Byla A-756-2454-12
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovams E. B., advokatui M. S.,

4atsakovo atstovei Ž. A.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 4K-212-1656; 2) priteisti iš VLK 185 706,19 akcinės draudimo bendrovės (toliau – ir ADB) „RESO Europa“ išmokėtą draudimo išmoką; 3) priteisti iš VLK 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo atsisakymo įvykdyti piniginę prievolę dienos, t. y. 2009 m. kovo 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

9Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. sausio 31 d. ADB „RESO Europa“, kurios teisių perėmėjas yra AAS „Gjensidige Baltic“, ir UAB „Litra“ sudarė Kelionių draudimo sutartį KD Nr. 118370, pagal kurią būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu buvo apdraustas UAB „Litra“ darbuotojas A. K. (A. K.). Sutartis galiojo nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Apdraustąjį A. K. 2008 m. balandžio 2 d. Belgijoje ištiko insultas. ADB „RESO Europa“ pagal pateiktus būtinojo gydymo išlaidas patvirtinančius dokumentus išmokėjo 185 706,19 Lt sumą, kurią sudaro: 1) išlaidos už suteiktas medicinines paslaugas – 50 453,60 EUR (174 206,19 Lt); 2) ligonio transportavimo iš Belgijos ligoninės išlaidos – 11 500,00 Lt. Vadovaujantis Europos Sąjungos Ministrų Tarybos Reglamentu dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (EEB) Nr. 1408/71 (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71) ir šio reglamento įgyvendinimo tvarką nustatančiu Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 574/72), taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 7 punktu, VLK privalėjo kompensuoti visas būtinąsias A. K. suteiktos medicininės pagalbos išlaidas. ADB „RESO Europa“, sumokėdama už A. K. suteiktas būtinąsias medicinines paslaugas, įvykdė už atsakovą jo pareigą kompensuoti šias išlaidas, todėl turi teisę reikalauti išmokėtų lėšų grąžinimo. ADB „RESO Europa“ 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į VLK su prašymu atlyginti dalį jos išmokėtos sumos. Tačiau VLK, iš esmės neginčydama savo prievolės, 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 4K-212-1656 atsisakė ją vykdyti, motyvuodama tuo, kad privačių draudimo kompanijų pateiktų sąskaitų VLK neapmoka. Pareiškėjo nuomone, toks VLK sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka administracinio sprendimo formai ir turiniui keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, aktas turi būti pasirašytas įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. VLK 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 4K-212-1656 neatitinka šių reikalavimų. VLK sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Šiuo sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių naujų teisių ar pareigų. Sprendime tik nemotyvuotai konstatuota, kad VLK neturi galimybių apmokėti prašomos sumos. Sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, jis nėra patvirtintas antspaudu. Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, VLK 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 4K-212-1656 naikintinas.

10Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VLK 2009 m. kovo 18 d. raštas Nr. 4K-212-1656 yra tik informacinio pobūdžio raštas ir nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Šis raštas nesukėlė pareiškėjui jokių tiesioginių teisinių pasekmių.

11Atsakovas taip pat nurodė, kad būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidų, kurias apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu patiria ES šalies narės sveikatos priežiūros įstaigose, kompensavimą reglamentuoja Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentas (EEB) Nr. 574/72. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EEB) Nr. 574/72 nuostatomis, VLK kompensuoja kitose ES šalyse suteiktos būtinosios pagalbos išlaidas tik šiais atvejais: 1) kai sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia užsienio kompetentingoji įstaiga; 2) kai pats pilietis pateikia VLK jau apmokėtą sąskaitą su prašymu apmokėti patirtas išlaidas. Pirmuoju atveju, kai apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu, ES šalyje yra suteikiama būtinoji medicinos pagalba ir sveikatos priežiūros įstaigai už šios pagalbos suteikimą apmoka tos šalies kompetentinga institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą, už suteiktą būtinąją medicinos pagalbą apdraustajam mokėti nereikia. ES šalies narės kompetentinga institucija, apmokėjusi už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, išrašo sąskaitą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai, kuri šią sąskaitą apmoka iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 574/72 10 priedą, Lietuvoje kompetentinga institucija yra VLK. Tokiu atveju yra kompensuojama apie 95 procentus visų būtinosios medicinos pagalbos išlaidų. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 22 straipsniu, jei ES šalies apdraustajam, viešinčiam kitoje ES šalyje prireikia būtinosios medicinos pagalbos paslaugų, jam, vadovaudamasi savo nacionaliniais teisės aktais, išmokas natūra moka, t. y. sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas apmoka, buvimo vietos sveikatos draudimo įstaiga to asmens kompetentingos įstaigos sąskaita. Tai reiškia, kad tokių išmokų apimtis arba draudiminio įvykio objektas yra apibrėžiamas vadovaujantis paslaugas teikusios šalies teisės aktais. Vadovaujantis ES socialinės apsaugos sistemas koordinuojančiais reglamentais, apmokamos tik šalių socialinio sveikatos draudimo (nacionalinei sveikatos) sistemai priklausančių paslaugų teikėjų suteiktų medicinos paslaugų išlaidos ir tik ta apimtimi, kurią apmoka atitinkamos ES šalies privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos, bet neapmokamos ir nekompensuojamos paciento priemokos, kurios dažniausiai patenka į privačių draudimo kompanijų siūlomo kelionių draudimo būtinosios medicinos pagalbos paketą. Tai reiškia, kad privalomojo sveikatos draudimo būtinosios pagalbos objektas ir apimtis nėra tapatūs privačių draudimo kompanijų būtinosios pagalbos objektui ir apimčiai. Antrasis atvejis laikytinas išimtiniu. Būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensavimo procedūra (kai pats apdraustasis pateikia VLK jau apmokėtą sąskaitą su prašymu apmokėti patirtas išlaidas) numatyta Reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nurodomos išimtinės sąlygos, leidžiančios apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu pačiam sumokėti už jam suteiktas paslaugas ir teritorinei ligonių kasai pateikti pagrindžiančius apmokėjimą finansinius dokumentus. Tik tuomet, kai paslaugų teikimo metu asmuo negali pateikti dokumento, patvirtinančio, kad jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu (pvz., šio dokumento nepasiėmė į kelionę ir pan.), jis gali už suteiktas paslaugas sumokėti pats, o šiuos mokėjimus pagrindžiančius dokumentus ir prašymą dėl patirtų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto pateikti kompetentingai institucijai (VLK). Įgyvendinant šią nuostatą, Europos Komisijos Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija patvirtino standartizuotą dokumentą – E126 formos pažymą, kuri naudojama gaunant minėtą informaciją (apie suteiktų gydymo paslaugų išlaidas) iš kitų ES valstybių narių kompetentingų institucijų. Tačiau A. K. situacija neatitinka nei pirmojo, nei antrojo atvejo. Minėti ES teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz., savanoriškojo), tai yra nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ir pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai. Reglamentai nenumato teisės tretiesiems asmenims, sumokėjusiems už kitam asmeniui teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreiptis į kompetentingą įstaigą ir prašyti atlyginti patirtas išlaidas.

12Atsakovas pažymėjo, kad A. K. galėjo pasinaudoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, t. y. sveikatos priežiūros įstaigoje pateikti dokumentą, patvirtinantį jog jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, ir gauti privalomojo sveikatos draudimo sistemos apmokamas paslaugas. A. K. taip pat galėjo pasinaudoti dar viena Reglamente (EEB) Nr. 574/72 numatyta išimtine galimybe – pats sumokėti už suteiktas paslaugas ir kompetentingai institucijai pateikti apmokėtą sąskaitą bei prašymą apmokėti patirtas išlaidas. A. K. buvo apsidraudęs pagal Kelionių draudimo polisą KD Nr. 118370 būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimu pas pareiškėją ir turėjo galiojantį privalomąjį sveikatos draudimą, todėl turėjo galimybę pasirinkti, kokiu būdu realizuoti teisę į draudimo išmoką. Įvykus draudiminiam įvykiui, galima buvo pasinaudoti Lietuvos teritorinės ligonių kasos išduota ir draudiminio įvykio metu galiojančia Europos sveikatos draudimo (toliau – ir ESD) kortele. Tokiu atveju gydymo įstaigos išlaidas, susijusias su asmeniui suteiktomis būtinosios medicinos pagalbos paslaugomis, padengtų iš Belgijos valstybinio sveikatos draudimo. Pačiam asmeniui tektų padengti tik pacientų priemokas ar paciento mokesčius, kurie nustatyti Belgijos nacionaliniais teisės aktais ir kurių nedengia Belgijos valstybinis sveikatos draudimas ir vėliau suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos būtų kompensuotos iš PSDF. Visi gydytojo ar vaistininko išrašyti kvitai ar receptai turėjo būti pateikti Belgijos kompetentingai institucijai arba privalomąjį sveikatos draudimą Lietuvoje vykdančiai institucijai (VLK arba teritorinėms ligonių kasoms), tuomet finansinių dokumentų gavėju būtų nurodyta Belgijos kompetentinga institucija, kuri ir kompensuotų A. K. suteiktų sveikatos priežiūros išlaidų kaštus ir šias sąskaitas pateiktų Lietuvos kompetentingai institucijai. Tik tuomet VLK turėtų teisinį pagrindą apmokėti patirtas išlaidas pagal šios Belgijos įstaigos pateiktas standartizuotas sąskaitas. Tačiau nagrinėjamu atveju A. K. gydančiam gydytojui buvo pateikta ne ESD kortelė, o pareiškėjo išduotas draudimo polisas. Tai reiškia, kad šiuo atveju buvo pasirinktas ne valstybinis privalomasis sveikatos draudimas, o kitas teisės į draudimo išmoką realizavimo būdas – draudimo bendrovės garantuotas būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimas.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas grąžino pareiškėjui 4 614 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

15Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas iš atsakovo prisiteisti draudimo išmoką, kreipėsi į bendros kompetencijos teismą, ir VLK 2009 m. kovo 18 d. rašto Nr. 4K-212-1656 neginčijo. Specialiajai teisėjų kolegijai 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažinus, kad ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, byla buvo persiųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui (t. I, b. l. 141-142). Teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundo reikalavimą, prašant panaikinti minėtą raštą (t. I, b. l. 154-155). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame akte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, laikytina, jog skundo dėl VLK 2009 m. kovo 18 d. rašto Nr. 4K-212-1656 panaikinimo padavimo terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl terminas skundui paduoti atnaujintinas.

16Lietuvos Respublikos s Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 574/72 10 priedu, VLK yra įstaiga, įgyvendinanti Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III dalies 1 ir 4 skyrių straipsnius, susijusius su išmokomis natūra. Šio Reglamento II priede VLK yra nurodyta kaip Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga dėl ligos, nėštumo ir gimdymo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų išmokų natūra. Taigi VLK, kaip kompetentinga įstaiga, atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra pagal tos šalies pateiktas sąskaitas ir neapmoka tiesiogiai apdraustųjų ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų pateiktų sąskaitų.eglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalis numato vienintelę išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas: kompensacijos mokamos tik tuo atveju, jei paslaugų teikimo metu nebuvo įmanoma įvykdyti vykdomojo reglamento 21, 23 ir 31 straipsniuose numatytų formalumų, t. y. asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti minėtas išmokas. Šis straipsnis reglamentuoja, kad buvimo vietos įstaiga, kompetentingos įstaigos prašymu, privalo informuoti kompetentingąją įstaigą apie sveikatos priežiūros paslaugų kainas, o kompetentinga įstaiga kompensuoja asmens patirtas išlaidas pagal buvimo vietos įstaigos nurodytus tarifus. Vadovaujantis VLK direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nuostatomis, asmuo, sumokėjęs už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos paslaugas, teritorinei ligonių kasai (toliau – ir TLK) pateikia prašymą išlaidoms kompensuoti ir būtinosios medicinos paslaugų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. TLK darbuotojas šiuos dokumentus prideda prie standartizuotos, Europos Bendrijos Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos 1993 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 153 patvirtintos E126 formos pažymos ir siunčia paslaugas suteikusios šalies kompetentingajai įstaigai. VLK gauna atsakymą (užpildytą E126 formos pažymos B dalį) ir joje nurodytą sumą perveda į asmens, mokėjusio už būtinosios medicinos paslaugas, sąskaitą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad paminėti teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz., savanoriškojo), t. y. nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ar pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai (2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-490/2010).

17įstatymo 42 straipsnį, įstatymo Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir draudėjo UAB „Litra“, buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai dėl apdraustojo A. K. kelionės draudimo, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą, t. y. tarp pareiškėjo ir draudėjo buvo susiklostę ne privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai, grindžiami draudėjo ir draudiko sutartimi. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apdraustasis A. K. draudiminio įvykio atveju turėjo teisę pasirinkti, kokiu pagrindu bus kompensuojamos būtinosios medicinos pagalbos išlaidos – PSDF biudžeto lėšomis, kurias padengs VLK vienu iš nurodytų būdu, ar draudimo įmonė, su kuria pasirašyta kelionės draudimo sutartis. Minėta sutartimi pareiškėjas įsipareigojo atlyginti draudėjo patirtus nuostolius, kartu su draudimo įmoka prisiėmė atitinkamą draudimo riziką. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovo sprendimas atsisakyti apmokėti privačios draudimo kompanijos pateiktą sąskaitą yra teisėtas.

18Teisės aktai, reglamentuojantys privalomojo sveikatos draudimo santykius, yra viešosios teisės aktai, o subjektai, užtikrinantys apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų išlaidų suteiktoms būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti kompensavimą –TLK ir VLK – šiuo atveju veikia viešojo administravimo srityje. VLK yra kompetentinga įstaiga, kuri atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas paslaugas. Pareiškėjas į VLK kreipėsi dėl jos kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymo. VLK, atsisakydama apmokėti pareiškėjo patirtas išlaidas iš PSDF biudžeto lėšų, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. VLK, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, ginčijamame akte paaiškino, kad VLK, vadovaujantis Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 ir Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71, yra kompetentinga įstaiga išmokoms natūra ir kad atsiskaitymai vykdomi tik tarp valstybių narių kompetentingų įstaigų, o privačių draudimo kompanijų sąskaitų VLK neapmoka. Taigi, VLK 2009 m. kovo 18 d. rašte Nr. 4K-212-1656 aiškiai nurodomas priimtas sprendimas, jo motyvai, pateikiamas teisinis pagrindas. Tai, kad akte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir jis nebuvo patvirtintas antspaudu, nėra esminis pažeidimas ir nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos akto teisėtumui bei pagrįstumui. VLK sprendimas, kuriuo atsisakyta apmokėti 25 226,80 eurų sumą už A. K. gydymą Belgijoje, yra teisėtas ir pagrįstas.

19Pareiškėjas, paduodamas ieškinį Vilniaus apygardos teismui, sumokėjo žyminį mokestį – 4 714 Lt (t. I, b. l. 18). Vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju byla pradėta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi pripažinus, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sumokėjo didesnį nei 100 Lt žyminį mokestį, mokamą administracinėse bylose, dalis jo sumokėtos sumos – 4 614 Lt – grąžintina pareiškėjui.

20III.

21Apeliaciniu skundu pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

22Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apdraustasis A. K. turėjo teisę pasirinkti, kokiu pagrindu bus kompensuojamos medicinos išlaidos – PSDF biudžeto lėšomis, kurias padengs VLK vienu iš nurodytu būdu, ar draudimo įmonė, kuri buvo apdraudusi A. K. būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu. Teismas nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju apdraustasis A. K. turėjo realią galimybę pasirinkti, kokiu būdu bus kompensuotos jo gydymo išlaidos. Apdraustąjį A. K. gydanti įstaiga kreipėsi į VLK su prašymu patvirtinti, kad A. K. gydymo išlaidos Belgijos ligoninėje bus apmokėtos. Tačiau VLK tik formaliai Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre patikrino, ar nėra duomenų apie A. K.. Net gavusi pakartotinį paklausimą dėl A. K. gydymo išlaidų Belgijos ligoninėje apmokėjimo, VLK nepatikslino apdraustojo anketinių duomenų, neužklausė jo gimimo datos ar asmens kodo. VLK neginčijo tos aplinkybės, kad A. K. tuo laikotarpiu, kai įvyko draudžiamasis įvykis Belgijoje, buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. VLK taip pat neneigė tos aplinkybės, kad pagal Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 nustatytas procedūras toks asmuo būtų turėjęs teisę gauti patirtų išlaidų ar jų dalies kompensaciją. Tik dėl VLK neveikimo apdraustasis A. K. buvo priverstas pasirinkti privačią draudimo įmonę, apdraudusią jį būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu, kaip įstaigą, galinčią kompensuoti jo gydymo išlaidas Belgijos ligoninėje.

23Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktuose expressis verbis nėra pasisakyta dėl privalomojo ir savanoriškojo draudimo paslaugas teikiančių subjektų tarpusavio santykių. Todėl ši teisės spraga turėjo būti pašalinta ginčą nagrinėjančio teismo, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Sveikatos draudimo įstatymas tiesiogiai nenumato savanoriškojo draudimo draudiko teisės reikalauti, kad VLK grąžintų jo išmokėtas sumas, tačiau aiškiai nurodo (43 straipsnio 2 dalis), kokios išlaidos yra apmokamos savanoriškojo sveikatos draudimo lėšomis, o kokios – iš PSDF biudžeto: papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis apmokamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, taip pat išlaidos kompensuojamiesiems vaistams, kurių neapmoka PSDF biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai; papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis gali būti apmokama ir ta sveikatos priežiūros paslaugų ar išlaidų kompensuojamiesiems vaistams dalis, kuri neapmokama PSDF biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis. Taigi, įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad būtinosios medicinos pagalbos išlaidos apmokamos ne iš savanoriškojo sveikatos draudimo draudiko (šiuo atveju pareiškėjo) lėšų, o iš PSDF biudžeto. Ta aplinkybė, pareiškėjas su UAB „Litra“ buvo sudaręs Kelionių draudimo sutartį, negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo įstatymo nustatytos pareigos – užtikrinti medicininių paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimą. Tai, kad pareiškėjas įvykdė prievolę už VLK, kompensuodamas A. K. būtinąsias medicinos pagalbos išlaidas, nereiškia, kad VLK prievolė pasibaigė. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad VLK yra kompetentinga įstaiga atsiskaityti už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra tik pagal tos šalies pateiktas sąskaitas arba paties apdraustojo pateiktas jo apmokėtas sąskaitas. Pats apdraustasis A. K. to negalėjo padaryti ne tik dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl prastos sveikatos būklės (patirto insulto). Pasinaudoti pirmuoju būdu, kai sąskaitas už gydymą ES kompetentinga įstaiga pateikia tiesiogiai VLK, apdraustasis negalėjo, kadangi dėl VLK aplaidžių veiksmų nebuvo patvirtinta, kad jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Tai, kad medicininių paslaugų išlaidas už privalomuoju sveikatos draudimu apdraustąjį asmenį apmokėjo kitas asmuo, reiškia tik reikalavimo teisės perėjimą, bet ne prievolės pasibaigimą. Šiuo atveju apdraustojo reikalavimo teisė perėjo draudikui, todėl VLK privalo išmokėti išmoką būtent draudikui, t. y. pareiškėjui. Vien ta aplinkybė, kad teisės aktai nenumato procedūrų, kaip turėtų būti kompensuojamos apdraustojo išlaidos, kai sąskaitas už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas apmoka kitas asmuo (ne apdraustasis), negali paneigti to asmens teisę į minėtų išlaidų kompensavimą. Sudarytoji Kelionių draudimo sutartis KD Nr. 118370 pagal prigimtį ir draudimo sutarties sąlygas yra nuostolių, o ne sumų draudimo sutartis (Draudimo įstatymo 76 straipsnio 4 dalis). Draudimo išmoka prilygintina patirtiems nuostoliams, o ne draudimo sumai ar jos daliai. VLK turėtų grąžinti visą draudiko išmokėtą draudimo išmoką, kadangi neįrodė, kad dalis medicininių pagalbos išlaidų nekompensuotina iš PSDF biudžeto lėšų (Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalis).

24Atsiliepimu į pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, 2008 m. balandžio 2 d. A. K. buvo pristatytas į Belgijos ligoninę Jan Yperman Ziekenhuis, kuri 2008 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į VLK dėl šioje ligoninėje A. K. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo. VLK gavo Jan Yperman Ziekenhuis ligoninės Apskaitos skyriaus darbuotojos C. D. elektroninį laišką, kuriuo buvo prašoma patvirtinti, ar bus apmokėtos A. K. gydymo Belgijos ligoninėje išlaidos. Šioje Belgijos ligoninės užklausoje buvo nurodytas ne A. K., o A. K.. Todėl VLK specialistai tikrino Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre (toliau – ir Registras) būtent nurodytąjį asmenį, tai yra A. K.. VLK 2009 m. sausio 30 d. raštu Nr. 4K-22-500 Jan Yperman Ziekenhuis ligoninė Belgijoje buvo informuota, kad, VLK duomenų bazės duomenimis, A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir VLK jokių duomenų apie šį asmenį neturi. Tai, kad minėtame registre duomenų apie A. K. nebuvo, patvirtina šio registro išrašas. Užsieniečių, kurie draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje, duomenys automatiniu būdu gaunami iš Gyventojų registro tarnybos. Gyventojų registre įrašomi užsieniečio vardas, pavardė ir kiti duomenys automatiniu būdu perkeliami ir į Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą. Nagrinėjamu atveju VLK specialistai atliko visas jų kompetencijai priskirtas funkcijas. Teisės aktai nenustato VLK specialistams pareigos tikslinti apdraustojo anketinius duomenis ir inicijuoti asmens su panašiai skambančia pavarde, vardu ar kitais papildomais duomenimis paiešką registre. Todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl aplaidžių VLK veiksmų nebuvo patvirtinta, jog A. K. yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, yra nepagrįstas.

25Atsakovas taip pat pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012, kurios yra neatsiejama pareiškėjo ir UAB „Litra“ sudarytos Kelionių draudimo sutarties KD Nr. 118370 dalis, 6.1.1 punkte numatyta, kad draudžiamojo įvykio atveju draudikas apdraustajam apmoka išlaidas už būtinąją medicinos pagalbą. Todėl, įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. 2008 m. balandžio 2 d. apdraustąjį A. K. Belgijoje ištikus insultui, pareiškėjas išmokėjo 185 706, 19 Lt draudimo sumą, kurią sudarė išlaidos už Belgijoje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ligonio transportavimą iš Belgijos ligoninės į Bresto miesto ligoninę, esančią Baltarusijoje. Šiuo atveju pareiškėjas pats įvertino draudimo riziką, pasirašydamas Kelinių draudimo sutartį KD NR. 118370, ir patvirtino tokias sąlygas, kurios apima ir būtinąją medicinos pagalbą. Draudikas, norėdamas suteikti draudimo apsaugą apmokant tik tas išlaidas, kurių nekompensuoja valstybinis privalomasis sveikatos draudimas, draudimo taisyklėse turėtų aiškiai nurodyti, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengia Privalomasis sveikatos draudimo fondas.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV.

28Pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. rašte Nr. 4K-212-1656 įtvirtintą sprendimą, kuriuo atsisakyta apmokėti ADB ,,Reso Europa“ (teisių perėmėjas – šios bylos pareiškėjas AAS ,,Gjensidige Baltic“) prašomą 25 226,80 EUR sumą, kurią draudimo bendrovė sumokėjo už A. K. gydymą Belgijoje. Minėtame rašte atsakovas nurodė tokį sprendimą priėmęs vadovaudamasis ES Tarybos (EEB) Reglamento 574/72 II ir X priedais bei ES Tarybos (EEB) Reglamento 1408/71 36 ir 36 straipsnių nuostatomis (I t., b. l. 12).

29Taigi byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo (draudiko) patirtų išlaidų (185 706,19 Lt), kurias pareiškėjas sumokėjo už A. K. (Baltarusijos piliečiui), dirbusiam UAB ,,Litra“, suteiktas būtinosios medicininės pagalbos paslaugas Europos Sąjungos valstybėje narėje Belgijoje, kompensavimo.

30Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp UAB ,,Litra“ ir ADB ,,Reso Lietuva“ buvo sudaryta Kelionių draudimo sutartis 2008 m. kovo 1 d. – 2009 m. vasario 28 d. laikotarpiui (Kelionių draudimo polisas KD Nr. 118370), pagal kurią būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimo apdraustas UAB ,,Litra“ darbuotojas A. K. (b. l. 21, 4-8). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir draudėjo (UAB ,,Litra“) buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai dėl apdraustojo A. K. kelionės draudimo, kurie apėmė ir būtinosios medicinos pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą. Todėl nagrinėjamu atveju apdraustasis turėjo teisę pasirinkti kokiu pagrindu bus kompensuojamos būtinosios medicinos pagalbos išlaidos: privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, kurias padengtų Valstybinė ligonių kasa vienu iš teisės aktuose nurodytų būdų, ar draudimo įmonė, su kuria pasirašyta kelionės draudimo sutartis, t. y. pareiškėjas.

31Atsakovas tvirtina, kad apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu būtinosios medicinos pagalbos paslaugos, suteiktos kitose ES valstybėse narėse, kompensuojamos griežtai laikantis Reglamento Nr. 1408/71 ir jo įgyvendinimo tvarką nustatančio Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 574/72 nuostatų. T. y. Valstybinė ligonių kasa kitose ES šalyse suteiktos būtinosios pagalbos išlaidas kompensuoja tik dviem atvejais: 1) kai sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia ES šalies valstybinio sveikatos draudimo įstaiga; 2) kai pats apdraustasis privalomuoju sveikatos draudimu pateikia teritorinei ligonių kasai jau apmokėtą sąskaitą su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas.

32Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad A. K. tuo laikotarpiu, kai įvyko draudžiamasis įvykis Belgijoje, Lietuvos Respublikoje buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Tačiau nei minėtuose Reglamentuose, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose expresis verbis nėra pasisakyta apie privalomojo ir savanoriškojo sveikatos draudimo paslaugas teikiančių subjektų tarpusavio santykius.

33Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra sudėtingas ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektu, byloje keliamų aktualių klausimų sprendimas gali būti reikšmingas nuoseklios administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose, todėl tikslinga kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką siūlant bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 8 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

35Bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti.

36Bylos nagrinėjimą atidėti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką siūlant bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovams E. B., advokatui 4. atsakovo atstovei Ž. A.,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi su skundu į Vilniaus... 9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. sausio 31 d. ADB „RESO Europa“,... 10. Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos... 11. Atsakovas taip pat nurodė, kad būtinosios medicinos pagalbos paslaugų... 12. Atsakovas pažymėjo, kad A. K. galėjo pasinaudoti... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu atmetė... 15. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 16. Lietuvos Respublikos s Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 574/72 10 priedu, VLK... 17. įstatymo 42 straipsnį, įstatymo Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir... 18. Teisės aktai, reglamentuojantys privalomojo sveikatos draudimo santykius, yra... 19. Pareiškėjas, paduodamas ieškinį Vilniaus apygardos teismui, sumokėjo... 20. III.... 21. Apeliaciniu skundu pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti... 22. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apdraustasis... 23. Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktuose expressis verbis nėra pasisakyta... 24. Atsiliepimu į pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą... 25. Atsakovas taip pat pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV.... 28. Pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Valstybinės ligonių kasos 2009 m.... 29. Taigi byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo (draudiko) patirtų išlaidų... 30. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp UAB ,,Litra“ ir ADB ,,Reso Lietuva“... 31. Atsakovas tvirtina, kad apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu... 32. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad A. K. tuo... 33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46... 35. Bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti.... 36. Bylos nagrinėjimą atidėti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiojo... 37. Nutartis neskundžiama....