Byla 1A-138-50-2008

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Valentino Janonio, sekretoriaujant Aušrai Čybienei, dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui, išteisintajai R. S., gynėjai adv. Vidai Šeikienei, J. V. komercinės firmos atstovui J. V., jo atstovui adv. Arvydui Balčiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir J. V. komercinės firmos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

2Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir skundus,

Nustatė

3R. S. buvo kaltinama tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – J. V. firmai priklausančius 200 000 Lt: turėdama 2005 m. gruodžio 1 d. išduotą įgaliojimą veikti R. B. vardu – teisę parduoti jo namą ir žemės sklypą, esančius ( - ), siekdama išvengti šio turto pardavimo bei norėdama šį turtą įgyti sau, 2005 m. gruodžio 2 d. su minėtos komercinės firmos atstovu sudarė nurodyto turto pirkimo– pardavimo sutartį ir per keturis kartus iš firmos gavo 200 000 Lt. Iš šios pinigų sumos dalį –137 474 Lt – 2005 m. gruodžio 2 d. ir 6 d. pervedė Antstolių kontorai, kad būtų panaikintas anksčiau turtui uždėtas areštas. Panaikinus turto areštą, R. S., kaip teigiama kaltinamajame akte, tolimesnių įsipareigojimų parduoti turtą J. V. komercinei įmonei nevykdė, apie arešto panaikinimą firmos atstovams nepranešė, o 2006 m. gegužės 17 d. sudaryta sutartimi minimą turtą iš R. B. nusipirko pati, iš firmos gautų pinigų negrąžino.

4Apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad išteisintoji neturėjo tyčios padaryti nusikalstamą veiką – sukčiavimą, kadangi namo pirkimo–pardavimo sutarties dalyvių veiksmai buvo susiję civiliniais-teisiniais santykiais. Nuosprendyje teigiama, kad pinigų gavimas iš kitos sutarties šalies, o po to pinigų negrąžinimas, neįvykus sutarties įgyvendinimui, nesudaro nusikaltimo sudėties, veikos objektyvieji požymiai neparodo subjektyviųjų požymių. Nuosprendyje taip pat detalizuojama, jog namo ir žemės sklypo pirkimas–pardavimas buvo susijęs su tam tikromis problemomis – turtas buvo areštuotas, apie tai žinojo firmos atstovai, jie pinigus mokėjo dalimis, o po to nepaisė susitarimo per mėnesį sumokėti likusią pinigų sumą, kuri buvo nustatyta susitarimu. Todėl teismas padarė išvadą, kad abu pirkimo–pardavimo (sutartis nebuvo sudaryta) dalyviai elgėsi neatsakingai, neįmanoma nuspręsti, kuris pirkimo–pardavimo dalyvis yra kaltas dėl neįvykusio sandorio, todėl abejonės, kaip teigiama nuosprendyje, aiškinamos išteisintosios naudai.

5J. V. komercinė firma prašo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: skunde teigiama, kad išteisintosios veiksmai iš pat pradžių rodė jos norą sukčiauti, nes gresiant varžytynėms dėl turto arešto nei pati išteisintoji, nei turto savininkas neturėjo lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Išteisintoji pradėjo imti pinigus kaip neva rankpinigius už parduodamą namą, tačiau gautus pinigus ji leido savo reikalams – mokėjo asmeninio pobūdžio mokesčius, kol pagaliau, pasinaudojusi nukentėjusiosios šalies pinigais, namą ir žemės sklypą nusipirko pati. Išteisintosios veiksmai parodė, kad ji net neketino namo parduoti, nes užuot nukentėjusiesiems pranešinėjusi apie atliekamus teisinius veiksmus, susijusius su arešto panaikinimu, namą nusipirko pati, o gautų pinigų negrąžino. Skunde taip pat teigiama, kad nuosprendyje nepagrįstai kaltinami nukentėjusieji, kurie neva per vieną mėnesį neįvykdę pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėję visų pinigų. Tokia teismo išvada priešinga nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes išteisintoji nepateikė dokumentų, pažymos iš Registrų centro, jie buvo būtini sandoriui įgyvendinti.

6Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas taip pat prašo nuosprendį panaikinti – išteisintąją R. S. pripažinti kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie patvirtina, kad išteisintoji siekė sukčiauti ir apgaule įgyti svetimą turtą. Teigiama, jog išteisintoji žinojo apie turtui (namui ir žemės sklypui) uždėtą areštą, tačiau nepaisant to buvo skelbiama, jog turtas parduodamas, ieškoma būdų, kaip ir iš kur gauti pinigų, kad areštas turtui būtų panaikintas, o po to turtas įgytas savo, išteisintosios, nuosavybėn. Priimant išteisinamąjį nuosprendį be pagrindo remtasi tuo, kad neva nukentėjusioji pusė pati nevykdė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų – laiku, per vieną mėnesį, nesumokėjo visos pinigų sumos už perkamą turtą, kad išteisintoji pati dėl to turėjo problemų norėdama įsigyti kitą namą. Tokie teismo nuosprendyje nurodyti argumentai nepagrįsti konkrečiais duomenimis, nes, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, išteisintoji tokių lėšų, kad galėtų įsigyti namą, tuo metu neturėjo. Neteisinga išvada, kad ir namą norėjusi pirkti komercinė firma nepateikė duomenų apie galimybę mokėti sutartas sumas. Nusikaltimo subjektyvioji pusė turėtų būti grindžiama tuo, kad išteisintoji, gavusi pinigų iš komercinės firmos ir panaikinusi turto įkeitimą, apie tai nepranešė turtą ketinantiems pirkti asmenims, priešingai, darė tai, kad turtą įgytų pati, po turto įgijimo vengė grąžinti neteisėtai gautus svetimus pinigus. Tai rodo, kad išteisintoji, siekdama apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, veikė apgalvotai ir sąmoningai, slėpė nuo pirkėjo pačios atliekamus veiksmus, dėl to pirkėjas buvo klaidinamas iš esmės. Skiriant bausmę prašoma atsižvelgti, kad padarytas sunkus nusikaltimas, kad atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nėra.

7Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašo nuosprendį panaikinti, o išteisintąją pripažinti kalta ir paskirti jai bausmę, išteisintoji ir gynėja prašo skundus atmesti.

8Prokuroro ir nukentėjusiojo skundai atmestini, naikinti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, į bylą surinkti ir su bylos nagrinėjimo dalyku susiję duomenys teisiamajame posėdyje patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, padarytos išvados yra teisingos.

9Iš byloje tirtų aplinkybių matyti, kad išteisintosios ir nukentėjusiosios santykiai siejosi su namo pirkimu–pardavimu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šiuos santykius įvertino daugiau kaip civilinius-teisinius, jie atspindi civilinio proceso tvarka nagrinėjamų dalykų esmę. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, įvykio dalyvių – išteisintosios bei nukentėjusiojo – dalykinis bendravimas dėl turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo buvo pakankamai sudėtingas, nes perkamas–parduodamas turtas buvo areštuotas remiantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis.

10Kaltinimo esmė išteisintajai buvo siejama su tuo, kad ji, turėdama teisę parduoti

11R. B. priklausantį žemės sklypą ir jame esantį namą, siekė išvengti šio turto pardavimo iš varžytynių, panaikinti areštą turtui ir jį įsigyti pačiai pasinaudojant svetimais – J. V. komercinei firmai priklausančiais – pinigais. Baudžiamasis įstatymas sukčiavimą apibrėžia kaip tyčinį asmens veikimą, kai asmuo apgaule sau ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė teorinius sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos galimus objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, tačiau, priimdamas sprendimą išteisinti asmenį, nurodė, jog veikai – sukčiavimui – kvalifikuoti nepakanka byloje nustatyto fakto – pinigų negrąžinimo, kad nenustatyta asmens veiksmų subjektyvioji pusė, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto. Šie motyvacijos argumentai teismo nuosprendyje išdėstyti plačiau, vienas iš jų, kad įgyvendinant pirkimo–pardavimo sutarties procesą tarp šalių kilo nesutarimai, kad, kaip teigia išteisintoji, turtą perkančioji šalis laiku nesumokėjo visų pagal sutartį privalomų sumokėti pinigų. Kita vertus, nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys išteisintąją kaltino tuo, kad ši tyčia vykdė tokius veiksmus, kurie parodė, kad siekiama apgaulės: viliojo pinigus, slėpė kai kurias atliekamas teisines procedūras, kol, pasinaudojusi svetimais pinigais, turtą įsigijo sau. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą išteisinti asmenį, padarė logiškai gana motyvuotą išvadą: kad viso bylos proceso metu nenustatyta, dėl kurio – išteisintosios ar nukentėjusiojo – kaltės nebuvo sudaryta tinkama turto pirkimo–pardavimo sutartis. Paneigti šią išvadą arba ją kitaip vertinti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, to neleidžia daryti bylos proceso metu ištirti, išnagrinėti ir kaip įrodymai įvertinti duomenys. Kitokie duomenys nenustatyti ir jų nustatymas nebeįmanomas, todėl priimtina teismo padaryta klasikinė išvada, jog abejonės pripažinti asmenį kaltu ar ne yra sprendžiamos kaltinamojo teisinei padėčiai lengvinti. Esant tokiai aplinkybių sistemai, priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagrindų nėra. Antra, kaip matyti iš bylos, kilusius turtinio pobūdžio nesutarimus tarp nuosprendyje nurodytų proceso dalyvių buvo mėginama išspręsti civilinio proceso tvarka, ikiteisminis tyrimas buvo nutraukiamas. Beje, realios pinigų sumos, kurias nukentėjusioji pusė sumokėjo išteisintajai sandorio sudarinėjimo proceso metu, buvo grąžintos.

12Esant nustatytiems duomenims, atmestini apeliacinių skundų argumentai, kad išteisintoji iš anksto turėjo tyčia apgauti nukentėjusįjį, net neketindama parduoti turtą. Kur išteisintoji panaudojo didžiąją iš nukentėjusiojo gautų pinigų dalį, yra žinoma, tos išlaidos, kaip minėta, buvo susijusios su turto išlaisvinimu nuo varžytynių. Tai, kad dalį gautų pinigų išteisintoji panaudojo savo asmeniniams interesams, nekeičia nuosprendžio pagrįstumo dėl jau minėtų priežasčių, kurios atspindi civilinių teisinių santykių esmę. Nepagrįsti ir prokuroro skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusių požymius: objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių analizė pakankamai atspindėta vertinant tiek konkrečią, tiek abstrakčią reikšmę turinčius duomenis. Nusikalstamos veikos – jos buvimui ar nebuvimui – vertinimui priežastinės reikšmės neturi duomenys, susiję su išteisintosios buvusiomis galimybėmis įsigyti tiek nuosprendyje minimą, tiek kitą turtą. Prokuroro skunde daug dėmesio skiriama kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės problemai. Vertinant išteisintosios ir nukentėjusiojo bendravimo santykius, buvo minėta, kad nėra nustatyta, kad išteisintoji iš anksto apgaulės būdu siekė užvaldyti svetimą turtą, todėl nėra pakankamo teisinio pagrindo, kad išteisintosios padaryti veiksmai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tokių veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas turėtų būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.

13Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir J. V. komercinės firmos apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai