Byla 2A-154-658/2013
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Nerijaus Meilučio (pranešėjas), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB Ūkio banko apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9722-528/2012 pagal ieškovės BUAB „Adreka“ ieškinį atsakovui AB Ūkio bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškiniu (b.l. 3-6) ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 15 d. laidavimo sutartį Nr. 07/03-311-1, kuria ieškovė užtikrino 2012 m. sausio 18 d. iš juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „S&R Building“ su atsakovu 2007 m. liepos 5 d. sudaryta Kredito sutartimi Nr. 07/03-311 prisiimtų finansinių įsipareigojimų įvykdymą. Kadangi pagrindinė skolininkė neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų, reikalavimai laidavimo sutarties pagrindu reiškiami ieškovės bankroto byloje. Ieškovė neprivalėjo sudaryti laidavimo sutarties, šios sutarties sudarymas buvo naudingas tik atsakovui, tuo tarpu ieškovei, kuri turėjo skolinių įsipareigojimų, sutarties sudarymo metu buvo nemoki, veikė nuostolingai, nesukūrė jokių teisių, tik papildomas pareigas, tokiu būdu dar labiau sumažinant ieškovės mokumą, galimybes bankroto procese atsiskaityti su kreditoriais. Akcentuotina ir tai, jog ginčijamos sutarties sudarymo dieną jau buvo inicijuotas pagrindinės skolininkės bankroto procesas. Kadangi pagrindinė skolininkė ir ieškovė buvo tarpusavyje susijusios įmonės, ginčijamą sandorį sudariusiam ieškovės vadovui negalėjo būti nežinoma pagrindinės skolininkės turtinė padėtis. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, jog atsakovui negalėjo būti nežinoma apie pagrindinės skolininkės ir ieškovės nemokumą, ginčijama sutartimi ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui informaciją apie savo finansinę padėtį. Nurodytas aplinkybes ieškovė įvertino kaip atitinkančias CK 6.66 straipsnyje įtvirtintą ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b.l. 112-117) ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia 2009 m. gegužės 15 d. laidavimo sutartį Nr. 07/03-311-1, priteisė iš atsakovo ieškovei 2.000 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, priteisė iš atsakovo valstybei 143 Lt žyminio mokesčio ir 14,72 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nurodė, jog ginčijama sutartimi ieškovė neatlygintinai perėmė kitos įmonės, kuriai inicijuotas bankroto procesas, prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, taip pažeisdama savo kreditorių interesus. Bendri pagrindinės skolininkės ir ieškovės akcininkai ir (ar) verslo interesai negali būti vertinami kaip objektyvus pagrindas tokio pobūdžio prievolei prisiimti, kaip ieškovės prievolė tokį sandorį sudaryti. Atsižvelgdamas į tai, jog sandoris buvo neatlygintinis, teismas nurodė, jog pakanka konstatuoti ieškovės vadovo nesąžiningumą ir nustatė, jog ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, ieškovės vadovui dėl artimų ryšių negalėjo būti nežinoma bloga pagrindinės skolininkės finansinė padėtis, todėl sandorio sudarymas tiek prieštaravo ieškovės kreditorių interesams, tiek ir buvo nesuderinamas su ieškovės jau prisiimtais įsipareigojimais, pelno siekiančios įmonės tikslais. Teismas akcentavo ir tai, jog atsakovą su ieškove ir pagrindine skolininke siejo sutartiniai santykiai, todėl jam negalėjo būti nežinoma apie šių dviejų juridinių asmenų blogą finansinę padėtį, atsakovo elgesys reikalaujant, kad ieškovė sudarytų ginčijamą sandorį, negali būti vertinamas kaip sąžiningas. Nors bendra ieškovės kreditorių reikalavimų suma viršija 9 mln. Lt, o ginčijamos sutarties pagrindu reiškiamas reikalavimas lygus 72.653,11 Lt, net ir šiuo dydžiu sumažėjusi bendra įsiskolinimų suma padidina kitų kreditorių galimybes gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Kadangi ieškovės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2011 m. birželio 14 d., pareikšdamas ieškinį 2012 m. gegužės 11 d. administratorius senaties termino nepraleido.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliaciniu skundu (b.l. 121-123) atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti. Savo poziciją apeliantas grindžia šiais argumentais:

91. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ginčo sandorį pripažino neatlygintiniu. Šalis sieję sutartiniai santykiai neapsiribojo ginčo sutarties sudarymu, buvo sudaryta visa eilė susitarimų, kuriais apeliantas atleido ieškovę nuo pareigos mokėti delspinigius, suteikė ieškovei naujus kreditus bei lengvatas, dėl ko padidėjo ieškovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Mainais už tai buvo pareikalauta sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį.

102. Teismas nepasisakė dėl to, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu jau egzistavo kreditorių, kurių teises gina bankroto administratorius, kreditoriniai reikalavimai.

112. Kadangi naujų kreditų gavimas buvo siejamas su ginčijamos sutarties sudarymu, ieškovės vadovo, kaip rūpestingo asmens, elgesys sąlygojo būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį.

123. Ieškovės sąžiningumą sudarant sandorį sąlygojo siekis pagerinti savo finansinę padėtį, tuo tarpu apeliantas, išanalizavęs ieškovės verslo galimybes, nusprendė suteikti ieškovei kreditą, kaip šio kredito užtikrinimo priemonę pasirinkdamas ginčijamą laidavimo sutartį. Ieškovės nemokia nelaikė ir UAB „Investicijų ir verslo garantas“, pritarusi apelianto sprendimui keisti kredito sutarties sąlygas.

134. Dalies actio Pauliana sąlygų nebuvimas lemia ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 126-128) ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad ieškovė iš ginčijamos sutarties negavo jokios ekonominės naudos, nes lygiagrečiai sudarytais susitarimais dėl kredito suteikimo tebuvo refinansuojamos ieškovės ir su ieškove susijusių juridinių asmenų skolos, realių piniginių lėšų šių susitarimų pagrindu ieškovė negavo, nurašytais įvardijamus reikalavimus mokėti delspinigius apeliantas vėliau pareiškė ieškovės bankroto byloje, laidavimo sutartyje nėra nurodyta, jog už šios sutarties sudarymą, t.y. kito juridinio asmens įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą, ieškovei bus mokamas atlygis. Ginčijama sutartimi ieškovei neatlygintinai perkeltos su ja susijusio bankrutuojančio juridinio asmens skolos. Kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog ginčijamą sandorį ieškovė privalėjo sudaryti. Kadangi laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, actio Pauliana institutui taikyti nebuvo būtina konstatuoti apelianto nesąžiningumą. Iš kitos pusės, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nesąžiningų buvusio ieškovės vadovo ir apelianto susitarimų pagrindu ieškovei beveik visiškai įvykdžius savo prisiimtus įsipareigojimus apeliantui, nebuvo panaikintas šių prievolių įvykdymo užtikrinimui taikytas nekilnojamojo turto įkeitimas, ieškovė, pažeisdama savo kreditorių interesus, perėmė su ja susijusių asmenų skolas, laidavo už kitų įmonių įsipareigojimų įvykdymą.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana institutu, atsižvelgiant į skolininko pareigą disponuojant turtu nesudarinėti kreditorių interesams prieštaraujančių sandorių, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, įtvirtinama asmens sudaromų sandorių kontrolės galimybė. Kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant šių CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui: pirma, kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antra, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; trečia, nesuėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; ketvirta, sandorio sudarymo metu neegzistavo skolininko pareiga tokį sandorį sudaryti; penkta, sudarydamas sandorį skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; šešta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; septinta, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Ginčijamu sprendimu buvo konstatuotas visų nurodytų sąlygų egzistavimas. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kaip matyti iš apelianto pateikto apeliacinio skundo turinio, skunde keliamos abejonės dėl dabartinių ieškovės kreditorių reikalavimų egzistavimo sudarant ginčo sandorį, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo sutarties neatlygintinumo, o kartu ir sandorio neatitikimo kreditorių interesams bei būtinybės konstatuoti atsakovo nesąžiningumą sudarant sandorį, dėl ieškovės pareigos sudaryti ginčo sandorį nebuvimo, taip pat ieškovės nesąžiningumo, todėl būtent šių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų vertinimas ir sudaro apeliacinio proceso ribas. Kitų sąlygų egzistavimas ir teismo išvados dėl jų įtakos sandorio pripažinimo negaliojančiu apeliaciniu skundu neginčijamos, todėl atsžvelgdama į tai ir neperžengdama apeliacinio skundo ribų teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

18Dėl ieškovės kreditorių statuso

19Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar dabartiniai ieškovės kreditoriai, kurių interesus reikšdamas ieškinį gina administratorius, buvo kreditoriais ginčijamo sandorio sudarymo metu, t.y. ar tikrai jų teisės buvo pažeistos sudarant ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu apelianto atstovai šio argumento tiesiogiai nebuvo įvardiję, todėl pirmosios instancijos teismas kreditorių reikalavimų egzistavimo faktą vertino neindividualizuodamas atskirų kreditorių, bet analizuodamas bendrą padėtį, susijusią su ieškovės mokumu ginčo sandorio sudarymo metu ir konstatavo, jog jau tuo metu ieškovė turėjo rimtų mokumo problemų, egzistavo didelės pradelstų finansinių įsipareigojimų sumos. Siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl ieškovės kreditorių teisinio statuso atitikimo actio Pauliana instituto sąlygoms, teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka įvertino teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, taip pat Kauno apygardos teismo nagrinėjamos ieškovės bankroto bylos Nr. B2-368-480/2013 medžiagą ir nustatė, jog į 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi (ieškovės bankroto byla Nr. B2-368-480/2013, b.l. 138-141, t. 7) patvirtintą ieškovės kreditorių sąrašą buvo įtraukta visa eilė kreditorių, pareiga su kuriais atsiskaityti, kaip matyti iš ieškovės teismui pateikto kreditorių sąrašo (b.l. 114-117, t. 1), ieškovei atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (pvz., AB „Panevėžio butų ūkis“- 2008 m. lapkričio 28 d., AB „Panevėžio statybos trestas“- 2009 m. balandžio 20 d., UAB „Jotvainis“- 2007 m. spalio 30 d., UAB „Panevėžio fonas“- 2008 m. gegužės 30 d., UAB „Senojo miesto architektai“- 2009 m. balandžio 7 d., UAB „Šiaulių Rymonta“- 2007 m. spalio 30 d., VšĮ „Žaliasis taškas“- 2008 m. gegužės 29 d., V. I. įmonė „Kristina“- 2007 m. sausio 22 d., Panevėžio miesto savivaldybės administracija- 2008 m. spalio 27 d., ir pan.). Dalis reikalavimų buvo susiję su teismų priimtais procesiniais sprendimais ieškovės atžvilgiu (pvz., kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 2009 m. sausio 19 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-1253-589/2009 kreditorei UAB „Šiaulių Rymonta“ išduotas teismo įsakymas nėra grąžintas teismui kaip įvykdytas). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovės kreditoriai, kurių interesams atstovauja administratorius, atitinka įstatymo jiems keliamus reikalavimus. Tuo tarpu faktas, jog pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nagrinėdamas bylą išsamiai neišanalizavo, negali tapti pagrindu priimtam sprendimui pripažinti neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, nes šis trūkumas ištaisomas apeliacinės instancijos teisme.

20Dėl ginčo sandorio atlygintinumo

21Kreditorių interesų pažeidimo laipsniui įvertinti, taip pat trečiojo asmens nesąžiningumui, kaip privalomai actio Pauliana instituto taikymo sąlygai, konstatuoti reikšmingu laikytinas atsakymas į klausimą, ar ginčijamas sandoris buvo atlygintinis. CK 6.76 straipsnio 1 dalis numato tiek atlygintinio, tiek neatlygintinio laidavimo galimybę. Kaip matyti iš ginčijamos sutarties turinio (b.l. 7-8), sutartyje nenumatyta, jog už laidavimo prievolės prisiėmimą ieškovė gautų kokį nors atlygį. Apeliantas sutarties atlygintinumą sieja su aplinkybe, jog tuo pačiu metu buvo sudaromi ir kreditavimo sandoriai, kurių metu apeliantas ieškovei suteikė papildomas kredito sumas, sutiko atleisti ieškovę nuo dalies delspinigių mokėjimo, kas turi būti vertinama kaip atlyginimas už ieškovės sutikimą sudaryti ginčijamą sandorį. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, dar iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovę su apeliantu siejo dvi kredito sutartys- 2004 m. gegužės 26 d. kredito sutartis Nr. 04/03-101 (b.l. 63-76) ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. kredito sutartis Nr. 07/03-441 (b.l. 47-60). Pirmoji sutartis buvo keičiama du kartus- 2009 m. gegužės 29 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d. (b.l. 77-80). Nors pakeitimo dokumentuose ir nurodoma, jog ieškovei yra suteikiama papildoma kredito suma, ji buvo suteikiama kitoms skoloms refinansuoti. Nors apeliantas ir teigia, jog viena iš šių pakeitimų įforminimo sąlygų buvo ginčijamos laidavimo sutarties sudarymas, pagal pakeitimų pasirašymo laiką su ginčijamos sutarties pasirašymu gali būti siejamas tik 2009 m. gegužės 29 d. dokumentas dėl 2004 m. gegužės 26 d. kredito sutarties Nr. 04/03-101 sąlygų pakeitimo. Tačiau šiame dokumente nėra tiesiogiai nurodomas ryšys su ginčijamu sandoriu, priešingai, įvardijami kiti prievolių pagal jį įvykdymo užtikrinimo būdai- trečiųjų asmenų laidavimas, taip pat turto įkeitimas. Akcentuotina ir tai, jog aptariamu pakeitimu buvo refinansuojamos ne ieškovės, bet trečiųjų asmenų skolos apeliantui, t.y. ieškovė, kuri tuo metu pagal 2004 m. gegužės 26 d. kredito sutartį Nr. 04/03-101 buvo skolinga apeliantui vos 40.000 Lt, iš esmės perėmė pareigą grąžinti apeliantui kitų trijų juridinių asmenų skolas, kurių bendra suma 1.587.000 Lt. Jokių piniginių lėšų pagal šį sandorį ieškovė tiesiogiai negavo. Ieškovės administratoriaus ieškinys dėl šio sandorio teisėtumo, jo atitikimo ieškovės ir jos kreditorių interesams, nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1119-254/2013. Dėl nurodytų aplinkybių apelianto teiginys, jog aptariamo sandorio sudarymas buvo atlygis ieškovei už ginčijamos sutarties pasirašymą, atmestinas kaip nepagrįstas. Nors šalis siejusi 2007 m. rugpjūčio 31 d. kredito sutartis Nr. 07/03-441 buvo keičiama tris kartus, pagal pakeitimų datas su ginčijamos sutarties sudarymu gali būti siejamas tik 2009 m. birželio 8 d. pakeitimas (b.l. 61), kuriuo tebuvo pakeistas kredito gražinimo grafikas. Už tokį pakeitimą ieškovė sumokėjo komisinį mokestį, niekur pakeitime nėra nurodoma, jog jo sudarymo prielaida tapo ginčo sutarties pasirašymas. Sąlyga dėl ieškovės atleidimo nuo delspinigių mokėjimo tuo atveju, jeigu bus tinkamai įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai, į iš karto po ginčo sutarties pasirašymo sudarytus kredito sutarčių pakeitimus nebuvo įtraukta, ji atsirado tik po maždaug pusės metų pasirašytuose sutarčių pakeitimuose (atitinkamai 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašytame 2004 m. gegužės 26 d. kredito sutarties Nr. 04/03-101 pakeitime (b.l. 79-80) ir 2010 m. sausio 29 d. pasirašytame 2007 m. rugpjūčio 31 d. kredito sutarties Nr. 07/03-441 pakeitime (b.l. 62)). Tiek laiko tarpas tarp aptariamų sandorių, tiek ir aplinkybė, jog šalys turėjo galimybę atitinkamą sąlygą įrašyti į ankstesnius kredito sutarčių pakeitimus, bet to nepadarė, parodo, jog apeliantas nepagrįstai sąlygą dėl galimo atleidimo nuo dalies delspinigių pagal kredito sutartis mokėjimo bando pateikti kaip ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo pasekmę. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo sandoris buvo neatlygintinis, t.y. teigti, jog jį sudarydama ieškovė gavo kokios nors naudos, nėra jokio pagrindo.

22Dėl ieškovės pareigos sudaryti ginčijamą sandorį

23Ieškovės pareigą sudaryti ginčijamą sandorį apeliantas skunde nepagrįstai sieja su tuo, jog šio sandorio sudarymas buvo įvardintas kaip sąlyga aukščiau aptartiems kredito sutarčių pakeitimams, kurie buvo būtini ieškovei, sudaryti. Sandorio sudarymo privalomumas CK 6.66 straipsnio prasme yra siejamas su egzistuojančia įstatymine ar sutartine prievole sudaryti sandorį, kuri gali būti įgyvendinama priverstine tvarka ar kurios nevykdymas gali tapti pagrindu civilinei atsakomybei taikyti. Nagrinėjamu atveju tokios prievolės ieškovė neturėjo. Apelianto nurodoma sąlyga, jeigu ji iš tikrųjų egzistavo, galėjo turėti teisėtos (kaip tarpusavio sutartinių santykių derinimas) ar neteisėtos (kaip ekonominio spaudimo forma) įtakos buvusio ieškovės vadovo apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį, tačiau atsisakymas sudaryti ginčijamą sandorį, pats savaime nebūtų sukūręs ieškovei jokių teisinių pasekmių.

24Dėl sandorį sudariusio buvusio ieškovės vadovo nesąžiningumo

25Ieškovės vadovo sąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį apeliantas sieja su būdų finansinei padėčiai pagerinti paieška. Toks argumentas prieštarauja šioms nagrinėjamoje byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms: pirma, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis nebuvo gera, ji turėjo problemų atsiskaitydama su kreditoriais, todėl buvo akivaizdu, jog nepagrįstas papildomų įsipareigojimų prisiėmimas laikytinas esamų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu; antra, ginčijamu sandoriu ieškovė neatlygintinai prisiėmė papildomą prievolę laiduoti už trečiojo asmens skolinius įsipareigojimus; trečia, sutarties sudarymo metu pagrindiniam skolininkui jau buvo iškelta bankroto byla (b.l. 9), įsipareigojimai, už kurių įvykdymą buvo laiduojama, jau buvo nevykdomi, todėl ginčijama sutartimi prisiimtos prievolės atsiradimo sąlyga jau egzistavo, pagrindinio skolininko prievolių faktinis perėmimas negalėjo būti pateisinamas jokia verslo logika; ketvirta, lygiagrečiai sudaryti kredito sutarčių pakeitimai, kaip minėta, iš vienos pusės, nelaikytini susijusiais su ginčijamu sandoriu, iš kitos pusės, jo sudarymo nepateisina dėl tarpusavio ryšio nebuvimo ir abejotinos tų sandorių naudos ieškovei. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovės vadovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, negalėjo nesuvokti, jog jis yra žalingas tiek pačiai ieškovei, tiek ir jos kreditoriams, t.y. buvo akivaizdžiai nesąžiningas.

26Dėl apelianto nesąžiningumo

27Nors, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, neatlygintinio sandorio sudarymo atveju trečiojo asmens nesąžiningumas nelaikytinas sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlyga, t.y. net ir nenustačius atitinkamos aplinkybės egzistuoja pagrindas ieškiniui patenkinti, ką, beje, ginčijamame sprendime ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdama į tai, jog tame pačiame sprendime teismas pripažino ir apeliantą buvus nesąžiningu, o apeliaciniame skunde yra pateikti argumentai dėl atitinkamų sprendimo motyvų nepagrįstumo, teisėjų kolegija dėl jų taip pat pasisako.

28Trečiojo asmens sąžiningumas vertinamas pagal tai, ar jis objektyviai žinojo arba subjektyviai turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių interesus. Apeliantas nurodo vertinęs ieškovės mokumą, gavęs UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pritarimą kredito limitui padidinti, akcentuoja, jog nebūtų logiška priimti sprendimą dėl kredito sutarčių pakeitimo žinant, jog ieškovės verslas neperspektyvus. Iš vienos pusės, kaip minėta, apeliantas be pagrindo sieja savo elgesį sudarant laidavimo sutartį su kredito sutarčių pakeitimo motyvais, kadangi tiesioginis ryšys tarp šių civilinių teisinių santykių nebuvo įrodytas. Iš kitos pusės, apelianto argumentas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis apelianto sąžiningumą dėl kelių priežasčių: pirma, vien faktas, jog apeliantas sudarė su ieškove vienokį ar kitokį civilinį sandorį nepaneigia to, jog sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo rimtų mokumo problemų, tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant ir įsipareigojimus apeliantui, už kurių savalaikį nevykdymą apeliantas skaičiavo ieškovei delspinigius; antra, sudarydamas sutartį dėl nemokios bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, finansinių įsipareigojimų perkėlimo ieškovei, apeliantas niekuo nerizikavo, t.y. neturėjo jokio suinteresuotumo, net ir žinodamas apie blogą ieškovės turtinę padėtį, atsisakyti sudaryti laidavimo sutartį, kuri gali padėti apsisaugoti nuo akivaizdaus ir neišvengiamo reikalavimo teisės praradimo; trečia, apelianto teiginys, jog suteikė ieškovei papildomą kreditą, negali būti vertinamas kaip atspindintis realią padėtį ir patvirtinantis papildomą apelianto prisiimtą riziką, kadangi, kaip jau minėta šioje nutartyje, visos lėšos buvo skirtos senoms trečiųjų asmenų skoloms, taip pat pradelstiems ieškovės sutartiniams įsipareigojimams refinansuoti, t.y. sudarydamas šiuos sandorius apeliantas taip pat niekuo nerizikavo, jų pagrindu nesumokėjo ieškovei jokių pinigų, tik sukūrė papildomą sutartinį pagrindą reikalauti iš ieškovės papildomų finansinių prievolių vykdymo. Net ir pripažinus, jog ieškovė turėjo teorinę galimybę išvengti nemokumo ir bankroto, ko sudarydamas sandorį formaliai galėjo tikėtis apeliantas, pati apelianto išdėstyta pozicija teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, jog ginčijamos sutarties pasirašymą apeliantas įvardijo kaip sąlygą vėlesniems kredito sutarčių pakeitimams sudaryti, parodo akivaizdų apelianto savanaudiškumą inicijuojant ieškovės veiklos tikslams ir jos kreditorių interesams prieštaraujančio laidavimo sandorio, kuris padėtų apsaugoti apeliantą nuo su ieškove tiesiogiai nesusijusių finansinių praradimų, sudarymą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti ir apeliacinio skundo argumentą dėl to, jog teismas nepagrįstai konstatavo apeliantą buvus nesąžiningą.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Visus apeliacinio skundo argumentus atmetus ir konstatavus, jog remiantis jais naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo, darytina išvada, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patirtos bylinėjimosi išlaidos turi tekti apeliantui. Ieškovė pateikė į bylą dokumentus, iš kurių matyti, jog ji patyrė 1.000 Lt atstovavimo išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (b.l. 129-130). Pripažinus šias išlaidas pagrįstomis, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš apelianto (CPK 98 str. 1, 3 d.).

31Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32apeliacinį skundą atmesti.

33Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti ieškovei BUAB „Adreka“, juridinio asmens kodas 148100869, iš atsakovo AB Ūkio banko, juridinio asmens kodas 112020136, 1.000 Lt ieškovės patirtoms atstovavimo išlaidoms, susijusioms su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginti.

35Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškiniu (b.l. 3-6) ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2009 m.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b.l. 112-117)... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliaciniu skundu (b.l. 121-123) atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės... 9. 1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ginčo sandorį pripažino... 10. 2. Teismas nepasisakė dėl to, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu jau... 11. 2. Kadangi naujų kreditų gavimas buvo siejamas su ginčijamos sutarties... 12. 3. Ieškovės sąžiningumą sudarant sandorį sąlygojo siekis pagerinti savo... 13. 4. Dalies actio Pauliana sąlygų nebuvimas lemia ginčijamo teismo sprendimo... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 126-128) ieškovė prašo pirmosios... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 17. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana institutu, atsižvelgiant į... 18. Dėl ieškovės kreditorių statuso... 19. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma aplinkybė, jog pirmosios... 20. Dėl ginčo sandorio atlygintinumo... 21. Kreditorių interesų pažeidimo laipsniui įvertinti, taip pat trečiojo... 22. Dėl ieškovės pareigos sudaryti ginčijamą sandorį... 23. Ieškovės pareigą sudaryti ginčijamą sandorį apeliantas skunde... 24. Dėl sandorį sudariusio buvusio ieškovės vadovo nesąžiningumo... 25. Ieškovės vadovo sąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį apeliantas sieja... 26. Dėl apelianto nesąžiningumo... 27. Nors, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, neatlygintinio sandorio... 28. Trečiojo asmens sąžiningumas vertinamas pagal tai, ar jis objektyviai... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Visus apeliacinio skundo argumentus atmetus ir konstatavus, jog remiantis jais... 31. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. apeliacinį skundą atmesti.... 33. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti... 34. Priteisti ieškovei BUAB „Adreka“, juridinio asmens kodas 148100869, iš... 35. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....