Byla 2A-1126-324/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant ieškovui J.T., ieškovų atstovui advokatui Arūnui Bertuliui, atsakovei B.K., atsakovų atstovėms N.S., J.Č.S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų M. I. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-327/2009 pagal M. I. ir J. T. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, Alytaus apskrities viršininko administracijai, B. K., tretiesiems asmenims R.A.Ž., Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarei Rasytei Gudienei, Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui dėl aktų ir įrašų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovai prašė panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 dėl nuosavybės teisių J. P. į 5,62 ha žemės sklypą, esantį Pazapsių kaime, Lazdijų rajone, atstatymo dalį dėl 0,2637 ha; Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 177-V „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ punkto Nr. 32, kuriuo J. P. buvo grąžintas natūra privačiai nuosavybei 5,62 ha žemės sklypas, esantis Pazapsių kaime, Lazdijų rajone, dalį dėl 0,2637 ha; Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. Gudienės 1999 m. liepos 8 d. B. K. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3621, dėl 0,2637 ha dalies paveldėto 5,62 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 5918-0004-0004), Pazapsių kaime, Lazdijų rajone; Nekilnojamojo turto registre 5,62 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 5918-0004-0004), esančio Kučiūnų k.v., Pazapsių kaime, įregistruoto atsakovės B. K. vardu, teisinės registracijos dalį dėl 0,2637 ha; įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal 1933 m. ir 1935 m. archyvinius planus, atitinkamai suformuojant M. I. ir J. T. žemės sklypą toje pačioje vietoje ir tokiomis pačiomis ribomis, kokiomis jį valdė buvęs savininkas P. T.. Reikalavimą grindė tuo, kad ieškovų senelis P.T. Pazapsių kaime iki nacionalizacijos valdė du žemės sklypus: Nr. 21 – 5,61 ha ir Nr. 85 – 1,19 ha. Sklypų ribos nurodytos Pazapsių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. sausio 25 d. plane. Ieškovų motina I. T. 1991 m. spalio 29 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. T. turėtą žemę natūra. Prašyme nurodė, kad pageidauja atidėti žemės grąžinimą 5 metams, tačiau 1992 m. balandžio 1 d. pakeitė nuomonę ir nurodė, kad nori ūkininkauti. 1999 m. balandžio 30 d. I. T. jai priklausančios žemės dalies atsisakė ieškovų naudai. Ieškovai iš Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 10 d. gavo atsakymą, kad Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu J. P. atkurtos teisės į 5,62 ha žemės sklypą. Ginčijami ministerijos sprendimas ir rajono valdybos potvarkis yra neteisėti, nes J. P. ir R. A. Ž. natūra grąžinti žemės sklypai – 5,62 ha ir 5,61 ha – yra didesnio ploto, negu priklausė J. B. ir A. B. įpėdiniams. 1996 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atkuriant nuosavybę J. P. ir R. A. Ž. į miško sklypus, jie neteisėtai buvo sumažinti išskiriant iš buvusių savininkų valdytų miško sklypų 0,38 ha žemės ūkio naudmenų plotą ir šiuo plotu padidinant žemės ūkio paskirties sklypą (Nr. 29). J. P. atstatyto žemės sklypo vakarinė riba eina ne senomis sklypo ribomis ir 0,2637 ha užima ieškovų pretenduojamą žemės sklypą. Kadangi J. P. 0,3 ha žemės sklypo po pastatais (sodybinio sklypo) nuosavybė buvo įregistruota 1999 m. gegužės 20 d., žymiai anksčiau priimtais ginčijamais aktais šis žemės kiekis jai paskirtas neteisėtai. Aktų priėmimo metu nebuvo pažymėtos tariamai J. P. priklausiusių pastatų, individualių gyvenamųjų namų užimtas žemės sklypas ir 0,2637 ha žemės sklypas nepagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei. J. P. atkurto sklypo ribos nebuvo kartografuotos. Apie atsakovei B. K. išduotą 1999 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir sklypo registravimą nekilnojamojo turto registre ieškovai sužinojo tik 2006 m. kovo 17 d., gavę informaciją iš Registrų centro, todėl nepraleido termino savo teisėms ginti.

4Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad ieškovų motinos I. T. 1991 m. spalio 17 d. prašymas patvirtina kreipimosi dėl nuosavybės teisės į P. T. priklausiusią žemę atkūrimo ir prašymo žemės skyrimą atidėti 5 metams faktą. Vien tik abejotinas įrašas I. T. prašyme apie nuomonės dėl žemės grąžinimo laiko ir būdo neginčijamai nepatvirtina, kad savo valią I. T. pakeitė iki ginčijamų nuosavybės atkūrimo aktų priėmimo dienos. Konstatavo, jog I. T., pateikusi prašymą atidėti žemės grąžinimą, nebegalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus sugrąžinta visa P. T. turėtoji žemė buvusiose ribose. Nors ir nebuvo sudarytas tikslus atsakovės motinai J. P. grąžinamos žemės sklypo planas, pažeidimai, kuriuos galima įžvelgti atliekant sklypo matavimus ir dokumentų paruošimą nuosavybės grąžinimui, nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant apie ginčijamų žemės nuosavybės atkūrimo aktų teisėtumą. J. P. suformuotas žemės sklypas apėmė ir jos naudotą apie 1960 m. įgytą namų valdą, kurios didelė dalis pateko į ginčijamą žemės sklypo dalį. Nors nuosavybės teisė J. P. atkurta ir ne buvusių savininkų valdytų žemės sklypų ribomis, tačiau suformuotas sklypas atitiko žemėnaudos keliamiems reikalavimams. Pripažinęs, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamus Žemės ūkio ministerijos ir Lazdijų rajono valdybos aktus, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtu bei panaikinti ir paveldėjimo teisės liudijimą bei nekilnojamojo turto registraciją. Nurodė, kad sudaryti žemėtvarkos projektą ir jį patvirtinti bei suformuoti ieškovams žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti yra įgaliota Alytaus apskrities viršininko administracija, kuri nėra atsisakiusi vykdyti šią pareigą, kai bus išspręstas ginčas byloje. Atsakovų prašymu teismas taikė ieškinio senatį. Konstatavo, jog ieškovai laiku nesužinojo apie ginčijamus aktus dėl savo nerūpestingumo ir neapdairumo. Senaties terminą dėl ginčijimų nuosavybės atkūrimo aktų skaičiavo nuo 1993 metų, kai buvusioji pretendentė į P. T. turėtą žemę I. T. ir ieškovas J. T. sužinojo apie pažeistą teisę. Ieškinio senaties terminą nustatė pagal jo pradžios metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

5Apeliaciniu skundu ieškovai nurodo, jog sprendimas, išskyrus jo dalį dėl prašymo įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal 1933 m. ir 1935 m. archyvinius planus, neteisėtas ir nepagrįstas.

6Neteisingai vertintos faktinės bylos aplinkybės bei taikytos įrodinėjimo taisyklės.

7Nepagrįsta išvada, kad įrašas I. T. prašyme nepatvirtina aplinkybės apie jos valios pakeitimą 1992 m. balandžio 1 d. dėl ankstesnio savo prašymo atidėti žemės grąžinimą penkeriems metams. Apie I. T. valios pakeitimą paaiškinimuose nurodė ieškovai, taip pat atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos, pildžiusios ir tvarkiusios I. T. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kuriame buvo ir 1991 m. spalio 29 d. prašymas, atstovas J. Vabuolas. Atsakovai šios aplinkybės taip pat neginčijo.

8Neigiant I. T. valios pakeitimą, neteisingai teigta, jog šią aplinkybę įrodo tai, kad ji nepateikė agrarinės reformos tarnybai prašymo privačiam ūkiui steigti. Įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus asmenims, jeigu jie dirba žemę. I. T. beveik iki pat savo mirties 2009 m. gyveno ir dirbo kaime, todėl pakeitus valią ir atsisakius 5 metų grąžinimo atidėjimo termino, jai nebuvo privaloma rašyti prašymo privačiam ūkiui steigti tam, kad valstybė toliau vykdytų savo prisiimtą pareigą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą.

9Nebuvo galima remtis A. Ž. ir J. P. prašymų privačiam ūkiui steigti padavimo ir jų svarstymo aplinkybe. A. Ž. ir J. P. prašė atkurti joms nuosavybės teises pagal įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnį kaip asmenims, kurie ketina ūkininkauti (steigti privatų ūkį), todėl joms nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik po to, kai jų prašymus išnagrinės ir paprasta balsų dauguma patvirtins apylinkės agrarinės reformos tarnyba (Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 11 punktas). Pažeidžiant teisės aktus, J. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-272-12919, t. y. anksčiau nei 1995 m. rugpjūčio 29 d. Kučiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnyboje buvo išnagrinėtas ir patvirtintas jos prašymas steigti privatų ūkį. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovas J. Vabuolas.

10Nepagrįstai spręsta, kad ant buvusio savininko P. T. turėtos žemės, į kurią pretenduoja ieškovai, buvę J. P. priklausantys pastatai, todėl J. P. namų valdai priklausiusio žemės sklypo dydžio požiūriu ieškovų teisės nėra pažeistos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. V. P. ir J. P. ūkinės knygos lapuose, kuriais remdamasis teismas sprendė, jog nuo 1961 m jiems priklausė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, nebuvo įrašų, patvirtinančių, kad J. P. valdė pastatus ir Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 priėmimo metu. Vėliausiuose ūkinės knygos lapų įrašuose, padarytuose nuo 1976 m. sausio 1 d. iki 1989 m. sausio 1 d., duomenų apie ūkinius pastatus nėra. Kitų J. P. nuosavybę patvirtinančių įrodymų teismas nenurodė. Atsakovės B. K. brolis A. P. nurodė, kad rūsys buvo pastatytas po nuosavybės teisių atkūrimo 1993 metais. Teismas negalėjo remtis ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 60/82794, nes ji buvo suformuota tik 1999 m. gegužės 20 d., praėjus šešiems mėnesiams po J. P. mirties 1998 m. lapkričio 17 d. Pretendentams į P. T. turėtą žemę, nuosavybės teisės, nesilaikant buvusių žemė sklypo ribų, galėjo būti atkurtos tik tuo atveju, jei žemė buvo valstybės išperkama, kaip užimta, pavyzdžiui, J. P. priklausančiais pastatais. Nors J. P. nuosavybės teisių atkūrimo į 5,62 ha žemės sklypą metu tariamai buvę statiniai jai nepriklausė, tačiau vis tiek aplink ten galimai buvusį gyvenamąjį namą, remiantis Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos“ 30.5 punktu turėjo būti pažymėtas individualių gyvenamųjų namų užimtas žemės sklypas.

11Nepasisakyta dėl 1993 m. Lazdijų rajono Kučiūnų žemės reformos preliminarinio projekto, iš kurio matyti, kad J. P. suprojektuotame 5,62 ha žemės sklype pažymėta namų valda neužeina ant buvusio savininko P. T. žemės sklypo Nr. 21, nesiriboja su suprojektuoto 5,62 ha žemės sklypo vakarine riba. Priešingai, iš šio projekto matyti, kad namų valdos ribos eina apytikriai palei 1935 m. plane pažymėtą buvusių savininkų sklypų Nr. 21 ir Nr. 29 ribą.

12Nepasisakyta dėl ieškovų reikalavimo pagrindo – panaikinti ginčijamus Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 17-272-12919 ir Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkį Nr. 177-V dėl to, kad grąžinant žemės sklypą riboženklių vietą nebuvo kartografuota. Atsakovai nepateikė teismui plano (schemos), iš kurio matytųsi, kurioje vietoje pagal Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos“ 62 punktą, atkuriant nuosavybės teises J. P. ir surašant 1992 m. balandžio 6 d. Žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo aktą, tariamai buvo pastatyti 8 riboženkliai, nors ne kartą teigė, jog buvo pažymėtos J. P. sklypo ribos.

13Nepagrįstas teiginys, jog nėra pagrindo netikėti, kad J. P. skirto žemės sklypo ribos buvo pažymėtos riboženkliais, nes teiginys grindžiamas akivaizdžiai prieštaringais parodymais. Remiantis Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 2.20 punktu, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo įforminami tik po to, kai žemėnaudų ribos buvo paženklinamos riboženkliais. J. P. žemės sklypas turėjo būti paženklintas 1992 m. balandžio 6 d., kai buvo surašytas žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo aktas, tačiau teismo sprendimo išvada grindžiama ir liudytojų A. P., A. V. paaiškinimais, jog riboženkliai buvo statomi tik po to, kai buvo atkurta nuosavybė, t. y. 1993 metais.

14Nepagrįstas motyvas dėl J. P. žemės sklypo plano nesudarymo. Teismas, atmesdamas ieškovų teiginį dėl nesudaryto J. P. žemės sklypo, nurodė, kad remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-989/2000, tačiau citavo 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2002. Kita vertus, abiejose nutartyse faktinės bylos aplinkybės yra skirtingos, nes tose bylose ginčas vyksta dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo ir žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, o šioje byloje ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra teisėtumo ir pagrįstumo. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“ nustatė, kad prie piliečiams išduodamo žemės nuosavybės akto turi būti pridedama ne tik grąžinto žemės sklypo eksplikacija, bet ir žemės sklypo planas su ribų aprašymais.

15Neteisingai aiškintos ir taikytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos. Nepagrįstai konstatuota, kad ieškovai laiku nesužinojo apie ginčijamus aktus dėl savo nerūpestingumo ir neapdairumo, o I. T. ir ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1993 metais, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P.. Neįrodyta, kad I. T. ir ieškovai 1993 metais galėjo žinoti apie tai, kad J. P. nuosavybės teisės atkurtos ir ant dalies buvusio savininko P. T. žemės. Nebuvo jokių objektyvių įrodymų, iš kurių jie galėtų suprasti, kur yra J. P. žemės sklypo ribos ir ar jos buvo atkurtos pažeidžiant jų teisės ir teisėtus interesus. I. T. ir ieškovai iki 2006 m. kovo 10 d. nematė Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919, Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 177-V, vietoje paženklintų J. P. žemės sklypo ribų, tai patvirtinančių ir įrodančių dokumentų (žemės sklypo plano, riboženklių kartografavimo schemos ar plano). Aplinkybė, jog I. T. ir ieškovai matė namo statybas negali būti traktuojama kaip sužinojimo apie jų teisių pažeidimą dėl sklypo ribų momentas, nes teisės aktai numatė galimybę naudotis žeme, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Tą darė ir pati I. T. bei ieškovai. Apie tai, kad J. P. gyvenamojo namo priestatas užeina ant buvusio savininko P. T. žemės jie sužinojo tik iš 2006 m. lapkričio 25 d. geodezinių ginčo vietos matavimų. Ieškovai nuosavybės teisių į buvusio savininko P. T. turėtą turtą atkūrimo subjektais tapo tik 1999 m. balandžio 30 d., I. T. perleidus jiems savo teisę. Ieškovai iki šios datos nebuvo minėtos teisės subjektais ir negalėjo jos ginti, pareiškiant ieškinį teisme. Anksčiausiai ieškovai apie 1999 m. balandžio 30 d. įgytos teisės pažeidimą galėjo sužinoti 1999 m. gegužės 20 d., kai matuojant žemės sklypą matininkas Antanas Šeštokas pareiškė, jog negalintis matuoti šio sklypo ribos, besiribojančios su J. P. žemės sklypu pagal 1935 metų archyvinį planą, nes gali nukrypti nuo buvusių ribų 40 procentų. Iš tikrųjų ieškovai apie tai, kad J. P. žemės sklypo ribos buvo atkurtos ant dalies buvusio savininko P. T. žemės, sužinojo teismo metu, susipažinę su matininko A. Šeštoko 2006 m. kovo 28 d. pažyma, kurioje buvo pirmą kartą paminėtas toks žemės sklypų ribų persidengimas ir ieškovams suprantamas jų teisių pažeidimas. Laikant, kad ieškovai apie savo pažeistas teises sužinojo 1999 m. gegužės 20 d., ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Nors 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė 3 metų senaties terminą, tačiau pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį jis buvo pratęstas iki 10 metų.

16Pripažinus nepagrįsta Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį dėl Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 ir Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 177-V teisėtumo ir ieškinio senaties termino bei ją panaikinus, teismo sprendimo dalis dėl pavedėjimo liudijimo ir įrašo viešame registre panaikinimo atmetimo naikintini patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais.

17Prašo panaikinti skundžiamą sprendimo dalį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

18Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.

19B. K. nurodo, kad ieškovų subjektinės teisės šiuo metu nėra pažeistos, I. T. nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos. Aplinkybę, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo metu J. P. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais, patvirtina išrašai iš kaimo ūkinės knygos, pačių ieškovų pateiktas geodezinių matavimų projektas, iš kurio matosi, kad 0,2637 ha ginčo sklype yra B. K. gyvenamasis namas, požeminis rūsys ir sodas. Pagal įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokia žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl negalėjo būti grąžinta ieškovams. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtinta „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika“ prerogatyva suteikta ne turėtoms žemės valdų riboms, o žemėnaudos atitikimo keliamiems jos formavimo reikalavimams. Norint ieškovams atkurti nuosavybės teises ir suformuoti žemės sklypą pagal 1933 m. ir 1935 m. archyvinius planus, tektų nugriauti dalį atsakovei priklausančio gyvenamojo namo, rūsį, sunaikinti sodą.

20Alytaus apskrities viršininko administracija nurodo jos atstovą J. Vabuolą 2008 m. gegužės 19 d. teismo posėdžio metu teigus, jog 1992 m. I. T. apsisprendus steigti ūkininko ūkį pagal galiojančią tvarką, jai reikėjo rašyti prašymą, nurodyti savo galimybes ir pagal tai buvo suteikiama žemė – grąžinama nuosavybė. Tokios iniciatyvos iš T. nebuvo. Tuo metu ji buvo atidėjusi prašymą 5 metams, kurį pakeitė 1992 m. balandžio 1 d. J. Vabuolas nepatvirtino aplinkybės, kad, pažeidžiant teisės aktus, J. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-272-12919. Ieškovų pateiktas kadastrinių matavimų planas patvirtina, jog patenkinus jų reikalavimus, žemės sklypų riba padalintų gyvenamąjį namą. Aplinkybę, kad J. P. sklypo ribos buvo pamatuotos, parodytos ir paženklintos riboženkliais patvirtina 1992 m. balandžio 6 d. aktas.

21Žemės ūkio ministerija nurodo, kad J. P. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius grąžintame 5,62 ha žemės sklype, tęstinumą įrodo faktas, kad 1998 m. lapkričio17 d. mirus J. P., jos įpėdinė B. K. paveldėjo šį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Sistemiškai aiškindamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punkto ir Žemės reformos 6 straipsnio 2 dalies bei 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, teigia, jog valstybės išperkamai žemei buvo priskirtinas ne tik gyvenamuoju namu užimtas plotas, bet ir kitas sodybos (namų valdos) žemės plotas, užimtas kitais statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. J. P. grąžintino žemės sklypo formavimo, ženklinimo, nuosavybės teisių atkūrimo į jį ir suteikimo naudotis procedūra, nustatyta Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 423, nebuvo nepažeista. Nuosavybės teisės į žemę, įgytą nuosavybėn nuosavybės teisių atkūrimo būdu pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo patvirtinamos sprendimu dėl nuosavybės teisės atstatymo, kurio forma nustatyta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, bet ne žemės nuosavybės aktu, nurodytu Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 424. Dėl to nagrinėjamu atveju netaikomos ir kitos pastarojo nutarimo nuostatos, reglamentuojančios, kokie dokumentai, be žemės nuosavybės akto, įteikiami piliečiams, nuosavybėn įsigijusiems žemės. Mano, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, padarytas 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2002, turi precedentinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

22Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

23Apeliacinis skundas netenkintinas.

24Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių ir, atsižvelgiant į viešąjį interesą, patikrinusi visą bylos medžiagą, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

25Bylos nagrinėjimo dalykas – valstybės institucijų priimti aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. B. ir A. B. įpėdinei J. P. į žemę, esančią Lazdijų rajone Pazapsių kaime. Šių aktų dalies teisėtumą ieškovai ginčija tuo pagrindu, kad 0,2637 ha J. P. sugrąžintos žemės iki nacionalizacijos pagal išlikusius kartografinius duomenis priklausė ne Baranskams, o ieškovų seneliui P. T.. Atkuriant nuosavybės teisę J. P., žemės sklypas buvo suformuotas, pažeidžiant LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1 str. 1 p. nuostatas dėl turto grąžinimo natūra, 4 str. 5 d. reikalavimus pretendentams grąžinti turėto dydžio žemės sklypą Vyriausybės nustatyta tvarka buvusiose ribose, bei šio įstatymo taikymo tvarką nustatančio Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo nr. 470 11 punktą; tuo pačiu buvo pažeistas Konstitucijos 23 str. (ieškovų teisėti lūkesčiai); atkuriant nuosavybės teisę, neteisėtai buvo sumažintas miško paskirties sklypas nr. 74, be jokio pagrindo neteisėtai padidinant žemės ūkio paskirties sklypą nr. 29 (1996 m. rugsėjo 9 d. sprendimo atkurti nuosavybę J. P. ir R. A. Ž. į miško sklypus ieškovai neginčijo, todėl šis pagrindas neanalizuotinas); 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu nr. 423 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos“ 14.3 punkto reikalavimą dėl žemėnaudų ribų sutapimo su senomis ežiomis; 1993 m. J. P. nuosavybės teise nevaldė jokių pastatų, todėl nepagrįstai atkurta nuosavybės teisė į 0.3 ha žemės po pastatais; pagal Miškinių ir Kučiūnų kolūkių preliminarųjį projektą J. P. suteiktame žemės sklype pažymėta namų valda neužeina ant buvusio savininko P. T. sklypo nr. 21; pažeidžiant Metodikos 32 punktą, nebuvo sudarytas J. P. suprojektuoto ir paženklinto vietoje sklypo planas su ribų aprašymais; pažeidžiant Metodikos 24 punktą, nebuvo pažymėtos visų suinteresuotų asmenų, norinčių susigrąžinti žemę, prašymuose nurodytos buvusios žemės valdos.

26Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu dėl neteisingai pritaikytų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų.

27Nuosavybės teisės į šalia ginčo žemės esantį sklypą ieškovams iki šiol neatkurtos. Apie nurodomą savo teisių pažeidimą jie galėjo sužinoti 1999 m. gegužės 20 d. sklypo matavimo, kurį atliko matininkas A.Šeštokas, metu, tačiau iki 2006 m. kovo ieškovai nematė aktų dėl nuosavybės teisės atkūrimo atsakovės motinai J. P. ( žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919, Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 177-V, vietoje paženklintų J. P. žemės sklypo ribų, tai patvirtinančių ir įrodančių dokumentų (žemės sklypo plano, riboženklių kartografavimo schemos ar plano). Faktą, jog dalis P. T. priklausiusios žemės įmatuota į J. P. grąžintą žemės sklypą, jie sužinojo iš 2006 m. kovo 28 d. UAB „Hidroprojektas“ pažymos ( t. 1 b.l. 17), todėl ieškovai pagrįstai teigia, jog iki to laiko negalėjo turėti objektyvių duomenų apie J. P. sugrąžinto žemės sklypo ribas. Ginčo aktai ieškovams neprivalėjo būti įteikti, todėl teismas nepagrįstai sprendė apie jų nežinojimą dėl ieškovų nerūpestingumo ir neapdairumo. Apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškininės senaties termino pradžia skaičiuotina ne nuo to momento, kai ieškovams galėjo kilti įtarimų dėl ieškinyje nurodomo jų teisių pažeidimo ( atsakovės naudojimosi ginčo žeme, namo statybos, bandymo atmatuoti ieškovams grąžintiną žemės sklypą), o nuo sužinojimo apie skundžiamų aktų priėmimą. Jei ir laikyti, kad ieškovai apie savo pažeistas teises sužinojo 1999 m. gegužės 20 d., ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas ( CK 1.125 str. 1 d., 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 d. ).

28Iš prašymo grąžinti žemę matyti, kad ieškovų motina I. T. 1991 m. spalio 17 d. kreipėsi į Kučiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl P. T. priklausiusios 7,49 ha žemės grąžinimo. Prašyme nurodyta pretendentės valia – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, atidedant žemės skyrimą penkeriems metams.

29Teisėjų kolegija sutinka su apeliacine tvarka revizuojamo sprendimo vertinimu kitų įrašų, susijusių su pretendentės valia dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo ( CPK 185 str.).

30Nors, vertindamas kitus prašyme esančius įrašus, Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovas 2007 m. birželio 20 d. teismo posėdyje ir išreiškė nuomonę apie I. T. valios pakeitimą 1992 m. balandžio 1 d. ( t. 23 b.l. 28), vien iš jo pasisakymo ir įrašų turinio teismas negalėjo neabejotinai spręsti apie būtent šią pretendentės nuomonės pakeitimo datą ( nurodomu metu nuosavybės teisių į žemę atkūrimą įgyvendino ne apskrities viršininko administracija, o Lazdijų rajono savivaldybė). Prašymas užpildytas įvairiomis rašymo priemonėmis, įvairia rašysena. Ta pačia rašysena yra įrašai “ 7,49 ha ūkininkauti, 3 ha; 1991; grafoje „Įstoti į žemės ūkio bendrovę – taip“ ; kita rašysena – „atsisakė atiduoda žemę į bendrovę“; „pakeitė nuomonę; grafoje „įstoti į bendrovę – data 1992 04 01“. Akivaizdu, kad iš įrašų turinio nebuvo įmanoma tiksliai nuspręsti, kad pretendentė 1992 m. balandžio 1 d. pakeitė savo ketinimus, todėl išvadą apie šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė, įvertinęs kitus bylos įrodymus. 1999 m. balandžio 30 d. I. T. savo teisių atsisakė lygiomis dalimis vaikų naudai. Pretendentai susitarė, kad M. I. savo miško dalį perleidžia J. T. ( nuosavybės teisių atkūrimo bylos 11 lapas), 1999 m. gegužės 10 d. Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Nors ketvirtą kartą patikslintame ieškinyje, interpretuodami įvairius įrašus prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ieškovai nurodė buvus motinos valios pakeitimą susigrąžinti žemę ūkininkavimui 1992 m., iš aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių tokios išvados neabejotinai daryti negalima.

311991 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimo nr. 470 „ Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo“ 11 punktas dirbančiais žemę laikė nuolatinius valstybinių ūkių darbuotojus ir kolūkiečius, jiems prilygino nuolat kaime gyvenančius ir dirbančius asmenis. Nustatė, kad turėta žemė taip pat grąžinama pensininkams, jeigu jie pageidauja ūkininkauti patys arba grąžintą žemę numato perduoti naudotis žemės ūkio bendrovei. Tuo vadovaujantis darytina išvada apie nepagrįstą apeliantų teiginį, jog valios pakeitimo atveju kaime gyvenusi ir dirbusi I. T. neprivalėjo rašyti prašymo privačiam ūkiui steigti. Geriau, nei jos teisių perėmėjai ieškovai, šios valios niekas kitas negalėjo žinoti. Pirminiame ir trijuose patikslintuose ieškiniuose jie pripažino, kad motinos valia nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvo atidėtas penkeriems metams, žemė perduota naudotis žemės ūkio bendrovei ir šios valios motina niekada nepakeitė. 1999 m. žemę atidavė vaikams, ir nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo procesas realiai prasidėjo tik po jų 1999 m. balandžio 30 d. susitarimo sudarymo ( t. 1 b.l. 4-6, 85, t. 2 b.l. 20, 54). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo argumentu apie neįrodytą I. T. valią pakeisti išreikštą nuosavybės teisių atkūrimo natūra terminą iki ginčijamų nuosavybės atkūrimo aktų priėmimo dienos. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė svarbi, sprendžiant dėl lūkesčių susigrąžinti P. T. turėtą žemę ribose, visiškai tapačiose buvusioms iki jos nacionalizacijos. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 4 str. 6 d. nustatė, kad asmenų, kuriems pripažįstama nuosavybės teisė į žemę, motyvuotu prašymu šios teisės realizavimas (sklypo suteikimas natūra) gali būti atidėtas laikotarpiui iki 5 metų. Tais atvejais šiems asmenims žemė skiriama nemokamai iš valstybinio žemės fondo, o esant galimybei, ir turėtoji žemė. Pagal to paties įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. tokia žemė, jeigu ji suteikta ūkininkui, užimta sodybiniu sklypu, yra priskiriama valstybės išperkamai ir negali būti grąžinama. Ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 14 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtino, kad žemė, kurios grąžinimas pretendentų prašymu atidėtas laikotarpiui iki penkerių metų, laikinai paliekama valstybinės žemės fonde. Šią žemę Vyriausybė, savivaldybės ir valstybės įgalioti organai įstatymų nustatyta tvarka gali išnuomoti, parduoti arba kitaip naudoti.

32Apygardos teismas sprendžia, kad ieškinį nebuvo pagrindo patenkinti ir padarius priešingą aptartajai išvadą. Prašymą atkurti nuosavybės teises I. T. ir J. P. padavė tuo pačiu metu. Abiejų šalių iki nacionalizacijos buvusių žemėvaldų planai yra išlikę. Tarp šalių nėra ginčo dėl teismo išvados apie dalies atsakovės žemės sklypo – 0,2637 ha – buvimo iki nacionalizacijos žemės savininkui P. T. priklausiusio žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti ieškovai, ribose. Ieškinio reikalavimai pareikšti ne dėl nuosavybės teisių neatkūrimo I. T. ar jų atkūrimo J. P., o dėl netinkamo įstatymų taikymo, suformuojant atsakovės motinai J. P. grąžinto žemės sklypo ribas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie esminių pažeidimų, atkuriant nuosavybės teisę J. P., nebuvimą.

33Reikalavimus, kurių buvo privalu laikytis grąžinant žemę pretendentams ir formuojant sklypus, ginčijamų aktų priėmimo metu nustatė LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtinta „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėje metodika“. Pagal 14-me jos punkte numatytus svarbiausius privačių ūkių žemėnaudų formavimo reikalavimus žemėnauda turi sudaryti vientisą kompaktišką masyvą, patogiai susisiekiantį su sodyba. Žemėnaudų ribos turi sutapti su stabiliais kraštovaizdžio objektais, valstybinės nuosavybės upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais, miškų, valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eiti privačių upelių arba griovių viduriu, senomis ežiomis. Lygumoje dirbamus laukus žemėnaudų ribos turi kirsti tiesiomis linijomis ir suformuoti taisyklingus sklypus (stačiakampio, kurio kraštinių santykis ne didesnis kaip 1:3, ar jam artimos formos). Kalvotoje teritorijoje žemėnaudų ribos turi būti projektuojamos taip, kad nereikėtų skaidyti dirbamos žemės sklypų. Projektuojama žemėnauda gali sutapti su buvusių žemės valdų ribomis tik tuo atveju, jeigu tai atitinka 14.1-14.5 punktų reikalavimus.

34Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė ir dėl J. P. namų valdos buvimo jai grąžintinoje žemėje, ir dėl to, kad suformuotas žemės sklypas atitiko išvardintuosius Metodikos reikalavimus.

35Iš ūkinių knygų išrašų t. 4 b.l. 127-136, ieškovų ir atsakovės B. K. paaiškinimų, liudytojų parodymų matyti, kad J. P. šeima ginčo valdoje apsigyveno 1958 m., namą įgiję iš Dapkūno pagal mainų sandorį. Prie namo buvo tvartas, 61 aras žemės, augo sodas. P. buvo kolūkiečiai, laikė gyvulius, pasistatė kitus ūkinius pastatus. Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Pagal šio kodekso 185 straipsnį kaimo vietovėje sutartis buvo registruojama vietinės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Šios registracijos pagrindu atsirasdavo nuosavybės teisė į pastatus. Taigi, kaimo vietovėje esančių pastatų teisinė registracija pagal tuo metu galiojusius teisės aktus dėl pastatų teisinio registravimo nebuvo būtina. P. šeimos vardu ūkinėse knygose įrašytus pastatus 1999 m. teisiškai įregistravo atsakovė B. K., po motinos mirties priėmusi atsiradusį palikimą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., pagal sąrašo, patvirtinto Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 278, 2.1 ir 2.2 punktus, pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami, pateikus savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose. Analogišką registracijos tvarką numatė 1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu nr. 297 patvirtinta „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija“. VĮ Registrų centro duomenys apie J. K. valdą sutikslinti 1999 metais, tačiau juose nurodoma, jog prie gyvenamojo namo yra trys 1958 metų statybos ūkiniai pastatai ir 1994 m. statybos mūrinis rūsys. Aplinkybė, jog mūrinys rūsys įrengtas po ginčo aktų priėmimo, esminės reikšmės neturi. Ieškovai pripažino, jog iki to laiko J. K. naudojosi toje pačioje vietoje iškasta rūsio duobe. Byloje nėra įrodymų, jog ši rūsio duobė buvo I. T. gyvenamojo namo priklausinys. Faktą, jog požeminis rūsys yra ne prie I. T., o prie J. P. namo, o už jo link ieškovų valdos tęsiasi J. K. sodas, patvirtina ir pačių ieškovų pateiktas geodezinių matavimų projektas t. 1 b.l. 29.

36Šie argumentai paneigia apeliacinio skundo motyvus, kad pastatų nuosavybės teisės įregistravimas po ginčo aktų priėmimo įrodo jų valdymo J. P. nuosavybės teise nebuvimą 1993 metais.

371991 m. birželio 18 d. LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. numatė, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 str. numatytus išpirkimo būdus, jeigu yra užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje ( 3 p.). Apeliantai pripažįsta, jog pretendentams į P. T. turėtą žemę nuosavybės teisės, nesilaikant iki nacionalizacijos buvusio sklypo ribų, galėjo būti atkurtos tik tuo atveju, jei žemė buvo valstybės išperkama, kaip užimta J. P. priklausančiais pastatais.

38Pagal ginčo aktų priėmimo metu galiojusį Žemės reformos įstatymą žemė privatizuojama, atkuriant jos nuosavybę ( grąžinant) ir perkant ( 6 str. 2 d.). Šio įstatymo 9 str. 4 d. nustatė, kad atskirai sodybai ( namų valdai) parduotina žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Nurodoma, kad, kaip taisyklė, parduodamas žemės plotas, faktiškai esantis sodybos užimamose ribose.

39Taigi, sistemiškai aiškinant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. 3 punkto ir Žemės reformos įstatymo 6 str. 2 dalies bei 9 str. 4 dalies nuostatas, valstybės išperkamai žemei buvo priskirtinas ne tik gyvenamuoju namu užimtas plotas, bet ir kitas sodybos ( namų valdos) žemės plotas, užimtas kitais statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamas žemės sklypas. Dėl šios priežasties, taikant „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos“ 30.5 punktą, valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planuose turėjo būti pažymimas visas sodybos ( namų valdos) žemės plotas. Vadovaujantis pastarosiomis nuostatomis, tokia žemė buvo laikoma valstybės išperkama žeme neatsižvelgiant į tai, buvo ar nebuvo sodyba ( namų valda) suformuota atskiru žemės sklypu.

40Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl po nacionalizacijos pasikeitusių žemės naudojimo aplinkybių J. P. nuosavybėn grąžintinas žemės sklypas turėjo būti suformuotas, laikantis aptartųjų nuostatų, todėl jis apėmė J. P. naudotą namų valdą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo sklypo vietoje būtų išlikusios senos ežios, pagal kurias būtų galima projektuoti naują žemėnaudą vadovaujantis aukščiau nurodyta metodika. Formuojant nuosavybėn grąžintiną žemės sklypą, pagal ją iki 40 procentų leidžiama nukrypti nuo buvusio savininko žemės sklypo ribų ( ginčo plotas sudaro apie keturis procentus ploto, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti ieškovai). Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad, nors nuosavybės teisė J. P. atkurta ir ne buvusių savininkų valdytų žemės sklypų ribomis, tačiau suformuotas sklypas atitiko žemėnaudos keliamus reikalavimus. „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika“ prerogatyvą suteikia ne turėtoms žemės valdų riboms, o žemėnaudos atitikimo keliamiems jos formavimo reikalavimams. Iš ieškovų pateikto projekto matyti, kad ieškinio patenkinimo atveju ieškovams suformuotiname žemės sklype atsidurtų pusė atsakovei B. K. priklausančio gyvenamojo namo, šalia jo esantis rūsys ir sodas ( t. 2 b.l. 29).

41„Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos“ 62 punktas nustato, kad kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius kiekvienam žemės savininkui ir naudotojui parodo suprojektuotų sklypų ribas ir pastato laikinus riboženklius. Riboženklių vieta kartografuojama, matuojant nuo stabilių vietovės objektų. Suderinus su žemės naudotojais, ribas leidžiama šiek tiek patikslinti - pakeisti ne daugiau kaip 5 procentus suprojektuoto žemėnaudos ploto. Paženklinus projekto elementus vietoje, surašomas kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto parodymo-žymėjimo aktas, kurį pasirašo visi fiziniai ir juridiniai asmenys, projektuojamoje teritorijoje gaunantys sklypus nuosavybėn ar neterminuotai naudotis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiame teisė akte įtvirtinto kartografavimo nebuvimu.

42Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo nr. 423 2.3 punktas numatė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės sklypus, prašymus turėjo pateikti apylinkių agrarinės reformos tarnyboms. Tarnybos prašymus turėjo išnagrinėti ir pateikti išvadas dėl jų tenkinimo Valstybiniam žemėtvarkos institutui, Valstybinis žemėtvarkos institutas turėjo parengti preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus, kuriuose buvo pertvarkomos buvusios arba suformuotos naujos privatinės ir valstybinės žemės nuosavybės žemėnaudos ( 2.4, 2.5 punktai). Institutas šiuos projektus kartu su agrarinės reformos tarnybomis turėjo pateikti svarstyti rajonų valdyboms, o šios, juos apsvarstę, turėjo pateikti žemės ūkio ministerijai bei miškų ūkio ministerijai išvadas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Rajonų valdybos, gavusios ministerijų sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal savo potvarkius suteikdavo žemę fiziniams ir juridiniam asmenims naudotis. Suteikiami sklypai buvo pažymimi laikinais riboženkliais.

43J. P., 1992m. pateikusiai prašymą privačiam ūkiui steigti, natūra grąžinto 5.62 ha žemės sklypo ribos buvo suformuotos Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės preliminariame žemės reformos žemėtvarkos projekte ( žemės sklypo nr. 10). Jo ribos paženklintos aštuoniais laikinais matavimo ženklais, todėl apeliantai neteisingai teigia apie paženklinimo nebuvimą. Tai matyti iš 1992 m. balandžio 6 d. žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto. Suformuotai žemėvaldai pritarė Lazdijų rajono valdyba, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas apie agrarinės reformos tarnybos pritarimo A. Ž. ir J. P. prašymams steigti privatų ūkį nebuvimą. Esant valdybos pritarimui bei žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje aktui, priimtas Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimas nr. 17-272-12919 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. į suprojektuotą sklypą. Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkiu nr. 177-V identifikuotas žemės sklypas buvo suteiktas J. P. naudotis nuosavybės teise.

44Šios aplinkybės pagrindžia, jog J. P. grąžintino žemės sklypo formavimo, ženklinimo, nuosavybės teisių atkūrimo ir suteikimo naudotis procedūra iš esmės nebuvo pažeista. Minimu klausimu padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų kritiką apeliantai neteisingai grindžia LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo nr. 423 2.20 punktu ir juo patvirtintos Metodikos 62 punktu. Minimi punktai reglamentuoja paženklinimą vietovėje žemės sklypų, suformuotų ne preliminariuose, o kompleksiniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Atsakovai pagrįstai teigia, kad pagal savo paskirtį šie aktai yra dokumentai, kurie turėjo būti sudaromi rengiant skirtingus pagal paskirtį žemės reformos žemėtvarkos projektus, todėl vienas kito negali atstoti. Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės preliminarus žemės reformos žemėtvarkos projektas negali būti vertinamas pagal kompleksiniam projektui keliamus reikalavimus. Atsakovo žemės ūkio ministerijos atstovė paaiškino, kad ginčo vietovės kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo parengtas ( pastaroji įstatymų leidėjo nuostata liko neįgyvendinta daugumoje Lietuvos vietovių). J. P. sugrąžintos žemės nuosavybės objektą apibrėžė Kučiūnų kadastro vietovės preliminarus žemės reformos žemėtvarkos projektas, 1992 m. balandžio 6 d. žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje aktas bei ieškinio dalyku esantys valstybės institucijų sprendimai (preliminariame projekte pažymėta apytikrė žemės sklypų riba tiksliai nurodyta 1992 m. balandžio 6 d. žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akte ). Dėl šio žemės sklypo plano nebuvimo sprendimai nėra neteisėti. Taip teigdami, apeliantai nepagrįstai vadovaujasi Vyriausybės 1991m. spalio 12 d. nutarimu nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“. Šio nutarimo preambulėje nurodoma, jog jis parengtas, vykdant LR Aukščiausiosios tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimą nr. I-1608 „Dėl LR Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“. Pastarasis nutarimas nustatė Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo datą ( 1991 m. rugsėjo 1 d.) ir paskelbė žemės privatizavimo pagal šį įstatymą pradžią, o 4.5 jo punktu Vyriausybei pavesta iki 1991 m. rugsėjo 1 d. nustatyti žemės nuosavybės teisės dokumentų formas, jų išdavimo, privačios žemės pardavimo ir nuomos tvarką. Žemės įsigijimo privatinėn nuosavybėn asmenims, perkantiems žemę, sąlygos buvo nustatytos žemės reformos įstatyme, o susigrąžinantiems žemę – LR įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ( Žemės reformos įstatymo 7 str.). Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo įgyvendinimą reglamentuojančio 1991 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimo nr. 470 9 punktas nustatė, kad, išnagrinėjusi piliečio prašymą, atitinkama institucija priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo. Sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atstatymo data. Sistemiškai aiškinant minėtas pastarojo nutarimo ir Žemės reformos įstatymo nuostatas akivaizdu, jog nuosavybės teisės į žemę, įsigytos jos atstatymo būdu, buvo patvirtinamos sprendimu dėl nuosavybės teisės atstatymo, kurio forma nustatyta 1991 m. lapkričio 15 d. LR Vyriausybės nutarimu nr. 470, o ne žemės nuosavybės aktu, nurodytu Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarime nr. 424. Analogiškai nuosavybės teisės atkūrimo atvejais netaikytinos ir kitos pastarojo nutarimo nuostatos. Žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plano parengimo nenustatė nei 191 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimas nr. 423, nei juo patvirtinta Metodika. Sprendimo taip pat nedaro neteisėtu ir nepagrįstu aplinkybė, kad apylinkės teismas, asmeniui suteikto naudotis sklypo plano nesudarymo nepripažindamas pakankamu pagrindu, eliminuojančiu teisę į realiai paskirtą naudotis žemės sklypą, jeigu natūroje jis buvo parodytas ir naudojamas, o sprendimas dėl jo naudojimo priimtas, nurodė ne tą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje buvo išreikšta teismo nurodyta minimu klausimu suformuota įstatymų taikymo praktika.

45Įvertinęs šias aplinkybes apygardos teismas konstatuoja, kad, nors ir nebuvo sudarytas tikslus J. P. grąžinamos žemės sklypo planas, apylinkės teismo sprendime nurodyti pažeidimai, kuriuos galima įžvelgti atliekant sklypo matavimus ir dokumentų paruošimą nuosavybės grąžinimui, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl ginčijamų žemės nuosavybės atkūrimo aktų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio nepagrįstumo yra teisinga, todėl sprendimas nekeistinas ( CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas).

46Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Nutarė

47apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. ieškovai prašė panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos... 4. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį... 5. Apeliaciniu skundu ieškovai nurodo, jog sprendimas, išskyrus jo dalį dėl... 6. Neteisingai vertintos faktinės bylos aplinkybės bei taikytos įrodinėjimo... 7. Nepagrįsta išvada, kad įrašas I. T. prašyme nepatvirtina aplinkybės apie... 8. Neigiant I. T. valios pakeitimą, neteisingai teigta, jog šią aplinkybę... 9. Nebuvo galima remtis A. Ž. ir J. P. prašymų privačiam ūkiui steigti... 10. Nepagrįstai spręsta, kad ant buvusio savininko P. T. turėtos žemės, į... 11. Nepasisakyta dėl 1993 m. Lazdijų rajono Kučiūnų žemės reformos... 12. Nepasisakyta dėl ieškovų reikalavimo pagrindo – panaikinti ginčijamus... 13. Nepagrįstas teiginys, jog nėra pagrindo netikėti, kad J. P. skirto žemės... 14. Nepagrįstas motyvas dėl J. P. žemės sklypo plano nesudarymo. Teismas,... 15. Neteisingai aiškintos ir taikytos ieškinio senatį reglamentuojančios... 16. Pripažinus nepagrįsta Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20... 17. Prašo panaikinti skundžiamą sprendimo dalį, priimti naują sprendimą ir... 18. Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.... 19. B. K. nurodo, kad ieškovų subjektinės teisės šiuo metu nėra pažeistos,... 20. Alytaus apskrities viršininko administracija nurodo jos atstovą J. Vabuolą... 21. Žemės ūkio ministerija nurodo, kad J. P. nuosavybės teisės į gyvenamąjį... 22. Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė... 23. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas... 25. Bylos nagrinėjimo dalykas – valstybės institucijų priimti aktai dėl... 26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu dėl neteisingai pritaikytų... 27. Nuosavybės teisės į šalia ginčo žemės esantį sklypą ieškovams iki... 28. Iš prašymo grąžinti žemę matyti, kad ieškovų motina I. T. 1991 m.... 29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacine tvarka revizuojamo sprendimo vertinimu... 30. Nors, vertindamas kitus prašyme esančius įrašus, Alytaus apskrities... 31. 1991 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimo nr. 470 „ Dėl Lietuvos... 32. Apygardos teismas sprendžia, kad ieškinį nebuvo pagrindo patenkinti ir... 33. Reikalavimus, kurių buvo privalu laikytis grąžinant žemę pretendentams ir... 34. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė ir dėl J. P. namų valdos... 35. Iš ūkinių knygų išrašų t. 4 b.l. 127-136, ieškovų ir atsakovės B. K.... 36. Šie argumentai paneigia apeliacinio skundo motyvus, kad pastatų nuosavybės... 37. 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 38. Pagal ginčo aktų priėmimo metu galiojusį Žemės reformos įstatymą žemė... 39. Taigi, sistemiškai aiškinant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo “Dėl... 40. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl po... 41. „Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo... 42. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo nr. 423 2.3 punktas numatė, kad... 43. J. P., 1992m. pateikusiai prašymą privačiam ūkiui steigti, natūra... 44. Šios aplinkybės pagrindžia, jog J. P. grąžintino žemės sklypo formavimo,... 45. Įvertinęs šias aplinkybes apygardos teismas konstatuoja, kad, nors ir nebuvo... 46. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m....