Byla 2A-484-278/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

2kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Birutės Valiulienės (pranešėja),

3sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

4dalyvaujant ieškovo atstovui adv. A.Petrauskui,

5viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-180-205/2011 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Automera“ ieškinį atsakovams D. V. ir K. K. dėl skolos priteisimo.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi ieškovo atstovo paaiškinimus,

Nustatė

7ieškovė nurodė, kad vykdant transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutartį, pasirašytą su Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Autometra“, pagal transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. 970, UAB “Automera“ 2008-10-04 buvo perduotas automobilis „Mazda 323“, valst. Nr. ( - ) Nurodė, kad ieškovė automobilį vilkiku transportavo į saugojimo aikštelę kur saugojo automobilį. Teigė, kad atsakovai D. V. (automobilio savininkė) ir K. K. (automobilio valdytojas) už suteiktas paslaugas 2008-10-04 - 2010-05-26 laikotarpiu yra skolingi 14 689,40 Lt. Prašė teismą priteisti iš atsakovų solidariai 8 000 Lt skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Bylos nagrinėjimo metu UAB „Automera“ ieškinį mažino ir prašė priteisti iš atsakovų solidariai 6 000 Lt skolą bei palūkanas.

8Pasvalio rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų 4 888,40 Lt skolą už suteiktas paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovei D. V. priklausantis automobilis teisėtai buvo pristatytas į ieškovei priklausančią automobilių saugojimo aikštelę, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti apmokėjimo už suteiktas paslaugas. Konstatavo, jog 2009-04-16 buvo paskelbtas Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“, kuriuo buvo išaiškinta, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus paskirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl reikalavimas grąžinti transporto priemonę tik susimokėjus baudą ar atlikus administracinį areštą, neteko galios. Nurodė, kad ieškovė, būdama verslo subjektu, užsiimanti policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, atsakovei pareikalavus, privalėjo automobilį grąžinti, nes tolesnis saugojimas ir laikymas jos transporto priemonės tapo neteisėtu. Teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovų solidariai priteisė už automobilio transportavimą ir už saugojimą 2008-10-04 - 2009-04-16 laikotarpiu.

9Apeliaciniu skundu atsakovė D. V. prašo pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-04-11 sprendimą ir jos atžvilgiu ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovei, kaip verslo subjektui taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo ir rūpestingumo standartas, tačiau žinodama apie paskelbtą LR Konstitucinio teismo nutarimą atsisakė grąžinti automobilį, delsė kreiptis į teismą, specialiai didindamas atsakovų skolą. Pažymi, kad ieškovė buvo nesąžininga ir siekė pasipelnyti atsakovų sąskaita. Teigia, kad nebuvo informuota apie sutartį tarp policijos komisariato ir ieškovės, nėra tos sutarties šalis, todėl tokia sutartis jos atžvilgiu yra niekinė ir negali sukelti jokių pasekmių.

10Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad ieškovė nėra kompetetinga spręsti, kada transporto priemonė turi būti grąžinama. Nurodo, kad automobilis yra grąžinamas tik pateikus policijos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, o atsakovė minėtą leidimą pateikė tik 2010-10-20, kas įrodo, jog D. V. elgėsi nerūpestingai, nesirūpino jai priklausančiu turtu ir po Konstitucinio teismo nutarimo nepasiėmė leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

11Apeliacinis skundas atmestinas.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

