Byla 2A-74-340/2010

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės, kolegijos teisėjų D. Kutrienės, H. Jaglinskio, sekretoriaujant J. Markovičiūtei, dalyvaujant ieškovo (apelianto) atstovei advokatei K. Česnauskienei, atsakovės atstovei advokatei D. Puzirauskienei, atsakovo atstovui K. Jasiulevičiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. A. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. A. ieškinį atsakovams O. A. B., Alytaus apskrities viršininko administracijai, Lazdijų rajono savivaldybei dėl susitarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, įsakymų, sprendimo ir potvarkio iš dalies pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo Z. A.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą 1992-03-10 susitarimui, Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 sprendimui Nr. 3237, Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-08 įsakymui Nr. 209, Alytaus apskrities viršininko 1998-10-28 įsakymui Nr. 59-666, Alytaus apskrities viršininko 1998-10-28 sprendimui Nr. 59-7665, Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 potvarkiui Nr. 112-V 1/3 dalyje ginčyti; pripažinti negaliojančiu O. A. B. ir J. P. A. 1992-03-10 susitarimą, pateiktą Lazdijų rajono Leipalingio apylinkės agrarinės reformos tarybai, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. A. iki nacionalizavimo priklausiusią 23,40 ha žemės valdą, kuriuo J. P. A. pavedė savo žemės dalį tvarkyti O. A. B.; pripažinti negaliojančiu Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 sprendimą Nr. 3237 bei Alytaus apskrities viršininko administracijos 1995-11-08 įsakymą Nr. 209 1/3 dalyje dėl 21,69 ha žemės sklypo suteikimo O. A. B. ( - ) privačiam ūkiui steigti; pripažinti negaliojančiu 1998-10-28 Alytaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 59-666 bei 1998-10-28 Alytaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 59-7665 1/3 dalyje dėl nuosavybės teisės į 1,71 ha žemės sklypą atkūrimo, suteikiant O. A. B. ekvivalenčia natūra 1,28 ha žemės sklypą ( - ) su teise naudoti jį privačiam ūkiui steigti; pripažinti negaliojančiu Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 potvarkį Nr. 112-V 1/3 dalyje, kurio pagrindu O. A. B., atkuriant nuosavybės teises, paskirtas 13,64 ha ploto žemės sklypas (kurio 5,86 ha sudaro miškas) ( - ).

5Nurodė kad 1991-08-26 atsakovė O. A. B., ieškovo sesuo, pateikė prašymą Lazdijų rajono Leipalingio agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į tėvui J. A., mirusiam ( - ), iki nacionalizavimo priklausiusį 23,60285 ha žemės sklypą, buvusį ( - ). Nors prašymas pateiktas vienos atsakovės vardu, tačiau jame buvo nurodyti visi pretendentai atkurti nuosavybės teises, todėl ieškovo teigimu prašyme buvo išreikšta visų gyvų likusių pretendentų – ieškovo, atsakovės ir jų brolio A. A. valia atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę. Pagal tuo metu susiklosčiusią nuosavybės teisių atkūrimo praktiką, kad būtų paprasčiau tvarkyti dokumentus, visi trys pretendentai susitarė, kad nuosavybės teisė į tėvo valdytą žemę bus atkurta atsakovės vardu, o po žemės sklypo įregistravimo atsakovės vardu turtas bus pasidalintas į tris lygias dalis. Ieškovas, atsakovė ir A. A. pasirašė 1992-03-10 susitarimą, kurį pateikė Leipalingio apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Nors susitarime nurodyta data 1992 m. 3 mėnuo, tačiau iš tikrųjų šis susitarimas buvo pretendentų pasirašytas 1992 m. vasarą, kuomet ieškovas nuvyko į ( - ) pas brolį A. A. ir pastarojo namuose abu su broliu pasirašė susitarimą, kuriame buvo įrašyta, kad ieškovas ir A. A. savo žemės dalis paveda atsakovei. Tai nereiškė, kad ieškovas atsisakė savo žemės dalies atsakovės naudai, žodis „pavedu“ reiškė, kad ieškovas pavedė atsakovei įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kad jos vardu visų labui bus atkurtos nuosavybės teisės, o vėliau atsakovė žadėjo perrašyti ieškovui jam tenkančią žemės sklypo dalį. 1992-03-10 rašytinis susitarimas patvirtina, kad ieškovas išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę. Žemėtvarkos tarnyba priėmė 1992-03-10 susitarimą, todėl ieškovo teigimu žemėtvarkos tarnyba savo veiksmais pripažino, jog ieškovas tinkamai ir laiku išreiškė valią atkurti jam nuosavybės teises. Ilgą laiką ieškovas nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nes pasitikėjo atsakove ir manė, kad po nuosavybės teisių atkūrimo žemė bus padalinta visiems pretendentams. Atsakovė sakydavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sėkmingai ir žadėdavo, kad ieškovas tikrai gaus jam priklausančią žemės dalį. ( - ) mirė ieškovo brolis A. A.. 2007-06-02 ieškovui lankantis gimtinėje, atsakovės dukra pareiškė, kad jis savo žemės dalies niekada negaus. Tada ieškovas suprato, kad atsakovė jį apgavo, todėl laikytina, kad nuo 2007-06-02 prasidėjo ieškinio senaties termino pradžios eiga dėl pažeistų teisių gynimo. 2008 m. vasario mėnesį atsakovė pradėjo siųsti ieškovui pinigines perlaidas, iš viso jis gavo perlaidomis 4 000 Lt. Ieškovo nuomone, pinigai skirti už jo žemės dalį, tuo būdu atsakovė pripažino buvus susitarimą atkurti nuosavybės teises vieno iš pretendentų vardu, o užbaigus atkūrimo procesą tarpusavyje atidalinti kiekvienam pretendentui priklausančią žemės dalį. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu 1992-03-10 susitarimą, kaip sudarytą apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Apie viešojo administravimo subjektų priimtus aktus, kuriais atsakovei atkurta nuosavybės teisė į žemę, ieškovas sužinojo tik 2008 m. balandžio mėn. Alytaus apskrities viršininko administracija ir Lazdijų rajono savivaldybė neinformavo ieškovo apie ginčijamų aktų svarstymą ir jų priėmimo laiką, vietą, turinį, nors šios institucijos privalėjo įsitikinti, ar priimami aktai atitinka ieškovo, dalyvavusio pateikiant bendrą su atsakove 1991-08-26 prašymą ir 1992-03-10 susitarimą, valią. Ieškovas, neturėdamas atsakovų priimtų aktų, taip pat neturėdamas 1992-03-10 susitarimo nuorašo, dėl svarbių priežasčių praleido terminą apskųsti ginčijamus aktus, todėl prašo jį atnaujinti.

6Atsakovė O. A. B. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes jis nėra pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl net ir patenkinus jo reikalavimus, tai nesukeltų ieškovui jokių teisinių pasekmių. Ginčijamu 1992-03-10 susitarimu ir administraciniais aktais jokia ieškovo subjektinė teisė ar saugomas interesas nepažeisti. Asmenys, praleidę įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovė vienintelė iš visų pretendentų 1991-08-26 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. A. valdytą žemę. Prieš pateikdama tokį prašymą, ji tarėsi su ieškovu ir šis aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią atsisakyti savo teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo. Tokia pati buvo ir atsakovės brolio A. A., mirusio ( - ), valia. 1992-03-10 susitarimu yra įtvirtintas pretendentų susitarimas, pagal kurį ieškovas ir A. A. atsisakė kokių nors pretenzijų į tėvo žemę ir savo žemių dalis atidavė atsakovei. Šį susitarimą atsakovė surašė pati savo ranka ir pasitarusi su ieškovu įrašė, kad ieškovas ir A. A. paveda jai savo žemės dalis, žodis „pavedu“ reiškė, kad ieškovas nepretenduoja į jam tenkančią žemės dalį. Šalys nesitarė ir atsakovė niekada nežadėjo ieškovui perrašyti dalį žemės. Be to, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą 1992-03-10 susitarimui ginčyti, o tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Ieškovas yra ginčijamo sandorio šalis, todėl apie jį žinojo nuo jo pasirašymo momento. Nuo susitarimo sudarymo momento prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Ieškovas be kita ko ginčija individualius administracinius aktus, kurių ginčijimui nustatytas 30 dienų terminas. Prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

7Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisės į J. A. valdytą žemę buvo atkurtos atsakovės vardu, nes ji vienintelė iš pretendentų pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Žemės sklypai nekilnojamojo turto registre registruoti atsakovės vardu. Ieškovas įstatymo nustatytu terminu nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat nepateikė giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų. Be to, ieškovas per įstatymo nustatytą terminą neginčijo individualių administracinių aktų, todėl yra pagrindas manyti, kad su priimtais sprendimais ieškovas sutiko.

8Atsakovas Lazdijų rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko; pritarė atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime nurodytiems motyvams.

9Tretysis asmuo Z. A. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovas nėra pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nuosavybės teisių atkūrimas jam yra neįmanomas. Taip pat patvirtino, kad žino apie A. A., mirusio ( - ), valią nepretenduoti į tėvų žemę ir atiduoti ją atsakovei, kuri prižiūrėjo tėviškę, rūpinosi tėvais iki jų mirties.

10Druskininkų m. apylinkės teismas 2009-06-05 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo J. P. A. valstybės naudai 79,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; sprendimui įsiteisėjus, panaikino Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės O. A. B. vardu registruotiems žemės sklypams, kurių unikalūs Nr. ( - ), ( - ), ( - ), esantiems ( - ), ir žemės sklypui, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiam ( - ) (turto arešto akto Nr. 1109000052, įregistruotas 2009-01-15).

11Teismas nustatė, kad 1991-08-26 atsakovė O. A. B. pateikė prašymą Lazdijų rajono Leipalingio apylinkės agrarinės reformos tarnybai grąžinti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizavimo valdytą žemę; prašyme nurodė visus jai žinomus pretendentus į žemę, tarp jų ir ieškovą. 1992-03-10 ieškovas, atsakovė ir jų brolis A. A., miręs ( - ), sudarė rašytinį susitarimą, pagal kurį ieškovas ir A. A. savo žemės dalis pavedė atsakovei O. A. B. Lazdijų rajono valdybos potvarkiais atsakovei O. A. B. buvo suteiktas 21,69 ha žemės sklypas privačiam ūkiui steigti; 1998-10-28 Alytaus apskrities viršininko administracijos įsakymu atsakovei O. A. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,71 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). Teismas laikė, kad ieškovo reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1992-03-10 susitarimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo taikytinas susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Individualiems administraciniams aktams, kuriais atsakovei atkurtos nuosavybės teisės, ginčyti taikytinas sutrumpintas trisdešimties dienų terminas. Ieškovas savo reikalavimus kildina iš 1992-03-10 susitarimo, kurio sudaryme jis pats betarpiškai dalyvavo, todėl teismas turėjo pagrindo manyti, kad susitarimo sudarymo data, t. y. 1992-03-10 yra pradinis išeities taškas, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad nuo susitarimo sudarymo dienos jis žinojo, jog nuosavybės teisės bus atkurtos atsakovės O. A. B. vardu. Nors ieškovas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2007-06-02, kai atsakovės dukra pareiškė, kad jokių žemių jis negaus, tačiau šiam savo teiginiui pagrįsti įrodymų nepateikė, o teismo posėdžio metu ieškovo atstovas P. A. ir ieškovo kviesta liudytoja K. A. nepatvirtino, jog ieškovas iki 2007-06-02 nežinojo apie atsakovės vardu atkurtas nuosavybės teises. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, tai, kad nuo atsakovo nebuvo slepiama, jog nuosavybės teisės į žemę jau atkurtos, teismas laikė, esant pagrindą pripažinti, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 str. 1 d. įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą susitarimui dėl nuosavybės teisių grąžinimo ir sutrumpintus trisdešimties dienų terminus individualiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei, ginčyti. Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė pašto perlaidomis siųsdama jam pinigus, pripažino, kad pagal 1992-03-10 susitarimą jam priklauso dalis žemės ir taip nutraukė ieškinio senaties termino eigą, tačiau šiuo atveju teismas pažymėjo, kad atsakovė ieškovui pinigus siuntė 2008 m., t. y. pasibaigus ieškinio senaties terminams ginčyti susitarimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo ir individualius administracinius aktus. Teismas laikė, jog dėl praėjusio ilgo laikotarpio nuo ginčo teisės galimo pažeidimo kilo civilinių santykių stabilumo užtikrinimo ir įrodinėjimo problemų, mirė vienas iš ginčijamo sandorio dalyvių – šalių, brolis A. A., atsakovė ginčo žemės sklypus, kuriuos įgijo atkurdama nuosavybės teises, valdo, naudoja ir jais rūpinasi kaip vienintelė jų savininkė, žemės sklypų nepertraukiamas valdymas tęsiasi apie 14 metų, nuosavybės teisių atkūrimo procesas į J. A. iki nacionalizavimo valdytą turtą jau baigtas. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias aplinkybes, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminus, o faktinės bylos aplinkybės teismui duoda pagrindo manyti, kad ieškovas turėjo realias galimybes į teismą kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, tačiau įstatymo numatytais terminais savo teisės nerealizavo, todėl jo prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminus atmestas. Kadangi ieškovo reikalavimams ieškinio senaties terminai pasibaigė, aplinkybių, duodančių pagrindą ieškinio senaties terminus atnaujinti, byloje nenustatyta, atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, todėl ieškovo ieškinys atmestas.

12Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką atmetant ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo argumentai dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, nenagrinėtini, tačiau teismas manė, kad nagrinėjamoje byloje tikslinga pasisakyti ir dėl ieškovo pareikštų materialinių teisinių reikalavimų. Teismas laikė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad 1992-03-10 susitarimas prieštaravo 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatoms. Ieškovas teigė, kad ginčijamą susitarimą sudarė dėl atsakovės apgaulės, nes atsakovė jį suklaidino, žadėjo perrašyti žemę. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad susitarimo sudarymo metu atsakovė būtų žadėjusi, jog jos vardu atkūrus nuosavybės teises, ji dalį žemės perrašys ieškovui. Trečiojo asmens Z. A. paaiškinimus, kad girdėjo ieškovo ir jos vyro A. A. pokalbį apie tai, kad visą tėvų žemę jie palieka seseriai O. A. B. už tai, kad ši prižiūrėjo tėvus senatvėje, patvirtino liudytojas A. A.; liudytojo parodymai neprieštarauja atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimams, papildo rašytinę bylos medžiagą, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Be to, ir pats ieškovas pripažino, kad A. A. atsisakė pretenduoti į tėvų žemę ir tokią savo valią išreiškė 1992-03-10 susitarime. Iš ieškovo pateiktos stenogramos teismas nustatė, kad dar iki teisminių ginčų pradžios, telefoninio pokalbio su ieškovu metu atsakovė, nežinodama, kad pokalbis yra įrašomas, ieškovui nurodė tas pačias susitarimo sudarymo aplinkybes, kurias vėliau nurodė teismui, todėl teismas pripažino, kad atsakovės pozicija nuosekli, jos paaiškinimai neprieštarauja rašytinei bylos medžiagai. Vertinant ieškovo kviestos liudytojos K. A. parodymus ir ieškovo atstovo sūnaus P. A. paaiškinimus teismas pažymėjo, kad šie asmenys nepatvirtino žinoję sandorio – susitarimo sudarymo aplinkybes. Teismas laikė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė apgaule įtikino ieškovą pasirašyti susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovas savo reikalavimus grindžia ir Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. nuostatomis. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie prašymus bei kitus būtinus dokumentus yra pateikę įstatyme nustatytais terminais. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų pateikęs nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises. Ieškovo paaiškinimai, kad jo valia atkurti nuosavybės teises buvo išreikšta bendrai su atsakove, kai pastaroji 1991-08-26 pateikė prašymą agrarinės reformos tarnybai, taip pat, kad apie jo valios pareiškimą tvirtina 1992-03-10-susitarimas su atsakove, yra nepagrįsti, šie rašytiniai dokumentai nėra tinkamas ieškovo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimas turinio ir formos aspektu. Ta aplinkybė, kad atsakovė savo 1991-08-26 prašyme nurodė ieškovą kaip galimą pretendentą atkurti nuosavybės teises, nesuponavo atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovui, kuris pats savarankiškai laiku nepateikė prašymo atkurti jam nuosavybės teises. Taip pat norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą asmenims, nepateikusiems prašymų atkurti jiems nuosavybės teises. Dėl šių motyvų laikoma, kad ieškovo reikalavimai atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai ir Lazdijų rajono savivaldybei yra nepagrįsti. Taigi, ieškovas neįrodė savo reikalavimų materialinio teisinio pagrįstumo.

13Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Druskininkų m. apylinkės teismo 2009-06-05 sprendimą ir priimti naują, kuriuo patikslintą ieškinį tenkinti: atnaujinti terminą 1992-03-10 susitarimui, Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 sprendimui Nr. 3237, Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-08 įsakymui Nr. 209, Alytaus apskrities viršininko 1998-10-28 įsakymui Nr. 59-666, Alytaus apskrities viršininko 1998-10-28 sprendimui Nr. 59-7665, Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 potvarkiui Nr. 112-V 1/3 dalyje ginčyti; pripažinti negaliojančiu O. A. B. ir J. P. A. 1992-03-10 susitarimą, pateiktą Lazdijų rajono Leipalingio apylinkės agrarinės reformos tarybai, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. A. iki nacionalizavimo priklausiusią 23,40 ha žemės valdą, kuriuo J. P. A. pavedė savo žemės dalį tvarkyti O. A. B.; pripažinti negaliojančiu Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 sprendimą Nr. 3237 bei Alytaus apskrities viršininko administracijos 1995-11-08 įsakymą Nr. 209 1/3 dalyje dėl 21,69 ha žemės sklypo suteikimo O. A. B. ( - ) privačiam ūkiui steigti; pripažinti negaliojančiu 1998-10-28 Alytaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 59-666 bei 1998-10-28 Alytaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 59-7665 1/3 dalyje dėl nuosavybės teisės į 1,71 ha žemės sklypą atkūrimo, suteikiant O. A. B. ekvivalenčia natūra 1,28 ha žemės sklypą ( - ) su teise naudoti jį privačiam ūkiui steigti; pripažinti negaliojančiu Lazdijų rajono valdybos 1995-03-09 potvarkį Nr. 112-V 1/3 dalyje, kurio pagrindu O. A. B., atkuriant nuosavybės teises, paskirtas 13,64 ha ploto žemės sklypas (kurio 5,86 ha sudaro miškas) ( - ).

14Apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas esmingai įtakojo neteisingų teismo išvadų padarymą, neteisingą įstatymų aiškinimą ir taikymą. Buvo pažeistas ne tik CPK 185 str., tačiau ir 2004-12-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 51 dėl „Teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgos“; pažeistos ne tik įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau materialinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą, nuosavybės teisių atkūrimą. Teismo sprendimas neatitinka CPK reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos, įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymą teismų praktikoje; sprendimas priimtas pažeidžiant protingumo, logiškumo, sąžiningumo principus, įtvirtintus CK 1.5 str.; kai kurios teismo išvados yra priešingos byloje nustatytoms įrodymais aplinkybėms, faktams. Teismas nepasisakė dėl daugelio ieškinio argumentų, neanalizavo nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr. 470, kuris nustatė nuosavybės teisių atstatymo tvarką, įrodymai įvertinti šališkai O. B. ir kitų atsakovų naudai. Trečiojo asmens paaiškinimais remtasi nepagrįstai, nes Z. A. yra suinteresuota bylos baigtimi O. B. naudai, stojo atsakovo pusėje, nors giminės susitarimų, gyvenimo aplinkybių gerai nežino, nes tik 1991 m. ištekėjo už A. A. ir tuo metu visiškai nesikišo į nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Apelianto teigimu, netinkamai įvertintas 1991-08-26 prašymas atstatyti nuosavybės teises, kadangi neatitinka tuometinės nuosavybės teisių atkūrimo vykdomos procedūros ypatumų, Vyriausybės nutarimo Nr. 470. Teismas neišsakė jokių argumentų dėl prašymo formuluotės „Mišką, prieinantį prie žemės (( - )) pasiliekame sau“. Nurodo, jog netinkamai įvertintas ir bylos rašytinis įrodymas – ginčo susitarimas. Pažymi, kad byloje nustatyta, kad apeliantas niekada neatsisakė žemės ir visada ją laikė sava. 1992-03-10 susitarimo nuostatos reiškė tik tai, kad apeliantas ir A. A., atsakovei pavedė įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kad jos vardu visų labui ir interesais būtų atkurtos nuosavybės teisės, tačiau jokiu būdu susitarimu, ar kita forma niekada nebuvo atsisakę žemės, teisės į jį. Apelianto vertinimu, pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 470 visi paveldėtojai privalėjo būti iškviesti svarstant nuosavybės teisių atkūrimą, nes buvo pripažinti tinkamais pretendentais; viešojo administravimo subjektai nei apie priimtas išvadas, nei apie aktų priėmimą nepranešė, aktų nepateikė; teismas šių aplinkybių nevertino. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad apeliantas neįrodė buvęs apgautas, tačiau kitų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų – suklaidinimo, piktnaudžiavimo pasitikėjimu, teismas visiškai neanalizavo. Teismas privalėjo vertinti atsakovės O. A. B. tam tikrus pripažintus faktus ir jais vadovautis; nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinta garso įrašo stenograma. Dėl ieškinio senaties instituto; apelianto vertinimu, teismas padarė neteisingas išvadas, kad byloje nenustatytos svarbios priežastys, duodančios pagrindą senaties termino atnaujinimui. Akcentuoja, kad taikant ieškinio senaties terminą ir motyvuojant, kad jo praleidimas sudaro pagrindą ieškinį atmesti, teismas tuo pripažįsta, kad apeliantas turi subjektinę teisę, t. y., kad yra pretendentas nuosavybės teisėms atkurti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas neatsižvelgė, kad santykiai su atsakove buvo geri iki 2007-06-02, kuomet atsakovė, skirtingai nei buvo susitarta pasirašius 1991 m. prašymą, 1992-03-10 susitarimą, atsisakė įgyvendinti šį susitarimą, todėl laikytina, kad ieškininės senaties termino pradžios eiga tik tada prasidėjo. Teismas netinkamai vertino priežasčių svarbumą, kad atsakovės palankumas o vėliau bandymas spręsti ginčą gera valia įvairiais būdais ir nulėmė kreipimosi į teismą datą. Laiko, kad pinigų perlaidomis atsakovė faktiškai pripažįsta buvus tarpusavio susitarimą atsidalinti žemę. Taip pat teismas neįvertino, kad nuosavybės teisių dokumentų neišdavimas sutrukdė skubiai kreiptis į teismą.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo palikti galioti Druskininkų m. apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad su priimtu sprendimu sutinka, sprendimas yra teisėtas, pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. A. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų materialinio teisinio pagrįstumo, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Atsakovės teigimu, J. P. A. yra nesąžiningas, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, daugelį faktų iškraipo sau naudinga tendencija.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lazdijų rajono savivaldybė prašo Druskininkų m. apylinkės teismo 2009-06-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad teismas detaliai ištyrė visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, tinkamai vertino liudytojų parodymus, visapusiškai išnagrinėjo ieškinį. Pritaria, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas įstatymo nustatyta tvarka ir forma būtų pateikęs nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises. Teismas tinkamai taikė ieškinio senatį.

18Apeliacinis skundas atmetamas.

19Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinius santykius, nenukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl nuosavybės teisių grąžinimo bei dėl sandorių pripažinimo negaliojančias; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

20Dėl netinkamo 1991-08-26 prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą įvertinimo.

21Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašymas grąžinti savininko A. J. žemę buvo paduotas tik O. A. B. (A.) ir tik jos pasirašytas. Prašyme išvardinti visi J. A. vaikai: ieškovas J. A., jo brolis A. A., bei iki pareiškimo padavimo mirę E. A. bei V. A. (b.l. 22). Apeliantas nurodo į Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo‚ patvirtintos tvarkos 4 p. 6 d., kurioje reglamentuota, kad keli pretendentai į tą pati išlikusi nekilnojamąjį turtą prašymą gali pateikti kartu arba atskirai ir teigia, kad pagal šios normos nuostatas jis laikytinas padavusiu prašymą dėl nuosavybės teisę į žemės sklypą atkūrimo kartu su O. B. ir A. A.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios nutarimo normos aiškinimas prieštarauja asmens teisių įgyvendinimo dispozityvumo principui; asmuo, paminėtas pareiškime kaip žemės savininko įpėdinis, negali būti laikomas padavusiu prašymą dėl nuosavybės teisių į tėvui priklaususį žemės sklypą atkūrimo; pilietis turėjo išreikšti savo valią paduodamas savo prašymą, nesvarbu, atskirai ar kartu su kitais asmenimis, tačiau savo vardu ir patvirtinęs savo valios išreiškimą savo parašu. Vėlesnio 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo“, pakeitusio 1991-11-15 Vyriausybės nutarimą Nr. 470, analogiška norma (7 nutarimo punktas) konkretizavo, kad prašymą dėl nuosavybės atkūrimo pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai. Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo 1991-08-26 prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą įvertinimo atmetamas, kaip pagrįstas netinkamu teisės normos aiškinimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad apeliantas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų pateikęs nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises, tuo neįrodė savo reikalavimų materialinio teisinio pagrįstumo.

22Dėl ginčo šalių 1992-03-10 šalių susitarimo netinkamo aiškinimo.

23Pagal 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. 1 d. 2 p., mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama jo vaikams. Apeliantas argumentuoja, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas šią normą, nurodė, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu; tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti tik dviem atvejais. Pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą. Antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003 m.). Apeliantas teigia, jog niekada nebuvo atsisakęs savo teisės į nuosavybės atkūrimą, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Bylos duomenimis 1992-03-10 ieškovas, atsakovė ir jų brolis A. A. (miręs ( - )), sudarė rašytinį susitarimą, pagal kurį ieškovas ir A. A. savo žemės dalis pavedė atsakovei O. A. B. (b.l. 21). Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo įvertino šį šalių susitarimą kaip jo ir brolio A. A. atsisakymą nuo jų teisių į žemę sesers naudai. Apelianto vertinimu, žodžiai „savo žemės dalį pavedu seseriai O. B.“ reiškia tai, kad jie pavedė įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą O. B., kad jos vardu būtų atkurtos nuosavybės teisės visų pretendentų labui ir interesais; šiuo susitarimu apeliantas buvo susitaręs su atsakove, jog nuosavybės teisės bus atkurtos jos vardu, o užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir įregistravus žemės sklypą atsakovės vardu, visi pretendentai pasidalins žemę į dalis, kiek kam priklauso. Tačiau nei nuosavybės teisės atkūrimo atsakovei O. B. metu (1991-1995 m.) nei vėliau šio įstatymo, Civilinio kodekso, poįstatyminių teisės aktų normos nenumatė galimybės atsisakyti nuo savo teisės į nuosavybės teisės atkūrimą su sąlyga, kad po nuosavybės teisių grąžinimo vienam iš pretendentų, nuosavybė bus padalinta visiems pretendentams. Apelianto argumentas, jog Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo 9 str. 3 dalis numato tokią galimybę, atmetamas, nes pagrįstas netinkamu šios normos aiškinimu.

24Pirmosios instancijos teismas įvertinęs 1992-03-10 šalių ir jų brolio A. A. susitarimą kaip atsisakymą nuo savo teisių sesers naudai, pagrįstai pasirėmė ir mirusio ( - ) A. A. žmonos Z. A. ir sūnaus A. A. parodymais, apie tai, jog jų vyras ir tėvas A. A. šiuo susitarimu siekė atsisakyti nuo savo teisės į nuosavybės atkūrimą sesers naudai už tai, kad prižiūrėjo tėvus senatvėje. Apeliacinio skundo argumentai apie šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi O. B. naudai pagrįsti apelianto prielaidomis ir atmestini, kaip neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje paties ieškovo paaiškinimais nustatyta, jog jis nuo susitarimo pasirašymo momento žinojo, kad nuosavybės teisės į tėvo žemės sklypą bus atkurtos vienos atsakovės vardu; apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodė šiuo susitarimo tikslą – nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės sklypo įregistravimas atsakovės vardu su vėlesniu sklypo perleidimu kitiems pretendentams. Pažymėtina, kad prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apeliantas nepateikė, jokių veiksmų, nukreiptų į šios savo teisės įgyvendinimą iki susitarimo pasirašymo neatliko. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste šalių 1992-03-10 susitarimas gali būti vertinamas tik kaip atsisakymas nuo teisės į nuosavybės atkūrimą ir negali būti vertinamas kaip pavedimas O. B. atlikti nuosavybės atkūrimo procedūrą apelianto naudai.

25Apeliantas taip pat nurodo, jog jį, kaip pretendentą į nuosavybės teisių atkūrimą, sutinkamai su Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 8 p. Leipalingio agrarinės reformos tarnyba turėjo kviesti į nuosavybės grąžinimo bylos svarstymą, tikslu įsitikinti, ar priimami aktai atitinka pretendentų valią. Įpėdinių neiškvietimas, neišklausymas jų valios suponuoja ginčo administracinių aktų neteisėtumą. Šis apelianto argumentas išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegija su teismo motyvais sutinka –apeliantas nebuvo pateikęs prašymo dėl nuosavybės atkūrimo, o faktas, kad apeliantas kartu su kitais įpėdiniais paminėtas kaip galimas pretendentas į nuosavybės atkūrimą atsakovės pareiškime nesuponavo Lazdijų rajono savivaldybės bei Alytaus apskrities viršininko administracijos pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovui, pranešti jam apie žemės grąžinimo procesą arba informuoti apie priimtus sprendimus.

26Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų K. A. ir P. A. parodymais (apelianto marčios ir sūnaus). Jų parodymai apie tai, kad apeliantas visada važiuodavo į tėviškę, dirbdavo tėvo žemę, laikė ją nuosava neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Apelianto įsitikinimas, kad žemės dalis jam priklauso, nesukuria nuosavybės santykių, kaip ir darbas seseriai priklausančiame žemės sklype.

27Dėl ginčo šalių 1992-03-10 šalių susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

28Apeliantas (ieškovas) buvo pareiškęs reikalavimą dėl 1992-03-10 jo, atsakovės ir jų brolio A. A. rašytinio susitarimo nuginčijimo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 57 str. 1 d. pagrindu; ieškinyje jis nurodė, kad šis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas kaip sudarytas apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė jį suklaidino, pažadėdama perrašyti žemę jam; nesant apgaulės, 1992-03-10 susitarimas nebūtų pasirašytas. Pirmosios instancijos teismai teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra apgaulės įrodymų – duomenų apie tai, kad atsakovė buvo žadėjusi po nuosavybės atkūrimo žemę ar jos dalį perrašyti ieškovui. Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.); apeliantas neįrodė šio savo reikalavimo pagrindo ir jis buvo pagrįstai atmestas, kaip neįrodytas. Apeliantas nurodė, kad teismas neaptarė kitų jo nurodytų šio sandorio negaliojimo pagrindų – suklaidinimo, piktnaudžiavimo pasitikėjimu, jų neanalizavo, nevertino, tuo pažeisdamas įstatymą; dėl šio pažeidimo sprendimo negalima pripažinti teisėtu. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nereikšmingą. Suklaidinimas yra apgaulės sinonimas. Kolegija pažymi, jog reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu faktiniu pagrindu apeliantas nurodė konkrečius atsakovės veiksmus – pažadą po nuosavybės teisių atkūrimo perrašyti dalį žemės jam; kitokių veiksmų apeliantas nenurodė ir nekonkretizavo, kokius veiksmus ar faktus jis vertina kaip piktnaudžiavimą jo pasitikėjimu. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino tiek ieškovo pateiktus faktus, tiek jo nurodytą įstatyminį pagrindą ir pagrįstai atmetė šį reikalavimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų – ieškovo ir atsakovės pokalbio garso įrašo stenogramos ir ieškovo su bei atsakovės tarpusavio santykių, įvertinimu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pokalbio garso įrašo stenograma įrodo atsakovės pozicijos nuoseklumą – ji siūlė ieškovui laisvai naudotis žeme panaudos pagrindu, bet nepritarė žemės padalinimui. Piniginės kompensacijos mokėjimas nepatvirtina susitarimo dėl žemės padalinimo natūra buvimo, kaip ir vykimas pas notarę dėl žemės perrašymo. Pagal bylos medžiagą apeliantas (ieškovas) pradėjo aktyviai reikalauti atidalinti jam žemės dalį nuo 2007 m.; apeliantas ir atsakovė yra artimi giminaičiai, garbaus amžiaus, abu deklaruoja norintys išsaugoti šeimyninius santykius; esant tokiai situacijai tai, kad atsakovė iš dalies nusileido ieškovo reikalavimams, sumokėjo jam dalį kompensacijos, vyko su juo pas notarą, negali būti vertinama, kaip susitarimo perleisti dalį žemės ieškovui pripažinimas.

29Dėl ieškinio senaties.

30Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, atmesdamas ieškinį dėl ieškinio senaties termino taikymo, neprivalėjo aptarti ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo; nagrinėjamoje byloje teismas tai padarė. Teisėjų kolegija nelaiko tai procesiniu pažeidimu, turėjusiu įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir negali sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas, atmetęs ieškinį dėl senaties, tuo jau pripažino, jog ieškovo subjektinė teisė yra pažeista. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas (ieškovas) neįrodė savo reikalavimų materialinio teisinio pagrįstumo yra vienareikšmiška.

31Taikant ieškininės senaties terminą svarbu nustatyti, kokie terminai taikytini bei kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Teismas pagrįstai nustatė, kad reikalavimui dėl šalių 1992-03-10 susitarimo nuginčijimo taikytinas susitarimo sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK 84 str. numatytas bendras trijų metų ieškinio senaties terminas, o reikalavimams dėl individualių administracinių aktų, kuriais atsakovei atkurta nuosavybė, nuginčijimo – trisdešimties dienų terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Sužinojimas apie savo teisės pažeidimą – fakto klausimas, jį turi įrodyti ieškovas, atsikirsdamas atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieškovas) neįrodė savo teiginio, kad iki 2007 m. mėnesio nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantui nuo 1992 m. susitarimo pasirašymo buvo žinoma apie tai, kad nuosavybės teisė į tėvo žemės sklypą bus atkurta tik vienos atsakovės vardu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškinys buvo pareikštas 2008 m. praleidus ieškinio senaties terminą apie 14 metų.

32Teismas taip pat pagrįstai nurodė ir į apelianto (ieškovo) pasyvumą nagrinėjamoje byloje; termino praleidimas 14 metų negali būti protingai paaiškintas ieškovo nurodytomis termino praleidimo priežastimis – gerais santykiais su atsakove ir jos vaikais, nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų sesers vardu neturėjimu. Pažymėtina, kad Druskininkų žemėtvarkos skyriaus bylos Nr. 12-367 duomenimis iki 2008 m. apeliantas dėl tokių dokumentų išreikalavimo ir nesikreipė. Apelianto nurodytos senaties termino praleidimo aplinkybės nesudaro pagrindo ir ieškinio senaties termino atnaujinimui.

33Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį (CPK 263, 329-330 str.).

34Iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str.).

35Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

Nutarė

36Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Priteisti iš J. P. A. 14,20 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. A. apeliacinį... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą 1992-03-10... 5. Nurodė kad 1991-08-26 atsakovė O. A. B., ieškovo sesuo, pateikė prašymą... 6. Atsakovė O. A. B. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti... 7. Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašė ieškinį... 8. Atsakovas Lazdijų rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko; pritarė atsakovo... 9. Tretysis asmuo Z. A. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad... 10. Druskininkų m. apylinkės teismas 2009-06-05 sprendimu ieškinį atmetė;... 11. Teismas nustatė, kad 1991-08-26 atsakovė O. A. B. pateikė prašymą Lazdijų... 12. Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką atmetant ieškinį... 13. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Druskininkų m. apylinkės... 14. Apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. A. B. prašo pirmosios... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lazdijų rajono savivaldybė... 18. Apeliacinis skundas atmetamas.... 19. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 20. Dėl netinkamo 1991-08-26 prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemės... 21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašymas grąžinti savininko A. J.... 22. Dėl ginčo šalių 1992-03-10 šalių susitarimo netinkamo aiškinimo.... 23. Pagal 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 24. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs 1992-03-10 šalių ir jų brolio A.... 25. Apeliantas taip pat nurodo, jog jį, kaip pretendentą į nuosavybės teisių... 26. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 27. Dėl ginčo šalių 1992-03-10 šalių susitarimo pripažinimo negaliojančiu.... 28. Apeliantas (ieškovas) buvo pareiškęs reikalavimą dėl 1992-03-10 jo,... 29. Dėl ieškinio senaties.... 30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, atmesdamas... 31. Taikant ieškininės senaties terminą svarbu nustatyti, kokie terminai... 32. Teismas taip pat pagrįstai nurodė ir į apelianto (ieškovo) pasyvumą... 33. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o... 34. Iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos... 35. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str.,... 36. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti... 37. Priteisti iš J. P. A. 14,20 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos...