Byla eA-1922-662/2016
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valentis Pharma“ skundą atsakovui Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valentis Pharma“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 17A-416 „Dėl produktų išbraukimo iš Specialios paskirties maisto produktų sąrašo“, kuriuo produktai „Kalcikinon™“ kapsulių forma (toliau – ir „Kalcikinon“), „Versan®“ kapsulių forma (toliau – ir „Versan“) ir „PROfertil®“ kapsulių forma (toliau – ir „PROfertil“) buvo išbraukti iš Specialios paskirties maisto produktų sąrašo.

5Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nėra aiškiai suformuluota, kuo konkrečiai remiantis pareiškėjo prašymai buvo atmesti, taip pat neaišku, kokiu konkrečiu nutarimu produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ buvo išbraukti iš Specialios paskirties maisto produktų sąrašo, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 3 straipsnio 1 punkto bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ atitinka Lietuvos higienos normoje HN 107:2013 „Specialiosios mitybinės paskirties maisto produktai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2014 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. V-226 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 107:2013), apibrėžtą specialios medicininės paskirties maisto produkto sąvoką, nes jie yra specialiai perdirbti ir sukurti maisto produktai, skirti iš dalies jais maitinti pacientus, kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų ir kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną bei yra vartojami prižiūrint medikams. Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčijamame sprendime nenurodoma, kaip konkrečiai informacija ant produktų pakuočių, parengta pagal teisės akte pateikiamą pavyzdį, pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad į produktą „PROfertil“ gali būti dedamas silicio dioksidas – silikatai, žymimi raidėmis E 551–559, iš jų ir talkas (E 553b), nes, remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 su pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1129/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 II priedas, sudarant Sąjungos maisto priedų sąrašą II priedas, B dalies (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, šie maisto priedai gali būti sudedamąja specialios medicininės paskirties dietinių maisto produktų dalimi.

6Atsakovas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas atsiliepime nurodė, kad specialios medicininės paskirties maisto produktai yra viena iš specialios mitybinės paskirties maisto produktų grupių, kuriai reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 107:2013. Šia higienos norma Lietuvoje įgyvendinamos 1999 m. kovo 25 d. Komisijos direktyvos 1999/21/EB dėl specialios medicininės paskirties dietinių maisto produktų su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. vasario 8 d. Komisijos direktyva 2013/26/ES (toliau – ir Direktyva 1999/21/EB), nuostatos. Direktyvos 1999/21/EB 2 straipsnis nustato, kad „valstybės narės užtikrina, kad specialios medicininės paskirties dietiniai maisto produktai gali būti parduodami Bendrijoje tik tuomet, kai jie atitinka šioje direktyvoje nustatytas taisykles“. Atsakovo nuomone, produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ neatitinka Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkte pateikiamo specialios medicininės paskirties maisto produktų apibrėžimo. Atsakovo teigimu, specialios medicininės paskirties maisto produktų apibrėžimas turi būti vertinamas kompleksiškai, t. y. produktai turi būti maistas, skirtas pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis, jie neskirti ligoms gydyti. Be to, produktų ženklinime nurodyti teiginiai „tik mitybos reguliavimui esant osteomaliacijai, osteoporozei, kaulų lūžiams ir spartaus augimo laikotarpiu“, „tik mitybos reguliavimui esant degeneraciniams sąnarių pakitimams, susijusiems su amžiumi, fiziniu krūviu ar uždegimu“, „tik mitybos reguliavimui esant vaisingumo sutrikimams vyrams, pageidaujantiems turėti vaikų“ neatitinka Lietuvos higienos normos HN 107:2013 14 punkte nustatytų reikalavimų („produktų ženklinimo rekvizitai, ženklinimo būdai, pristatymas ir reklama neturi priskirti tokiems produktams žmogaus ligų gydomųjų ar profilaktinių savybių“). Ši informacija maisto produktų etiketėse laikytina teiginiais apie sveikatingumą, kaip tai reglamentuoja 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1924/2006). Atsakovas taip pat nurodė, kad produkte „PROfertil“ esantis maisto priedas – lipnumą reguliuojanti medžiaga talkas – neatitinka Reglamento nuostatų, jo naudojimas specialios medicininės paskirties maisto produktams nenumatytas. Tai, kad talkas gali būti naudojamas maisto papildu gamyboje, tik pagrindžia, jog produktai nelaikytini specialios medicininės paskirties maisto produktais.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Valentis Pharma“ skundą tenkino ir panaikino Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 17A-416 „Dėl produktų išbraukimo iš specialios paskirties maisto produktų sąrašo“.

10Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, pagal kurį reikalaujama, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, dirbtų rūpestingai ir veiktų taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Teismas taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

11Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkte nustatyta, jog specialios medicininės paskirties maisto produktai yra specialiai perdirbti arba sukurti maisto produktai dietinei pacientų, įskaitant kūdikius, mitybai, vartojami prižiūrint medikams ir skirti visiškai arba iš dalies jais maitinti tuos pacientus, kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias maistines medžiagas, arba jų apykaitos produktus, arba kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną. Lingvistiškai aiškindamas šį apibrėžimą, teismas darė išvadą, kad jame nustatytos alternatyvos, atsižvelgiant į jungtuko „arba“ vartojimą. Teismas nustatė, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl apibrėžimo dalies „tuos pacientus, kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias maistines medžiagas, arba jų apykaitos produktus, arba kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną“. Įvertinęs šią dalį, teismas sprendė, kad ja išskiriamos dvi pagrindinės tikslinės pacientų grupės, kurioms yra skirti specialios medicininės paskirties maisto produktai: 1) „pacientus, kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias maistines medžiagas, arba jų apykaitos produktus“; 2) [pacientams] „kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną“. Teismas sutiko su atsakovu, kad produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ nėra skirti pacientams, kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias maistines medžiagas, arba jų apykaitos produktus. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad specialios medicininės paskirties maisto produktais laikytini ir tie, kurie yra skirti visiškai arba iš dalies jais maitinti tuos pacientus, kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną. Įvertinęs ginčijamo sprendimo motyvus ir atsakovo paaiškinimus, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendime nėra pakankamos motyvacijos, kodėl produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ negali būti laikomi skirtais pacientams, kuriems keliami specialūs mitybos reikalavimai, kurių neįmanoma patenkinti keičiant įprastą racioną.

12Pagal Lietuvos higienos normos HN 107:2013 14 punktą šios higienos normos 5 punkte nurodytų produktų ženklinimo rekvizitai, ženklinimo būdai, pristatymas ir reklama neturi priskirti tokiems produktams žmogaus ligų gydomųjų ar profilaktinių savybių. Teismo vertinimu, šis punktas nustato bendro pobūdžio taisykles, kurios detalizuojamos 41 punkte. Teismas pažymėjo, kad tiek produktų „Kalcikinon“, tiek „Versan“, tiek „PROfertil“ ženklinimas prima facie atitinka 41.4.1 punkto reikalavimus, ginčo dėl to nekilo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovo motyvai neišsamūs, nes nepasakyta, kodėl žymėjimas neatitinka 14 punkte nustatytų ženklinimo reikalavimų. Šiuo atveju Lietuvos higienos normos HN 107:2013 41.4.1 punktas nustato, kad turi būti teiginys „Tik mitybos reguliavimui esant .... (vietoj taškų nurodomos ligos ar sveikatos būklė, kurių atveju skiriamas atitinkamas produktas)“, būtent tokio pobūdžio teiginys ir yra nurodytas dėl produktų „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“. Pirmosios instancijos teismo nuomone, 41.4.1 punkto reikalavimų įvykdymas ir nurodymas ligos ar sveikatos būklės, kurių atveju skiriamas atitinkamas produktas, nelaikytinas teiginiu apie sveikatą Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, pagal kurį teiginiu apie sveikatingumą laikomas toks teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento II priede yra nurodytas sąrašas maisto priedų, kurie leidžiami naudoti įvairių kategorijų maisto produktuose. Į šią kategoriją patenka ir silicio dioksidas – silikatai, žymimi raidėmis E 551–559, iš jų ir talkas (E 553b). Teismo nuomone, atsakovo argumentas, jog talko naudojimas specialios medicininės paskirties maisto produktams nenumatytas, nes talkas gali būti naudojamas maisto papildų gamyboje, nėra pagrįstas teisės aktais. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo motyvas, jog produkte „PROfertil“ esantis maisto priedas – lipnumą reguliuojanti medžiaga talkas – neatitinka Reglamento nuostatų, yra nepagrįstas.

14Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nėra išsamiai motyvuotas, todėl naikintinas.

15III.

16Atsakovas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

17Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias specialios medicininės paskirties maisto produktų sąvoką ir turinį, individualaus administracinio akto motyvavimo pakankamumą ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas, vertindamas ginčo produktų atitiktį Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkto reikalavimams, teisinės išvados nepateikė, konstatavęs tik procedūrinio pobūdžio pažeidimus – motyvavimo nepakankamumą.

18Ginčijamas sprendimas pirmiausia buvo grindžiamas tuo, kad nurodyti produktai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkto nuostatų dėl specialios medicininės paskirties maisto produktų. Remiantis teisiniu reglamentavimu, galima išskirti tokius šių produktų požymius, pagal kuriuos produktai atskiriami nuo kitų, ir tik esant šių požymių visumai jie laikytini specialios medicininės paskirties produktais: produktas skirtas pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis arba esantiems tam tikros sveikatos būklės, dėl kurių medikai rekomenduoja vartoti atitinkamus produktus; produktas skirtas pacientų mitybai; produktas skirtas pacientams: a) kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias medžiagas, arba jų apykaitos produktus; b) kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną. Tai, kad produktas gali būti priskiriamas specialios medicininės paskirties produktams tik tuo atveju, jei jis atitinka visus požymius, yra pabrėžusi ir Europos Komisija. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų požymių, todėl nevertino visų įrodymų ir padarė klaidingą išvadą.

19Analizuojant maisto papildo ir specialios medicininės paskirties produkto sąvokas, matyti, kad maisto papildas nėra skirtas asmenims, sergantiems tam tikromis ligomis ar esantiems tam tikros sveikatos būklės, todėl ženklinant, reklamuojant ar pristatant maisto papildus jiems negali būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės ar daroma nuoroda į jas. Atsakovas pažymėjo, kad norint atitinkamą produktą laikyti specialios medicininės paskirties, būtina nustatyti, jog toks produktas yra medikų rekomenduojamas pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis ar esantiems tam tikros sveikatos būklės, dėl kurių medikai skiria vartoti tam tikrus maisto produktus. Produkto „Kalcikinon“ etiketėje nurodyta „tik mitybos reguliavimui, esant osteomaliacijai, osteoporozei, kaulų lūžiams ir spartaus augimo laikotarpiu“. Kaulų lūžiai patiriami ne vien dėl atitinkamų medžiagų trūkumo, todėl toks teiginys savaime yra klaidinantis, o nurodyta paskirtis „spartaus augimo laikotarpiu“ netinkama, nes tai nėra nei liga, nei sveikatos būklė. Be to, vertinant šio produkto veikimo būdą ir indikacijas, matyti, kad jis nebūtinai skiriamas asmenims, turintiems sveikatos problemų, gali būti skirtas ir asmenims, turintiems kitokio pobūdžio, nei nurodyta preparato ženklinime, sveikatos problemų. Dėl to, atsakovo nuomone, produktas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkto, nes yra skirtas sveikiems asmenims arba susijęs ne su tokiomis ligomis ir sveikatos būklėmis, kurios nurodytos gaminio etiketėje. Jei preparatas gali būti skirtas sveikiems asmenims, jis negali būti laikomas specialios medicininės paskirties produktu. Europos Komisija yra pabrėžusi, kad specialios medicininės paskirties produktai negali būti daugiafunkciniai, t. y. skiriami labai plačiam susirgimų ar sveikatos būklių ratui. Tam tikrais atvejais, kai rekomenduojamas papildomas kalcio, vitamino D ir K vartojimas, šias medžiagas asmuo gali gauti vartodamas maisto papildus. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pasirinkta specialios medicininės paskirties produkto kategorija tam, kad būtų galima išvengti maisto papildo ženklinimo ribojimų. Produkto „Versan“ etiketėje nurodyta „tik mitybos reguliavimui esant degeneraciniams sąnarių pakitimams, susijusiems su amžiumi, fiziniu krūviu ar uždegimu“, kas reiškia, kad produktas skirtas pacientams, jau turintiems sąnarių pakitimus. Įvertinus šio produkto veikimo būdą ir indikacijas, matyti, kad jis skirtas sveikiems asmenims, siekiant išsaugoti sveiką sąnarių funkciją, dėl to neatitinka specialios medicininės paskirties produkto apibrėžimo. Teiginys, jog atitinkamas produktas padeda išvengti ligų ar išsaugoti sveikatą, nėra suderinamas su specialios medicininės paskirties produkto kategorija. Atsakovas nurodo, kad esant tam tikroms sąnarių ligoms gali būti rekomenduojami ir tam tikri maisto papildai, o pasirinkta kategorija pareiškėjui padeda išvengti maisto papildo ženklinimo ribojimų. Produkto „PROfertil“ etiketėje nurodyta „tik mitybos reguliavimui esant vaisingumo sutrikimams vyrams, pageidaujantiems turėti vaikų“. Atsakovas pažymėjo, kad vaisingumo sutrikimas nelaikomas liga ar sveikatos būkle, nes nevaisingumo priežastys gali būti įvairios ir nebūtinai siejamos su tam tikrų medžiagų trūkumu, todėl toks ženklinimas yra klaidinantis. Be to, gamintojas nurodo, jog produktas skirtas vyrams, kuriems sutrikusi spermos gamyba, t. y. nurodo kitą produkto vartojimo indikaciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad visi ginčo produktai gali būti skirti ir sveikiems žmonėms, ne tik pacientams, nėra siejami tik su etiketėse nurodytomis ligomis ar sveikatos būklėmis, asmenys, kuriems skirti šie produktai, gali valgyti įprastą maistą.

20Atsakovas pažymėjo, kad maisto papildai yra skirti įprastai mitybai papildyti, tai yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų šaltinis, tuo tarpu specialios medicininės paskirties produktai skirti visiškai ar iš dalies maitinti pacientus, t. y. šie produktai turi sudaryti ženklią paciento mitybos dalį, paprastai neteikiami dozuota forma. Šiuo atveju pareiškėjas nurodo, kad ginčo produktai vartojami tam tikra doze, tai rodo, jog tai yra koncentruotas medžiagų šaltinis, skirtas mitybai papildyti, o ne atitinkamam maisto racionui pakeisti.

21Atsakovo teigimu, produktai nėra skirti pacientams, kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną. Vadovaujantis Europos Komisijos pateiktu Direktyvos 1999/21/EB 1 straipsnio 2 dalies b) punkto išaiškinimu, vertinant, ar produktas gali būti klasifikuotas kaip specialios medicininės paskirties, reikia įsitikinti, ar atitinkamų maistinių medžiagų, esančių produkte, negalima gauti kitu būdu nei vartojant įprastą maistą ir maisto papildus. Europos Komisija, be kita ko, yra išaiškinusi, kad specialios medicininės paskirties produktai yra maisto produktai, kurių vartojimas pacientams yra būtinas, nes jiems labai sunku ar neįmanoma patenkinti savo poreikius per kitų maisto produktų vartojimą. Ginčo produktuose esančias medžiagas galima gauti iš įvairių maisto produktų bei maisto papildų, o etiketėse nurodytos ligos ir sveikatos būklės nesusiję su objektyviu negalėjimu gauti šių medžiagų vartojant maistą, turinčių daugiau atitinkamų medžiagų, ar maisto papildus. Taigi, atsakovo nuomone, ginčo produktai neatitinka specialios medicininės paskirties produktų kategorijos, savo esme yra maisto papildai, o pareiškėjo pasirinkta pateikimo rinkai forma iš esmės siekiama išvengti maisto papildams taikomų ženklinimo ribojimų, taip iškreipiama sąžininga konkurencija ir klaidinami vartotojai.

22Dėl pareiškėjo argumento, jog kai kuriose valstybėse narėse ginčo produktai yra klasifikuoti kaip specialios medicininės paskirties ir dėl to tokiais turėtų būti laikomi ir Lietuvoje, atsakovas pabrėžė, kad Europos Sąjungoje taikomos suderintos Direktyvoje 1999/21/EB numatytos taisyklės, įskaitant ir specialios medicininės paskirties apibrėžimą, ir nacionalinės institucijos privalo užtikrinti, kad rinkoje esantys produktai atitiktų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus. Be to, atsakovas nurodė, kad analogiški produktai Čekijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra notifikuoti kaip maisto papildai.

23Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas, nes tai lemia specialios teisės normos, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Vertinat individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, reguliuojančius konkretų teisinį santykį. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas, kuriuo remiantis sprendžiama dėl produkto išbraukimo iš specialios paskirties maisto produktų sąrašo, yra Pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus specialios paskirties maisto produktus tvarkos aprašas. Vadovaujantis šio aprašo nuostatomis, sprendžiant dėl produkto išbraukimo iš tokio sąrašo, administracinė procedūra susideda iš kelių etapų: Specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisijos atliekamo ekspertinio įvertinimo dėl produkto priskyrimo specialios medicininės paskirties maisto produktams, kuriai parengus atitinkamą išvadą, Institutas išbraukia tokį produktą iš sąrašo. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimą iš esmės nulėmė minėtos komisijos sprendimas ir jos pateikta motyvacija. Atsižvelgiant į gautą komisijos vienareikšmišką išvadą, Institutas turėjo pareigą įforminti baigiamąjį administracinės procedūros aktą. Be to, ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad jis priimtas įvertinus informaciją apie produktų sudėtį ir vartojimą, tai, kad produktai tiekiami į rinką kapsulių forma, kas iš esmės būdinga maisto papildams, todėl, atsakovo nuomone, sprendimas yra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti komisijos pateiktą išvadą, o trūkstant specialių medicininių žinių apklausti komisijos narius ir gauti jų paaiškinimus, nes būtent jų ekspertinio vertinimo pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas. Atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti ginčą iš esmės, nes to reikalauja viešasis interesas, o ne apsiriboti tariamais procedūrinio pobūdžio pažeidimais.

24Pareiškėjas UAB „Valentis Pharma“ atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

25Pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad ginčo produktai yra skirti asmenims, kuriems keliami kitokie mitybos reikalavimai, kurių neįmanoma patenkinti keičiant įprastą racioną ar mitybą papildant maisto papildais, ir gali būti vartojami tik prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui, todėl atitinka specialios medicininės paskirties produktų sąvoką. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1333/2008, specialios medicininės paskirties maisto produktuose gali būti šiame reglamente nurodytų leistinų maisto priedų, tačiau nenurodoma, kokia forma turi būti tiekiamas rinkai galutinis produktas, todėl atsakovo argumentas, kad specialios medicininės paskirties maisto produktai negali būti tiekiami rinkai kapsulių forma, yra nepagrįstas. Be to, tarp atsakovo notifikuotų produktų yra ir tablečių ar miltelių formos produktų. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovo nurodytose kitose valstybėse narėse esantys produktai nėra tokios pačios sudėties kaip tie, kuriais prekiaujama Lietuvoje.

26Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nebuvo pateikiama jokių argumentų, iš kurių būtų galima suprasti, dėl kokių priežasčių ir teisės aktų pažeidimų ginčo produktai buvo išbraukti iš specialios paskirties maisto produktų sąrašo, t. y. sprendime pateiktas bendro pobūdžio teiginys, darant nuorodą į Lietuvos higienos normą HN 107:2013, nepaaiškinant, dėl kokių priežasčių ir kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nuspręsta, jog produktai neatitinka teisės aktų reikalavimų; nepateikta kriterijų ar argumentų, kuriais vadovaujantis pareiškėjas ar kiti verslo subjektai galėtų suprasti, kada reikalavimai ženklinant specialios medicininės paskirties maisto produktus yra pažeidžiami, o kada ne. Nors ginčijamame sprendime buvo nurodyta, kad lipnumą reguliuojanti medžiaga – talkas (E 553b) yra medžiaga, kuri negali būti dedama į specialios medicininės paskirties maisto produktus, apeliaciniame skunde atsakovas šia pozicija nebesiremia. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas negali būti vertinamas kaip aiškus, konkretus ir motyvuotas.

27Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Institutas su apeliaciniu skundu teismui pateikė keturis naujus dokumentus, o pačiame tekste nurodo naujas aplinkybes bei nuorodas į kitų valstybių atsakingų institucijų tinklapius, kuriuose tariamai pateikiama informacija apie produktus. Apeliaciniame skunde Institutas nenurodo aplinkybių, kurios jam trukdė pateikti šiuos įrodymus, nagrinėjant ginčą pirmos instancijos teisme, taip pat nepaaiškinama, kodėl šie dokumentai turėtų būti prijungti prie bylos apeliacinės instancijos teisme ir nagrinėjami, todėl, pareiškėjo nuomone, jie neturėtų būti prijungiami prie bylos ir neturėtų būti tiriami.

28Pareiškėjo teigimu, Institutas nepagrįstai siaurina Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkto sąvokos aiškinimą, iš specialios medicininės paskirties maisto produktų sąvokos išimdamas tik tai, kas, jo nuomone, yra reikšminga nagrinėjamo ginčo kontekste ir visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas teisinio reglamentavimo visumos. Institutas sąvoką „pacientas“ absoliutina su sąvoka „ligonis“ ir darydamas prielaidą, kad tai yra sinonimai, teigia, jog specialios medicininės paskirties maisto produktas gali būti skiriamas tik asmenims, kurie yra ligoniai. Pareiškėjas pabrėžė, kad teisės aktuose pacientas yra suprantamas kaip asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis.

29Dėl produkto „Kalcikinon“ pareiškėjas paaiškino, kad esant osteomaliacijai, osteoporozei, kaulų lūžiams ir spartaus augimo laikotarpiu reikia didesnio vitamino D kiekio, nei rekomenduoja mitybos normos (rekomenduojama paros norma – 200TV; vartodamas „Kalcikinon“, žmogus gauna 1000TV vitamino D). Tačiau galimi ir vitamino D perdozavimo atvejai, todėl vitamino D dozę nustatyti gali tik sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę rizikos faktorius, amžių, gyvenimo būdą. Tam, kad gautų rekomenduojamą vitamino D kiekį (200TV), kas dieną žmogus turi suvalgyti po 10 kiaušinių arba 200 g lašišos, o tam, kad gautų 1000TV vitamino D – atitinkamai 50 kiaušinių ir 1 kg lašišos. Taigi esant vitamino D nepakankamumui minėtų ligų atveju, su įprastu maistu atstatyti trūkstamą kiekį yra neįmanoma. Be to, yra visuotinai žinoma, kad daliai žmonių didelis kalcio kiekis, gaunamas iš papildomų kalcio šaltinių, kietina vidurius, kas gali sukelti kitų sveikatos problemų, todėl be reikalo papildomai kalcio nereikėtų vartoti.

30Dėl produkto „Versan“ pareiškėjas paaiškino, kad degeneracinius sąnarių pakitimus, susijusius su amžiumi, fiziniu krūviu ar uždegimu, gali nustatyti tik sveikatos priežiūros specialistas. Esant degeneraciniams sąnarių pakitimams, pirmiausiai pažeidžiama sąnario kremzlė, kurios normaliai regeneracijai užtikrinti būtinas II tipo kolagenas didesniais kiekiais nei įprasta. Kolagenas maisto produktuose yra nehidrolizuota forma, kuri žarnyne rezorbuojasi sunkiai, todėl jokia įprastinė dieta negali padidinti su maistu gaunamo kolageno kiekio. „Versan“ sudėtyje esantis specialus hidrolizuotas II tipo kolagenas BioCell Collagen® dėl savo sudėties ir mažos molekulinės masės organizme yra įsisavinamas daug geriau nei jo analogas, natūralus kolagenas. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu Lietuvos rinkoje nėra nei specialios medicininės paskirties produktų, nei maisto papildų, kurie savo sudėtimi būtų analogiški ar panašūs produktui „Versan“.

31Dėl produkto „PROfertil“ pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaujantis tarptautine klasifikacija, vyrų vaisingumo sutrikimas yra pripažįstamas susirgimu. Nevaisingumo priežastys gali būti įvairios, ir tik atlikus visus detalius tyrimus, gydytojas gali nustatyti, ar vaisingumo problemoms išspręsti pakanka tik vyro mitybos sureguliavimo. Mitybos sureguliavimas vyrams, esant vaisingumo sutrikimams, yra pateikiamas tokių ligų gydymo schemose. Esant vyrų nevaisingumui dėl maistinių medžiagų trūkumo, yra sudėtinga sureguliuoti įprastą racioną taip, kad asmuo gautų visas medikų rekomenduojamas maistines medžiagas pakankamais kiekiais. Pareiškėjo teigimu, su šiuo produktu atlikti klinikiniai tyrimai bei mokslininkų ekspertų parašyta apžvalga pateikia didelį kiekį įrodymų, kad būtent tokia kaip „PROfertil“ sudėtyje esanti maisto medžiagų kombinacija turi būti subalansuota ir vartojama pastoviai (bent tris mėnesius). Kadangi vaisingumo sutrikimai vyrams yra diagnozuojami ir gydomi tik prižiūrint medikams, „PROfertil“ mitybos reguliavimui taip pat yra skiriamas ir vartojamas tik prižiūrint medikams.

32Pareiškėjo manymu, ginčo produktų priskyrimas specialios medicininės paskirties produktų grupei užtikrina gydytojo priežiūrą ir taip padidina vartotojų saugumą bei padeda išvengti savigydos.

33Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas buvo pateikęs pilną specialios paskirties maisto produktų sąrašą, kuriame buvo tokie produktai kaip „Cremeline ultra“ su argininu ar vaisių tyrė „Transfibre“ su slyvomis, kurie nėra skirti ligoniams, sergantiems specifinėmis ligomis. „Cremeline ultra“ yra skirtas esant nepakankamai mitybai nusilpusiems, sergantiems sunkomis ligomis, taip pat turintiems pragulų, o vaisių tyrė „Transfibre“ yra skirta turintiems virškinimo sutrikimų, šie produktai yra skirti plačiam spektrui asmenų - „nusilpusiems“, „sergantiems sunkiomis ligomis“, „turintiems virškinimo sutrikimų“, kas paneigia atsakovo apeliaciniame skundo teiginius. Be to, šiuose produktuose esančių maistinių medžiagų yra daugybėje Lietuvos rinkai pateiktų maisto papildų ar įprastuose maisto produktuose.

34Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neatsižvelgia į savo priimtus sprendimus. Šiuo metu specialiosios medicininės paskirties maisto produktų sąraše nėra nė vieno produkto, kuris būtų būtinas pacientui ir be kurių pacientui būtų neįmanoma patenkinti savo poreikių. Pareiškėjo produktai yra maisto produktai, skirti tam tikrai grupei žmonių, kurie yra specialios fiziologinės būsenos ir kurie dėl to gali gauti ypatingos naudos, suvartodami kontroliuojamą maisto produktuose esančių tam tikrų medžiagų kiekį.

35Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, ginčo produktus priskirdamas specialios medicininės paskirties produktams, siekia išvengti maisto papildų ženklinimo apribojimų, yra nepagrįsta, nes Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą bei su šiuo reglamentu susijusių pakeitimų ir papildymų reikalavimai yra taikomi ne tik maisto papildams, bet apskritai maisto produktams, taip pat ir specialios medicininės paskirties maisto produktams.

36Pareiškėjas nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo tiek Instituto specialistai, tiek specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisijos pirmininkė, kuri papildomų paaiškinimų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas siūlė šalims pasitelkti ekspertus, jeigu būtina atsakyti į specifinius ir sudėtingus klausimus, susijusius su produktų klasifikavimu, tačiau Instituto atstovai to atsisakė. Dėl to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, nes siūlė šalims pasitelkti ekspertus, o šalims atsisakius rėmėsi byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo visus argumentus, įskaitant tuos, kuriais rėmėsi Specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisija, taip pat vertino šios komisijos pirmininkės paaiškinimus teismo posėdžio metu.

37Teisėjų kolegija

konstatuoja:

38IV.

39Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto sprendimo išbraukti produktus „Kalcikinon™“ kapsulių forma, „Versan®“ kapsulių forma ir „PROfertil®“ kapsulių forma iš Specialios paskirties maisto produktų sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

40Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

41Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Instituto sprendimą panaikino konstatavęs, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes jame nėra pakankamos motyvacijos, kodėl produktai „Kalcikinon“, „Versan“ ir „PROfertil“ negali būti laikomi skirtais pacientams, kuriems keliami specialūs mitybos reikalavimai, kurių neįmanoma patenkinti keičiant įprastą racioną.

42Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka, kad Instituto sprendimas išbraukti ginčo produktus iš Specialios paskirties maisto produktų sąrašo yra nepakankamai motyvuotas, nes jis priimtas atsižvelgus į Specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisijos atliktą ekspertinį įvertinimą dėl produktų priskyrimo specialios medicininės paskirties maisto produktams.

43Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X?736 redakcija)). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) buvo (yra) detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

44Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556?15/2010).

45Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010).

46Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai.

47Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

48Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovas, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, reguliuojančius konkretų teisinį santykį, nes individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Taigi turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010).

49Nagrinėjamu atveju, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis sprendimas yra nepakankamai motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Institutas 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 17A-416 informavo pareiškėją, kad ginčo produktai buvo svarstomi Specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisijos, kuri priėmė išvadą, jog šie produktai neatitinka specialios paskirties maisto produktams taikomų teisės aktų reikalavimų, t. y. Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkte pateikiamo specialios medicininės paskirties maisto produktų apibrėžimo, 14 punkte nustatytų reikalavimų, jog produktų ženklinimas neturi priskirti tokiems produktams žmogaus ligų gydomųjų ar profilaktinių savybių, o viename iš ginčo produktų esančios lipnumą reguliuojančios medžiagos talko naudojimas Specialios medicininės paskirties dietiniams produktams nenumatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų. Šiame sprendime išvardintos sudedamosios ginčo produktų medžiagos ir pateikta ženklinime naudojama formuluotė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ginčijamame sprendime pateiktas teisinis jo priėmimo pagrindas, nėra aiškūs motyvai, kuriais vadovaudamasis Institutas nusprendė, jog ginčo produktai bei jų ženklinimas neatitinka anksčiau aptartų teisės nuostatų. Šiuo atveju vien tik pozityviosios teisės reikalavimų neatitikties konstatavimas negali būti pripažįstamas tolygiu argumentu, kodėl priimtas atitinkamas sprendimas, nurodymui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iš ginčijamo sprendimo turinio nėra aišku, kodėl ginčo produktai neatitinka specialiosios medicininės paskirties maisto produktų apibrėžimo ir kokiu būdu šių produktų ženklinimas priskiria jiems gydomąsias ar profilaktines savybes. Pabrėžtina, kad apibrėžimu nustatomas tam tikros sąvokos turinys, pateikiant esminius skiriamuosius objekto požymius arba sąvokos reikšmę – jos turinį ir ribas. Atsakovui konkrečiai nenurodžius, kokiais aspektais ginčo produktai neatitinka anksčiau aptarto apibrėžimo, objektyviai nėra galimybės įvertinti šios atsakovo išvados pagrįstumo.

50Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus specialios paskirties maisto produktus tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. B1-24, nustatyta tvarka, atsižvelgus į Specialios paskirties maisto produktų vertinimo komisijos išvadą. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis minėto aprašo 21 punktu, komisijos išvada dėl produkto priskyrimo specialios paskirties maisto produktams ir dėl produkto atitikties specialios paskirties maisto produktams taikomiems reikalavimams yra rekomendacinio pobūdžio. Iš byloje pateikto komisijos 2014 m. rugsėjo 2 d. posėdžio, kuriame buvo svarstomi ginčo produktai, protokolo matyti, kad komisija, be kita ko, įvertino produktų sudedamąsias dalis („galimai priskirtina naujam maistui ar naujo maisto komponentams“), sprendė, kad produktų ženklinimas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 107:2013 14 punkte bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams 18 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nurodė, jog produktai tiekiami kapsulių forma, todėl neatitinka Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkto reikalavimų. Taigi, kaip matyti, ginčijamas sprendimas ir komisijos išvados yra iš esmės analogiški, nepateikiant informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti, kuo būtent ginčo produktų sudėtis ar jų patiekimo forma arba ženklinimas siejasi su specialios medicininės paskirties produktų apibrėžimu, įtvirtintu Lietuvos higienos normos HN 107:2013 4.5 punkte. Kaip minėta, pagal šį apibrėžimą, tokiais produktais laikomi specialiai perdirbti arba sukurti maisto produktai dietinei pacientų, įskaitant kūdikius, mitybai, vartojami prižiūrint medikams ir skirti visiškai arba iš dalies jais maitinti tuos pacientus, kurie turi ribotą, susilpnėjusią arba sutrikusią galimybę įsisavinti, virškinti, absorbuoti, metabolizuoti arba šalinti įprastus maisto produktus arba tam tikras juose esančias maistines medžiagas, arba jų apykaitos produktus, arba kuriems medikai kelia kitokių mitybos reikalavimų, kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo sprendimo, nei komisijos posėdžio protokolo turinys neatspindi motyvų ar kriterijų, kuriais vadovaujantis buvo vertinamas ginčo produktų priskyrimo specialios medicininės paskirties produktams pagal nurodytą apibrėžimą klausimas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, teigdamas, jog sprendimo priėmimą nulėmė komisijos išvadoje pateikta motyvacija, o pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti šią išvadą, iš esmės pats daro prielaidą, kad sprendimo motyvai atsispindi būtent minėtoje išvadoje, tačiau jos kartu su ginčijamu sprendimu pareiškėjui neteikė.

51Dėl to sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ginčijamas Instituto sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, dalis padarytų išvadų nėra pagrįstos išsamiais argumentais ir įrodymais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

52Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012). Atsižvelgiant į tai, atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamą sprendimą panaikino, remdamasis vien tuo, kad šis yra nepakankamai motyvuotas, neteikdamas teisinės išvados dėl ginčo iš esmės.

53Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

54Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

55Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

56Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valentis... 5. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nėra aiškiai suformuluota, kuo... 6. Atsakovas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas su... 7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad specialios medicininės paskirties maisto... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu... 10. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Nacionalinis maisto ir... 11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 107:2013... 12. Pagal Lietuvos higienos normos HN 107:2013 14 punktą šios higienos normos 5... 13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento II priede yra... 14. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas... 15. III.... 16. Atsakovas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas... 17. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir... 18. Ginčijamas sprendimas pirmiausia buvo grindžiamas tuo, kad nurodyti produktai... 19. Analizuojant maisto papildo ir specialios medicininės paskirties produkto... 20. Atsakovas pažymėjo, kad maisto papildai yra skirti įprastai mitybai... 21. Atsakovo teigimu, produktai nėra skirti pacientams, kuriems medikai kelia... 22. Dėl pareiškėjo argumento, jog kai kuriose valstybėse narėse ginčo... 23. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose... 24. Pareiškėjas UAB „Valentis Pharma“ atsiliepime į apeliacinį skundą su... 25. Pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad ginčo produktai yra skirti asmenims,... 26. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nebuvo pateikiama jokių... 27. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Institutas su apeliaciniu skundu teismui... 28. Pareiškėjo teigimu, Institutas nepagrįstai siaurina Lietuvos higienos normos... 29. Dėl produkto „Kalcikinon“ pareiškėjas paaiškino, kad esant... 30. Dėl produkto „Versan“ pareiškėjas paaiškino, kad degeneracinius... 31. Dėl produkto „PROfertil“ pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaujantis... 32. Pareiškėjo manymu, ginčo produktų priskyrimas specialios medicininės... 33. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme... 34. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neatsižvelgia į savo priimtus sprendimus.... 35. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, ginčo produktus... 36. Pareiškėjas nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo... 37. Teisėjų kolegija... 38. IV.... 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinio maisto ir veterinarijos... 40. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu,... 41. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Instituto sprendimą panaikino... 42. Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka, kad... 43. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11... 44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra... 45. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro... 46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad... 47. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą... 48. Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovas, vertinant individualaus... 49. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų... 50. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Pranešimo... 51. Dėl to sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ginčijamas... 52. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nesilaikant Viešojo administravimo... 53. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 54. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 55. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą... 56. Nutartis neskundžiama....