13Byloje nustatyta, kad pagal 2008-01-15 Paslaugų teikimo sutartį, sudaryta tarp UAB „Automera“ ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato, 2008-10-03 UAB „Automera“ saugojimui buvo perduotas automobilis Mazda 323, valst. Nr. ( - ) kurį, neturėdamas teisių vairuoti transporto priemones vairavo K. K. (b.l. 96-97). Iš 2008-10-03 transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 970 matyti, kad apie perduodamą transporto priemonę saugojimui akte pasirašė transporto priemonę vairavęs asmuo, todėl K. K. buvo žinoma, kad transporto priemonė yra perduota priverstiniam saugojimui (b.l. 7). Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 str. 7 d. buvo numatyta, kad padarius pažeidimų, numatytų šio kodekso 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti) ir kt. išvardytais atvejais, policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Iš bylos dokumentų matyti, kad automobilis buvo išsaugotas, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad ieškovės išlaidos, kurias UAB „Automera“ patyrė saugodama transporto priemonę, turi būti atlygintos (CK 6.233 str.). Minėtu laikotarpiu galiojanti ATPK 269 straipsnio 7 dalis nustatė, jog nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik po to, kai sumokėta bauda ar atliktas administracinis areštas. 2009-04-10 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“ konstatavo, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl reikalavimas grąžinti transporto priemonę tik sumokėjus baudą arba atlikus administracinį areštą, neteko galios. Apeliacinį skundą D. V. grindžia motyvu, kad ieškovė yra verslo subjektas, jam yra taikomas didesnis nei vidutinis atidumo ir rūpestingumo standartas, todėl žinodama apie paskelbtą Konstitucinio teismo nutarimą turėjo atsakovei pareikalavus grąžinti automobilį ir nedidinti saugojimo išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog paskelbus aukščiau minėtą nutarimą ir atsakovei pareikalavus grąžinti automobilį, ieškovė privalėjo jį perduoti savininkei, tačiau neginčijamų duomenų kad atsakovė su leidimu grąžinti transporto priemonę kreipėsi iki 2009-04-16, teismui nepateikta, todėl konstatuoti jog ieškovė nepagrįstai atsisakė grąžinti transporto priemonę iki Konstitucinio teismo nutarimo paskelbimo, nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas K. K. , kuriam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-10-24 nutarimu už ATPK 128 str. 1 d. pažeidimą buvo paskirta 15 parų areštas, atlikęs paskirtą bausmę apie tai pranešė atsakovės D. V. sūnui N., su kuriuo važiavo kartu transporto priemonės priverstinio nuvežimo dieną, todėl apie atliktą bausmę D. V. žinojo. Paslaugų teikimo sutartyje, 2008-01-15 sudarytoje tarp UAB „Automera“ ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato, 2.8 punkte nustatyta, kad transporto priemonė, kuri buvo pristatyta už kelių eismo taisyklių pažeidimą pagal eismo priežiūrą vykdančių policijos pareigūnų nurodymą, savininkui (valdytojui) grąžinama tik pateikus raštišką VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės leidimą. 2008-11-17 sudarytoje paslaugų teikimo sutartis taip pat nustatė, kad transporto priemonė grąžinama jų savininkams ar valdytojams, tik pateikus transporto priemonės nuvežimo akto antrąjį egzempliorių, patvirtintą policijos pareigūno parašu ir nuvežimą inicijavusio policijos padalinio antspaudu ar spaudą (b. l. 5-6, 96-97). Byloje nustatyta, kad atsakovei buvo žinoma apie jai priklausančios transporto priemonės perdavimą priverstinam saugojimui UAB „Automera“. Tai ji nurodė atsiliepime į ieškinį, aplinkybę, jog tą pačią naktį sužinojo apie automobilio perdavimą priverstiniam saugojimui, patvirtino ir teismo posėdyje 2010-10-14 (b.l. 40-43), tačiau D. V. nesiėmė priemonių susigrąžinti automobilį, kurį turėjo teisę atsiimti K. K. atlikus paskirtą arešto bausmę, t.y. dar 2008 m. lapkričio mėnesį, todėl darytina išvada, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai. Kadangi atsakovė nepateikė policijos darbuotojų išduoto leidimo atsiimti automobilį, o Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“, kuriuo buvo konstatuota, jog priverstinai nuvežtą automobilį galima atsiimti tik sumokėjus baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1, 2 d. nuostatoms buvo priimtas tik 2009-04-10 ir buvo paskelbtas 2009-04-16, todėl iki minėtos datos ieškovei nebuvo pagrindo savininkei grąžinti automobilio. Įstatymai nenumato, jog ieškovė privalo informuoti asmenims apie priimamų įstatymų pakeitimus, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovė UAB „Automera“ elgėsi neteisėtai, atmestini. Kaip nurodyta aukščiau pirmosios instancijos teismas iš atsakovų skolą priteisė už laikotarpį iki Konstitucinio teismo nutarimo paskelbimo, o ne už vėlesnį laikotarpį, todėl naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo. Atsakovė nepateikė duomenų, jog ieškovei ji pateikė leidimą grąžinti automobilį iki 2009-04-16, todėl teigti jog ieškovė neteisėtai atsisakė grąžinti transporto priemonę, nėra pagrindo. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 staipsnio 6 dalis nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, todėl apeliantės prašymas atmesti ieškinį jos atžvilgiu, yra nepagrįstas.

14Apeliantė taip pat nurodo, kad Paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Automera“ ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato, jos atžvilgiu yra niekinė ir neturėtų būti jai taikoma, nes ji nėra tos sutarties šalis. Kaip nurodyta aukščiau sudaryta sutartis numato kas vykdo priverstinį nuvežimą bei priverstinai nuvežto automobilio grąžinimo tvarką, todėl D. V. , būdama priverstinai nuvežto automobilio teisėta savininkė, privalėjo domėtis transporto priemonės susigrąžinimo tvarka, laiku kreiptis į teisėsaugos institucijas ir esant pagrindui reikalauti grąžinti automobilį.

15Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 308 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

17Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš D. V. (a. k. ( - ) po 4 Lt (keturis Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai