Byla 2A-203-520/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei, dalyvaujant pareiškėjoms V. Š. ir K. K., pareiškėjo R. R. (R. R.) atstovei L. R., pareiškėjų atstovei advokatei Rūtai Miškinienei, vertėjai Ingridai Kaplun, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų V. Š. ir K. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleistų terminų pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjų V. Š., K. K., R. R. (R. R.) pareiškimus suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai,

Nustatė

2Pareiškėja V. Š. 2007-04-04 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ); atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.) ir nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus.

3Nurodė, kad 2006-11-09 ji pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau VAVA) pareiškimą dėl nuosavybės teisių į senelės Z. M. turėtą žemę, esančią ( - ) kurią senelė paveldėjo pagal įstatymą po savo tėvo, jos prosenelio stambaus dvarininko M. K. (M. K.), mirties, dokumentus dėl žemės sklypo dydžio ir giminystės ryšį su žemės savininke patvirtinančius dokumentus. 2006-11-17 VAVA informavo ją, kad trūksta įrodymų, kokį žemės kiekį nuosavybės teise iki 1940 m. valdė jos senelė, taip pat apie tai, kad jos sesuo K. K. 2001-12-29 pareiškime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės Z. M. turėtą žemę įrašė ją kaip pretendentę, tačiau K. K. nepateikė įrodymų, kokį kiekį žemės iki 1940 m. nuosavybės teise valdė senelė, ir yra praleidusi terminą šiems dokumentams pateikti. Ji (pareiškėja) negalėjo tinkamai ir laiku realizuoti Lietuvos įstatymų jai suteiktų teisių dėl svarbių priežasčių, t. y. būdama Lietuvos Respublikos piliete ji nuo 1975 m. gyvena ir dirba Estijoje, kur gyvena ir jos dukra, sesuo J. K., ji lietuvių kalbos nemoka. Sesuo J. K. serga sunkia psichine liga, todėl ji visokeriopai padeda sesers vyrui prižiūrėti seserį, auginti sesers vaikus. Ji pati nesėkmingai ištekėjo, gimė dukra, su vyru išsiskyrė, viena augino dukrą, sudarė naują santuoką, tačiau vyras tragiškomis aplinkybėmis mirė, ji visą gyvenimą sunkiai dirbo. Apie tai, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelės nuosavybės teise turėtą žemę, jai tapo žinoma tik tuomet, kai sesuo K. K., kuri už akių, jai nežinant ir be įgaliojimo įrašė ją kaip pretendentę nuosavybės teisėms atkurti, kreipėsi į teismus. VAVA darbuotojai taip pat jos neinformavo, kad ji yra įrašyta kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į senelės žemę, kad trūksta kokių nors nuosavybę įrodančių dokumentų. Visa tai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytą terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ji praleido dėl svarbių priežasčių ir ne dėl savo kaltės. Turi būti įvertintos ir tos aplinkybės, kad teismas 2006-04-04 ir 2006-06-02 nutartimis kategoriškai jos seseriai K. K. buvo nurodęs, kad reikalavimas dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, o dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – bendrosios kompetencijos teisme, Vilniaus apygardos administracinis teismas pareikalavo, kad ji dalyvautų byloje, todėl tuomet savo teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo ėmė ginti ir ji: pateikė prašymą kartu su R. R. (R.) Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl praleisto termino atnaujinimo, Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui – dėl juridinio fakto nustatymo, tačiau Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007-01-03 nutartimi atsisakė juridinio fakto nustatymo klausimą nagrinėti pirmiau, nei klausimą dėl termino atnaujinimo. Tik Vilniaus apygardos teismas 2007-03-01 nutartyje išaiškino, jog abu reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, todėl ji, atsižvelgdama į šią Vilniaus apygardos teismo nutartį bei teismų praktiką, pateikė abu prašymus (dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo) bendrosios kompetencijos teismui. Visa žemė, į kurią yra prašoma atkurti nuosavybės teises, yra laisva, aiškios sklypo ribos, sudarytas žemės planas. Atkurti prarastų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra galimybės, nes dalis jų prarasta karo metu, dalį dokumentų giminės išvežė į Lenkiją, kur dokumentai dingo, dalį dokumentų sunaikino giminės bijodamos represijų, todėl turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Z. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 ha) žemės, esančios ( - ). Jų prosenelis M. K. buvo vienintelis tokia pavarde toje apylinkėje, turtingas dvarininkas, todėl suprantama, kad tų laikų dokumentuose nėra nurodytas prosenelio vardas, pavardė buvo rusinama, lenkinama, todėl dokumentuose išlikusios skirtingos prosenelio pavardės. Kadangi 1923 m. ( - )valsčiaus Vilniaus – Trakų apskr. žemės sklypų savininkų sąrašuose nenurodytas prosenelio vardas, tai yra kliūtis įrodyti teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į senelės Z. M. paveldėtą žemę. Proseneliai turėjo 7 vaikus: sūnus S., V., dukteris J., S., S., M. ir senelę Z., tačiau abu sūnūs, dukra S. 1945 m. repatrijavo į Lenkiją, apie S. nieko nėra žinoma, M. į Lenkiją repatrijavo 1933 m., jos vaikai – Lenkijos Respublikos piliečiai. Tai reiškia, kad iš visų prosenelio žemės bendraturčių Lietuvoje iki nacionalizacijos liko tik jos senelė, kuri atsiskaitė už žemę su kitais žemės bendraturčiais, patvirtino tai notariškai, tačiau dokumentai nėra išlikę. Senelė Z. M. turėjo tris vaikus: sūnų M., dukrą S., kurie repatrijavo į Lenkiją, jų artimieji yra Lenkijos Respublikos piliečiai, dukrą, jų motiną M.. Iki 1984 m. jos senelei nuosavybės teise priklausiusioje žemėje gyveno senelės sesers J. G. anūkas. Nurodė, kad prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo.

