Byla 2A-811-370/2011

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Žydrūno Bertašiaus, sekretoriaujant Jelenai Ušakovai, dalyvaujant ieškovui Z. Š., jo atstovei Viliaus Gaigalaičio globos namų įgaliotam asmeniui Virginijai Gaidelienei, atsakovo atstovui advokatui Arūnui Žliobai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-457-637/2010 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ginant viešąjį interesą ir Z. Š. ieškinį atsakovui V. S. dėl vienašalio sandorio (paprastojo vekselio) pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo bei atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-12-22 sprendimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ieškiniu teismo prašė pripažinti Z. Š. vienašalį sandorį, t. y. 2005-09-16 paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2005-09-22 sumokėti V. S. 15 000 Lt, pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarės A. K. 2005-09-26 vykdomąjį įrašą. Nurodė, kad pasirašydamas vekselį Z. Š. neišreiškė savo sąmoningos ir laisvos valios. Atsakovas elgėsi priešingai geros moralės normoms, pasinaudojo Z. Š. neišprusimu, žinojo apie Z. Š. asocialų gyvenimą, apie tai, kad Z. Š. niekur nedirba ir neturi pajamų, žinojo apie jo išlaikymo įsiskolinimą vaikams, apie tai, kad paveldėta namo dalis su žeme yra vienintelis Z. Š. turtas. Atsakovas siekė savanaudiškų tikslų ir neteisėtai įgijo reikalavimo teisę, veikė tyčia skolininko nenaudai. Sudarytas vienašalis sandoris neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nes buvo akivaizdžiai nenaudingas Z. Š., kuris dėl dažno alkoholio vartojimo sunkiai galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Z. Š. jokių pinigų pagal vekselio sutartį negavo, manytina, kad vekselio sutartis pasirašyta dėl suklydimo, apgaulės, nesuvokiant vekselio pasirašymo prasmės.

4Z. Š. atstovė nurodė, kad Z. Š. yra V. Gaigalaičio globos namuose. Atstovaujamojo elgesys priklauso nuo to, ar jis yra išgėręs, nes tuomet jis būna piktas, agresyvus, su juo negalima susikalbėti. Z. Š. teigimu, jį apgavo, išviliojo namą ir žemę.

5Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jam Z. Š. ketino už 30 000 Lt parduoti savo sodybą, tačiau nebuvo susitvarkęs paveldėjimo. Atsakovas paskolino Z. Š. 15 000 Lt paveldėjimo dokumentams sutvarkyti. Buvo sutarta, kad sodybos pirkimo–pardavimo metu ši suma bus įskaityta į pirkimo–pardavimo kainą. Z. Š. ranka rašytas skolos raštelis liko notarų kontoroje, nes iš jo buvo atspausdintas vekselis. Pradėjus Z. Š. jo vengti, nunešė vekselį pas notarą vykdomojo įrašo padarymui.

6Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-12-22 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nurodė, kad 2005-09-16 vekselyje įrašas dėl pinigų negrąžinimo padarytas jau 2005-09-22, o 2005-09-26 padarytas vykdomasis įrašas, todėl nepagrįsti atsakovo argumentas, kad jis ketino paskolintą sumą išskaičiuoti iš sumos, perkant Z. Š. paveldėtą turtą, kadangi per tokį terminą, žinant, kad Z. Š. net neturi paveldėjimo dokumentų, yra neįmanoma įvykdyti pirkimo–pardavimo sandorį. Atsakovo paaiškinimai dėl vekselio išrašymo aplinkybių yra prieštaringi: jis nurodė, kad Z. Š. yra įsipareigojęs jam pagal vekselį, tačiau kartu nurodė, kad prieš tai Z. Š. buvo surašęs raštelį, iš kurio notaras atspausdino vekselį. Pinigų perdavimo fakto atsakovas net neįrodinėjo. Teismas nustatė, kad atsakovas, jo žmona G. S. ir kiti artimi giminaičiai turėjo patirties įsigyjant nekilnojamąjį turtą, taip pat ir parduodamą iš varžytynių. Atsakovas teismui pripažino, kad pagal vekselį yra skolinęsis tiek pats, tiek tokiu būdu skolinęs pinigų kitiems. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pasiūlydamas Z. Š. pasirašyti vekselį, pastarąjį įtikino, kad tokiu būdu šis išvengs turto paėmimo išlaikymo įsiskolinimui padengti. Tokias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas į Z. Š. pasitikėjimą atsakovu, į visus atsakovo veiksmus, siekiant įsigyti norimą turtą, įsigyti jį labai paprastu būdu, nes skolos išieškojimas pagal vekselį yra supaprastintas. Taip pat teismas padarė išvadą, kad Z. Š., pasirašydamas vekselį, nebuvo neveiksnus, tačiau alkoholizmo pasekmės turėjo įtakos realybės supratimui, emocijų ir veiksmų kontrolei, kuo ir pasinaudojo atsakovas, pripažindamas, kad Z. Š. būsena priklausė nuo to, ar jis buvo vartojęs alkoholio. Teismas 2005-09-16 vekselį pripažintino negaliojančiu atsižvelgiant į vekselio davėjo ir vekselio turėtojo santykius bei vekselio turėtojo nesąžiningumą, įgyjant vekselį (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo – toliau ĮPVĮ – 19 str.). Taip pat teismas ex officio taikė CK 1.81 str. 1 d., darydamas išvadą, kad sandoris (vekselis) prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes jo tikslas taip pat buvo pažeisti nepilnamečių vaikų interesus dėl priklausančio išlaikymo (įsiskolinimo) gavimo, todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio. 2005-09-26 vykdomąjį įrašą teismas pripažino negaliojančiu kaip išduotą neteisėto sandorio pagrindu. Vadovaudamasis CK 1.81 str. 2 dalimi, teismas netaikė restitucijos.

7Atsakovas V. S. apeliaciniu skundu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-12-22 sprendimą prašo panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas reiškė ieškinį gindamas Z. Š., o ne jo vaikų interesus, kurie nėra ieškovai šioje byloje, todėl prokuratūra neturėjo pagrindo reikšti ieškinio neva ginant viešąjį interesą. Teisme yra nagrinėjama kita byla pagal prokuratūros ieškinį, joje Z. Š. yra atsakovas, taigi vienu metu ieškovas veda dvi bylas, kurių vienoje atstovauja Z. Š., o kitoje veikia prieš savo atstovaujamąjį. Visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Teismas nepasisakė, kuo pasireiškė atsakovo nesąžiningumas, kai jis turi pageidavimą pirkti turtą ir lankosi pas pardavėją, kaip ir kiti potencialūs suinteresuoti pirkėjai. Teismas neįvertino, kad Z. Š. davė įgaliojimą savo asmeninių interesų naudai, t. y. siekiant priimti palikimą, ir šie jo lūkesčiai buvo patenkinti – palikimas priimtas. Teismas neteisingai įvertino vekselio pasirašymo momentą, nes vekselis buvo pasirašytas būtent palikimo priėmimo tikslu, nes Z. Š. neturėjo lėšų palikimo priėmimo dokumentams sutvarkyti. Atsakovas už vekselyje nurodytą sumą įsipareigojo sutvarkyti paveldėjimo dokumentus ir susitarimą įvykdė. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovas priimdamas Z. Š. išrašytą vekselį veikė tyčia prieš Z. Š., todėl teismas neteisingai taikė ĮPVĮ 19 straipsnį. Visiškai nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovas neįrodinėjo pinigų perdavimo fakto, nes vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei savo reikalavimo atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Ne atsakovas, o Z. Š. turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius jo prievolę pagal vekselį. Jokiais įrodymais nepagrįsta teismo išvada, kad Z. Š. pasirašė vekselį turėdamas tikslą išvengti alimentų mokėjimo ir atsakovui apie tai buvo žinoma. Nėra duomenų, kad priėmus palikimą, gauti už parduotą turtą pinigai buvo išgryninti ir perduoti Z. Š. Z. Š. paveldėjo žemės sklypą, kurį 2006 m. nesislapstydamas pardavė per notarą. Antstolė V. D., kuri vykdo išlaikymo įsiskolinimo iš Z. Š. išieškojimo bylą, žinodama, kad Z. Š. turi paveldėjimo teisę, nesirūpino tos teisės areštu ir skolos išieškojimu. Teismas visiškai be pagrindo neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo nutraukimo medžiagą, iš kurios matyti, kad Z. Š. aiškiai suvokė, kodėl rašosi vekselį, turėjo tikslą paveldėti turtą, šio tikslo sąmoningai siekė ir pasiekė. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas įtikino Z. Š. pasirašyti vekselį, kad jis išvengtų turto paėmimo, nes Z. Š. palikimą priėmė ir turtą pats pardavė. Teismas mini aplinkybę, kad Z. Š. 2006 m. per notarą pardavė paveldėto turto dalį, tačiau šią aplinkybę vertina atsakovo nenaudai. Toks įrodymų vertinimas yra netinkamas, t. y. minėta aplinkybė patvirtina, kad Z. Š. turėjo nevaržomą laisvę disponuoti savo nuosavybe dėl išlaikymo išieškojimą vykdančios antstolės neveikimo. Teismas neteisingai įvertino ekspertizės išvadas. Z. Š. vekselio pasirašymo momentu nebuvo neveiksnus, nėra įrodymų, kad jis nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, nėra įrodymų, kad Z. Š. atsakovą supažindino su savo ligos dokumentais, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas pasinaudojo Z. Š. liga. Šioje situacijoje nebent pats atsakovas galėtų būti laikomas apgautu, nes įvykdžius Z. Š. pageidavimą dėl palikimo priėmimo yra siekiama išvengti skolinės prievolės motyvuojant savo liga. Teismas neįvardijo, ko konkrečiai Z. Š. išduodamas vekselį nesuprato, kuo pasireiškė atsakovo tyčinis Z. Š. suklaidinimas dėl sandorio, todėl teismas neteisingai taikė CK 1.191 straipsnį. Teismas nepagrįstai taikė CK 1.81 str. 2 d. nuostatą dėl restitucijos neteikimo neva dėl vaikų interesų pažeidimo, nes vaikai šioje byloje nėra šalimi, prokuratūra atstovauja tik Z. Š. Išlaikymo įsiskolinimas nebuvo išieškotas ne dėl vekselio surašymo, o dėl antstolės neveikimo. Z. Š. išvengęs skolos grąžinimo pagal vekselį praturtėtų atsakovo sąskaita. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ekspertizės išlaidas, nes ekspertizės išvados nėra kategoriškos, jose nėra konstatuota, kad Z. Š. buvo neveiksnus.

8Atsiliepime ieškovas prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad atsakovo argumentą, jog vekselio pasirašymo tikslas buvo Z. Š. paveldėjimo reikalų tvarkymas, paneigia byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina, kad Z. Š. vekselį pasirašė atsakovo iniciatyva ir kad vekselis buvo pasirašytas atsakovui paprastesniu išieškojimo būdu siekiant atgauti iš Z. Š. 15 000 Lt. Vekselio davėjas Z. Š. pasirašydamas vekselį neišreiškė savo tikrosios valios per šešias dienas sumokėti 15 000 Lt, nes Z. Š. neturėjo realių galimybių (neturėjo pajamų, nekilnojamojo turto, vedė asocialų gyvenimo būdą). Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad Z. Š. nesuvokė sudaromo sandorio reikšmės ir pasekmių, o atsakovas elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kompleksinės teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės išvadas, eksperto paaiškinimus, Z. Š. veiksmus sudarant kitus sandorius, liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nors Z. Š. pasirašydamas vekselį nebuvo neveiksnus, tačiau alkoholizmo pasekmės turėjo įtakos realybės suvokimui, emocijų ir veiksmų kontrolei ir kad tuo nesąžiningai pasinaudojo atsakovas, iš Z. Š. įsigydamas vekselį. Pagal paties atsakovo paaiškinimus, jis paskolintą Z. Š. 15 000 Lt sumą turėjo išskaičiuoti iš sumos perkant Z. Š. turtą. Tačiau tik Z. Š. palikimą priėmė tik 2005-10-20 teismui nustačius tokį juridinį faktą, paveldėjimo teisės liudijimas Z. Š. buvo išduotas tik 2006-03-01 ir tik tuomet atsirado reali galimybė pagal atsakovo ir Z. Š. susitarimą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti atsakovui 15 000 Lt. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad vekselio išrašymo momentu pagrindo išrašyti vekselį nebuvo, nes pareiga Z. Š. grąžinti atsakovui 15 000 Lt dar neegzistavo. Jei tarp šalių egzistavo paskolos santykiai atsakovas Z. Š. negrąžinus skolos turėjo kreiptis į teismą pateikdamas reikalavimą patvirtinančius įrodymus, o ne apgaule įgyti vekselį. Juolab, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovas Z. Š. 15 000 Lt paskolino. Atsakovo apgaulė pasireiškė aktyviais veiksmais: vekselio išsamaus turinio parengimu, atsiskaitymo terminų jame nustatymu, žinant, kad Z. Š. realiai negalės nustatytais terminais sumokėti nurodytos sumos. Bylos aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovas veikė tyčia Z. Š. nenaudai ir elgdamasis nesąžiningai siekė artimųjų naudai perimti Z. Š. turtą – namų valdos dalį, esančią ( - ), ir tą pasiekė, nes minėtą turtą įgijo jo sutuoktinės motina A. D. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ekspertizės išvados neturi reikmės CK 1.91 str. taikymui. Ekspertizės metu nustatyta, kad priklausomybė alkoholiui išsivystė iki 2005-09-16, ir dėl šios priklausomybės yra pakenkiama valia, pažintinės funkcijos ir tai turi tiesioginę įtaką Z. Š. galėjimui valdyti savo veiksmus įgyjant civilines teises ir pareigas. Ekspertizės išvadas teismas vertino su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas pagrįstai netaikė restitucijos padarydamas išvadą, kad panaikintas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes sandorio tikslas buvo pažeisti ir nepilnamečių Z. Š. vaikų interesus dėl priklausančio išlaikymo gavimo. Išieškojimo pagal vekselį procese Z. Š. turto dalis perėjo atsakovo uošvei ir tai apsunkino išlaikymo skolos išieškojimą. Kadangi sprendimas buvo priimtas ieškovo naudai, teismas pagrįstai ieškovo patirtas išlaidas priteisė iš atsakovo.

9Atsiliepimu Z. Š. globėjas Viliaus Grigalaičio globos namai prašo apeliacinį skundą atmesti.

10Apeliacinis skundas netenkintinas.

11Byloje nustatyta, kad ieškovas Z. Š. 2005-09-16 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu besąlygiškai įsipareigojo iki 2005-09-22 sumokėti atsakovui 15 000 Lt, o 2005-09-22 vekselyje padarė įrašą, kad grąžinti galimybės neturi (t. 1, b. l. 16). Atsakovo prašymu, notaras 2005-09-26 padarė vekselio vykdomąjį įrašą (t. 2, b. l. 49–51), kurio pagrindu skola pagal vekselį buvo išieškota priverstine tvarka realizavus vekselio davėjui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 17–58).

12Dėl prokuratūros teisės pareikšti ieškinį.

13Apelianto argumentas, kad prokuratūra neturėjo pagrindo pareikšti ieškinį gindama Z. Š. interesus, yra nepagrįstas.

14Ieškinio pateikimo teismui metu galiojusios CPK 49 str. redakcijos 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais (CPK 49 str. 3 d.). Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 dalyje numatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d.). Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu (Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d.).

15Byloje nustatyta, kad pats Z. Š. kreipėsi į prokuratūrą dėl su 2005-09-16 vekselio išrašymo atsakovui susijusių aplinkybių (t. 1, b. l. 59). Aplinkybė, kad į prokurorus kreipėsi ir antstolė, gindama Z. Š. nepilnamečių vaikų interesus (t. 1, b. l. 64–66), byloje nagrinėjamu atveju neturi įtakos prokurorų teisei ginti paties Z. Š. interesus. Byloje nustatyta, kad dar iki ieškinio pareiškimo, t. y. 2005-09-26, Z. Š. nustatyta II invalidumo grupė, nuo 2007-09-27 nustatytas 30 proc. darbingumas dėl nervų sistemos degeneracijos, sukeltos alkoholio, buvo sutrikusi jo atmintis, supratingumas (t. 1, b. l. 67–71), t. y. Z. Š. galimybės apginti savo teises ir teisėtus interesus savarankiškai buvo labai ribotos. Bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2009-05-18, Z. Š. pripažintas neveiksniu, 2011-09-11 jam skirta globa (t. 3, b. l. 112, 127). Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuratūra turėjo teisę gindama viešąjį interesą pareikšti ieškinį dėl Z. Š. teisių ir interesų gynimo.

16Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad prokuratūra skirtingose bylose yra užėmusi priešingą poziciją Z. Š. atžvilgiu, t. y. kitoje byloje prokuratūra užima priešingą procesinę padėtį nei Z. Š. Šioje byloje Z. Š., atstovaujamas globėjo įgaliotinio, t. y. atstovo pagal įstatymą, yra įtrauktas į bylą bendraieškiu ir jo pozicija šioje byloje su prokuratūros pozicija sutampa visiškai, interesų konflikto nėra. Todėl šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliantas savo atsikirtimų į ieškinį negali grįsti aplinkybe, kad prokuratūra yra netinkamas Z. Š. atstovas.

17Dėl bylos esmės.

18Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas (t. 1, b. l. 18) patvirtina, kad vykdomojoje byloje buvo 2009-09-21 duomenys apie Z. Š. turtą (pastato ( - ) dalį), t. y. dar iki vekselyje nurodyto atsiskaitymo termino dienos, Z. Š. dar nepadarius įrašo apie pinigų negrąžinimą, atsakovui neturint notaro vykdomojo įrašo ir nesikreipus dėl priverstinio išieškojimo. Vykdomojoje byloje taip pat buvo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2005-09-13 pažyma Nr. R5-1805, patvirtinanti, kad mirusiai Z. Š. yra suprojektuotas žemės sklypas ( - ), už kurį nėra sumokėta, nors pažymos adresatas – Notarų biuras (t. 1, b. l. 22). Antstolė 2005-09-28 turto arešto aktu areštavo paveldėjimo teisę į nekilnojamąjį turtą – 72/100 dalis negyvenamo ir statinių, adresu ( - ), kurie nuosavybės teise priklausė Z. Š. (b. l. 23–25), neturėdama duomenų apie turto paveldėtojus, tačiau Turto arešto aktų registre areštuoto turto savininku nurodant Z. Š. (t. 1, b. l. 27–28), nors Z. Š. per įstatymo nustatytą terminą dėl motinos palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, brolio sutikimas palikimą priimti buvo išreikštas 2005-10-07 atsiliepime civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pats faktas, kad Z. Š. priėmė palikimą į savo motinos turtą, nustatytas teismo sprendimu 2005-10-20 (pridėtos c. b. Nr.-1343-01/2005 l. 16, 24, 25), paveldėjimo teisės liudijimas Z. Š. išduotas tik 2006-03-01 (t. 1, b. l. 35, 36). Kaip liudytoja apklausta antstolė L. P. (buvusi pavardė U.) paliudijo, kad Z. Š. pasakojo jai, jog turi problemų su broliu dėl palikimo. Paskelbus varžytynes, Z. Š. pasiūlė pirkėją – atsakovo žmonos motiną A. D. (t. 1, 42). Atsakovas, jo žmona G. S. ir kiti artimi giminaičiai turėjo patirties įsigyjant nekilnojamąjį turtą, iš jų ir parduodamą iš varžytynių (t. 1, b. l. 73–115). Atsakovas pripažino teismui, kad iš pokalbių su Z. Š. jis žinojo, kad pastarasis turi nepilnamečių vaikų ir kad nemoka jiems išlaikymo, taip pat, kad pagal vekselį yra skolinęsis tiek pats, tiek tokiu būdu skolinęs pinigų kitiems. Z. Š. ir 2006-04-12 davė įgaliojimą atsakovui, kurio pagrindu 2006-09-25 iš valstybės buvo nupirktas žemės sklypas ( - ) (t. 3, b. l. 18–20), kuris 2006-10-24 buvo parduotas atsakovo sutuoktinei G. S. (t. 2, b. l. 81–84). Iš Z. Š. paaiškinimo vykdomajame rašte (t. 2. b. l. 75) matyti, jog jis manė, kad už parduotą turtą jo pinigai yra pas atsakovą.

19Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo paaiškinimai dėl faktinių vekselio surašymo aplinkybių yra nenuoseklūs. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu atsakovas nurodė, jog norėjo pirkti Z. Š. sodybą ir žemę, bet kadangi pastarasis neturėjo pinigų paveldėjimo dokumentams sutvarkyti, atsakovas paskolino (CK 6.870–6.878 str.) 15 000 Lt pagal paskolos raštelį iki paveldėjimo dokumentų sutvarkymo (t. 3, b. l. 138). Atsakovas taip pat nurodė, kad buvo sutarta paskolintą sumą įskaityti į turto pardavimo kainą. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismo išvada, jog atsakovas siekė įgyti Z. Š. turtą, yra nepagrįsta, vekselis buvo pasirašytas palikimo priėmimo tikslu – atsakovas už vekselyje nurodytą sumą įsipareigojo Z. Š. sutvarkyti paveldėjimo dokumentus, susitarimą įvykdė (CK 6.756–6.764 str.), t. y. Z. Š. ne tik priėmė palikimą, bet ir 2006 m. per notarą sudarė nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Susitarimo įvykdymo faktu apeliantas neigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis veikė prieš Z. Š. nesąžiningai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veikimas nesibaigė Z. Š. priėmus palikimą, atsakovas kaip Z. Š. įgaliotinis 2006-09-25 iš valstybės nupirkto žemės sklypą ( - ) (t. 3, b. l. 18–20), kuris 2006-10-24 buvo parduotas atsakovo sutuoktinei G. S. (t. 2, b. l. 81–84). Skola pagal vekselį išieškota atsakovo sutuoktinės motinai pardavus Z. Š. sodybą su žeme, t. y. turtą, kurį buvo suinteresuotas nupirkti atsakovas ir dėl kurio prasidėjo atsakovo ir Z. Š. santykiai. Galutinis atsakovo santykių su Z. Š. rezultatas toks, kad Z. Š. neteko viso nekilnojamojo turto, šis turtas perėjo atsakovo šeimos nuosavybėn. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovas bet kokiu atveju nurodo, jog 15 000 Lt buvo reikalingi paveldėjimo dokumentams sutvarkyti, toks sumos dydis protingai nepaaiškinamas.

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pav., 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007) pripažįstama, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, kadangi kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio pagrindu. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai to pagrindo egzistavimas vekselio išrašymo metu vėliau yra paneigiamas arba išnyksta dėl kitų priežasčių. Vekselio formalumo ir jame įtvirtintos prievolės abstraktumo reikalavimai lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jos savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju. Kaip minėta, atsakovas pats nurodo skirtingus vekselio išrašymo pagrindus, t. y. vienu atveju dėl paskolos, kitu – kaip užmokestį dėl Z. Š. pavedimų įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad atsakovas neįrodinėjo pinigų perdavimo fakto, ši aplinkybė nelėmė teismo sprendimo, teismas nenagrinėjo atsakovo ir Z. Š. paskolos sandorio egzistavimo ir galiojimo klausimų, kadangi bylos dalykas yra kitas, ieškinys pareikštas dėl vienašalio sandorio – vekselio – pripažinimo negaliojančiu ir jo vykdomojo įrašo panaikinimo.

21Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl negalimumo byloje nagrinėjamu atveju vekselio kaip sandorio galiojimą nuginčyti remiantis Z. Š. neveiksnumu, aplinkybe, kad Z. Š. sandorį sudarė apsvaigęs nuo alkoholio, kad vekselio pasirašymo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, nenagrinėtini, nes pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių egzistavimo nekonstatavo ir jomis nesirėmė.

22Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl CK 1.91 str. nuostatų aiškinimo. Byloje buvo nustatyta, kad Z. Š. labai pasitikėjo atsakovu, kuris iš esmės tvarkė ir dalyvavo visuose Z. Š. nekilnojamojo turto reikaluose. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į ekspertizės išvadas, eksperto D. T. paaiškinimus, įvertinęs kitus sandorius, kaip liudytojų apklaustų notarų J. P., N. B., B. V., kitų liudytojų A. D., L. A., P. Š. parodymus padarė pagrįstą išvadą, kad nors Z. Š., pagrįstai nebuvo neveiksnus, tačiau alkoholizmo pasekmės turėjo įtakos realybės supratimui, emocijų ir veiksmų kontrolei, Z. Š. nebuvo sunku įtikinti rašyti tai, kas jam diktuojama. Taip pat akivaizdu, kad vekselis sudarytas Z. Š. labai nenaudingomis sąlygomis. Pačiam atsakovui buvo žinoma, kad Z. Š. neturi galimybių per 6 dienas sumokėti 15 000 Lt ir dar iki vekselyje nustatyto apmokėjimo termino dienos pradėta ruoštis priverstiniam skolos išieškojimui, ką patvirtina vykdomojoje byloje esančių dokumentų datos (t. 1, b. l. 18). Taip pat vykdomojoje byloje panaudota informacija apie Z. Š. paveldėjimo reikalus (t. 1, b. l. 22–23), kurią atsakovas sužinojo tvarkydamas Z. Š. paveldėjimo dokumentus, vykdomojoje byloje atsirado Z. Š. motinos paveldėjimo bylos dokumentai (t. 1, b. l. 22).

23Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nurodytus įrodymus vertina vekselio atsakovo sąžiningumo aspektu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą (CPK 185, 260 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atskirai paėmus minėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudarytų pakankamo pagrindo pripažinti atsakovą buvus nesąžiningu, tačiau visų šių aplinkybių sutaptis, atsižvelgiant į įrodymų pusiausvyros principą, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas veikė nesąžiningai, piktnaudžiavo Z. Š. sunkia padėtimi, pasitikėjimu, pasunkėjusiu gebėjimu suvokti savo veiksmų prasmę bei juos valdyti, apgaulės būdu privertė Z. Š. sudaryti jam nenaudingą sandorį, t. y. tyčia veikė jo nenaudai (CK 1.91 str., ĮPVĮ 19 str.).

24Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ex officio konstatavo, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei tuo faktiniu pagrindu, kad juo neva siekta pažeisti nepilnamečių vaikų interesus dėl išlaikymo (įsiskolinimo) gavimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie tokį Z. Š. ir V. S. piktavališką susitarimą, o vien išlaikymo įsiskolinimo egzistavimo faktas ir šalių žinojimas apie šį faktą neįrodo šalių blogų ketinimų, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad vėliau buvo sudarytas turto perleidimo sandoris per notarą.

25Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo motyvuojamoje dalyje nurodymas, kad vadovaujantis CK 1.81 str. 2 dalimi restitucija netaikoma, yra perteklinis. Vekselis yra vienašalis sandoris, jis patvirtina jį išdavusio asmens piniginę prievolę vekselio gavėjui. Prievolės gali kilti iš sandorių deliktų, kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, t. y. vekselio, kaip abstraktaus sandorio, pasirašymo faktas nepatvirtina, kad vekselio davėjas prieš pasirašant vekselį iš vekselio gavo kažkokį turtą (CK 6.145 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad vekselio išrašymo pagrindas buvo paskolos ar kitas sandoris, pagal kurį vekselio gavėjas vekselio davėjui perdavė pinigus, t. y. kokių nors dvišalių sandorių egzistavimo ir galiojimo klausimai apskritai nebuvo bylos dalykas ir teismas tokių nenagrinėjo, todėl nebuvo pagrindo spręsti ir dėl restitucijos taikymo ar netaikymo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas dėl restitucijos nepasisakė sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl nurodymas dėl restitucijos netaikymo nesukelia teisinių pasekmių. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuogąstavimai, kad teismas užkirto jam bet kokią galimybę prisiteisti skolą, yra nepagrįsti. Pripažinus vekselį ir jo pagrindu padarytą vykdomąjį įrašą negaliojančiu, jeigu teismine tvarka nebuvo nuginčytas jo išdavimo pagrindu buvusio sandorio egzistavimas ir galiojimas, atsakovas nepraranda teisės kreiptis į teismą bendra tvarka su ieškiniu dėl skolos, kilusios iš paskolos ar kito sandorio, priteisimo remdamasis sutartinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. ne vekselio pasirašymo faktu ir su juo susijusius santykius reglamentuojančiomis normomis.

26Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ekspertizės išlaidas, nes jos nėra kategoriškos, jomis nėra konstatuota, kad Z. Š. buvo neveiksnus. Ieškovas negrindė ieškinio Z. Š. neveiksnumu vekselio pasirašymo momentu, ekspertams buvo užduoti klausimai ne tik ar Z. Š. atlikdamas tam tikrus veiksmus galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, bet ir apie Z. Š. ligų įtaką jo veiksmams, jų valdymui ir supratimui, ekspertizės išvadose buvo konstatuota, jog dėl susiformavusios priklausomybės alkoholiui Z. Š. savarankiškas savo veiksmų suvokimas ir valdymas buvo apsunkintas (t. 3, b. l. 81–83, t. 4, b. l. 3–6), teismas šiomis ekspertizės išvadomis rėmėsi priimdamas atsakovui nepalankų sprendimą, todėl ekspertizės išlaidos iš atsakovo priteistos pagrįstai.

27Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

28Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 325–333 str.,

Nutarė

29Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.