Byla eA-1712-556/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Monmarkas“, uždarajai akcinei bendrovei „Alternatyva verslui“ dėl sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Lithuanian glass recycling“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-15 (toliau – ir privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (38‑2)‑VR‑1.7‑502 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas, sprendimas).
  2. Paaiškino, kad atsakovo pareigūnai, atlikdami neplaninį pareiškėjo patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-124, kuriame nurodė, jog, atlikus teritorijos, esančios ( - ), Vilniuje (toliau – ir teritorija, aikštelė), patikrinimą nustatyta, kad aikštelėje laikomos į kaupus supiltos 198,26 t. langų stiklo atliekų, 6,948 t. automobilių stiklo atliekų, 22,864 t. kineskopų dūžio atliekų, 148,096 t. mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų, todėl buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas atliekas laiko neturėdamas leidimo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis patikrinimo akte padarytomis išvadomis buvo surašytas 2015 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. VR‑14.12‑15, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas aikštelėje neteisėtai laikomas atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir Agentūrai pateikti tai įrodančius dokumentus.
  3. Paaiškino, kad neturi teisės tvarkyti pavojingų atliekų. Antstolis D. T. konstatavo faktą apie teritorijoje rastas galimai pavojingas atliekas. Agentūra 2014 m. spalio 31 d. gavo pakartotinį prašymą bei faktinių aplinkybių konstatavimo aktą. Iš pareiškėjo bankroto administratoriaus, savarankiškai bandžiusio sutvarkyti teritoriją, Lietuvos stiklų perdirbėjai (UAB „Kauno stiklas“, UAB „Guartis“) atsisakė priimti šias stiklo atliekas, pareikšdami, kad jos nėra tinkamos perdirbti bei kai kurios iš teritorijoje esančių atliekų galimai yra pavojingos. Bankroto administratorius negavo nė vieno (rekomendacinio ar nurodomojo) laiško ar skambučio iš atsakovo pareigūnų, kaip reikia elgtis tokioje situacijoje, kai teritorijoje yra aptinkamos pavojingos bei kitokios atliekos.
  4. Nurodė, kad pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, neturi lėšų ir (ar) turto, todėl nėra galimybės sutvarkyti atliekas, nors bankroto administratorius aktyviais veiksmais siekė tai padaryti. Jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, prašydamas nurodyti, kaip reikia sutvarkyti bendrovės veikloje susidariusias atliekas. Teisės aktais nėra reglamentuota, kokiu būdu turi būti tvarkomos (ar kitaip realizuojamos) bankrutavusių įmonių veikloje susidariusios atliekos tais atvejais, kai bankrutavusi įmonė pati neturi lėšų tokioms atliekoms sutvarkyti. Bankroto administratorius negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bendrovės veiksmus, atliktus tuo metu, kai dar buvo vykdoma veikla, ir už paliktas atliekas. Be to, jis negali būti įpareigojamas savo lėšomis sutvarkyti bankrutavusios įmonės veiklos metu paliktas atliekas, nes nedarė jokios įtakos tam, kad šios atliekos atsirastų.
  5. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  6. Atsakovas paaiškino, kad Agentūros pareigūnams atliekant pareiškėjo neplaninį patikrinimą, BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius 2014 m. lapkričio 24 d. raštu informavo, jog į aikštelę buvo suvežti BUAB „Monmarkas“ konteineriai su pareiškėjui priklausančiomis antrinėmis žaliavomis (įvairus stiklas). BUAB „Monmarkas“ šiai įmonei teikė transporto paslaugas. Trūkstant BUAB „Monmarkas“ apyvartinių lėšų, stiklo atliekos nebuvo nugabentos į pareiškėjo aikštelę Kaišiadorių rajone. Pareiškėjo vadovybė buvo informuota, kad pasiimtų stiklą, bet jie atsisakė motyvuodami tuo, jog neturi savo transporto, transporto paslaugas perka iš kitų įmonių, kurioms ir taip skolinga. Taigi stiklo atliekos priklauso būtent pareiškėjui.
  7. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Aplinkos apsaugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 3, 4, 8 ir 13 punktais, 31 straipsnio 5 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-669/2011, teigė, kad teismo paskirtas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą ir ja disponuojantis, be kitų savo pareigų, privalo patikrinti ir bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, spręsti klausimus apie sudarytų sandorių vykdymą, o likviduojant bankrutavusią įmonę, įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą, pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą.
  8. Tretieji suinteresuoti asmenys BUAB „Monmarkas“ ir jo bankroto administratorius UAB „Alternatyva verslui“ atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį tenkinti.
  9. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartimi UAB „Monmarkas“ bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Alternatyva verslui“. BUAB „Monmarkas“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. su UAB „URS Technologies“ sudarė sutartį Nr. 2013/08/30-01 dėl UAB „Monmarkas“ konteinerių surinkimo, pagal kurią UAB „URS Technologies“ įsipareigojo surinkti Vilniaus mieste esančius konteinerius antrinėms žaliavoms rinkti ir suvežti juos į nuomojamą aikštelę, esančią adresu ( - ), Vilniuje. UAB „Vilniaus mediena“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. aikštelę, kuri iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo išnuomota UAB „Monmarkas“, išnuomojo UAB „URS Technologies“. UAB „URS Technologies“ į aikštelę suvežė BUAB „Monmarkas“ konteinerius, taip pat ir su pareiškėjui priklausančiomis antrinėmis žaliavomis (įvairus stiklas). Būtent tokias aplinkybes nurodė UAB „URS Technologies“ direktorius D. U., paaiškindamas, kad BUAB „Monmarkas“ konteineriai su pareiškėjui priklausančiomis antrinėmis žaliavomis buvo atvežti iš UAB „Atliekų tvarkymo centras“, esančio ( - ), Vilniuje. Pareiškėjo vadovybė buvo informuota, kad pasiimtų stiklą, bet jie atsisakė, motyvuodami tuo, jog neturi savo transporto, transporto paslaugas perka iš kitų įmonių, kurioms ir taip skolinga.
  10. Teigė, kad pareiškėjo bankroto administratorius nustatė, jog neva pareiškėjui priklausančios stiklo (taip pat ir kineskopų stiklo) atliekos yra priskirtinos pavojingoms atliekoms, tačiau pavojingos atliekos pareiškėjui negalėjo būti perduotos, nes šis ūkio subjektas neturėjo atitinkamų leidimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui, kaip nepavojingų atliekų surinkėjui, perduotos atliekos galimai yra pavojingos, reiškia, jog šios atliekos buvo perduotos neteisėtai, todėl už jų sutvarkymą turėtų būti atsakingi kalti, neteisėtai jas perdavę subjektai.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnai 2015 m. kovo 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-124, kuriame nurodė, jog atlikus teritorijos, esančios ( - ), Vilniuje, patikrinimą nustatyta, kad minėtu adresu esančioje aikštelėje pareiškėjas, neturėdamas leidimo, laiko į kaupus supiltas 198,26 t. langų stiklo atliekų, 6,948 t. automobilių stiklo atliekų, 22,864 t. kineskopų dūžio atliekų, 148,096 t. mišrių automobilių ir langų stiklo atliekų. Patikrinimo akte nurodyta, kad BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius, vykdydamas privalomąjį nurodymą, 2014 m. lapkričio 24 d. raštu informavo Agentūrą, kad į aikštelę buvo suvežti BUAB „Monmarkas“ konteineriai su pareiškėjui priklausančiomis antrinėmis žaliavomis (įvairus stiklas). BUAB „Monmarkas“ šiai įmonei teikė transporto paslaugas. Trūkstant BUAB „Monmarkas“ apyvartinių lėšų, stiklo atliekos nebuvo nugabentos į pareiškėjo aikštelę, esančią Kaišiadorių rajone. Pareiškėjo vadovybė buvo informuota, kad pasiimtų stiklą, bet jie tai daryti atsisakė motyvuodami tuo, jog neturi savo transporto, transporto paslaugas perka iš kitų įmonių, kurioms ir taip skolinga. Iš to buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis patikrinimo akto išvadomis, buvo surašytas 2015 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.12-15, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas aikštelėje neteisėtai laikomas BUAB „Monmarkas“ priklausančias atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti tai įrodančius dokumentus. Pareiškėjas dėl privalomojo nurodymo pateikė skundą Vilniaus RAAD, kuriame nurodė, kad jis neturi teisės tvarkyti pavojingų atliekų. Vilniaus RAAD ginčijamu 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-502 pareiškėjo skundą atmetė. Sprendime pakartojo patikrinimo akte nustatytas aplinkybes ir išvadas, taip pat atkreipė dėmesį, kad Agentūros pareigūnai privalomuoju nurodymu pareiškėjui nenurodė tvarkyti neteisėtai aikštelėje laikomų atliekų, o tik perduoti jas atitinkamas atliekas tvarkantiems atliekų tvarkytojams, įrašytiems į Atliekų tvarkytojų valstybės registrą. Liudytojas D. U. teisme nurodė, kad buvęs pareiškėjo direktorius jo prašė surasti pirkėjus aikštelėje esančioms atliekoms.
  3. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2015 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-15 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-502 teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Teismas rėmėsi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6, 17, 20 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi.
  5. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjas privalomąjį nurodymą supranta kaip įpareigojimą sutvarkyti atliekas. Tačiau, kaip jau yra pažymėjęs Vilniaus RAAD ginčijamame sprendime, pareiškėjas privalomajame nurodyme yra įpareigotas atliekas perduoti atliekų tvarkytojui, o ne sutvarkyti jas pats, o tam leidimas nereikalingas. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad dalis atliekų yra galimai pavojingos, neįrodo, kad atliekų turėtojas yra ne pareiškėjas. BUAB „Monmarkas“ bankroto administratorius, vykdydamas privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-94 pateikti savo turimus dokumentus Agentūrai, 2014 m. lapkričio 24 d. raštu ją informavo, kad į aikštelę buvo suvežti BUAB „Monmarkas“ konteineriai su pareiškėjui priklausančiomis antrinėmis žaliavomis (įvairus stiklas). BUAB „Monmarkas“ šiai įmonei teikė transporto paslaugas. Trūkstant BUAB „Monmarkas“ apyvartinių lėšų, stiklo atliekos nebuvo nugabentos į pareiškėjo aikštelę, esančią Kaišiadorių rajone. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas atitinka Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą atliekų turėtojo sąvoką (tai asmuo, turintis bet kokios rūšies atliekų; Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d.). Aplinkybė, kad pareiškėjas yra bankrutavęs ir vykdoma jo likvidavimo procedūra, jam nesuteikia teisės nevykdyti privalomojo nurodymo ir tai nedviprasmiškai yra nustatyta Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkte (likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą). Taigi ginčijamas privalomasis nurodymas ir sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

8III.

9

  1. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
  2. Pažymi, kad jam kyla abejonių, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visus byloje esančius įrodymus vertino nešališkai. Pareiškėjo nuomone, teismas nevertino jo pateiktų įrodymų, juos laikė neturinčiais jokios reikšmės, tačiau Vilniaus RAAD pateikti paaiškinimai bei Agentūros pateikti argumentai pripažinti nekeliančiais abejonių.
  3. Teigia, kad Agentūra privalėjo pareiškėjo atžvilgiu vykdyto patikrinimo rezultatus bei duotą privalomąjį nurodymą pagrįsti jokių abejonių nekeliančiais įrodymais, patvirtinančiais, jog būtent pareiškėjas yra atliekų savininkas. Taigi ginčas šioje byloje iš esmės yra kilęs dėl teritorijoje esančių atliekų savininko identifikavimo. Agentūros pareigūnai nesurinko nė vieno įrodymo, jog atliekos, dėl kurių sutvarkymo duotas privalomasis nurodymas, priklauso pareiškėjui, tokia aplinkybė nebuvo nustatyta ir teisme. Pareiškėjo bankroto administratoriui buvęs pareiškėjo direktorius nėra perdavęs nei dokumentų, susijusių su atliekomis, dėl kurių perdavimo atliekų tvarkytojui ir buvo duotas ginčijamas privalomasis nurodymas, nei pačių atliekų.
  4. Akcentuoja, kad 22,864 t. kineskopo dūžio atliekų, kurios yra pavojingos, turėtojas nėra pareiškėjas, nes būtent tokių atliekų pareiškėjas neįsigijo (nes neturėjo atitinkamų leidimų). Aplinkybė, kad pareiškėjui, kaip nepavojingų atliekų surinkėjui, buvo perduotos galimai pavojingos atliekos, reiškia, jog šios atliekos buvo perduotos neteisėtai, todėl už jų sutvarkymą turėtų būti atsakingi kalti, neteisėtai jas perdavę subjektai (teršėjai).
  5. Pareiškėjo bankroto administratorius su Kauno RAAD 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (TBRS)-D2-2532 gavo informacijos apie tai, kad Kaišiadorių rajono agentūra duomenų apie tai, jog pareiškėjas 2012–2013 metais yra gavęs stiklo atliekų, pažymėtų kodu 19.12.05, iš UAB „Monmarkas“ ir iš UAB „Atliekų tvarkymo centras“ neturi. Bankroto administratorius pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose rado 2013 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija LGR000 Nr. 300, kuri buvo išrašyta UAB „Atliekų tvarkymo centras“ už 9,9640 t. stiklo atliekų, kodas 19.12.05, tvarkymą; 2013 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija LGR000 Nr. 303, kuri buvo išrašyta UAB „Atliekų tvarkymo centras“ už 2,7910 t. stiklo atliekų, kodas 19.12.05, tvarkymą. Iš to matyti, kad pagal šias PVM sąskaitas faktūras apgaule pareiškėjui, kaip nepavojingųjų atliekų surinkėjui, neteisėtai buvo perduotos atliekos (žymiai didesni jų kiekiai), kurios iki šios dienos tebėra aikštelėje ir kurios, kaip dabar paaiškėjo, galimai yra pavojingos, nes UAB „Atliekų tvarkymo centras“ galimai televizorių ir monitorių atliekas apdorojo netinkamai arba jų neapdorojo, t. y. televizorių ir monitorių kineskopų stiklas nebuvo tinkamai nukenksmintas, todėl šioms atliekoms buvo suteikti neatitinkantys tikrovės kodai. Be to, pavojingosios atliekos negali būti maišomos su kitomis pavojingosiomis atliekomis arba su kitomis atliekomis ar medžiagomis, išskyrus Atliekų tvarkymo įstatyme numatytus atvejus. Šiuo atveju, kartu su 22,864 t. kineskopo dūžio atliekų buvo perduota mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų. Atliekų tvarkytojai valstybės nustatyta tvarka privalo vesti atliekų apskaitą ir teikti ataskaitas apie atliekų susidarymą ir tvarkymą. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog ir UAB „Atliekų tvarkymo centras“, ir pareiškėjas netinkamai vedė atliekų tvarkymo ir dokumentų apskaitą (ši apskaita neatitinka tikrovės).
  6. Pažymi, kad pareiškėjo bankroto administratorius savarankiškai bandė sutvarkyti teritoriją, tačiau Lietuvos stiklų perdirbėjai atsisakė priimti šias stiklo atliekas, nes jos nėra tinkamos perdirbti, o kai kurios yra galimai pavojingos (22,864 t. kineskopo dūžio atliekų). Vilniaus RAAD nebendradarbiauja ir neteikia pagalbos dėl atliekų sutvarkymo. Pareiškėjas neturi piniginių lėšų ir (ar) turto, todėl neturi galimybės sutvarkyti atliekas, taip pat įvykdyti privalomąjį nurodymą. Nėra reglamentuota, kokiu būdu turi būti tvarkomos (ar kitaip realizuojamos) bankrutavusių įmonių veikloje susidariusios atliekos tais atvejais, kai bankrutavusi įmonė pati neturi lėšų tokių atliekų tvarkymui.
  7. Akcentuoja, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 4 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-534/13 buvo konstatuota, jog aiškinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ taikymą ir Direktyvos Nr. 2004/35/EB nuostatas, pagrindinis principas turėtų būti tai, kad subjektas, kurio veikla sukėlė žalą arba realią tokios žalos grėsmę aplinkai, laikomas finansiškai atsakingu (49 p.), būtent todėl yra svarbu nustatyti subjektą (subjektus), kuris faktiškai yra atsakingas už pavojingas atliekas (kineskopo dūžio atliekas), kurios neteisėtai buvo perduotos bankroto administratoriui. Minėtame ESTT sprendime taip pat pažymėta, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, kai neįmanoma nustatyti už sklypo taršą atsakingo subjekto arba pasiekti, kad šis imtųsi žalos ištaisymo priemonių, kompetentingoms institucijoms neleidžiama įpareigoti už taršą neatsakingo sklypo savininko įgyvendinti prevencijos ir žalos ištaisymo priemones, ir tas subjektas privalo tik padengti kompetentingos institucijos taikytų priemonių išlaidas; šios išlaidos negali viršyti tos teritorijos rinkos vertės, nustatytos įgyvendinus šias priemones. Iš to, pareiškėjo nuomone, seka išvada, jog aplinkybė, kad dalis atliekų yra galimai pavojingos, būtent ir įrodo tai, jog už šių atliekų perdavimą atliekų tvarkytojui (žalos ištaisymo priemones) yra atsakingas subjektas, kurio veikla sukėlė šią žalą ar realią tokios žalos grėsmę aplinkai.
  8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  9. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, jog aikštelėje esančios stiklo atliekos priklauso pareiškėjui (UAB „Monmarkas“ bankroto administratoriaus 2014 m. lapkričio 24 d. raštas ir pareiškėjo bankroto administratoriaus 2014 m. spalio 31 d. raštiškas prašymas; šiais bankroto administratorių raštais buvo remtasi ir surašant privalomąjį nurodymą bei patikrinimo aktą; liudytojo D. U. parodymai). Pareiškėjas nepateikia jokių priešingą išvadą suponuojančių įrodymų. Be to, pareiškėjo pozicija yra nenuosekli, nes 2015 m. gegužės 20 d. skunde nepateikė jokių argumentų, siekdamas nuginčyti, kad ne jam priklauso aikštelėje esančios atliekos, tačiau daugiau akcentavo tai, kad neva privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, pareiškėjas neturi piniginių lėšų, todėl iki šios dienos nebuvo galimybės sutvarkyti likusias bendrovės teritorijoje susidariusias atliekas, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas ima kategoriškai teigti, jog stiklo atliekos jam nepriklauso.
  10. Pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė dėl atliekų pavojingumo neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje, privalomasis nurodymas yra duotas įpareigojant pareiškėją perduoti jam priklausančias atliekas atliekų tvarkytojams, o ne pačiam jas sutvarkyti, be to, pats pareiškėjas sutinka, kad pavojingos yra tik 22,864 t. kineskopo dūžio atliekų, tačiau šios atliekos yra tik nedidelė dalis visų neteisėtai aikštelėje laikomų stiklo atliekų. Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad atliekos, šiuo metu tebesančios aikštelėje, buvo jam perduotos (pareiškėjo teigimu – apgaule). Pareiškėjas buvo ūkio subjektas, kuris vykdė stiklo atliekų surinkimo ir rūšiavimo, stiklo atliekų perdirbimo, stiklo atliekų saugojimo, stiklo pakuotės eksporto ūkinę veiklą, todėl buvo savo srities profesionalas ir, sudarydamas sutartis su kitais asmenimis, iš kurių perimdavo atliekas, pats buvo atsakingas už tai, kokios rūšies ir kokį kiekį stiklo atliekų perima.
  11. Akcentuoja, kad pareiškėjui, kaip atliekų turėtojui, vienareikšmiškai kyla pareiga pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perduoti atliekas atliekų tvarkytojams. Be to, Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą.
  12. Pažymi, kad Agentūra 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. VR-14.6-560 suteikė pareiškėjui visą informaciją, kurią pareiškėjas 2015 m. kovo 24 d. skunde prašė pateikti.
  13. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat vadovautis Vilniaus RAAD atsiliepime nurodytais argumentais, nes Agentūra yra Vilniaus RAAD struktūrinis padalinys.

    10

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13

  1. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
  2. Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas dėl ginčo atliekų priklausomybės, pirma, šio argumento nenurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Antra, byloje esančių faktinių duomenų visuma sudarė pakankamą pagrindą teiginiui, jog privalomajame nurodyme įvardytos atliekos priklauso pareiškėjui (apeliantui), ką iš esmės jis pripažįsta ir pats (žr. šios nutarties 3–4, 6, 20–21, 24 punktus). Neigdamas ginčo atliekų priklausomybę, pareiškėjas jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus bendro pobūdžio pamąstymus, nepateikė. Išdėstyti motyvai niekaip neleidžia sutikti su aptariamu apeliacinio skundo argumentu, todėl jis yra atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
  3. Piniginių lėšų trūkumas, siekiant įvykdyti privalomąjį nurodymą, taip pat nesuponuoja skundžiamo teismo sprendimo naikinimo, nes tai organizacinio pobūdžio aspektas, kuris neatsiejamas nuo bankroto procedūros.
  4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016 buvo nurodyta, kad „<...> kokiomis lėšomis turėtų būti įvykdytas Privalomasis nurodymas, teisėjų kolegijos nuomone, nepatenka į šios administracinės bylos ginčo nagrinėjimo dalyką. Administraciniam teismui teko pareiga nustatyti, ar priimant Privalomąjį nurodymą nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (Privalomasis nurodymas) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus – ir ši užduotis buvo įvykdyta, nenustačius ką tik paminėtų pažeidimų. Privalomojo nurodymo įvykdymo sąnaudos bei jų šaltiniai – bankroto administratoriaus įstatymų leidėjo priskirtos bendros veiklos sudėtinė dalis, apibrėžta ĮBĮ ir kituose teisės aktuose, todėl apeliacija į tai, kad nėra aišku, kokiu būdu, kokiomis lėšomis turi būti sutvarkytos bankrutavusios įmonės cheminės atliekos, negali pasitarnauti skundžiamo teismo sprendimo naikinimui ar korektūrai“.
  5. Apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą daroma nuoroda ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, kaip galintį pakeisti bylos baigtį pareiškėjo naudai, tačiau 2015 m. kovo 4 d. prejudicinis sprendimas (nutarties 22 p.), šiuo konkrečiu atveju taip pat negali lemti skundžiamo bei tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo korektūros. 2015 m. kovo 4 d. sprendime buvo keltas klausimas, dėl to, ar „<…> nacionalinė administracija, remdamasi principu „teršėjas moka“, gali įpareigoti užteršto sklypo savininką, kuris nėra taršos sukėlėjas, imtis skubių apsaugos priemonių, numatytų minėto kodekso 240 straipsnio 1 dalies m punkte, ar vis dėlto tokiomis aplinkybėmis savininkas privalo tik padengti realias išlaidas, aiškiai numatytas to paties kodekso 253 straipsnyje“. Ir į šį klausimą iš principo buvo atsakyta, kad net ir tas, kuris nėra taršos sukėlėjas, gali būti laikomas finansiškai atsakingu. Atmetamo apeliacinio skundo argumento aspektu akcentuotina, kad, kaip jau buvo minėta šios nutarties 30 punkte, nėra teisinių abejonių dėl ginčo atliekų priklausomybės bei konkretaus asmens finansinės naštos (nutarties 31–32 p.), vykdant privalomąjį nurodymą.
  6. Dėl išdėstytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos kvalifikavo, priimdamas teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris ir paliktinas galioti.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ apeliacinį skundą atmesti.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai