui, apie susiklosčiusius faktinius santykius padarytos tik apibendrinančio pobūdžio išvados, tačiau neanalizuoti pareiškėjo komerciniai santykiai su kiekviena įmone atskirai, nevertinti ir netirti atskiri įrodymai apie konkrečių transporto priemonių išvežimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nespręstas ir neanalizuotas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, nors skunde jis buvo suformuotas kaip atskiras reikalavimas. MGK priimtą sprendimą grindė apibendrinančiom frazėm, nedetalizuodama nei konkrečių pirkėjų, nei konkrečių pirkimo-pardavimo sandorių, kurie tiek savo turiniu, tiek dokumentais nėra tapatūs ir skiriasi. Nors pati MGK akcentuoja, kad pirkimo-pardavimo dokumentai buvo užpildyti nevienodai, vienuose nurodant rekvizitus, kituose nenurodant, tačiau, darydama išvadas visus pirkimo-pardavimo sandorius vertina kaip visumą, nedetalizuodama ir neindividualizuodama jų.

5Nurodo, jog pareiškėja Latvijos Respublikos įmonei SIA J&E Auto pardavė 4 transporto priemones ir pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Tarp šalių kilo ginčas išimtinai dėl to ar pareiškėjo Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) registruotoms įmonėms parduotos transporto priemonės buvo išgabentos iš šalies. Pareiškėja teigia, jog turėjo visus privalomus įrodymus, kurie pagrindžia, kad 0 proc. tarifas buvo pritaikytas pagrįstai ir prekės buvo išgabentos iš šalies, t. y. pirkėjo PVM mokėtojo pažymėjimą, pirkėjo PVM mokėtojo kodas VIES sistemoje, įmonės registravimo pažymėjimas, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktus, pažymos sąskaitos, CMR važtaraščius, pagrindžiančius, kad transporto priemonės buvo išvežtos iš šalies ir nuvežtos į Latvijos Respubliką, tačiau atlikus mokestinį patikrinimą, Kauno AVMI nusprendė, kad šių įrodymų nepakanka. Esant tokiai situacijai, pati pareiškėja privalo pateikti papildomus įrodymus, todėl pareiškėja Kauno AVMI pateikė prašymą išreikalauti papildomus įrodymus (gauti pirkimo-pardavimo sutartis, apklausti pirkėjų atstovus, gauti papildomą informaciją iš Latvijos apie įvykdytus sandorius), tačiau tai padaryta nebuvo ir dėl to pareiškėjai savarankiškai negalinčiai sutrinkti papildomų įrodymų, buvo užkirsta galimybė objektyviai ir visapusiškai įvertinti ir ištirti nurodytų sandorių faktines aplinkybes.

6Pažymi, jog tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK, vertindamos transporto priemonių išvežimo iš šalies į Latvijos Respubliką dokumentus, vertino tik CMR važtaraščius, o ne dokumentų visetą. Iš Kauno AVMI pateiktų priėmimo-perdavimo aktų matyti, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų, kad transporto priemonės būtų išvežtos iš šalies, tokį imperatyvą pasirašė ir transporto priemonių pirkėjai, todėl dėl transporto priemonių neišvežimo atsako ne tik pareiškėja, bet ir transporto priemonių pirkėjai. Pačių CMR važtaraščių netinkamas užpildymas nesuponuoja transporto priemonių neišvežimo iš šalies, o vertintinas kitų įrodymų kontekste. Vadovaujasi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 1 str. ir 4 str. ir pažymi, kad transporto priemones gabenant ne kaip krovinį (tralu), o vykstant ja pačia (vairuojant), CMR važtaraštis apskritai neturi būti surašomas, o naudojamas tik kaip rašytinis dokumentas transporto priemonės gavimo faktui patvirtinti. Pažymi, jog Kauno AVMI nurodžius važtaraščių trūkumus, pareiškėja VMI iš Latvijos juridinių asmenų registro pateikė papildomus įrodymus (juridinio asmens išrašai, įgaliojimai) apie asmenis veikusius SIA „J&E vardu. Patikrinimo metu, mokesčių administratoriui pareikalavus pateikti krovinio gabenimo dokumentus, pastarieji buvo pateikti, tačiau jokių klausimų apie subjektus, kurie pasirašė tiek ant pažymų sąskaitų, tiek ant CMR važtaraščių, užduota nebuvo. Pareiškėja nurodo, jog iš mokesčių administratoriui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad visus juos pasirašė tas pats asmuo J. S., kuris sandorių sudarymo metu buvo arba valdymo organo narys arba įmonės įgaliotas asmuo. Be to, buvo pateikta nurodyto asmens paso kopija, su visais inicialais, todėl, atliekant tyrimą, buvo galimybė apklausti šį asmenį ir užduoti visus dominančius klausimus, juolab, kad mokesčių administratorius kaip esminį CMR važtaraščių trūkumą nurodo aplinkybę, kad pastarieji pasirašyti asmens, neturėjusio įgaliojimų. Todėl kartu su rašytinėmis pastabomis pateikė ir išrašą iš Latvijos Respublikos juridinių asmenų registro, iš kurio matyti, kad priešingai nei nurodyta patikrinimo akte, sudarant 2010-12-01 dienos sandorį, J. S. buvo SIA J&E Auto Valdybos narys, kuriam suteikta teisė individualiai atstovauti įmonės vardu, o kitus sandorius sudarė kaip įgaliotas asmuo. Rašytinėse pastabose taip pat buvo nurodyta, kad kai tik bus gauti minėti įgaliojimai, jie nedelsiant bus pateikti mokesčių administratoriui. Kartu su skundu VMI buvo pateikti ir įgaliojimai gauti jau po rašytinių pastabų pateikimo, tačiau VMI jų nevertino ir netyrė bei nepagrįstai konstatavo, kad jokie papildomi dokumentai nebuvo pateikti.

7Pareiškėja nurodo, jog skunde MGK akcentavo, kad centrinis mokesčių administratorius skundą ištyrė formaliai, nevertino pateiktų įrodymų apie Latvijos įmonės atstovą, kuris pasirašė transporto priemonių priėmimo perdavimo aktus, pažymas-sąskaitas ir CMR važtaraščius, tačiau MGK šių argumentų nevertino, o nurodė naujus motyvus, kurie iki tol mokesčių administratoriaus net nebuvo akcentuoti, t.y. MGK sprendimo motyvuojamoje dalyje jau nieko nėra nurodoma apie pareiškėjos pateiktus įrodymus, tačiau akcentuojama, kad ant CMR važtaraščio yra tik pirkėjo parašas ir antspaudas, tačiau neidentifikuotas pasirašęs asmuo. Tokie MGK argumentai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Transporto priemonės Audi A6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pažymoje-sąskaitoje yra tiek SIA „J&E antspaudas, tiek identifikuotas atstovas,– J. S., tiek jo parašas, analogiškai pasirašytas, antspauduotas, todėl identifikuotinas ir šios transporto priemonės CMR Nr. 605920, transporto priemonės VW Passat, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitoje faktūroje taip pat yra identifikuotas SIA „J&E“ atstovas,– J. S. bei jo parašas, analogiškai pasirašytas, antspauduotas, todėl identifikuotinas ir šios transporto priemonės CMR Nr. 605917, transporto priemonės VW Passat, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pažymoje-sąskaitoje yra tiek SIA „J&E antspaudas, tiek J. S. parašas, analogiškai pasirašytas, antspauduotas, todėl identifikuotinas ir šios transporto priemonės CMR Nr. 0000570, iš SIA „J&E” antspaudu antspauduotų Turto priėmimo-perdavimo aktų taip pat matyti, kad juos pasirašęs tas pats įmonės atstovas. Be to, faktą, kad transporto priemonės buvo įsigytos iš pareiškėjos ir atgabentos į Latvijos Respubliką 2011-02-15 (Audi A6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2011-02-18 (VW Passat, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) dienomis patvirtino ir Latvijos mokesčių administratorius. Nepriklausomai nuo to, MGK dėl šių transporto priemonių taip pat nurodo, kad jos nebuvo išgabentos į Latvijos Respubliką ir kad negalima identifikuoti dokumentus pasirašiusio asmens.

8Pareiškėja teigia, jog nesutinka su mokesčių administratorių ir MGK pozicija, kad duomenų apie vairuotoją ar transporto priemonę nebuvimas, patvirtina aplinkybę, kad transporto priemonės nebuvo išgabentos iš šalies, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 str. 1 d., aplinkybė, kas gabeno įgytas transporto priemones, pardavėjas, pirkėjas ar tretieji asmenys, neturi jokios reikšmės vertinant patį išgabenimo faktą. Atkreipia dėmesį į tai, kad patikrinimo akto aprašomojoje dalyje mokesčių administratorius nurodė argumentus, kodėl, juo nuomone, transporto priemonės nebuvo išvežtos iš šalies, o pareiškėja pateikė išsamius argumentuotus prieštaravimus, dėl kurių nei vietos, nei centrinis mokesčių administratoriai, nei MGK nepasisakė, šių argumentų nevertino ir netyrė. Kaip minėta, PVM įstatyme nurodyta, kad pačiam transporto priemonių išvežimo iš šalies fakto patvirtinimui nėra aktuali informacija kas transporto priemones transportavo, todėl neaiški šių duomenų įrodomoji galia ir reikšmė. Pažymi, kad daugeliu atveju įgytos transporto priemonės buvo gabenamos savo eiga, todėl vežėjo nurodymas/nenurodymas, jokios reikšmės 0 proc. PVM tarifo taikymui neturi. Nurodo, jog patikrinimo metu mokesčių administratorius iš pareiškėjo nereikalavo pateikti įgaliojimų ar kitų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad J. S. veikė Latvijos įmonės vardu. Kauno AVMI nevykdant prašymų apklausti J. S., pareiškėja dėjo visas pastangas gauti dokumentus iš Latvijos įmonės, kuriuos gavo po rašytinių pastabų pateikimo bei pateikė kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui. Nepriklausomai nuo to, pastarasis, jų ne tik nevertino ir netyrė, bet ir nepagrįstai konstatavo, kad nepateikta naujų įrodymų dėl prekių pristatymo į Latvijos Respubliką, jų įgijėjui. Pažymi, kad vietos mokesčių administratorius, vertindamas aplinkybes apie parduotų transporto priemonių išvežimą iš šalies, nevertino turto priėmimo perdavimo aktų, centriniam mokesčių administratoriui pateiktų įgaliojimų, pažymos, sąskaitos faktūros, nesiekta išsiaiškinti konkrečių faktinių aplinkybių apklausiant SIA J&E Auto dalyvį ir įgaliotą asmenį J. S., neteisingai interpretuojami faktiniai duomenys dėl įmonės vadovo ir įgalioto asmens, nepagrįstai nurodant, kad visų sandorių metu direktorius buvo O. P.. Be to, visiškai nevertinta ir netirta aplinkybė, dėl transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių tarp pardavėjo SIA J&E Auto ir pirkėjų fizinių asmenų sudarymo. Nėra aišku, ar Latvijos įmonė jai parduotus automobilius pardavė išskirdama PVM ar be jo. Ši faktinė aplinkybė taip pat svarbi nustatant kaltą asmenį ir jo kaltės formą. Patikrinimo akte visiškai neanalizuojama, ar už parduotas transporto priemones SIA J&E Auto sumokėjo PVM ar ne. Ši aplinkybė svarbi vertinant šalies sąžiningumą, kuri teismų praktikoje vertinama kaip itin svarbi. Nurodo, jog automobilio juridinis pardavėjas ir fizinis asmuo faktiškai pristatęs automobilį iš Latvijos Respublikos į Lietuvą, nėra tapatūs subjektai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 str. 1 p. nurodo, kad mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į VĮ „Regitra“ bei gauti duomenis apie parduotas transporto priemones, su tikslu nustatyti, ar jos buvo parduotos Latvijos įmonės ar fizinių asmenų. Nesant tokio pobūdžio informacijos apskritai nėra aišku, ar iš pareiškėjo transporto priemones įgijusi SIA J&E Auto jas fiziniams asmenims pardavė savarankiškai, kas turi matytis iš VĮ „Regitra“ disponuojamų pirkimo-pardavimo sutarčių, ar jos buvo parduotos kitiems subjektams, kurie vėliau transporto priemones perleido pirkėjams fiziniams asmenims. Be šių dokumentų, nėra galimybės konstatuoti, kas buvo transporto priemonių pardavėjas. Viena aplinkybė, kad pirkėjams šias transporto priemones parodė fiziniai asmenys, nėra pakankama teigti, kad juridinis pardavėjas nebuvo Latvijos įmonė.

9Nurodo, jog Estijos įmonei Osauhing Euroalliance pareiškėja pardavė 7 transporto priemones už 302 845,10 Lt sumą, tačiau, kaip nurodo, Kauno AVMI, nepakanka įrodymų dėl transporto priemonių išvežimo iš šalies už 185 449,88 Lt sumą. Mokesčių administratorius įrodymų pakankamumą siejo ne su pačių transporto priemonių gavimo Estijoje faktu, bet su šalimi, kurioje fiziniai asmenys įgijo transporto priemones. Su tokia mokesčių administratoriaus pozicija sutikti negalima. Vien aplinkybė, kad Estijos įmonei parduotos transporto priemonės buvo perleistos Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, nesuponuoja, kad jos nebuvo išvežtos iš šalies. Kartu su rašytinėmis pastabomis buvo pateikti turto priėmimo perdavimo aktai bei CMR važtaraščiai, iš kurių matyti, kad visi jie pasirašyti Osauhing Euroalliance vadovo. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad įmonės vardu vadovas veikia ne įgaliojimo, bet įstatų pagrindu, nėra teisinio pagrindo iš jo reikalauti papildomo įgaliojimo. Nepriklausomai nuo to, kad nurodyti argumentai buvo išdėstyti rašytinėse pastabose, Kauno AVMI dėl jų nepasisakė, jų nevertino ir netyrė. Taip pat mokesčių administratorius niekaip nepagrindė pozicijos, kodėl dalį transporto priemonių Osauhing Euroalliance įmonė išvežė iš šalies teritorijos, o kitą dalį paliko šalyje. Patikrinimo akte nurodyta mokesčių administratoriaus pozicija prieštarauja tiek įprastos ūkinės komercinės veiklos praktikai, tiek protingumo principui. Be to, nei teisės aktai, nei teismų praktika nereikalauja iš Lietuvos Respublikos pardavėjo kontroliuoti, kaip kitos šalies prekių pirkėjas vykdo pardavimo veiksmus ir kokiose šalyse pardavinėja įgytas transporto priemones. Nurodo, jog analogiškai, kaip ir dėl sandorių su Latvijos įmone, vietos mokesčių administratorius, vertindamas CMR važtaraščius nurodo, kad visi važtaraščiai turi trukumus, t. y. nepateikti asmenų įgaliojimai, suteikiantys teisę veikti Osauhing Euroalliance vardu ir atstovauti įmonę, nepateikti duomenys, kokia transporto priemonė gabeno automobilius, taip pat nėra duomenų apie vairuotoją.

10Pareiškėja mano, jog atsižvelgiant į tai, kad visi turto priėmimo perdavimo aktai bei CMR važtaraščiai buvo pasirašyti įmonės vadovo, nebuvo jokio teisinio pagrindo iš jo reikalauti papildomų įgaliojimų. Be to, mokesčių administratorius, žinodamas, kad Osauhing Euroalliance vadovu yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas gauti iš šio asmens paaiškinimus bei jo patvirtinimą apie transporto priemonių išvežimą. Mokesčių administratorius taip pat nenurodė, kokią juridinę įtaką turi netinkamai užpildyti CMR važtaraščiai išvežimo iš šalies fakto patvirtinimui. Kaip matyti iš šių dokumentų, išvežimo faktas patvirtintas to paties asmens parašu ir spaudu. Pareiškėjas negali daryti jokios įtakos Estijos įmonės veiklos modeliui, teisės aktai jį įpareigoja tik gauti patvirtinimą apie parduotų transporto priemonių išvežimo iš šalies faktą. Kas šiuo atveju buvo atlikta. Vadovaujantis PVM įstatymo 49 str. 1 d., aplinkybė, kas gabeno įgytas transporto priemones,- pardavėjas, pirkėjas ar tretieji asmenys, neturi jokios reikšmės vertinant patį išgabenimo faktą. Kaip matyti iš CMR važtaraščių, priešingai nei nurodoma patikrinimo akte, visi jie yra antspauduoti Osauhing Euroalliance spaudu bei pasirašyti. Iš parašų, esančių tiek ant turto priėmimo perdavimo aktų, tiek ant CMR važtaraščių, matyti, kad tai to paties asmens, įmonės vadovo parašai. Todėl teiginiai apie CMR važtaraščių nepasirašymą ar negalėjimą nuspręsti kieno jie pasirašyti, yra nepagrįsti. Tinkamai užpildytas CMR važtaraštis neturėtų didesnės įrodomosios galios, vertinant jį transporto priemonių išgabenimo iš šalies aspektu, todėl nurodyti argumentai negali turėti reikšmės mokestinio patikrinimo rezultatams. Pažymi, kad Kauno AVMI vertindamas aplinkybes apie parduotų transporto priemonių išvežimą iš šalies, rėmėsi tik pagrindiniais dokumentais, tačiau visiškai neanalizavo bei nevertino kitų įrodymų, formaliai vertino kartu su rašytinėmis pastabomis pateiktus turto priėmimo perdavimo aktus, kurie pasirašyti šalių vadovų ir kuriuose numatytas įsipareigojimas išvežti transporto priemones iš šalies į Estiją. Negalima sutikti su faktiškai vieninteliu vietos mokesčių administratoriaus argumentu, kodėl, tariamai, transporto priemonės nebuvo išgabentos iš šalies,– tai, kad transporto priemonių galutiniai įgijėjai buvo fiziniai asmenys. Mokesčių administratoriaus nurodyti argumentai yra prieštaringi ir neturintys jokios reikšmės transporto priemonių išvežimui iš šalies pagrįsti. Kaip matyti iš patikrinimo akto, jame nurodyta, kad Estijos įmonė Osauhing Euroalliance turėjo ir turi vadovą, todėl teiginiai, kad įmonė neturėjo registruotų darbuotojų, neatitinka tikrovės. Neaiškūs mokesčių administratoriaus argumentai ir jų kildinimo šaltinis, kodėl įmonė pardavimui per tris mėnesius įsigijusi 7 transporto priemones, būtinai turi turėti ir samdomų darbuotojų. Taip pat nėra aišku, kokią įtaką transporto priemonių neišvežimo faktui patvirtinti turi aplinkybės apie pirkėjo nekilnojamąjį turtą. Tokie pertekliniai reikalavimai nėra nustatyti nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje. Dėl šių rašytinėse pastabose nurodytų argumentų tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratorius taip pat nepasisakė ir jų nevertino. Kaip minėta analizuojant mokesčių administratoriaus išvadas dėl transporto priemonių išvežimo į Estijos Respubliką, automobilio juridinis pardavėjas ir fizinis asmuo faktiškai pristatęs automobilį iš Estijos Respublikos į Lietuvą, nėra tapatūs subjektai. Iš VĮ „Regitra“ nėra gauta duomenų apie pirkimo pardavimo sandorius su galutiniais pirkėjais fiziniais asmenimis, be kurių nėra įmanoma nustatyti, ar nurodytos transporto priemonės buvo parduotos Estijos įmonės Osauhing Euroalliance ar fizinių asmenų. Taip pat nėra aišku, ar iš pareiškėjo įgytas transporto priemones pirkėjams fiziniams asmenims pardavė pati Estijos įmonė Osauhing Euroalliance ar tretieji asmenys, kuriems šios transporto priemonės buvo perleistos.

11Pareiškėja taip pat nurodo, jog Estijos įmonei Tabeyo OU pardavė 15 transporto priemonių. Patikrinimo akte nurodyta, kad buvo parduota transporto priemonių už 1 682 206,88 Lt sumą, tačiau, kaip nurodo, vietos mokesčių administratorius, nepakanka įrodymų dėl transporto priemonių išvežimo iš šalies už 398 798,40 Lt sumą. Analogiškai kaip ir su Estijos įmone Osauhing Euroalliance, mokesčių administratorius įrodymų pakankamumą siejo ne su pačių transporto priemonių gavimo Estijoje faktu, bet su šalimi, kurioje fiziniai asmenys įgijo transporto priemones. Kartu su rašytinėmis pastabomis pareiškėja pateikė turto priėmimo perdavimo aktus bei CMR važtaraščius, iš kurių matyti, kad visi jie pasirašyti Tabeyo OU vadovo N. S., todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėja nepareikalavo įgaliojimo iš pasirašančiojo asmens. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad įmonės vardu vadovas veikia ne įgaliojimo, bet įstatų pagrindu nėra teisinio pagrindo iš jo reikalauti papildomo įgaliojimo. Be to, pažymėtina tai, kad tyrimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, kadangi dalis transporto priemonių, kurios nurodytos kaip parduotos fiziniams asmenims Lietuvoje, po jų pardavimo Tabeyo OU, buvo perleistos kitiems Estijos juridiniams asmenims, kartu išskiriat PVM. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad minėtos transporto priemonės nebuvo išvežtos iš šalies teritorijos. Antai, kartu su rašytinėmis pastabomis buvo pateikta iš Estijos gauta sąskaita faktūra (invoice), išrašyta Tabeyo OU kitai Estijos įmonei Nordrengo OU, kuria perleistos dvi transporto priemonės įsigytos iš pareiškėjos. Estijos juridinio asmens pareiga perleidžiant prekę galutiniam pirkėjui išskirti PVM reiškia ne ką kitą, o faktą, kad Estijos įmonės įgyta transporto priemonė buvo išgabenta iš Lietuvos teritorijos ir atvežta į Estiją, priešingu atveju, neatsiranda PVM išskyrimo pareiga. Kauno AVMI vertindamas pareiškėjo išrašytus CMR važtaraščius, nurodo analogiškas priežastis, kaip ir anksčiau minėtų Latvijos ir Estijos pirkėjų atžvilgiu, kurios, jo nuomone, suponuoja aplinkybę, kad transporto priemonės nebuvo išvežtos iš šalies. Pareiškėja nurodo, jog kartu su rašytinėmis pastabomis buvo pateikti turto priėmimo perdavimo aktai, kurie, kaip matyti iš parašų ir nurodytų pavardžių, pasirašyti to paties asmens N. S.. Pastarasis ne tik sudarydavo sandorius, bet ir jų pagrindu pareiškėjas reguliariai iš Tabeyo OU gaudavo atlygį už parduodamas transporto priemones, todėl jokių abejonių dėl minėto asmens įgaliojimų negalėjo kilti. Kauno AVMI, vertindamas aplinkybes apie parduotų transporto priemonių išvežimą iš šalies, rėmėsi tik pagrindiniais dokumentais, tačiau visiškai neanalizavo, nesudarė galimybės pateikti bei nevertino kitų įrodymų, Mokesčių administratorius nekonkretizuoja apie Estijos mokesčių administratoriaus informacijos neturėjimą apie transportavimą ir nepaaiškina šio teiginio prasmės. Akivaizdu, kad Estijos mokesčių administratorius neturi informacijos apie transportavimą, nes jo vykdomos funkcijos su transportavimo veiklos priežiūra, niekuo nesusiję. Tokio pobūdžio informacijos aktualumas bei poreikis analizuojant analogiško pobūdžio santykius, nėra nustatytas nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje. Iš VĮ „Regitra“ nėra gauta duomenų apie pirkimo pardavimo sandorius su galutiniais pirkėjais fiziniais asmenimis, be kurių nėra įmanoma nustatyti, ar nurodytos transporto priemonės buvo parduotos Estijos įmonės Tabeyo OU ar fizinių asmenų. Taip pat nėra aišku, ar iš pareiškėjo įgytas transporto priemones pirkėjams fiziniams asmenims pardavė pati Estijos įmonė Tabeyo OU ar tretieji asmenys, kuriems šios transporto priemonės buvo perleistos. Su rašytinėmis pastabomis pateiktos Estijos įmonės Tabeyo OU išrašytos sąskaitos (invoice), vietos ir centrinis mokesčių administratorius nevertino ir netyrė.

12Pareiškėja paaiškina, jog VMI taip pat nurodė aplinkybes, kurių visuma suponavo situaciją, kad dėl mokesčių administratoriaus nustatytos veiklos pareiškėja nėra kalta. Analogiškas prašymas buvo reikštas ir MGK, tačiau pastaroji priėmusi sprendimą visiškai jo neanalizavo bei dėl jo nepasisakė. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek kartu su rašytinėmis pastabomis pareiškėja pateikė įrodymus, iš kurių viseto matyti, kad pirkimo pardavimo teisiniuose santykiuose buvo sąžininga ir veikė teisėtai. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pasirašytuose dokumentuose nurodytas arba konkretus pirkėjo atstovas J. S. (SIA „J & E“) arba jį galima identifikuoti iš įrodymų viseto (Osauhing Euroalliance ir Tabeyo OU), pareiškėjos direktorius nuo pat mokestinio tyrimo pradžios sistemingai ir aktyviai teikė reikalingus dokumentus bei kitą tyrimui reikalingą informaciją. Priešingai nei nurodo MGK, posėdžio Komisijoje metu pareiškėjos direktorius, paaiškino, kad reguliariai transporto priemones perkančiam pirkėjo vadovui atvykus kartu su vairuotoju, parvairuosiančiam transporto priemonę į Latviją arba Estiją, nebuvo reikalaujama vairuotojo duomenų, kadangi, transporto priemonių pirkėjai visais atvejais buvo juridiniai asmenys, kurių vadovai ar įgalioti asmenys pasirašydavo transporto priemonių perleidimo dokumentus. Pareiškėja turėjo visus būtinus ir papildomus dokumentus, būtinus transporto priemones parduodant į kitas ES šalis, pirkėjai jokio įtarimo nesukėlė, kadangi visada atvykdavo tie patys asmenys, pasirašydavo dokumentus, taip pat atsiųsdavo ar atveždavo CMR važtaraščius su gavimo žymomis, mokėjo už transporto priemones.

13Pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog nei centrinis mokesčių administratorius, nei MGK nepasisakė dėl delspinigių, nevertino sąžiningumo aspekto, t. y. ar pareiškėja elgėsi sąžiningai ir teigė, jog jokie nesąžiningi veiksmai nebuvo atlikti, pareiškėja turėjo visus privalomus ir papildomus dokumentus ir juos pateikė. Be to, buvo vertinama dokumentų visuma, o ne pagal su konkrečia įmone sudarytus sandorius.

14Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

15Atsakovė vadovaujasi PVM įstatymo 49 str. 1 d., 56 str. 1 d. ir 5 d., LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei 1977-05-17 Šeštosios Tarybos direktyva 77/388/EEB, ją iš dalies pakeičiančios 2000-10-17 Tarybos direktyvos 200/65/EB (toliau – ir PVM direktyva) 28 c str. A skirsnio a) p. bei 8 d. ir nurodo, jog pareiga įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, tenka 0 proc. PVM tarifą pageidaujančiam taikyti mokesčio mokėtojui. Pareiškėja transporto priemonių tiekimo Latvijos įmonei ir išvežimo iš Lietuvos teritorijos faktams pagrįsti pateikė Latvijos įmonės registravimo dokumentus ir PVM mokėtojo pažymėjimo kopiją, fizinio asmens J. S. asmens dokumento kopiją, VIES duomenų sistemoje 2010-12-01 tikrintus duomenis, CMR važtaraščius. Jokie kiti papildomi dokumentai (asmenų įgaliojimai), rašytinės sutartys ar kiti prekių gabenimą patvirtinantys dokumentai ir įrodymai nebuvo pateikti. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad važtaraščiai, vadovaujantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, užpildyti netinkamai – nėra informacijos apie vairuotoją. Nustatyta, kad netrukus po transporto priemonių pardavimų Latvijos įmonei, transporto priemonės buvo įregistruotos Lietuvoje, visi 4 naujieji savininkai nurodė, kad automobilius įsigijo iš fizinių asmenų Lietuvoje, o skelbimus apie parduodamus automobilius rado internete. Latvijos mokesčių administratorius nurodė, jog tuo metu Latvijos įmonę atstovavo O. P., automobiliai nebuvo registruoti šios įmonės vardu, Latvijos mokesčių administratorius neturi informacijos, kuri patvirtintų ar paneigtų dokumentais patvirtintas sandorių aplinkybes. Taigi, surinkta informacija vienareikšmiškai neįrodo, kad transporto priemonės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir perduotos Latvijos įmonei. Analogiškus dokumentus pareiškėja pateikė ir grįsdama sandorius su Estijos įmone. Važtaraščiai neatitiko Konvencijoje nustatytų reikalavimų – nenurodytas vežėjas ir vairuotojas. Automobiliai nebuvo įregistruoti šios įmonės vardu, transporto priemonės buvo įregistruotos Lietuvoje, o naujieji savininkai nurodė, jog jas pirko iš fizinių asmenų Lietuvoje. Estijos mokesčių administratorius nurodė, jog šie automobiliai įmonės vardu nebuvo užregistruoti, įmonė 2007–2012 metais jokių darbuotojų ir nekilnojamojo turto neturėjo. Nuo 2005-11-01 bendrovės direktorė yra A. S., kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Ji atsisakė mokesčių administratoriui paaiškinti apie pareiškėjos ir šios Estijos bendrovės vykdytus sandorius. Taigi, nėra vienareikšmiškų įrodymų, jog transporto priemonės buvo išvežtos į Estiją ir perduotos disponuoti.

16Atsakovė paaiškina, jog transporto priemonių tiekimo Estijos įmonei Tabeyo OU ir išvežimo iš Lietuvos teritorijos faktams pagrįsti pareiškėja pateikė CMR važtaraščius, tačiau jokie papildomi dokumentai nebuvo pateikti. Važtaraščiai užpildyti nesilaikant Konvencijos nuostatų – nenurodytas vežėjas ir informacija apie vairuotoją. Pareiškėjos direktorius paaiškinime nurodė, kad transporto priemonių išgabenimu rūpinosi patys pirkėjai. Nustatyta, kad netrukus po transporto priemonių pardavimo, jos buvo įregistruotos Lietuvoje. Inspekcija apklausė 7 iš 15 naujų transporto priemonių savininkų, kurie nurodė, jog automobilius įsigijo iš fizinių asmenų Lietuvoje. Estijos mokesčių administratorius nurodė, jog įmonės buhalterė jokios išsamios informacijos apie su pareiškėja sudarytus sandorius nepateikė, taip pat nurodė, kad neturi jokios informacijos apie automobilių transportavimą bei nurodė, kad bendrovės valdybos narys yra Lietuvos pilietis N. S., įmonė neturi registruoto turto, neturėjo jokių darbuotojų, įtariama esanti kaip tarpininkė, pagrinde deklaruoja trikampius sandorius, šalies viduje apyvarta minimali. Taigi, surinkta informacija vienareikšmiškai neįrodo, jog automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos ir perduoti disponuoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Estijos įmonei. Atsiliepimą taip pat grindžia MGK sprendime nurodytais argumentais.

17Pasisakydama dėl delspinigių VMI vadovaujasi MAĮ 141 str. 1 d. 1 p., LVAT praktika, MAĮ 2 str. 23 d., 95 str. 1 d. 1 p. ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, laiku nesumokėjusi mokesčių, yra kalta dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Be to, tik abstrakčiai nurodė, kad dokumentus pasirašė neįgalioti asmenys ir pažymėjo, jog pasirašiusių asmenų įgaliojimus patvirtinančius dokumentus pareiškėja pateikė.

18Atsakovo atstovas pasisakydamas dėl nesąžiningumo iš esmės pakartojo pagrindinius skundo argumentus.

19Skundas atmestinas.

20Ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta, kad pareiškėja sandoriams nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą ir dėl to apskaičiavo delspinigius. Pareiškėjos teigimu, ji pagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, o mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos fakto.

21Taigi, teismui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos.

22PVM įstatymo 49 str. 1 d. nustato, jog taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena) ir privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas (56 str. 1 d.).

23PVM įstatymo 56 str. 4 d. nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

24PVM įstatymo 56 str. 5 d. nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

25PVM įstatymo 49 str. 1 d. yra įgyvendintas PVM direktyvos IX antraštinės dalies (neapmokestinimas PVM) 4 skyriaus (sandorių Bendrijos viduje neapmokestinimas PVM) 1 skirsnio (prekių tiekimo neapmokestinimas PVM) 138 str., kurio 1 d. nustato, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip tokiam, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

26Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Albert Colle C-146/05 spręsdamas klausimą dėl apmokestinamųjų asmenų apskaitomų tiekimų ES viduje vienareikšmiškai pasisakė, kad pernelyg griežti formalūs reikalavimai, kurių nesilaikymas paneigia atleidimo nuo PVM teisę, peržengia tai, kas yra būtina siekiant užtikrinti teisingą PVM surinkimą, t. y. juos vertino kaip neproporcingas priemones. Teisingumo Teismas nustatė tam tikras ribas, kurios turėtų užtikrinti tiek valstybės fiskalinio intereso, tiek mokesčių mokėtojų teisių užtikrinimą, nepažeidžiant šių interesų pusiausvyros principo.

27Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Teleos plc ir kt. C-409/04, tiekėjui negali būti perkelta atsakomybė dėl pirkėjo vykdyto sukčiavimo mokesčių srityje, tačiau mokesčių mokėtojas turi būti sąžiningas ir kartu turi imtis racionalių priemonių tikrinant savo kontrahento statusą bei jo veiksmus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Teleos plc ir kt. C-409/04 akcentavo, kad tiekėjas privalo pateikti įrodymus dėl tiekimo ES viduje, jeigu tiekėjas pateikė įrodymus prima facie patvirtinančius jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, bet vėliau paaiškėja, kad jis dalyvavo sukčiavime, tiekėjas turi įrodyti savo sąžiningumą.

28LVAT, nagrinėdamas bylas dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams ES viduje, akcentuoja mokesčio mokėtojo pareigą įrodyti sąlygų, kurioms esant taikytinas šis tarifas, buvimą (žr., pvz., LVAT 2009-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-376/2009, 2013-07-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-996/2013, 2014-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014).

29LVAT bylose dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams ES viduje, nagrinėdamas klausimus dėl sąlygų taikyti 0 procentų PVM tarifą buvimo, būtent – dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos, pabrėžia, kad ši sąlyga įrodinėtina visų pirma CMR važtaraščiais, bei atkreipia dėmesį į tai, kad minėtai sąlygai įrodyti turi būti pateikiami nekeliantys abejonių dėl savo turinio rašytiniai įrodymai (žr., pvz., LVAT 2009-08-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-867/2009, 2010-08-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-716/2010).

30Taigi, PVM įstatyme ir teismų praktikoje aiškiai nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Norėdamas patvirtinti prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą, PVM mokėtojas gali pateikti: prekių gabenimo dokumentus (gaunami iš vežėjo atsakingo už prekių išgabenimą); užsakymus ar/ir kitą korespondenciją; vidinę įmonės korespondenciją; PVM sąskaitas faktūras; prekių pakavimo dokumentus; draudimo dokumentus; prekių pirkimo-pardavimo sutartis; pirkėjo apmokėjimo dokumentus ir pirkėjo patvirtinimus, kad prekės gautos, o taip pat ir kitus papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju teismas pabrėžia, kad nėra privaloma turėti visus išvardintus dokumentus, svarbu, tai, kad PVM mokėtojo turimi dokumentai aiškiai įrodytų, kad prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti, ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos.

31Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja tvirtina, kad CMR važtaraščiai, PVM sąskaitos faktūros, PVM mokėtojo pažymėjimai, pirkėjo PVM mokėtojo kodas VIES sistemoje, įmonių registravimo pažymėjimai, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktai, sąskaitos patvirtina, kad automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl minėtos prekės teisėtai ir pagrįstai buvo apmokestintos 0 proc. PVM tarifu (MGK bylos I t., b. l. 34, 36, 39, 42, 45, 48, 51, 54, 57, 60, 63, 66, 69, 72, 75, 78, 81, 84, 90, 141–144, 148, 150, 152, 155–166, 187–197, II t., b. l. 7–64, 112).

32Su tokiu pareiškėjos argumentu teismas sutikti negali. Iš byloje esančių duomenų visų pirma matyti, jog minėti CMR važtaraščiai yra užpildyti netinkamai. Šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja. Sutiktina su pareiškėja, jog CMR važtaraščių netinkamas užpildymas nėra pagrindas konstatuoti, kad automobiliai buvo neišvežti iš Lietuvos, tačiau įvertinus teismui pateiktų įrodymų visumą darytina išvada, kad pareiškėja nepagrindė transporto priemonių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos fakto. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog mokesčių administratorius prieš priimdamas sprendimą dėl nepagrįsto 0 proc. PVM taikymo apklausė automobilių pirkėjus, kurie nurodė, jog automobilius pirko Lietuvoje ir iš fizinių asmenų (MGK bylos II t., b. l. 65–82). Taip pat, pažymėtina, jog fiziniai asmenys pirkimus atliko kelių dienų laikotarpyje po automobilių pardavimų įforminimo. Atsižvelgiant į tai, kad terminas visais atvejais yra labai trumpas (1–2 dienos), objektyviai automobiliai negalėjo per tokį trumpą laiką būti išgabenti iš Lietuvos teritorijos ir būti parvežti atgal. Be kita ko, pažymėtina, jog priėmimo perdavimo aktai yra surašyti Lietuvoje, jokių duomenų, kad po šių aktų surašymo užsienio įmonės, pareiškėja, ar tretieji suinteresuoti asmenys būtų išvežę transporto priemones iš Lietuvos teritorijos nėra pateikta. Iš Estijos ir Latvijos mokesčių administratorių pateiktų atsakymų matyti, jog jokių duomenų apie pareiškėjos parduotus automobilius Estijos ir Latvijos įmonėms bei jų atgabenimą į Latviją ir Estiją patvirtinančių įrodymų jie neturi, automobiliai niekada nebuvo registruoti šių įmonių vardu transporto priemonių registruose (MGK bylos III t., b. l. 133, 150, 158). Taip pat, kaip prieštaringa informacija vertintina ir pareiškėjos direktoriaus T. Š. parodymai, jog transporto priemonių išgabenimu rūpinosi patys pirkėjai (MGK bylos II t., b. l. 6), nes, kaip minėta, pareiškėja pateikė CMR važtaraščius, kurie, anot pareiškėjos, patvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos faktą. Be kita ko, pažymėtina, jog pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, pažymose-sąskaitose, turto priėmimo ir perdavimo aktuose yra tik įmonių antspaudai, neįvardyti asmenys, kurių vardu įforminti dokumentai. Tuose dokumentuose, kuriuose nurodoma, kad juos pasirašė J. S. parašai dažniausiai vizualiai skiriasi vienas nuo kito.

33Taigi, sutiktina su patikrinimo akte padaryta išvada, jog pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina tik automobilių pardavimo faktą, tačiau ne išgabenimą iš Lietuvos teritorijos (MGK bylos I t., b. l. 176). Taip pat, nors pareiškėja teigia, kad nebuvo apklausta Osauhing Euroalliance vadovė A. S. liudytoja, tačiau VMI nurodė, jog ji teikti paaiškinimus atsisakė. Tai patvirtina A. S. 2014-10-15 paaiškinimas (MGK bylos II t., b. l. 65).

34Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėja nėra pateikusi jokių pirkimo-pardavimo sutarčių, prekių užsakymų ar prekių draudimo dokumentų ar kitos vidinės korespondencijos, kurie patvirtintų įvykusį prekių tiekimą. Byloje nėra kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latviją ir Estiją, t. y., kad Latvijos ir Estijos įmonės minėtas prekes panaudojo savo veikloje ar kad prekės buvo realizuotos Latvijoje ir Estijoje, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų įrodyti realų prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos. Remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais galima tik prielaida, kad prekės galimai buvo išvežtos, tačiau teismo išvados turi būti grindžiamos ne prielaidomis, o įrodymais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 4 d.). Materialių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kitos valstybės narės rezidentui tiekiamų apmokestinamų ginčo prekių išgabenimą iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę, pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė.

35Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad pareiškėja įvykdė PVM įstatymo 49 str. ir 56 str. reikalavimus, todėl ji nepripažintina sąžininga.

36Atsižvelgiant į MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. (delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje), pagrįstai apskaičiuota 15 796,41 Eur delspinigių.

37Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti jos skundo pagrįstumo. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą nenustatyta.

38Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų sistemine analize, ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad MGK, VMI ir Kauno AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti šių sprendimų nėra jokio teisinio pagrindo.

39Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjas

Nutarė

40pareiškėjos UAB „TD transport“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. pareiškėja UAB „TD transport“ elektroninių ryšių priemonėmis... 4. Pareiškėja paaiškina, jog 2015-02-12 dieną UAB „TD transport“... 5. Nurodo, jog pareiškėja Latvijos Respublikos įmonei SIA J&E Auto pardavė... 6. Pažymi, jog tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK, vertindamos transporto... 7. Pareiškėja nurodo, jog skunde MGK akcentavo, kad centrinis mokesčių... 8. Pareiškėja teigia, jog nesutinka su mokesčių administratorių ir MGK... 9. Nurodo, jog Estijos įmonei Osauhing Euroalliance pareiškėja pardavė 7... 10. Pareiškėja mano, jog atsižvelgiant į tai, kad visi turto priėmimo... 11. Pareiškėja taip pat nurodo, jog Estijos įmonei Tabeyo OU pardavė 15... 12. Pareiškėja paaiškina, jog VMI taip pat nurodė aplinkybes, kurių visuma... 13. Pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog nei centrinis... 14. Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip... 15. Atsakovė vadovaujasi PVM įstatymo 49 str. 1 d., 56 str. 1 d. ir 5 d., LVAT ir... 16. Atsakovė paaiškina, jog transporto priemonių tiekimo Estijos įmonei Tabeyo... 17. Pasisakydama dėl delspinigių VMI vadovaujasi MAĮ 141 str. 1 d. 1 p., LVAT... 18. Atsakovo atstovas pasisakydamas dėl nesąžiningumo iš esmės pakartojo... 19. Skundas atmestinas.... 20. Ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta,... 21. Taigi, teismui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar prekės buvo... 22. PVM įstatymo 49 str. 1 d. nustato, jog taikant 0 procentų PVM tarifą... 23. PVM įstatymo 56 24. PVM įstatymo 56 25. PVM įstatymo 49 26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Albert Colle... 27. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Teleos plc... 28. LVAT, nagrinėdamas bylas dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams ES... 29. LVAT bylose dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams ES viduje,... 30. Taigi, PVM įstatyme ir teismų praktikoje aiškiai nėra nustatyta, kokius... 31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja tvirtina, kad CMR... 32. Su tokiu pareiškėjos argumentu teismas sutikti negali. Iš byloje esančių... 33. Taigi, sutiktina su patikrinimo akte padaryta išvada, jog pareiškėjos... 34. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėja nėra pateikusi jokių... 35. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėja... 36. Atsižvelgiant į MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. (delspinigiai mokesčių mokėtojui... 37. Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti jos... 38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų byloje esančių... 39. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 40. pareiškėjos UAB „TD transport“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 41. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti...