Byla Ik-2380-815/2010
Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 3R-103(2010/04-4R-122) panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Editai Sakalinskaitei, dalyvaujant pareiškėjams – R. B., A. N., Š. P., atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui – šios institucijos Teisės skyriaus pareigūnui Ramūnui Ramanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 3R-103(2010/04-4R-122) panaikinimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I

4Atsakovas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir atsakovas, ir VSD) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 3R-103(2010/04-4R-122) (toliau – ir Sprendimas). Skundas grindžiamas tokiais argumentais.

51. Dėl informacijos gavimo santykių teisinio reglamentavimo

6Nagrinėdama pareiškėjų R. B., A. N. bei Š. P. (toliau – ir pareiškėjai) skundą dėl VSD neveikimo, Komisija netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir nesugebėjo tinkamai kvalifikuoti informacijos gavimo santykių pagal galiojančius teisės aktus.

7Informacijos gavimą, o taip pat ir teisę gauti informaciją iš valstybės įstaigų, reglamentuoja du įstatymai, t. y. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytas 1 darbo dienos bei savaitės terminas, per kurį viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir žurnalistams turi būti pateikiama jų pageidaujama gauti informacija, o Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnyje numatytas 20 darbo dienų terminas tokiai informacijai pateikti.

8Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą, turėjo teisingai nustatyti informacijos gavimo santykių reglamentavimą ir, priimant sprendimą, aiškiai nurodyti, pagal kokį galiojantį įstatymą, t. y. ar pagal Visuomenės informavimo įstatymą, ar pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, VSD turėjo atsakyti pareiškėjams ar pateikti pareiškėjus dominančią informaciją, ir kodėl VSD neveikimas šiuo atveju buvo laikomas neteisėtu ar nepagrįstu. Tačiau Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą ir priimdama sprendimą, šio klausimo nesprendė ir iš esmės sutapatino du teisės aktus, t. y. Visuomenės informavimo įstatymą bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą. Nepasisakydama šiuo konkrečiu atveju, kurio iš dviejų skirtingų įstatymų normos yra taikytinos VSD ir tuo pačiu pareiškėjams, Komisija padarė nepagrįstą, o tuo pačiu ir neteisėtą išvadą, jog VSD „nevykdė Visuomenės informavimo ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymuose nustatytos pareigos teikti informacija“.

9Atsakovas nurodo, jog VSD objektyviai negalėjo pažeisti ir nevykdyti Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų vien todėl, jog šio įstatymo 14 straipsnyje yra numatytas 20 darbo dienų terminas pareiškėjų prašomai informacijai pateikti arba atsisakyti ją pateikti. Šio termino VSD objektyviai pažeisti negalėjo, nes pareiškėjai į VSD kreipėsi 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštais, prašydami pateikti juos dominančią informaciją, o jau 2010 m. gegužės 11 d. savo skundu kreipėsi į Komisiją, motyvuodami, jog jiems nebuvo pateikta 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštais prašoma informacija, taigi, nuo pareiškėjų pirmo kreipimosi dėl informacijos pateikimo į VSD (t. y. 2010 m. gegužės 4 d.) iki jų skundo padavimo Komisijai dėl to, kad nebuvo gautas atsakymas iš VSD (t. y. 2010 m. gegužės 11 d.) buvo praėjusios tik 7 kalendorinės dienos.

10Tokiu būdu, Vyriausioji administracinių ginčų komisija galėjo konstatuoti VSD neveikimą ir pareiškėjų teisių pažeidimą tik tada, jei ji būtų tinkamai pagal vieną konkretų įstatymą kvalifikavusi VSD veiką, o to nepadarius, negalima buvo konstatuoti VSD neveikimo ir tuo pačiu pareiškėjų teisės gauti informaciją iš valstybės įstaigų pažeidimo.

112. Dėl pareiškėjų 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštų formos ir turinio

12Pareiškėjai, teikdami VSD generaliniam direktoriui 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštus su savo prašymais pateikti VSD juos dominančią informaciją, vadovavosi dviem skirtingais teisiniais pagrindais, kuriais jie reikalavo gauti pageidaujamos informacijos iš VSD. T. y. savo 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštuose pareiškėjai pateikė nuorodas tiek į Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4-6 dalis, tiek į Teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

132.1. Taip, jeigu būtų vadovaujamasi Teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis, pareiškėjų 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštuose išdėstyti prašymai neturėtų būti nagrinėjami, kadangi jie neatitinka tokiems prašymams (raštams) keliamų imperatyvių reikalavimų (be kita ko, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 6 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kiruose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 19.3 bei 20 punkto nuostatų).

142.2. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai teikdami VSD generaliniam direktoriui 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštus su savo prašymais pateikti VSD juos dominančią informaciją būtų vadovavęsi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, savo rašte, kuriame prašo pateikti informaciją, privalėjo nurodyti savo pavardę, darbovietę (visuomenės informavimo priemonę ir (ar) laidą, kuriai rengia reportažą) ir pareigas (žr. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 6 punktą). Šiuo atveju, pareiškėjai, kreipdamiesi į VSD dėl informacijos pateikimo, savo rašte į VSD jokių užimamų pareigų vienoje ar kitoje darbovietėje nėra nurodę, be to, jie nėra nurodę ir savo darbovietės. 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštuose pateikta informacija, jog pareiškėjai veikia internetinio tinklaraščio „Ekspertai.eu“ ir „Laisvo laikraščio“ vardu, negali būti prilyginta pareiškėjų darbovietei, nes internetinis tinklaraštis „Ekspertai.eu“ nėra juridinis asmuo, taigi, negali būti laikomas ir pareiškėjų darbdaviu, be to ir „Laisvas laikraštis“ taip pat nėra pareiškėjų darbdaviu, nes jis taip pat nėra juridinis asmuo,

15Visuomenės informavimo įstatymas visų pirma reguliuoja ne viešo administravimo institucijų veiklą teikiant informaciją, o viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų veiklą, gaunant (renkant) juos dominančią informaciją. Todėl neatsitiktinai Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 6 punktas nurodo pareigą asmenims, kurie veikia visuomenės informavimo priemonės vardu ir prašo iš kitų asmenų tam tikros informacijos, aiškiai nurodyti savo darbovietę ar visuomenės informavimo priemonę ir (ar) laidą, kuriai jie rengia reportažą, nenurodžius šių privalomų duomenų, negalima laikyti, jog informacijos prašantis asmuo veikia kaip žurnalistas ir jog jis veikia vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis.

16Atsakovas pabrėžia, jog internetinio tinklaraščio autoriai a priori nėra ir negali būti laikomi žurnalistais, taigi, ir renkant iš valstybės institucijų informaciją, vadovautis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis. Atsakovas taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. A444-70/2009 yra nurodęs, jog internetinio tinklaraščio autoriai gali būti prilyginti žurnalistams tik tada, jei jie atitinka tam žurnalistui ir jo veiklai keliamus požymius, t. y. profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią patys panaudoja veikdami kaip viešosios informacijos rengėjai.

17II

18Pareiškėjai – R. B., A. N. bei Š. P. atsiliepime į skundą (b. l. 19) nurodo, kad su skundu nesutinka, kad neturi pagrindo abejoti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-103(2010/04-4R-122). Be to, pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. A., kaip ir daugelis kitų aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų, be arogancijos, skirtingai negu VSD, atsiliepė į piliečių susirūpinimą (žr. A. A. pasirašytą raštą (b. l. 20) bei kreipimąsi į A. A. dėl informacijos pateikimo (b. l. 21)). Pareiškėjai atsiliepime į skundą nurodo ir tai, kad VSD jiems iki šiol neatsakė į jų 2010 m. gegužės 4 d. raštą.

19III

201. Teismo posėdyje pareiškėjai – R. B., A. N. bei Š. P. palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

212. Teismo posėdyje atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas – šios institucijos Teisės skyriaus pareigūnas Ramūnas Ramanauskas (2008 m. sausio 4 d. įgaliojimas Nr. (66)-12-1, b. l. 28), remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

22Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

231. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

241.1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsniu, „Ekspertai.eu“ ir Laisvo laikraščio vardu T. T. 2010 m. gegužės 4 d. elektroniniu raštu (Komisijos byla, b. l. 10) kreipėsi į VSD, prašydamas pateikti informaciją (VSD pareigūno A. M. fotonuotraukas);

251.2. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsniu, „Ekspertai.eu“ ir Laisvo laikraščio vardu Š. P., T. T., R. S., R. B., A. N., L. D. 2010 m. gegužės 6 d. faksimiliniu raštu (Komisijos byla, b. l. 2, 9) kreipėsi į VSD, prašydami pateikti informaciją (VSD pareigūno A. M. fotonuotraukas);

261.3. Per Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnyje nustatytus terminus iš VSD negavę atsakymo į jų prašymą, pareiškėjai – Š. P., A. N. bei R. B. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją su skundu (Komisijos byla, b. l. 1), prašydami Komisiją ištirti valstybės tarnautojo veiksmus atliekant jam įstatymais pavestą pareigą teikti asmenims jų prašomą informaciją ir, nustačius netinkamą šios pareigos vykdymą, įpareigoti valstybės tarnautoją ištaisyti susidariusią padėtį bei numatyti kaltam asmeniui atitinkamas poveikio priemones (inicijuoti jų taikymą);

271.4. Komisija 2010 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. 3R-103(2010/04-4R-122 (b. l. 7-9) nusprendė įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į R. B., A. N. ir Š. P. 2010 m. gegužės 6 d. kreipimąsi, o likusioje dalyje bylą nutraukti. Skundžiamame Sprendime, be kita ko, įtvirtinta, kad:

28„Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Saugumo departamentas nepateikė atsakymo į pareiškėjų 2010 m. gegužės 6 d. faksimiliniu laišku pateiktą prašymą. Skundžiama institucija Komisijai paaiškino, kad minėtas pareiškėjų prašymas, gautas Saugumo departamente, buvo pareiškėjų nepasirašytas, prie jo taip pat nebuvo pridėti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjai atstovauja „Ekspertai.eu“ ir Laisvą laikraštį bei gali būti laikomi (prilyginami) žurnalistams pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, t. y. pareiškėjų prašymas suteikti informaciją neatitiko Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme numatytų bendrųjų reikalavimų.

29R. B., A. N. ir Š. P. skunde Komisijai nurodo į Saugumo departamento generalinį direktorių 2010 m. gegužės 6 d. prašymu dėl informacijos pateikimo kreipęsi visuomenės informavimo priemonių – „Ekspertai.eu“ ir Laisvo laikraščio – vardu. Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarka, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teisės, pareigos ir atsakomybė yra nustatyta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme. Pastarajame numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį, o valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą, Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama (6 str. 1 d.-3 d.).

30Sistemiškai vertinant šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad žurnalistų, informacijos rengėjų, visuomenės informavimo priemonių valdytojų teisę gauti informaciją iš valstybės įstaigų reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

31Skundžiama institucija motyvuoja, kad pareiškėjų pateiktas prašymas nebuvo tinkamai įformintas, t. y. pareiškėjai Saugumo departamentui nepateikė atstovavimo dokumentų, taip pat įrodymų, kad jie yra žurnalistai, nepasirašė pateikto prašymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, žurnalistas, prašydamas informacijos, privalo pristatyti savo pavardę, nurodyti savo darbovietę (visuomenės informavimo priemonę ir (ar) laidą, kuriai rengia reportažą) ir pareigas (41 str. 2 d. 6 p.). Kaip matyti, įstatymas žurnalistams, besikreipiantiems į valstybines institucijas dėl informacijos suteikimo, nenumato pareigos teikti dokumentus, įrodančius jų darbovietę bei užimamas pareigas (pavyzdžiui, sutarties su viešosios informacijos rengėju kopiją). Taigi, įstatymo tikslas šiuo atveju – atsižvelgiant į žurnalistų profesijos ypatumus, sudaryti jiems palankias sąlygas, reaguojant į konkrečius įvykius bei aplinkybes, operatyviai gauti bei skleisti visuomenei informaciją, nesudarant tam papildomų biurokratinių kliūčių.

32Kita vertus, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nereglamentuoja taisyklių, susijusių su asmenų, valstybės institucijoms teikiančių prašymus identifikavimu, t. y. su tokių prašymų pasirašymu. Tačiau Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 12 str. 6 d. numato, kad visi raštu, įskaitant elektroninę formą, įstaigai pateikti prašymai turi būti pasirašyti pareiškėjo arba jo atstovo. Atitinkamai, prašymas, pateiktas nesilaikant šio įstatymo nustatytų reikalavimų, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens rašytiniu pavedimu ar rezoliucija gali būti netenkinamas pareiškėjui apie tai išsiunčiant pranešimą, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir tokio sprendimo apskundimo tvarka. (16 str. 1 d. ir 3 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, atsisakius teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešama rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis (6 str. 4 d. ir 5 d.).

33Taigi, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, viešojo administravimo subjektui yra nustatyta pareiga pareiškėjams teikti jų prašymo turinį atitinkančią informaciją, jeigu prašymas atitinka formalius Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo jam keliamus reikalavimus, o atsisakyti tenkinti jų prašymą galima tik Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo nustatyta tvarka (3 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, sprendimas dėl informacijos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 7 d.“

342. Sprendžiant, ar Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šioje administracinėje byloje būtina nustatyti, kaip VSD turėjo reaguoti į pareiškėjų prašymą. Šioje byloje nėra sprendžiama, kaip VSD turėjo atsakyti (sutikti pateikti ar atsisakyti pateikti informaciją), taip pat nėra sprendžiama ir tai, kokio pobūdžio (vieša ar nevieša) informacija, kurios pareiškėjai prašė savo 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d. raštuose, yra.

35Teismas sutinka su Sprendime išdėstytais argumentais, jog žurnalistų, informacijos rengėjų, visuomenės informavimo priemonių valdytojų teisę gauti informaciją iš valstybės įstaigų pirmiausia reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, o tada, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas. Antai, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę (4 dalis), valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi raštu pranešti rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis (5 dalis). Teismas, pabrėždamas, kad išraiškos laisvė yra visų kitų žmogaus teisių gynimo pagrindas, o teisės gauti informaciją žiniasklaidai cenzūravimas galimas tik tada, kai žiniasklaida peržengia Konstitucijoje įtvirtintas išraiškos laisvės ribas (Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalis) (taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pavyzdžiui, Lingens prieš Austriją ir kt.), ypač sutinka su Komisijos Sprendimo motyvais, jog: „vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, žurnalistas, prašydamas informacijos, privalo pristatyti savo pavardę, nurodyti savo darbovietę (visuomenės informavimo priemonę ir (ar) laidą, kuriai rengia reportažą) ir pareigas (41 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Kaip matyti, įstatymas žurnalistams, besikreipiantiems į valstybines institucijas dėl informacijos suteikimo, nenumato pareigos teikti dokumentus, įrodančius jų darbovietę bei užimamas pareigas (pavyzdžiui, sutarties su viešosios informacijos rengėju kopiją). Taigi, įstatymo tikslas šiuo atveju – atsižvelgiant į žurnalistų profesijos ypatumus, sudaryti jiems palankias sąlygas, reaguojant į konkrečius įvykius bei aplinkybes, operatyviai gauti bei skleisti visuomenei informaciją, nesudarant tam papildomų biurokratinių kliūčių.“ Byloje nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjai kreipėsi į VSD Laisvo laikraščio bei tinklaraščio „Ekspertai.eu“, kurie pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalį yra visuomenės informavimo priemonės, vardu, laikytina, kad pareiškėjai kreipėsi kaip viešosios informacijos rengėjai Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 75 dalies, pagal kurią viešosios informacijos rengėjais gali būti ne tik žurnalistai, bet ir kiti asmenys, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją, prasme. Bet kokie biurokratiniai reikalavimai pateikti dokumentus iš pareiškėjų traktuotini kaip nepagrįstas žiniasklaidos cenzūravimas, neleistinas Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo. Nei Konstitucija, nei Visuomenės informavimo įstatymas neleidžia valstybės institucijoms viešosios informacijos rengėjų diferencijuoti į patikimus ir nepatikimus, rimtos spaudos ir „geltonosios spaudos arba žurnalistikos“ (angl. „yellow press or journalism“) atstovus ir tuo pagrindu vieniems duoti, o kitiems neduoti prašomos informacijos, nes taip būtų diskriminuojami viešosios informacijos rengėjai. Dar daugiau, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad pareiškėjai yra visuotinai žinomi žmonės (televizijos bei teatro aktoriai), net teismo posėdyje nurodę, kad yra nepriklausomi kūrėjai, bendradarbiaujantys su minėtomis visuomenės informavimo priemonėmis.

36Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4 bei 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Sprendimo išvada, jog „sprendimas dėl informacijos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti turėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 7 d.“, yra neabejotinai pagrįsta ir teisėta, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 3R-103(2010/04-4R-122) naikinti nėra jokio pagrindo.

373. Tačiau teismas pabrėžia, kad VSD į pareiškėjų 2010 m. gegužės 6 d. raštą turėjo tik reaguoti ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 7 d. Tačiau tiek Komisijos Sprendime, tiek šiame teismo sprendime nebuvo ir nėra sprendžiama, ar pareiškėjai, kaip viešosios informacijos rengėjai, prašė viešos ar neviešos informacijos, o todėl VSD nėra įpareigojamas suteikti informaciją: jis tik įpareigojamas arba suteikti prašomą informaciją, arba jos, argumentuotai atsisakius, nesuteikti.

38Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Nutarė

39atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. I... 4. Atsakovas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau –... 5. 1. Dėl informacijos gavimo santykių teisinio reglamentavimo... 6. Nagrinėdama pareiškėjų R. B., A. N.... 7. Informacijos gavimą, o taip pat ir teisę gauti informaciją iš valstybės... 8. Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą, turėjo teisingai nustatyti... 9. Atsakovas nurodo, jog VSD objektyviai negalėjo pažeisti ir nevykdyti Teisės... 10. Tokiu būdu, Vyriausioji administracinių ginčų komisija galėjo konstatuoti... 11. 2. Dėl pareiškėjų 2010 m. gegužės 4 d. bei 2010 m. gegužės 6 d.... 12. Pareiškėjai, teikdami VSD generaliniam direktoriui 2010 m. gegužės 4 d. bei... 13. 2.1. Taip, jeigu būtų vadovaujamasi Teisės gauti iš valstybės ir... 14. 2.2. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai teikdami VSD generaliniam direktoriui 2010... 15. Visuomenės informavimo įstatymas visų pirma reguliuoja ne viešo... 16. Atsakovas pabrėžia, jog internetinio tinklaraščio autoriai a priori... 17. II... 18. Pareiškėjai – R. B., A. N. bei 19. III... 20. 1. Teismo posėdyje pareiškėjai – R. B., 21. 2. Teismo posėdyje atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo... 22. Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius... 23. 1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:... 24. 1.1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6... 25. 1.2. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6... 26. 1.3. Per Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnyje nustatytus terminus... 27. 1.4. Komisija 2010 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. 3R-103(2010/04-4R-122 (b.... 28. „Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Saugumo departamentas nepateikė... 29. R. B., A. N. ir Š.... 30. Sistemiškai vertinant šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad... 31. Skundžiama institucija motyvuoja, kad pareiškėjų pateiktas prašymas nebuvo... 32. Kita vertus, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas... 33. Taigi, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, viešojo... 34. 2. Sprendžiant, ar Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šioje... 35. Teismas sutinka su Sprendime išdėstytais argumentais, jog žurnalistų,... 36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į Visuomenės informavimo... 37. 3. Tačiau teismas pabrėžia, kad VSD į pareiškėjų 2010 m. gegužės 6 d.... 38. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 39. atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento skundą... 40. Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali...