Byla eI-3683-426/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

2viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir BUAB ,,Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 695,41 Eur turtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5Paaiškino, kad jis su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius, Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 358 Lt sumą ir 160 Lt už vizas, viso 729,26 Eur (2 518 Lt), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, 2014-11-20 prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015-09-14 buvo grąžinta 33,85 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 695,41 Eur (2 401,12 Lt).

6Pareiškėjo teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990-06-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB ,,Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

7Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti žalos atlyginimą.

8Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjas žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Atsakovės teigimu, pareiškėjas negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

9Atkreipia dėmesį, kad pateikta tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo pasirašyta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

10Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

12Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

13Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjas patirtos žalos atlyginimo, pirmiausia, turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015-02-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

14Teismas

konstatuoja:

15Skundas tenkintinas iš dalies

16Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

17Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį (b. l. 3–5). Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėta 682,92 Eur (b. l. 6–7), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjo įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjui buvo grąžinti 33,85 Eur (b. l. 8), tačiau liko negrąžinti 649,07 Eur. Taigi, pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma.

18Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

19Pareiškėjas teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jis patyrė nuostolius, liko negrąžinti 695,41 Eur už nesuteiktas paslaugas. Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad negrąžintą sumą sudaro 695,41 Eur. Mokėjimo nurodymai patvirtina, kad į UAB ,,Freshtravel“ atsiskaitomąją sąskaita buvo pervestos 46,34 Eur (160 Lt) ir 636,58 Eur (2 198 Lt) sumos, t. y. viso 682,92 Eur. Draudimo bendrovės grąžinti 33,85 Eur, taigi negrąžinta suma sudaro 649,07 Eur.

20Ūkio ministerija teigia, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-1496 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo.

21Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

22Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996-10-08 sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999-06-15 sprendimas Rechberger ir kt., C 140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Pažymėtina, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

23Šiuo atveju pareiškėjui tik dalis (33,85 Eur) sumokėtų (682,92 Eur) pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, ESTT yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014-01-16 nutartis I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

24Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011-06-22 Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.). Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

25Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-12-23 nutarimu Nr. 1426 (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

26Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

27ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (ESTT 1984-04-10 sprendimas Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008-04-15 sprendimas Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990-11-13 ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieš La C. I. de Alimentacion SA, C 106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004-10-05 ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C 400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Todėl iš ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (ESTT 1991-11-19 sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002-07-11 ESTT sprendimas Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010-11-25 sprendimas byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

28Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas).

29Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

30Pareiškėjui liko nekompensuota 649,07 Eur išlaidų suma. Atsakovės atstovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdama, kad nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atlyginti turtinę žalą.

31Teismas pažymi, kad ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991-11-19 sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).

32Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

33Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu, antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

34Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT suformuotą praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta ESTT (ESTT sprendimo byloje W. R., 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

35Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą, atsiliepime į skundą nurodo, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ sudaryta 2014-10-27 paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2 198 Lt pervedė į UAB „Cherry Media Lt“, kuri nėra turizmo paslaugų sutarties šalis, banko sąskaitą, todėl atsakovės atstovei nėra aiškus pinigų pervedimo pagrindas.

36Bylos duomenys rodo, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis kelionei į Egiptą. Pareiškėjas sutartyje nurodytas kaip viena iš į kelionę vykstančių asmenų. Į bylą pateikta sutartis nepasirašyta, tačiau pareiškėjas mokėjimo nurodymu 2014-10-24 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 198 Lt. Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas į pareiškėjo sąskaitą pervedė 33,85 Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad paslaugų teikimo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovo sąskaitą. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog UAB „Chery Media Lt“, kuri yra www. beta.lt portalo valdytoja veikė kaip atsiskleidęs tarpininkas (b. l. 11–22). Tai, jog pareiškėjas mokėjimą atliko anksčiau, nei sudaryta turizmo paslaugų sutartis, nereiškia, jog ji nebuvo sudaryta.

37Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas pervedė 2 198 Lt į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale užsakytą kelionę į Hurgadą. Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 33,85 Eur pareiškėjo patirtų nuostolių. Laikytina, jog pareiškėjui liko negrąžinta 602,73 Eur suma.

38Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo patirtos išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

39Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

40Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-73/2009, Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iškėlimo momento. Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017-05-25. Todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

41Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

Nutarė

42Pareiškėjo E. M. skundą patenkinti iš dalies.

43Priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 602,73 Eur (šešis šimtus du eurus ir 73 centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017-05-25 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

44Kitoje dalyje skundą atmesti.

45Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teismas... 4. Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) priteisti iš... 5. Paaiškino, kad jis su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau... 6. Pareiškėjo teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis... 7. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjo... 8. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių... 9. Atkreipia dėmesį, kad pateikta tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“... 10. Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio... 12. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių... 13. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjas patirtos žalos... 14. Teismas... 15. Skundas tenkintinas iš dalies... 16. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią,... 17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB... 18. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas,... 19. Pareiškėjas teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos... 20. Ūkio ministerija teigia, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės... 21. Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių... 22. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas... 23. Šiuo atveju pareiškėjui tik dalis (33,85 Eur) sumokėtų (682,92 Eur)... 24. Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu... 25. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos... 26. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 27. ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms... 28. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,... 29. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius... 30. Pareiškėjui liko nekompensuota 649,07 Eur išlaidų suma. Atsakovės atstovė... 31. Teismas pažymi, kad ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės... 32. Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad... 33. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio... 34. Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT... 35. Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą,... 36. Bylos duomenys rodo, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ sudaryta... 37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog... 38. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo patirtos išlaidos vizoms turi... 39. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines... 40. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 41. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 42. Pareiškėjo E. M. skundą patenkinti iš dalies.... 43. Priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 44. Kitoje dalyje skundą atmesti.... 45. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali...