Byla e2A-987-580/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir trečiajam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, priteisti 3 046,91 Eur (10 520,37 Lt) nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškinyje nurodė, kad 2011-10-29 kelio ruože Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys 30 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Alfa Romeo“, valstybinis Nr. ( - ) Minėto įvykio priežastimi buvo transporto priemonės susidūrimas su staiga į kelią išbėgusia stirna. Apgadintas automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas ieškovo transporto priemonių draudimu (kasko), todėl ieškovas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui 3 046,91 Eur (10 520,37 Lt) draudimo išmoką. Ieškovas laiko, kad atsakovas, kaip laukinio gyvūno savininkas, yra atsakingas už laukinio gyvūno padarytą žalą. Kelio ženklai, atitvarai, gyvūnų perėjos, atbaidymo ir kitos specialios priemonės yra laikomi kelio statiniais, o jų trūkumai ar nebuvimas, reiškia atsakovo neteisėtus veiksmus. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 175 punkte nurodyta, kad eismui pavojingų kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, kaip nurodyta statybos rekomendacijoje R37-01. Statybos rekomendacijos R37-01 36 punkte sakoma, kad kelių ruožai, į kuriuos gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, turi būti aptveriami ne žemesne kaip 1,5 m aukščio metalo tinklo tvora. Apsauginius atitvarus nuo žvėrių būtina statyti ten, kur yra pavojus susidurti su laukiniais žvėrimis. Padarius išvadą, kad per kelią gali eiti žvėrys, atsakovui kyla pareiga toje vietoje įrengti apsauginius atitvarus nuo gyvūnų, siekiant užkirsti kelią jų patekimui ant kelio.

5Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad nepraleido senaties termino ieškiniui pateikti, kadangi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas į teismą kreipėsi 2014-10-29, tačiau dėl techninės klaidos pareiškime vietoj 5 proc. dydžio palūkanų įrašė 6 proc. dydžio metines palūkanas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-44942-819/2014 atsisakė priimti pareiškimą. Ieškovas pateikė kitą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kurio pagrindu buvo inicijuota ši civilinė byla. Dėl nurodytų pagrindų ieškovas prašo atnaujinti praleistą senaties terminą.

6Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovui neaišku, ar ieškovas žalos atsiradimą sieja su kelio, kaip statinio, trūkumu, ar laiko, kad ji buvo padaryta laukinio gyvūno. Aplinkos ministerija nėra įgaliota atstovauti valstybei dėl žalos, atsiradusios dėl kelio, kurio savininkė yra valstybė, trūkumų. Aplinkos ministerija atstovauja valstybei bylose dėl nuostolių, atsiradusių laukiniams gyvūnams susidūrus su transporto priemonėmis, atlyginimo (Vyriausybės 2014-09-29 nutarimo Nr. 1054 4.3 punktas).

7Ieškovas neteisingai aiškina teisės normas, reglamentuojančias statinio (kelio) savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę bei valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko civilinę atsakomybę bei jos kilimo sąlygas. Kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ bei apsauginių atitvarų nebuvimas negali būti laikomas kelio trūkumu CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme bei kelio konstrukcijos, pateiktos Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ III skyriaus 8.3 punkte, prasme. Ieškovas neįrodė, kad kelio dalis eismo įvykio metu neatitiko teisės aktų reikalavimų, turėjo statybinių konstrukcijų trūkumų, atsiradusių dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros. Laukinis gyvūnas nėra kelio ar jo įrenginio konstrukcinė dalis.

8Atsakovas laiko, jog ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo). Valstybės neteisėtus veiksmus galima konstatuoti įrodžius, kad konkreti institucija pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus. Ieškovo manymas, jog valstybė turi užtikrinti, kad joks gyvūnas jokiomis aplinkybėmis nepateiktų į kelio važiuojamąją dalį, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes iš valstybės būtų reikalaujama neįmanomo. Būtina atsižvelgti į laukinės gyvūnijos, kaip nuosavybės objekto, ypatumus.

9Automobilis pagal CK 6.270 straipsnį laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. Atsižvelgiant į tai, kad padidinto pavojaus šaltinis kelia didesnį pavojų nei įprasta ir jo valdytojas privalo elgtis atsargiau nei įprasta, automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį.

10Įvertinus kelio atkarpoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių skaičių, kelio Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys vieta ties 30,80 km laikytina saugi ir neavaringa.

11Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl gyvūnų padarytos žalos atlyginimo netaikoma atsakomybė be kaltės. Ieškovas nepateikė įrodymų – nei statistikos apie įvykusius eismo įvykius, nei apie nustatytą gyvūnų migracijos kelią bei nesiėmė pakankamų veiksmų įrodymams surinkti.

12Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato, kad keliai turi būti atitveriami vielos atitvarais. Įspėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija bei Lietuvos standartu LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, kurio 3.2.38 punktas numato, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus kelio ruožo savitumą, eismo įvykių periodiškumą. Ženklo reikalingumui nustatyti būtina atlikti tyrimą, stebėti eismo situaciją. Pavieniai gyvūnų pasirodymai negali būti pagrindu statyti ženklą. Įspėjamųjų ženklų neturi būti daug. Veiksnus žmogus, važiuodamas miškingu keliu turi ir be atskirų ženklų žinoti, kad Lietuvos miškuose yra laukinių gyvūnų ir imtis atsargumo priemonių.

13Vienas iš asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo aspektų yra tai, kad negali būti reikalaujama neįmanomo. Dėl laukinių gyvūnų specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės juos kontroliuoti, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo laukinių gyvūnų sukeliamų eismo įvykių.

14Pažymėjo, kad reikia atskirti valstybės, kaip kelio savininkės, teises ir pareigas nuo valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, teisių ir identifikuoti, kurios institucijos kompetencijai priskirtas klausimų reguliavimas. Viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas, kurios jiems priskirtos.

15Trečiojo asmens nuomone, stirna negali būti priskirta statinio (kelio) trūkumams, nes kelio sudedamosios dalys įtvirtintos Kelių įstatyme ir Statybos įstatyme. Administracinės atsakomybės netaikymas vairuotojui nepreziumuoja pastarojo civilinės atsakomybės nebuvimo. Kadangi automobilis priskiriamas didesnio pavojaus šaltiniui, asmuo prisiima žalos atsiradimo riziką. Vairuotojo elgesys turi atitikti Kelių eismo taisykles ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nustatytas pareigas. Draudėjo užpildytame pranešime apie įvykį nubraižyta eismo įvykio schema, iš kurios matyti, kad stirna išbėgo iš kairės kelio pusės, o transporto priemonė išvažiavo į priepriešinę eismo juostą, kur kairėje kelio pusėje susidūrė su stirna. Ne stirna atsitrenkė į transporto priemonę, o automobilis užvažiavo ant stirnos.

16II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

18Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo ir jų priežastinio ryšio su dėl eismo įvykio atsiradusiomis žalingomis pasekmėmis.

19Nors ieškovas nurodė, jog valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, t. y. saugių eismo sąlygų neužtikrinimu, nes eismo įvykio vietoje nebuvo pastatyta įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“, taip pat nebuvo įrengtų atitvarų, tačiau teisės aktai nenumato, kad keliai turi būti atitveriami atitvarais. Kelių atitvarai statomi vadovaujantis Lietuvos kelių ir projektavimo normatyviniais dokumentais, Lietuvos Respublikos standartais ir kitais statybos techniniais dokumentais. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 380 punktas numato, kad vielos tinklo atitvarai statomi, numatomi greičio apribojimai, gyvūnų praginos ir kt. tik tose vietose, kur kelio trasa kerta nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, t. y. tas vietas, kuriomis pastoviai ar sezoniškai maitinimosi ar veisimosi tikslais juda atitinkamos rūšies gyvūnai. Tokių atitvarų paskirtis yra tiek apsaugoti žmones nuo gyvūnų daromos žalos, tiek apsaugoti gyvūnus nuo žmogaus veiklos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio vietoje kelio trasą kerta gyvūnų migracijos takas.

20Pirmosios instancijos teismas vertino, kad remiantis ieškovo pateiktais įrodymais apie eismo įvykius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad eismo įvykio metu buvo būtinos atitinkamos specialios priemonės eismo saugumui užtikrinti, t. y. būtinybė statyti atitinkamus įspėjamuosius ženklus.

21Laikė, kad ieškovo pateiktas Lietuvos kelių policijos tarnybos 2014-11-14 raštas Nr. 39-S-6202 „Dėl informacijos apie užvažiavimus ant gyvūnų krašto kelyje Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys nepatvirtina metodikoje numatyto pagrindo eismo ruožą pripažinti avaringu, t. y. jog ketverių metų laikotarpyje minėtame eismo ruože būtų įvykę trys eismo įvykiai. Tokia informacija liudija, jog eismo įvykio vietoje laukinio žvėries išbėgimas į kelią yra atsitiktinumas, pavienis reiškinys, todėl atsakovas neturėjo pagrindo imtis ypatingų atsargumo priemonių.

22Teismas, atsižvelgdamas į eismo įvykių dėl į kelią išbėgusio laukinio žvėries skaičių, jų periodiškumą, kelio ilgį, jo reikšmingumą, judėjimo intensyvumą, vertino, jog laukinių gyvūnų populiacijos reguliavimas yra pakankama priemonė tam, jog nagrinėjamu atveju būtų išvengta laukinio žvėries daromos žalos.

23Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Eismo įvykis, kuriame padarytos žalos atlyginimo reikalauja ieškovas, įvyko 2011-10-29, ieškinys pareikštas 2014-12-10. Tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą neženkliai ir dėl to, jog netinkamai realizavo savo procesinę teisę į ieškinio pareiškimą, nesudaro pagrindo termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis.

24III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

25Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

26Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, neatribojo laukinių gyvūnų savininko, statinio savininko pareigų ir atsakomybės, netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai vadovavosi suformuota teismine praktika.

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 3K-3-338/2011, 3K-3-371/2011, 3K-3-133/2012, 3K-3-683/2013, 3K-3-330-706/2015) nėra gausi, prieštaringa, kritikuotinos argumentacijos, bei sukurta skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nei nagrinėjamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014.

28Siekiant nustatyti, kokia norma turėtų būti taikoma sprendžiant šį ginčą, būtina išsiaiškinti, ar žala eismo įvykių metu buvo padaryta dėl to, jog laukinio žvėries savininkas nesugebėjo su savo turtu elgtis taip, kad žala nekiltų tretiesiems asmenims, ar žala atsirado dėl statinio (kelio) trūkumų ir ar žala atsirado dėl saugių eismo sąlygų neužtikinimo (kelio nepriežiūra, nesusijusi su konstrukciniais trūkumais). Ieškovas jau patikslintame ieškinyje išdėstė šiuos argumentus, į kuriuos pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė.

29CK 6.266 straipsnio taikymui būtina nustatyti tris sąlygas: 1) įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą; 2) žalos asmeniui padarymą; 3) objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį. Ieškovo nuomone, šias sąlygas jis įrodė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą paskirstė vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo taisykle (CPK 178 straipsnis), pagal kurią ieškovas privalo įrodyti visas atsakomybės sąlygas. Ieškovas nurodė, kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas yra neproporcingas ir prieštarauja proceso taisyklėms, reglamentuojančioms įrodinėjimą.

30Ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas, būdamas laukinio gyvūno savininku, netinkamai reguliavo jų populiaciją, neatliko laukinių gyvūnų paskirstymo teritorijoje, migracinių tyrimų, dėl ko įvyko eismo įvykis. Esant situacijai, kai teisės aktai laukinio gyvūno savininkui nustatė pareigą atlikti tyrimus, tačiau atsakovas šių pareigų neįgyvendino, atsakovas turėtų įrodyti, jog ginčo kelio ruože nebuvo gyvūnų migracinių takų, ginčo kelio ruože negyveno laukinių gyvūnų populiacijos ir panašiai.

31Pirmosios instancijos teismas nepagrįsti nurodė, jog Aplinkos ministerijos Miškų departamento raštas Nr. (12-1)-D15-794 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad stirnų populiacija Panevėžio rajone 2011-2012 metais reguliuota tinkamai. Raštas yra bendro pobūdžio, deklaratyvus ir nekonkretus, kadangi byloje nagrinėjamas ginčas dėl laukinių gyvūnų populiacijų reguliavimo greta kelio Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys 30 kilometro, o ne visame Panevėžio rajone. Rašto turinys prieštarauja Aplinkos ministerijos Panevėžio RAAD rašto Nr. (2)-V3-435 turiniui, kuriame rašoma, jog atsakovas neturi duomenų apie laukinių gyvūnų populiacijos dydžius 2008-2011 metais.

32Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos generalinis direktorius 2010-01-07 įsakymu Nr. V-8 patvirtino Automobilių kelių transporto priemonių apsauginių atitvarų sistemų projektavimo taisykles KPT TAS 09, kurių 130 punkte nurodyta, jog jos pakeičia statybos rekomendacijas R 37-01 „Automobilių kelių apsauginiai atitvarai“, patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus 2002-02-07 įsakymu Nr. 9.

33Atsakovas nesivadovavo avaringumo statistika, kuri laikoma vienu iš kriterijų, nustatančių būtinybę imtis papildomų apsaugos priemonių. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prielaidos statyti įspėjamuosius ženklus siejamos su tikėtinu pavojumi, o ne su avarijos faktu.

34Atsakovas apeliacinį skundą prašė atmesti. Teigė, kad kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“ bei kitų priemonių nagrinėjamame kelio ruože neįrengimas nelaikytinas kelio trūkumu CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad kelio dalis, kurioje įvyko eismo įvykis, neatitiko įstatymų reikalavimų.

35Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovas nesirūpina laukinių gyvūnų populiacija. Aplinkos ministerijos Miškų departamento 2014-11-18 raštas Nr. (12-1)-D15-794 yra rekomendacinio pobūdžio ir nekonkretus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Lietuvos kelių policijos tarnybos 2014-11-14 rašte Nr. 39-S-6202 pateikta informacija nepatvirtina Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikoje, patvirtintoje 2011-06-07 susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-342, numatyto pagrindo eismo ruožą pripažinti avaringu. Eismo įvykis įvyko 2011-10-29, t. y. po šios metodikos įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo minėta metodika nesivadovauti, sprendžiant apie ginčo ruožo avaringumą eismo įvykio metu.

36Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimų.

37Trečiasis asmuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-09 sprendimą palikti nepakeistą.

38Pažymi, kad vairuotojas elgėsi nerūpestingai, nes nepasirinko saugaus greičio, važiavo maksimaliu leistinu, nors, kaip pats teigė, dažnai važiuodavo tuo keliu ir netoli kelio matydavo laukinių gyvūnų. Akivaizdu, kad žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, jis neatsisakė tam tikrų veiksmų, manydamas, jog žalos jam pavyks išvengti, t. y. prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Transporto priemonės valdytojas nurodė, kad kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ pastatymas nebūtų įtakojęs eismo įvykio rezultatų.

39Laikė, kad ieškovas, praleidęs ieškinio senaties terminą, prarado savo procesinę teisę į ieškinio pareiškimą.

40IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

41Apeliacinis skundas atmestinas.

42Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

43Ginčas byloje kilo dėl valstybės pareigos draudimo bendrovei regreso tvarka atlyginti žalą, kurią ji patyrė išmokėdama draudimo išmoką į ieškovo apdraustą keliu važiuojantį automobilį atsitrenkus laukiniam gyvūnui.

44Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje ieškovas reikalavimą reiškė dviem pagrindais, kurie atitinka CPK 266 straipsnį (statinių savininko (valdytojo) atsakomybė) ir CPK 267 straipsnį (atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą). Jau 2014-12-09 ieškinyje teismui ieškovas reikalavimo pagrindu nurodo CK 6.266 straipsnį ir įrodinėja šio straipsnio nurodomas aplinkybes, remdamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus. Ieškovas atkreipia dėmesį į Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 175 punkto reikalavimo nevykdymą bei kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ neįrengimą. Ieškovo pozicija dėl to, kad reikalavimas reiškiamas, remiantis dviem atskirais pagrindais patvirtinta ir jo 2015-04-28 rašytiniuose paaiškinimuose bei apeliacinės instancijos teismui teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

45Procesinė šalių padėtis rodo, jog atsakovu byloje įtraukta Lietuvos Respublika, kurią atstovauja Aplinkos ministerija, tuo tarpu Lietuvos automobilių kelių direkcija įtraukta trečiuoju asmeniu. Vyriausybės 2014-09-29 nutarimo Nr. 1054 4.3 punkte nurodyta, jog bylose dėl nuostolių, atsiradusių laukiniams gyvūnams susidūrus su transporto priemonėmis, atlyginimo valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Šioje byloje ieškovas atsakovu patraukė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Aplinkos ministerijos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-12 nutartimi į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukta Lietuvos automobilių kelių direkcija. Teismo nutartyje nurodyta, jog ieškovas neišreiškė nuomonės dėl atsakovo atstovo tinkamumo.

46Viešųjų juridinių asmenų kompetencija nustatoma pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Vyriausybės 1998-09-22 nutarimo Nr. 1138 5 punkte įtvirtinta, kad svarbiausieji Aplinkos ministerijos uždaviniai yra: užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotosios plėtros principus, formuoti šalies tvarkymo regioninės politikos principus bei nuostatas ir užtikrinti jų taikymą; siekti užtikrinti sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių, įskaitant miškus bei žemės gelmes, Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, apsaugą ir atkūrimą; išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus; užtikrinti racionalią miškų ūkio raidą bei miškotvarką; skatinti urbanistikos, architektūros ir statybos pažangą; sukurti aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo bei statybos ir būsto teisinę sistemą, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus bei šalies poreikius.

47Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuostatų, patvirtintų susisiekimo ministro 2000-12-12 įsakymu Nr. 367 5 punktas nurodo, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos uždavinys yra organizuoti automobilių kelių tinklo plėtojimo, kelių projektavimo, tiesimo, taisymo, remonto, priežiūros, kelių infrastruktūros vystymo ir saugaus eismo strategijos įgyvendinimą.

48Įvertinus tai, kad viešasis juridinis asmuo gali veikti tik jiems nustatytos kompetencijos ribose, o valstybės atstovu turi būti asmuo, kurio neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, matyti, jog Lietuvos Respublikos atstovu iškėlus civilinę bylą CK 6.266 straipsnio pagrindu turi būti įtraukiama Lietuvos automobilių kelių direkcija, o iškėlus civilinę bylą CK 6.267 straipsnio pagrindu – Aplinkos ministerija.

49Byloje nagrinėjamu atveju, nors Lietuvos automobilių kelių direkcija dalyvavo ne atsakovo atstovu, bet trečiuoju asmeniu, nelaikytina, kad spręsdamas dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį taikymo teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, jog pats atsakovas įtrauktas tinkamas, o kitas galimas atsakovo atstovas taip pat buvo bylos dalyviu.

50Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-12 nutartyje nurodyta, jog ieškovas nurodęs, kad jam nėra svarbu atstovo parinkimas byloje, atsakovu byloje yra Lietuvos Respublika. Tinkamo valstybės atstovo parinkimas negali būti sutapatinamas su paties atsakovo parinkimu bei pakeitimu teismo procese. Atsižvelgiant į valstybės kaip teisės subjekto ypatybes, tinkamas valstybės atstovas gali įstoti į procesą savo iniciatyva bei gali būti įtraukiamas bylą nagrinėjančio teismo.

51CK 6.266 straipsnis nustato statinio savininko (valdytojo) atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Šią žalą turi atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

52Kelias Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys pagal Vyriausybės 1999-06-09 nutarimu Nr. 757 patvirtintą sąrašą tiek eismo įvykio metu, tiek šiuo metu yra valstybės reikšmės krašto kelias. Pagal Kelių įstatymo 6 straipsnio 2 dalį už valstybinės reikšmės kelių tvarkymą ir priežiūrą, taip pat už gatvių, kuriomis per miestus (išskyrus miestų savivaldybių teritorijose) ir miestelius eina magistraliniai ir krašto keliai, važiuojamosios dalies ir statinių priežiūrą atsakinga Susisiekimo ministerija. Už valstybinės reikšmės krašto kelio trūkumus taip pat atsakinga ne savivaldybė, o valstybė.

53Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas ieškinys dėl netinkamo kelio įrengimo. Ieškovas šioje byloje įrodinėjo dvi aplinkybes dėl kelio trūkumų – atitvarų ir įspėjamojo ženklo neįrengimą. Kelių įstatymo 13 straipsnis nurodo, jog keliai tiesiami, taisomi ir atiduodami naudotis vadovaujantis atitinkamomis valstybinėmis kelių normomis ir taisyklėmis, todėl pasisakant dėl kelio atitvarų reikalingumo remtinasi Kelių techniniu reglamentu KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“.

54Byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar kelio būklės galėjo įtakoti žalos atsiradimą 2011-10-29 eismo įvykio metu, todėl nustatant atsakovo pareigą tinkamai prižiūrėti kelią, turi būti taikoma ne šiuo metu galiojanti, o iki eismo įvykio galiojusi teisės akto redakcija, pagal kurios nuostatas kelio ruožas turėjo būti prižiūrimas iki eismo įvykio.

55Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ redakciją, galiojusią iki 2012-05-13, buvo nustatyta, jog eismui pavojingi kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, kaip nurodyta statybos rekomendacijose R 37-01 „Automobilių kelių apsauginiai atitvarai“. Statybos rekomendacijų R 37-01 „Automobilių kelių apsauginiai atitvarai“ 36 punkte buvo nurodoma, jog magistralinių kelių ruožai, į kuriuos gali dažnai patekti žvėrys, turi būti aptveriami ne žemesne kaip 1,5 m aukščio metalo tinklo tvora. Tokie projektiniai sprendiniai turi būti pagrindžiami vadovaujantis žinybų duomenimis. Kadangi kelias Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys nėra magistralinis kelias, tai statybos rekomendacijos R 37-01 „Automobilių kelių apsauginiai atitvarai“ 36 punkto nuostatos šiam keliui netaikomos.

56Nuo 2010-01-15 įsigaliojo Automobilių kelių transporto priemonių apsauginių atitvarų sistemų projektavimo taisyklės KPT TAS 09, kurių 2 punkte nurodyta, kad taisyklės taikomos transporto priemonių apsauginių atitvarų sistemų projektavimui, tame tarpe ir naujai nustatytuose avaringuose ruožuose, kuriuose vyrauja eismo įvykio tipas – nukrypimas nuo važiuojamosios dalies. Automobilių kelių transporto priemonių apsauginių atitvarų sistemų projektavimo taisyklių KPT TAS 09 53 punkte akcentuojama, jog didesnė tikimybė, kad transporto priemonės nukryps nuo važiuojamosios dalies, yra tose esamų kelių zonose, kuriose: dažni eismo įvykiai, kurių tipas – nukrypimas nuo važiuojamosios dalies, užfiksuoti per trejų metų laikotarpį; dažni kito tipo eismo įvykiai; sąmoningi pažeidimai, kurių tipas – nukrypimas nuo važiuojamosios dalies. Taisyklėse nurodomi įprasti kelio atitvarai, o vielos tvoros apsaugant kelius nuo gyvūnų migracijos, todėl darytina išvada, jog kelio apsaugos nuo gyvūnų klausimai nebuvo sureglamentuoti.

57Pirmosios instancijos teismo cituojama nuostata, kad vielos tinklo atitvarai statomi, numatomi greičio apribojimai, gyvūnų praginos ir kt. tik tose vietose, kur kelio trasa kerta nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, t. y. tas vietas, kuriomis pastoviai ar sezoniškai maitinimosi ar veisimosi tikslais juda atitinkamos rūšies gyvūnai yra iš aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 603/456 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“, kuris negalioja nuo 2008-01-09.

58Teisės aktų analizė rodo, jog teisės aktai nenumatė taisyklių, kaip turi būti statomi vielos atitvarais, kuriais būtų sulaikomi žvėrys nuo patekimo ant valstybinės reikšmės krašto kelio. Automobilių kelių transporto priemonių apsauginių atitvarų sistemų projektavimo taisyklių KPT TAS 09 reglamentuojami atitvarai susiję ne su gyvūnų patekimo ant kelio užkardymu, o su kitų eismo saugumo problemų sprendimu. Tokiu atveju reikalinga vadovautis bendromis civilinių teisinių santykių dalyvių pareigomis bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsniu, kurio 1 dalis įpareigoja kelių savininkus ar valdytojus užtikrinti vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendinant juose eismo saugumo priemones.

59Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl kelio ženklų statymo. Pažymėtina, jog kelio ženklas savaime neužtikrina, jog tie poveikiai, dėl kurių ženklas įspėja vairuotoją, neįvyks. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimus yra svarbu, ar neteisėtų veiksmų atlikimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su žalos kilimo faktu. Įspėjamojo kelio ženklo „Laukiniai gyvūnai“ pastatymo tikslas yra vairuotojo dėmesio į galimą kliūtį atkreipimas. Iš vairuotojų paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog vairuotojas Andrius Antanaitis gyveno netoliese, jam kelio ruožas buvo žinomas, jis ir anksčiau matė laukinius žvėris kelyje, todėl važiavo atsargiai. Taigi, vairuotojas žinojo apie galinčias atsirasti eismo kliūtis, todėl papildomo įspėjamojo ženklo pastatymas jo veiksmams būtų galėjęs turėti tik minimalią įtaką.

60Ieškovas pateikė Lietuvos kelių policijos tarnybos 2014-11-14 raštą Nr. 39-S-6202, kuriame registruoti kelyje Nr. 195 įvykę eismo įvykiai dėl gyvūnų išbėgimo į kelią. Matyti, jog eismo įvykiai su gyvūnais pasitaiko visame kelyje. Reikalavimas užtverti visą kelią ar didelę jo dalį vielos tvoromis būtų akivaizdžiai neproporcingas siekiamam tikslui. Kaip teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusio automobilio vairuotojas, kelio dalis, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra miške, iš abiejų pusių yra laukai ir auga pavieniai medžiai ir krūmai. Nėra įprasta tokiose vietose įrengti tinklus ar tvoras, kuriais kelias apsaugomas nuo gyvūnų.

61Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas poreikį įrengti užtvarą pagrįstai rėmėsi Susisiekimo ministro 2011-06-07 įsakymu Nr. 3-342 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“ ir taikė šioje metodikoje nustatytas avaringų ruožų nustatymo taisykles. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, jog krašto kelyje turėjo būti įrengiami specialūs atitvarai nuo laukinių gyvūnų.

62Atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį taikymas turi būti atliekamas atsižvelgiant į žalos atsiradimo priežastis. Negali būti taikoma tokios pačios atsakomybės sąlygos paprasto statinio savininkui, kai jis turi galimybę visiškai kontroliuoti statomą objektą, ir kelio savininkui, kai kelio savininko atsakomybė kildinama iš netinkamo kelio įrengimo dėl laukinių gyvūnų galimos padaryti žalos, nes dėl savo specifikos laukiniai gyvūnai negali būti visiškai kontroliuojami.

63CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Valstybė pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį yra laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė. Tuo remiantis valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).

64Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nustatyta CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Eismo įvykio metu galiojo Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

65Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė Aplinkos ministerijos Miškų departamento 2014-11-18 raštu Nr. (12-1)-D15-794 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame pateikti duomenys dėl stirnų populiacijos Panevėžio rajone 2011 – 2012 metais reguliavimo. Pažymėtina tai, kad byloje buvo imtasi pakankamų pastangų surinkti įrodymus. Ieškovas 2014-10-16 raštu Nr. (06)-1.12.12075 kreipėsi į Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentą, prašydamas pateikti duomenis apie įvairių rūšių laukinių žvėrių populiaciją 5 km spinduliu 2001-2013 metais, medžioklės plotų vienetus. Aplinkos ministerijos Miškų departamentas 2014-11-18 raštu Nr. (12-1)-D15-794 pateikė informaciją apie stirnų populiacijos gausą ir reguliavimą Panevėžio rajone 2011-2012 metais medžioklės sezono metu. Šiame rašte detaliai išdėstyta stirnų populiacijos reguliavimo eiga, nustatant sumedžiojamų gyvūnų limitus. Aplinkos ministro 2011-05-17 įsakymu Nr. D1-406 patvirtinti Kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo per 2011-2012 metų medžioklės sezoną limitai. Aplinkos ministerijos Miškų departamento 2014-11-18 raštu Nr. (12-1)-D15-794 patvirtinta, jog Panevėžio rajone sumedžiotų stirnų limitai buvo viršyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-10 nutartimi teismas įpareigojo Aplinkos ministeriją pateikti duomenis apie atliktus gyvūnų migracijos tyrimus, gyvūnų pasiskirstymą greta kalio esančioje teritorijoje bei kita.

66Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2015-03-30 raštu Nr. (2)-V3-435 pranešė, kad informacijos apie gyvūnų migracijos tyrimus, kanopinių gyvūnų pasiskirstymą bei populiaciją neturi bei nurodė medžiotojų būrelius, kurių teritorija 5 km spinduliu patenka eismo įvykio vieta. Iš šio rašto nedarytina ieškovo nurodoma išvada, jog gyvūnų migracijos tyrimai nebuvo atliekami, nes raštu pažymima, jog duomenų institucija neturi. Jau minėtame Aplinkos ministerijos 2014-11-18 rašte Nr. (12-1)-D15-794 nurodoma, jog stirnų populiacijos gausa buvo nustatyta. Taip pat šiuo raštu detaliai paaiškinta tvarka, kokius veiksmus atlieka savivaldybės medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos bei medžiotojų būreliai, kad būtų suskaičiuojama laukinių gyvūnų populiacija ir nustatomi sumedžiojimo limitai.

67Tuo byloje pakankamai nustatyta, jog valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė, imasi priemonių jų populiacijai sureguliuoti. Atsižvelgiant į nuosavybės objekto specifiką, akivaizdu, kad nėra įmanoma apskritai išvengti laukinių gyvūnų daromos žalos.

68Byloje nebuvo surinkta duomenų dėl transporto priemonės vairuotojo kaltės. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2011-11-25 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Vairuotojas Andrius Antanaitis buvo apklaustas teismo posėdžio metu. Paaiškinimuose vairuotojas teigė saugaus greičio neviršijęs, važiavęs 90 km/h, kelio ruožas netoli namų, žino, jog šiame kelyje pasitaiko laukinių žvėrių. Tai, kad jis išvažiavo į kitą eismo juostą aiškino siekimu išvengti susidūrimo su stirna. Vairuotojo paaiškinimai nėra paneigti, o toks kelių eismo dalyvio elgesys teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Vairuotojas nurodė, kad jam yra tekę matyti į kelią toje vietoje išbėgančius žvėris, tačiau ir tokiu atveju negalima reikalauti, kad būtų vairuojama labai nedideliu greičiu. Tuo labiau, kad ir nedideliu greičiu važiuojant ne visada galima išvengti susidūrimo su laukiniu gyvūnu. Taigi, vairuotojo elgesys nesukuria teisiškai reikšmingos aplinkybės – nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo.

69Administracinės atsakomybės netaikymas vairuotojui nepreziumuoja pastarojo civilinės atsakomybės nebuvimo. Kadangi automobilis priskiriamas didesnio pavojaus šaltiniui, asmuo prisiima žalos atsiradimo riziką. Vairuotojo elgesys turi atitikti Kelių eismo taisykles ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nustatytas pareigas. Draudėjo užpildytame pranešime apie įvykį nubraižyta eismo įvykio schema, iš kurios matyti, kad stirna išbėgo iš kairės kelio pusės, o transporto priemonė išvažiavo į priepriešinę eismo juostą, kur kairėje kelio pusėje susidūrė su stirna. Ne stirna atsitrenkė į transporto priemonę, o automobilis užvažiavo ant stirnos.

70Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

72Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.

73Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašė iš atsakovo Lietuvos... 4. Ieškinyje nurodė, kad 2011-10-29 kelio ruože Nr. 195... 5. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad nepraleido senaties... 6. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovui neaišku, ar ieškovas žalos... 7. Ieškovas neteisingai aiškina teisės normas, reglamentuojančias statinio... 8. Atsakovas laiko, jog ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų... 9. Automobilis pagal CK 6.270 straipsnį laikomas padidinto pavojaus šaltiniu.... 10. Įvertinus kelio atkarpoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu... 11. Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prašė ieškinį... 12. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato, kad... 13. Vienas iš asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo aspektų yra tai, kad negali... 14. Pažymėjo, kad reikia atskirti valstybės, kaip kelio savininkės, teises ir... 15. Trečiojo asmens nuomone, stirna negali būti priskirta statinio (kelio)... 16. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį... 18. Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo... 19. Nors ieškovas nurodė, jog valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė... 20. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad remiantis ieškovo pateiktais... 21. Laikė, kad ieškovo pateiktas Lietuvos kelių policijos tarnybos 2014-11-14... 22. Teismas, atsižvelgdamas į eismo įvykių dėl į kelią išbėgusio laukinio... 23. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovas yra... 24. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 25. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus... 26. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika laukinių gyvūnų sukeltų eismo... 28. Siekiant nustatyti, kokia norma turėtų būti taikoma sprendžiant šį... 29. CK 6.266 straipsnio taikymui būtina nustatyti tris sąlygas: 1) įstatyme... 30. Ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas, būdamas laukinio gyvūno savininku,... 31. Pirmosios instancijos teismas nepagrįsti nurodė, jog Aplinkos ministerijos... 32. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos... 33. Atsakovas nesivadovavo avaringumo statistika, kuri laikoma vienu iš... 34. Atsakovas apeliacinį skundą prašė atmesti. Teigė, kad kelio ženklų... 35. Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovas nesirūpina laukinių gyvūnų... 36. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos... 37. Trečiasis asmuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto... 38. Pažymi, kad vairuotojas elgėsi nerūpestingai, nes nepasirinko saugaus... 39. Laikė, kad ieškovas, praleidęs ieškinio senaties terminą, prarado savo... 40. IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 41. Apeliacinis skundas atmestinas.... 42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 43. Ginčas byloje kilo dėl valstybės pareigos draudimo bendrovei regreso tvarka... 44. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje ieškovas reikalavimą reiškė dviem... 45. Procesinė šalių padėtis rodo, jog atsakovu byloje įtraukta Lietuvos... 46. Viešųjų juridinių asmenų kompetencija nustatoma pagal jų veiklą... 47. Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuostatų, patvirtintų susisiekimo... 48. Įvertinus tai, kad viešasis juridinis asmuo gali veikti tik jiems nustatytos... 49. Byloje nagrinėjamu atveju, nors Lietuvos automobilių kelių direkcija... 50. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-12 nutartyje nurodyta, jog ieškovas... 51. CK 6.266 straipsnis nustato statinio savininko (valdytojo) atsakomybę už... 52. Kelias Nr. 195 Kėdainiai-Krekenava-Panevėžys pagal Vyriausybės 1999-06-09... 53. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais... 54. Byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar kelio būklės galėjo įtakoti... 55. Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“... 56. Nuo 2010-01-15 įsigaliojo Automobilių kelių transporto priemonių... 57. Pirmosios instancijos teismo cituojama nuostata, kad vielos tinklo atitvarai... 58. Teisės aktų analizė rodo, jog teisės aktai nenumatė taisyklių, kaip turi... 59. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl kelio ženklų... 60. Ieškovas pateikė Lietuvos kelių policijos tarnybos 2014-11-14 raštą Nr.... 61. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas poreikį įrengti užtvarą... 62. Atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį taikymas turi būti atliekamas... 63. CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais... 64. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nustatyta CK 6.267 straipsnyje. Šio... 65. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė Aplinkos ministerijos... 66. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2015-03-30 raštu Nr.... 67. Tuo byloje pakankamai nustatyta, jog valstybė, kaip laukinių gyvūnų... 68. Byloje nebuvo surinkta duomenų dėl transporto priemonės vairuotojo kaltės.... 69. Administracinės atsakomybės netaikymas vairuotojui nepreziumuoja pastarojo... 70. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas... 71. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 72. Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.... 73. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti...