Byla eI-809-821/2018
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, R. J. - S. dėl turtinės žalos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3Pareiškėjos I. M. atstovas advokatas Kęstutis Jokimas su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti jai 318,29 Eur turtinę žalą už nesuteiktas turizmo paslaugas ir 5 procentus metinių palūkanų.

4Skunde nurodo, kad ji ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į Madeirą (toliau – ir Sutartis). Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 15 d. Už kelionę sumokėta 2198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pažymi, kad šiuo metu dėl žalos atlyginimo kreipiasi tik viena iš keliautojų – pareiškėja, kuriai faktiškai padaryta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur.

5Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

6Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (el. b. l. 19–27) nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti Valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

7Atsakovės atstovė mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

8Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

9Atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad ji yra atlikusi kokius nors mokėjimus UAB „Freshtravel“ naudai.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą (el. b. l. 29–35) nurodo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

11Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes visą Sutartyje nurodytą sumą sumokėjo byloje savarankiškų reikalavimų nereiškianti R. J.-S., kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

12Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius atsiliepimo nepateikė.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S. pateiktame procesiniame dokumente (pareiškime) palaikė pareiškėjos poziciją ir nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir pareiškėja (el. bylos priedas, l. 2–5).

14Teismas

konstatuoja:

15Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

16Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. – S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr.PT004271 dėl kelionės į Madeirą (b. l. 11-14). Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. R. J. – S. 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Beta.lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2198,00 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(415246956).

17Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ (b. l. 40) sustabdė pažymėjimo Nr. 13769 (b. l. 37), patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

18Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 (b. l. 42-43) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

192014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 (b. l. 41) Departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

20Pareiškėja nurodo, jog pagal sutartį negrąžinta suma sudaro 636,58 Eur, o kadangi skundu kreipiasi tik viena iš keliautojų, jos patirta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur, kurią prašo priteisti.

21Teismui, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjų nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjai.

22Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą žalą

23Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

24Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, Civiliniame kodekse apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiais nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

25Pareiškėjai, prašydami priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, remiasi Direktyvos 7 bei 8 straipsnių nuostatomis. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

26Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ veikla buvo sustabdyta.

27Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

28Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 papunkčiuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

29Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjo iš esmės analogišką ginčą ir 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017).

31Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.

32Dėl pareiškėjai priteistinos turtinės žalos

33Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių reikalavimą priteisti turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, turizmo paslaugų sutartį pasirašius ir už kelionę sumokėjus ne pareiškėjai, o R. J. – S., neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjos skundą patenkinti.

34Teismas su šiais atsakovės atstovės argumentais nesutinka. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas turizmo paslaugų sutartį apibūdina kaip rašytinį susitarimą, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra, tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju minėta įstatymo norma nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais (t. y. mokėjimais pagal sutartis), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

35Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad būtent ji sudarė sutartį ir atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę, pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėja į kelionę turėjo vykti kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. J. – S., todėl su kelionių organizatoriumi UAB ,,Freshtravel“ sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Taigi, nors ir neatliko mokėjimų, tačiau pareiškėja kaip turistė buvo galutinė naudos gavėja, kuri nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta kito asmens, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad pareiškėja, sudariusi sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017).

36Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjo turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Beta Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

37Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Kaip nurodo Departamentas (b.l. 34) ir nustatyta Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas R. J.-S. trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Freshtravel“. Teismo vertinimu, šie atsakovo argumentai atmestini ir nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

38Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už kelionę pinigus mokėjo vienas asmuo, t.y. R. J. – S., kurios kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankoro byloje, tačiau realiai kelionės buvo perkama dviem asmenims, pareiškėja sutartyje buvo įvardyta kaip sutarties šalis (turistė). Pareiškėjos pateikta kelionių sutartis, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas.

39Pareiškėja nurodo, jog patyrė ir prašo priteisti 318,29 Eur turtinę žalą, t.y. jai nebuvo kompensuota pusė už neįvykusią kelionę dviem asmenims sumokėtos sumos. Kaip jau buvo minėta Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos, kad kelionės organizatoriaus nemokumo atveju būtų užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas. Tačiau nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas mechanizmas, užtikrinantis, kad asmenų nuostoliai, atsiradę dėl neįvykusios kelionės, būtų atlyginti bent iš dalies. Turistų patirtų nuostolių atlyginimo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 12 punkte nustatyta, kad turistas, siekdamas, kad būtų atlyginti jo nuostoliai, ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo Departamento informacijos, nurodytos Aprašo 38.2 punkte (informacija apie prašymų atlyginti nuostolius pateikimą ir nagrinėjimą), paskelbimo dienos turi kreiptis į Departamentą ir pateikti Aprašo 13 punkte nurodytus dokumentus, pagrindžiančius turėtų atlygintinų nuostolių dydį. Atlygintinų turistui nuostolių dydis nustatomas pagal Departamentui raštu pateiktą turisto prašymą atlyginti nuostolius; turisto su kelionių organizatoriumi sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties kopiją ar kitą dokumentą, patvirtinantį turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo faktą, ir pinigų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus (mokėjimo kvitų originalai arba banko mokėjimo pavedimų per elektroninės bankininkystės sistemą kopijos); būtino apgyvendinimo, maitinimo, pervežimo ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas patvirtinančius dokumentus ir (ar) savarankiško grįžimo į pradinę jo išvykimo vietą bilieto šaknelę (Aprašo 13 punktas). Taigi, iš esmės asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iš valstybės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo būti grąžintos kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau nebuvo išmokėtos dėl pačių nukentėjusiųjų asmenų neveikimo (Aprašo 13 punkte nurodytų prašymų ir (ar) kitų dokumentų savalaikio nepateikimo). Nagrinėjamu atveju į Departamentą buvo kreiptasi tik 2017-08-11 prašymu (b.l. 10). Turistams išmokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos (b. l. 29-35), todėl tuo atveju, jei pareiškėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku būtų pasikreipusi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, pagal sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos – 636,58 Eur) būtų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur. Taigi, turistų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi neatlyginta pagal sutartį suma sudarytų 605,01 Eur (636,58 Eur – 31,57 Eur), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai iš valstybės priteistina žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2).

40Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų

41Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

42Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA872–556/2017).

43Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. lapkričio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

44Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Nutarė

45Pareiškėj os I. M. skundą tenkinti iš dalies.

46Priteisti I. M. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,5 Eur (tris šimtus du eurus ir 50 centų) turtinei žalai atlyginti.

47Priteisti I. M. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 302,5 Eur (trijų šimtų dviejų eurų ir 50 centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

48Kitą pareiškėjos I. M. skundo dalį atmesti.

49Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. Pareiškėjos I. M. atstovas advokatas Kęstutis Jokimas su skundu (b. l.... 4. Skunde nurodo, kad ji ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių... 5. Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir... 6. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjos... 7. Atsakovės atstovė mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti... 8. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių... 9. Atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų,... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio... 11. Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja... 12. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S. pateiktame procesiniame dokumente... 14. Teismas... 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjos... 16. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja ir trečiasis... 17. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių... 18. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 (b. l. 42-43)... 19. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 (b. l. 41) Departamentas panaikino... 20. Pareiškėja nurodo, jog pagal sutartį negrąžinta suma sudaro 636,58 Eur, o... 21. Teismui, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga... 22. Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą... 23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271... 24. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti,... 25. Pareiškėjai, prašydami priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, remiasi... 26. Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais,... 27. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių... 28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756... 29. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.... 31. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7... 32. Dėl pareiškėjai priteistinos turtinės žalos... 33. Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų,... 34. Teismas su šiais atsakovės atstovės argumentais nesutinka. Turizmo įstatymo... 35. Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiškėja nepateikė tinkamų... 36. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 37. Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiškėjų reikalavimas dėl... 38. Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už kelionę... 39. Pareiškėja nurodo, jog patyrė ir prašo priteisti 318,29 Eur turtinę... 40. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų... 41. Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 43. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl... 44. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 45. Pareiškėj os I. M. skundą tenkinti iš dalies.... 46. Priteisti I. M. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 47. Priteisti I. M. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 48. Kitą pareiškėjos I. M. skundo dalį atmesti.... 49. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...