4Pareiškėja K. K. 2007-04-02 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ); atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.) ir nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus.

5Nurodė, kad 2001-12-19 ji pateikė VAVA pareiškimą dėl nuosavybės teisių į senelės Z. M. turėtą žemę, esančią ( - ), kurią senelė paveldėjo pagal įstatymą po savo tėvo M. K. (M. K.) mirties, atkūrimo, dokumentus dėl žemės sklypo dydžio ir giminystės ryšį su žemės savininke patvirtinančius dokumentus. 2006-02-06 VAVA pirmą kartą informavo ją, kad trūksta įrodymų, kokį žemės kiekį nuosavybės teise iki 1940 m. valdė jos senelė. Ji (pareiškėja) yra lenkė, blogai supranta lietuvių kalbą, turi vidurinį išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo, kad galėtų išlaikyti šeimą, nors ir nutraukusi santuoką slaugė, šelpė sutuoktinį, siekė, jog dukra įgytų išsilavinimą, padėjo broliui R. R. (R.) prižiūrėti ilgą laiką sunkiai sirgusią motiną, nerimavo dėl psichine liga sergančios sesers K. K., rūpinosi trapia dukros sveikata. Dėl to, kad ji yra vieniša, ligota, gauna menkas pajamas, turi silpnos sveikatos dukrą, neturėjo galimybių susiorientuoti prasidėjusiame nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl praleido įstatymo nustatytus terminus. Nurodė, kad 2006-03-14 ji buvo pateikusi prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tačiau teismas 2006-04-04 ir 2006-06-02 nutartimis nurodė, kad reikalavimas dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, o dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – bendrosios kompetencijos teisme, todėl ji pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl praleisto termino atnaujinimo, Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui – dėl juridinio fakto nustatymo, tačiau Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006-12-28 nutartimi atsisakė juridinio fakto nustatymo klausimą nagrinėti pirmiau, nei klausimą dėl termino atnaujinimo. Tik Vilniaus apygardos teismas 2007-02-23 nutartyje išaiškino, jog abu reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, todėl ji, atsižvelgdama į šią Vilniaus apygardos teismo nutartį bei teismų praktiką, pateikė abu prašymus (dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo) bendrosios kompetencijos teismui.

6Pareiškėjas R. R. 2007-05-24 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ); atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.) ir nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus.

7Nurodė, kad 2006-10-18 jis pateikė VAVA pareiškimą dėl nuosavybės teisių į senelės Z. M. turėtą žemę atkūrimo, archyvo pažymas dėl senelės tėvo M. K. (M. K.) nuosavybės teise valdyto turto. 2006-10-26 VAVA informavo jį, kad jis praleido įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą, todėl turi kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Jie (pareiškėjai) yra trys pretendentai į jų motinos M. R. paveldėtą po senelės mirties žemę, visi yra pateikę vienodus dokumentus dėl senelės iki nacionalizacijos turėtos žemės. Jis yra lenkas, blogai supranta lietuvių kalbą, turi vidurinį išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo, kad galėtų išlaikyti šeimą, prižiūrėjo ilgą laiką sunkiai sirgusią motiną, uošvę, žmona taip pat buvo silpnos sveikatos, todėl jam teko rūpintis ir dukterų mokslais, kurį laiką buvo bedarbis, serga stuburo ligomis. Dėl to jam buvo sunku susiorientuoti prasidėjusiame nuosavybės teisių atkūrimo procese, išsiaiškinti, kuris iš aukštutinės linijos giminaičių buvo žemės savininkas, ar jis turi galimybę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jam bei giminėms yra gerai žinoma, kad prosenelio M. K. (M. K.) nuosavybės teise valdyta žemė po jo mirties buvo perduodama paveldėjimo keliu ir atiteko jo senelei Z. M., kuri išmokėjo visiems už jiems tekusią žemę pinigais ar kitu turtu. Motina M. R. mirė ( - ) nespėjusi paduoti prašymo nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti.

8Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilines bylas pagal pareiškėjo R. R. (R.) pareiškimą ir pagal pareiškėjos K. K. pareiškimą prijungė prie civilinės bylos, nagrinėjamos pagal pareiškėjos V. Š. pareiškimą.

9Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams V. Š. ir R. R. (R.) atnaujinimo bei dėl V. Š. ir R. R. (R.) pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iš dalies tenkino kitą pareiškimo dalį – atnaujino pareiškėjai K. K. praleistą įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti; nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. M., gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,83 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ); priteisė iš pareiškėjų V. Š., R. R. (R.) ir K. K. lygiomis dalimis 232,05 Lt vertimo išlaidų, 64,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, viso 296,40 Lt, iš kiekvieno po 98,80 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria priimtas pareiškėjų V. Š. ir R. R. (R.) atsisakymas nuo tapataus reikalavimo, kad šie pareiškėjai yra praleidę įstatymo nustatytą terminą paduoti pareiškimą nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti, konstatavo, jog juridinio fakto nustatymas šiems pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl šią civilinės bylos dalį nutraukė. Teismas nustatė, kad pareiškėja K. K. prašymą nuosavybės teisėms atkurti padavė nepraleidusi įstatymo nustatyto termino, t. y. 2001-12-19, terminas pateikti papildomus nuosavybės teise patvirtinančius įrodymus praleistas ne dėl K. K. veiksmų ir ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, o dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d., teismas atnaujino pareiškėjai K. K. praleistą įstatymo nustatytą terminą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad po Lietuvos Respublikos Seimo 1922-02-15 priimto Žemės reformos įstatymo įgyvendinimo M. K. (M. K.) nuosavybės teise priklausė 47 dešimtinės žemės, M. K. yra pareiškėjų senelės Z. M. tėvas, miręs ( - ). Taip pat teismas nustatė, kad M. K. turėjo 7 vaikus: sūnus S. ir V., dukteris J., S., M., S., Z.. M. K. (M. K.) palikimo atsiradimo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo I dalis. Teismas, vadovaudamasis Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo I dalies 1104-1380 str., konstatavo, kad palikėjo M. K. (M. K.) vaikai paveldėjo visą savo tėvo turtą lygiomis dalimis, išskyrus ¼ dalį, kurią paveldėjo sutuoktinė, pergyvenusi M. K. (M. K.). Teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad M. K. (M. K.) 6 vaikai: sūnūs S. ir V., dukterys J., S., S., Z. paveldėjo 47 dešimtines žemės lygiomis dalimis, todėl nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelė Z. M. paveldėjo 7,83 dešimtines žemės. Teismas nurodė, kad pareiškėja K. K. turi teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

10Pareiškėja V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria byla dėl termino pateikti jai prašymą nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti ir dėl juridinio fakto nustatymo buvo nutraukta; priimti naują sprendimą – atnaujinti jai dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininke bei nuosavybės teisę į žemę patvirtinantiems dokumentams; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ).

11Nurodo, kad teismas grubiai pažeidė teisės principus aiškindamas ir taikydamas procesinės ir materialinės teisės normas, todėl neteisingai išsprendė bylą. Pirma, teismas pažeidė CPK 329 str., kadangi dėl jos ir pareiškėjo R. R. (R.) priėmė sprendimą su sutrumpintais motyvais, todėl apsunkino jos teisę motyvuotai apskųsti teismo sprendimą. Bylos nagrinėjimas truko 4 metus, ji ir pareiškėjas R. R. buvo laikomi tinkamais pareiškėjais, tačiau teismas jos reikalavimus išsprendė 2 sakiniais. Teismas neįvertino, kad ši byla yra nagrinėjama civiline tvarka, o byla buvo nutraukta nagrinėjant jos prašymą administracine teisena administracinėje byloje. Specialiosios ir bendrosios kompetencijos teismų nesutarimai negali būti teisėtas pagrindas nutraukti bylą ir atsisakyti spręsti pareiškimą. Antra, teismas pažeidė CPK 36, 293, 294 str., kadangi nepagrįstai nustatė, jog ji iš viso buvo atsisakiusi prašyti atnaujinti jai praleistą terminą prašymui nuosavybės teises atkurti ir giminystės ryšį su žemės savininke bei jos turėtos žemės kiekį dokumentams paduoti bei juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Ji atsisakė šį klausimą spręsti administraciniame teisme, nes klausimą nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismas. Trečia, teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 176 str., 177 str. 1-3 d., 182 str. 1, 4-5 p., 186, 187, 195, 202 str., kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog prosenelio 47 dešimtinių palikimą priėmė prosenelė ir senelė su broliais ir seserimis, po prosenelės mirties jos dalį paveldėjo senelė Z. M., jos broliai ir seserys, kurie atsisakė gyventi Sovietų Sąjungoje, o senelė tinkamai, sąžiningai atlygino senelės broliams ir seserims už jiems tekusią žemės dalį ir buvo vienintelė 47 dešimtinių savininkė. Tačiau teismas netinkamai užprotokolavo liudytojos H. P. parodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Visi, išskyrus Z. M., notariškai atsisakė savo dalies ūkį palikdami senelei, o senelė sumokėjo jiems pinigais, kad jie galėtų įsikurti Lenkijoje. Todėl iš sprendimo nėra aišku, kodėl senelės išpirktos dalys nebuvo pripažintos Z. M. nuosavybe. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Z. M. nuosavybės teise turėjo tik 7,83 dešimtines žemės, kadangi kritiškai neįvertino abejonių keliančio dokumento – Žemėtvarkos paliestų dvarų 1940 m. sąrašo kopijos, neatsižvelgė į liudytojų, senųjų gyventojų, parodymus. Ketvirta, teismas priėmė sprendimą nesant surašytam teismo posėdžio protokolui, vadovaudamasis iškraipytais liudytojos H. P. parodymais, nors jie, prieš priimant teismo sprendimą, buvo pareiškę prašymą susipažinti su teismo posėdžio protokolu. Teismas 2009-07-02 ir 2009-07-16 posėdžio protokoluose iškreipė liudytojos H. P. parodymus, kadangi tendencingai suplakė viena kitai neprieštaraujančias aplinkybes, tačiau užfiksuodamas tik dalį parodymų. Teismas pažeidė Lietuvos valstybės, tautos valią, žmogaus teises, senelės žemę iš jos atimdamas tam, kad ji būtų skirta neteisėtiems pašaliniams, šios žemės užvaldymu suinteresuotiems asmenims, institucijoms. Penkta, teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, sprendimas iš esmės yra prieštaringas, kadangi iš pradžių teismas nukreipė juos bylinėtis per kelis teismus, paskui jos pareiškimą nagrinėdamas bendrosios kompetencijos teisme 4 metus, įpareigodamas samdytis vertėjus, teikti įrodymus, bylą nutraukė dėl tų aplinkybių, kurios teismui buvo žinomos prieš teismui priimant pareiškimą. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas ne tapatus prašymas. Teismas sąmoningai darė kliūtis, kad pareiškimai nebūtų priimti bendrosios kompetencijos teisme, o išnagrinėjęs bylą ir išėjęs priimti sprendimą, teismas bylą nutraukė. Dėl to buvo pažeistas CPK 295 str. Teismas grubiai pažeidė CPK 256 str., kadangi likus tik baigiamosioms kalboms, teisėjas išėjo iš darbo, o kita teisėja prieš jų valią atnaujino bylos nagrinėjimą iš naujo. Dėl to buvo pažeistas CPK 16 str. 2 d. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, kuri galiojo pareiškimo priėmimo teisme metu, o ne ta, kuri galiojo sprendimo priėmimo metu. Teismas teisingai nagrinėjo pareiškėjos K. K. pareiškimą, tačiau nepagrįstai nutraukė bylą dėl jų pareiškimų priimdamas sprendimą. Be to, teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, bylą nutraukė tik dėl dalies reikalavimų, t. y. nepasisakė ir neišsprendė dėl prašymo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą dokumentams, įrodantiems giminystės ryšį su žemės savininku ir jo turėtos žemės vietai ir kiekiui pagrįsti, neatsižvelgė į tai, dėl kokių aplinkybių ji neturėjo galimybės realizuoti įstatymo jai suteiktų teisių. Sprendimas žeidžia socialine nelygybe ir nelygybe prieš įstatymą. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10 str., Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo I dalį, neįvertino, kad niekas daugiau iš giminės nesikreipė dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, išskyrus juos (pareiškėjus), todėl priėmė neteisėtą, neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kad jų senelė Z. M. nebuvo vienintelė 47 dešimtinių žemės sklypo ir jame buvusių pastatų ūkio savininkė.

12Pareiškėja K. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos senelė Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,83 dešimtines žemės, esančios ( - ) ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės, esančios ( - ).

13Nurodo, kad sprendimas yra ydingas ir nepagrįstas, kadangi teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškindamas ir taikydamas CPK 176 str., 177 str. 1-3 d., 182 str. 1, 4-5 p., 186, 187, 195, 202 str., kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog prosenelio 47 dešimtinių žemės palikimą priėmė prosenelė ir senelė su broliais ir seserimis, po prosenelės mirties jos dalį paveldėjo senelė Z. M., jos broliai ir seserys, kurie atsisakė gyventi Sovietų Sąjungoje, o senelė tinkamai, sąžiningai atlygino savo broliams ir seserims už jiems tekusią žemės dalį ir buvo vienintelė 47 dešimtinių savininkė. 2009-03-20 teismo protokole užrašyta tik dalis liudytojos H. P. parodymų, dalis itin svarbių parodymų nėra užrašyta. Sprendime nėra motyvų, pagrindžiančių dėl ko teismas nepripažino, kad 47 dešimtinės žemės nuosavybės teise priklausė vien tik Z. M.. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Z. M. buvo vienintelė 47 dešimtinių žemės sklypo savininkė. Teismas priėmė sprendimą nesant surašytam teismo posėdžio protokolui, todėl buvo pažeistas CPK 329 str. 2 d. 5 p. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10 str., Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo I dalį, neįvertino, kad niekas daugiau iš giminės nesikreipė dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, išskyrus juos (pareiškėjus), todėl priėmė neteisėtą, neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kad jų senelė Z. M. nebuvo vienintelė 47 dešimtinių žemės sklypo ir jame buvusių pastatų ūkio savininkė. Teismas neįvertino aplinkybės, kad dauguma žemės bendraturčių repatrijavo į Lenkiją, prarado faktinį ir teisinį santykį su Lietuva, nereiškė jokių pretenzijų į Z. M. nuosavybės teise priklausiusią 47 dešimtinių žemę.

14Pareiškėja V. Š. atsiliepimu į pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Z. M. buvo vienintelė 47 dešimtinių (48 hektarų) žemės, esančios ( - ), savininkė. Apeliantė teisingai nurodo, kad teismas iškreipė liudytojos H. P. parodymus, kad ši liudytoja asmeniškai yra mačiusi senelės Z. M. nuosavybės dokumentus į 47 dešimtines žemės, kad jiems buvo leista susipažinti su protokolu tik po sprendimo paskelbimo. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl neteisingai išsprendė bylą ir pažeidė apeliantės teises.

15Pareiškėja K. K. atsiliepimu į pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais. V. Š. dėl svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti asmeniškai nuosavybės teisių atkūrimo procese ir apie procesą nieko nežinojo. Jai VAVA neišaiškino, kad V. Š. teisėms ir interesams ginti nepakako V. Š. nurodyti kaip pretendentės, neįspėjo, kad V. Š. procese turi dalyvauti asmeniškai. Ji sutinka, kad kitiems pareiškėjams būtų atnaujintas terminas reikiamiems dokumentams pateikti, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

16Pareiškėjas R. R. atsiliepimu į pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

17Suinteresuotas asmuo VAVA atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl pareiškėjų V. Š. ir R. R. (R.) reikalavimų, kadangi yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis priimti pareiškėjų atsisakymą dėl tapataus reikalavimo ir juridinio fakto nustatymas šiems pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių. Teismas pagrįstai atnaujino įstatymo praleistą terminą pareiškėjai K. K. nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir pripažino, kad pareiškėjų senelė paveldėjo ne 47, bet 7,83 dešimtines žemės, esančios ( - ).

18Pareiškėjų V. Š. ir K. K. apeliaciniai skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

20Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į tai, kad ši byla yra nedispozityvi, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinių skundų ribos, daro išvadą, kad apeliacinių skundų reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini (CPK 320 str. 1 ir 2 d., 442, 443 str.). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjos K. K. reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo fakto nustatymo, neteisingai nustatė pareiškėjos senelės Z. M. paveldėtą pagal įstatymą ir iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės plotą - 7,83 dešimtinės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nurodant, kad Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,714 dešimtinių žemės, esančios ( - ). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta civilinės bylos dalis dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui R. R. (R.) bei dėl R. R. (R.) pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paliktina galioti nepakeista, nes ši sprendimo dalis nėra apskųsta apeliaciniais skundais, nepažeidžia viešojo intereso. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų apeliaciniuose skunduose, t. y. kad dėl pareiškėjos V. Š. sprendimas buvo priimtas su sutrumpintais motyvais, kad sprendimas priimtas, nesant teismo posėdžio protokolo, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti išsamūs motyvai, dėl kurių buvo nutraukta byla, byloje yra teismo posėdžio protokolas. Teismo posėdis, prasidėjęs 2009-07-02, buvo baigtas 2009-07-16, kai buvo paskelbtas sprendimas (T. 4, b. l. 234-240). Pagal CPK 170 str. 5 d. protokolas baigiamas rašyti arba spausdinti ne vėliau kaip kitą dieną po teismo posėdžio pabaigos, pastabos dėl teismo posėdžio protokolo gali būti pareikštos per tris dienas nuo protokolo pasirašymo dienos (CPK 171 str.).

21Dėl pareiškėjos V. Š. reikalavimų: atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 47 dešimtinių žemės, ( - ), giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.) ir nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ).

22

23Pareiškėja V. Š. nagrinėjamoje byloje 2007-04-04 padavė pareiškimą, kuriuo prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku, nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1923 m. Vilniaus – Trakų apskr. ( - ) valsčiaus žemės sklypų savininkų sąraše nurodytas žemės savininkas pavarde K., ( - ) palivarke nuosavybės teise turėjęs 47 dešimtines žemės, yra jos prosenelis M. K., gimęs ( - ), miręs ( - ), kurio vardas ir pavardė nurodyti Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios gimimo aktų bei santuokos aktų įrašų knygose - M. K., R. R. katalikų bažnyčios mirties aktų įrašų knygose - M. K. nesutampa su pavarde įrašyta 1923 m. ( - ) valsčiaus žemės sklypų savininkų sąraše – K.; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos prosenelis M. K., gimęs ( - ), nuosavybės teise iki savo mirties ( - ) valdė 47 dešimtines žemės ( - ); nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), yra M. K. (M. K.), gimusio ( - ), mirusio ( - ), nuosavybės teisių į žemę perėmėja ir kad iki žemės nacionalizacijos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės ( - ); nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina M. R. (mergautinė pavardė M.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), yra Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusios ( - ), mirusios ( - ), nuosavybės teisių į žemę ( - ) (šiuo metu esančios ( - )) perėmėja; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja V. Š. yra M. R. (mergautinė pavardė M.), gimusios ( - ), mirusios ( - ), ir Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusios ( - ), mirusios ( - ), nuosavybės teisių perėmėja ir pretendentė atkurti nuosavybės teises į Z. M. (mergautinė pavardė K.) iki nacionalizacijos priklausiusį 47 dešimtinių (47 ha) žemės sklypą ( - ) (šiuo metu esančios ( - )). Po to pareiškėja V. Š. patikslino pareiškimą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ); atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.), nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus.

24Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-05-14 nutartis, kuria nutraukta byla dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo, pagrįstai ir teisėtai nutraukė civilinės bylos dalį, kuria pareiškėja V. Š. prašė atnaujinti šį terminą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, atskirai nenagrinėjo prašymo dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti giminystės ryšį su žemės savininke Z. M. (mergautinė pavardė K.) ir nuosavybės teisę į žemę bei turėtos žemės kiekį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti šią sprendimo dalį neteisėta ir nepagrįsta, atnaujinti pareiškėjai V. Š. praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, nes bendrosios kompetencijos teismas negali nagrinėti tokio prašymo, o administracinis teismas bylą, kurioje toks prašymas buvo pareikštas, yra nutraukęs.

26Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 10 str. įtvirtinta prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarka, o šio straipsnio 1 d. numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šio įstatymo 10 str. 4 d. numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turėjo pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Tai reiškia, jog asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turėjo iki 2001-12-31 pateikti prašymą, o kartu su prašymu - pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, turėjo teisę pateikti šiuos dokumentus iki 2003-12-31. Nuosavybės teisės įgyvendinimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Pareiškimus atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti nagrinėja administracinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/200; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2008 ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008-12-19 parengiamojo teismo posėdžio metu VAVA atstovė paaiškino, jog prašymas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises yra neteismingas bendrosios kompetencijos teismui, pagal teismingumą tokį prašymą nagrinėja administracinis teismas, nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-25 nutartį (T. 4. b. l. 172-173), tačiau pareiškėja V. Š. siekė, kad tokį prašymą nagrinėtų bendrosios kompetencijos teismas, iki 2009-07-02 teismo posėdžio, kuriame buvo iš esmės išnagrinėta byla, pareiškėja nesikreipė į administracinį teismą. Parengiamajame posėdyje pareiškėjos atstovė nurodė, kad visi teismai nukreipia iš administracinio į bendrosios kompetencijos teismus (T. 4, b. l. 173). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus šioje byloje pareikštus pareiškėjos V. Š. reikalavimus nagrinėjo teismo posėdyje, dėl bylos nutraukimo klausimą išsprendė sprendimu.

27Pagal bylos duomenis pareiškėja V. Š. 2006-11-09 pateikė VAVA prašymą nustatyti, kad buvusi savininkė Z. K. (M.) turėjo 48 ha žemės ir atkurti nuosavybės teises ( - ) (T. 1, b. l. 14). VAVA 2006-11-16 raštu Nr. 55 informavo, kad 48 ha žemės, esančios ( - ), yra laisva (T. 1, b. l. 15). VAVA 2006-11-17 raštu Nr. S20-1228 informavo ją, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės Z. K. turėtą žemę ji K. K. 2001-12-29 pareiškime įrašyta kaip pretendentė, kad K. K. nepateikė įrodymų, kokį kiekį žemės iki 1940 m. nuosavybės teise valdė Z. K. (T. 1, b. l. 13). V. Š. pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. M. valdytą žemę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytu terminu nepadavė. Pagal bylos duomenis V. Š. iki 2007-01-03 Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui buvo padavusi pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tačiau Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007-01-03 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą tuo pagrindu, kad žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nesukels pareiškėjai turtinių teisių atsiradimo (T. 1, b. l. 97-98). Iš šios nutarties matyti, kad pareiškėja prie pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pridėjo pareiškimą dėl termino pateikti visus nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, adresuotą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-03-01 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007-01-03 nutartį, išaiškino, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, jog asmuo gali pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus tik tuo atveju, jei teismas atnaujins terminą šiems dokumentams pateikti, jog pagal susiklosčiusią teisminę praktiką (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2005-09-05 nutartis) pareiškimus dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo nagrinėja ir priima sprendimus dėl šio termino atnaujinimo administraciniai teismai, taip pat prašymas atnaujinti šį praleistą terminą gali būti pareiškiamas kartu su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir tada tokį prašymą nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas (T. 1, b. l. 91-94). Tiek Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007-01-03 nutartyje, tiek Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-01 nutartyje buvo kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (2004-10-12 įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nurodyto termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (2003-12-31) atnaujinimo, o ne dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Pažymėtina, kad ir šiuo metu ši praktika nėra pasikeitusi, nes bendrosios kompetencijos teismas nagrinėja kartu prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2008). Dėl to pareiškėja V. Š. nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-01 nutartyje buvo išaiškinta, jog bendrosios kompetencijos teismas gali nagrinėti ir atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja V. Š. anksčiau paduotą pareiškimą grindė tuo, jog VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ją informavo, jog trūksta įrodymų, kokį žemės kiekį nuosavybės teise iki 1940 m. valdė Z. K., o apie tai, kad ji yra praleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, nenurodė.

28Kaip jau buvo minėta, bendrosios kompetencijos teismas nenagrinėja prašymų dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo, tokius prašymus nagrinėja tik administraciniai teismai. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-05-14 nutarties (T. 1, b. l. 122-124) matyti, kad pareiškėja V. Š. buvo pateikusi prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į Z. M. nuosavybės teise valdytą žemę, prašymas buvo nagrinėjamas, tačiau pareiškėja atsisakė savo reikalavimų ir administracinis teismas bylą nutraukė. Pareiškėja V. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad administraciniame teisme buvo nagrinėjamas netapatus prašymas. Su tuo nesutiktina, nes administraciniame teisme buvo nagrinėjamas toks pat reikalavimas, kaip ir šioje civilinėje byloje. Administraciniai teismai yra sudėtinė teismų sistemos dalis, jiems pavesta nagrinėti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių (Teismų įstatymo 12 str. 2, 4 d.). Tai reiškia, kad valstybė yra nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrų ginčų nagrinėjimas vyksta specializuotuose teismuose pagal šioms byloms nagrinėti nustatytą procedūrą, kurią reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą ir taip įgyvendino savo teisę prašyti atnaujinti įstatymo nustatytą terminą. Administracinis teismas nutraukė bylą tuo pagrindu, kad pareiškėja atsisakė savo reikalavimų. Taip šis teismas užbaigė bylą procesiniu sprendimu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 str., kurio 3 d. numato, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Toks bylos nutraukimas sukelia analogiškas pasekmes, nustatytas CPK 294 str. 2 d. Kadangi pareiškėjos V. Š. keliamas reikalavimas dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo išsprendimas priklauso specializuoto, t. y. administracinio, teismo jurisdikcijai ir dėl šio reikalavimo yra priimta tokio teismo nutartis bylą nutraukti, tai konstatuotina, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kadangi pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl pareiškėjos V. Š. reikalavimo atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės Z. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos reikalavimų dėl termino pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, dėl pareiškėjos nurodyto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą reglamentuoja CPK 444-448 str. Pagal CPK 444 str. 1 d. teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Jeigu pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), tai teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukia pagal CPK 293 str. 1 p. Pareiškėjos V. Š. prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai jos nurodomų turtinių teisių nesukurs, t. y. nebus atkurta nuosavybės teisė į pareiškėjos nurodomą senelės valdytą žemės sklypą, nes pareiškėja yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises.

29Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais pareiškėjos V. Š. apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma tenkinti apeliacinio skundo reikalavimus: panaikinti sprendimo dalį, kuria byla dėl termino pateikti prašymą nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti ir dėl juridinio fakto nustatymo buvo nutraukta; priimti naują sprendimą – atnaujinti jai dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininke bei nuosavybės teisę į žemę patvirtinantiems dokumentams; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. iki 1940 m. žemės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ) (dabar ( - )).

30Dėl pareiškėjos K. K. reikalavimų: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ) (dabar ( - )).

31

32Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos K. K. pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė Z. M. iki 1940 m. nacionalizacijos žemės nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (48 hektarus) žemės, esančios ( - ) (dabar ( - )), byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjos senelė nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdė 7,83 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ) (dabar ( - )). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šį žemės sklypą Z. M. paveldėjo po tėvo M. K. (M. K.) mirties. Pareiškėja K. K. apeliaciniu skundu ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodydama, kad prosenelio M. K. (M. K.) 47 dešimtinių žemės palikimą priėmė prosenelė ir senelė Z. M. su broliais ir seserimis, po prosenelės mirties jos dalį paveldėjo senelė Z. M., jos broliai ir seserys, Z. M. tinkamai, sąžiningai atlygino savo broliams ir seserims už jiems tekusią žemės dalį ir buvo vienintelė 47 dešimtinių žemės savininkė. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10 str., Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo I dalį, neįvertino, kad niekas daugiau iš giminės nesikreipė dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, išskyrus juos (pareiškėjus), neįvertino aplinkybės, kad dauguma žemės bendraturčių repatrijavo į Lenkiją, prarado faktinį ir teisinį santykį su Lietuva, nereiškė jokių pretenzijų į Z. M. nuosavybės teise priklausiusią 47 dešimtinių žemę. Pareiškėjos K. K. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad jos senelė iki žemės nacionalizacijos valdė 47 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ) (dabar ( - )), nepripažintinos pagrįstomis, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad Z. M. iki žemės nacionalizacijos valdė tokį žemės sklypą. Kadangi 1 dešimtinė yra 1,0925 ha, tai šioje byloje buvo siekiama nustatyti, kad pareiškėjų senelė Z. M. nuosavybės teise valdė 51,3475 ha žemės sklypą.

33Byloje nustatyta, kad pareiškėjos K. K. senelė Z. M. yra M. ir J. K. dukra, M. K. mirė ( - ) Stareinės k., būdamas 48 m. amžiaus (T. 1, b. l. 18, 19, 20). M. ir J. K. turėjo 7 vaikus: sūnus S., V., dukteris J. (santuokose J. ir G.) (toliau tekste nurodoma J. G.), S., S., M. (santuokoje M.) ir Z. (santuokoje M.) (T. 1, b. l. 21, 22, 23, 24, 25, T. 4, b. l. 221). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. K. nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės, esančios ( - ). Tai nustatė remdamasis Vilniaus vaivadijos valdybos archyvinio fondo duomenimis, kuriuose nurodyta, kad Vilniaus apskrities ( - ) valsčiaus anketoje palivarko savininkas nurodytas K. (K.), skiltyse: „Dvaro plotas deš.“ ir „Miško plotas deš.“ atitinkamai įrašyta: „165“, „97“ (vardas nenurodytas, dokumentas lenkų kalba; F51, ap. 15, b. 1982, l. 39), Vilniaus –Trakų apskrities seniūnijos archyvinio fondo duomenimis, kad Vilniaus – Trakų apskrities ( - ) valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas K. (K.), ( - ) palivarke turėjęs 47 žemės (vardas ir žemės matavimo vienetai nenurodyti, analogiškuose kitų valsčių sąrašuose nurodyti matavimo vienetai – dešimtinės; dokumentas lenkų kalba; F55, ap. 9, b 31, l. 84). Pagal bylos duomenis pareiškėja K. K. siekia, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į šį žemės sklypą, teigdama, jog šis žemės sklypas perėjo jos senelės Z. M. nuosavybėn ir jį valdė iki nacionalizacijos. Įvertinus byloje nurodomą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, surinktus įrodymus, konstatuotina, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, jog Z. M. nuosavybės teise buvo įgijusi 47 dešimtinių (51,3475 ha) žemės sklypą ir šį žemės sklypą nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos 1940-06-15.

34Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, o po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju. Aplinkybė, kas buvo iki 1940-06-15 pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940-06-15 atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką, nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Šios nuostatos aktualios sprendžiant dėl pareikšto pareiškėjos K. K. prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nes, nustačius buvusį žemės sklypo savininką žemės nacionalizavimo metu, paaiškės, kas yra buvusio turto savininko turėtų nuosavybės teisų perėmėjai, atitinkamai turintys teisę atkurti prarastą nuosavybės teisę. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2005).

35Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-19 nutartimi pareiškėjoms V. Š., K. K. buvo pasiūlyta pateikti Vilniaus apygardos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų nurodytas konkretus jų senelės Z. M. nuosavybės teisės į 47 dešimtines žemės, esančios ( - ) (dabar ( - )), įsigijimo pagrindas, nurodant kada ir kokią žemės sklypo dalį Z. M. paveldėjo, kada ir kokie buvo sudaryti sandoriai tarp Z. M. ir jos brolių ir seserų dėl žemės sklypo dalies perleidimo. Pareiškėjos V. Š. ir K. K. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pirmasis 47 dešimtinių žemės sklypo, esančio ( - ), savininkas buvo jų prosenelis M. K., kuris žemę paveldėjo po savo tėvų mirties. Prosenelio palikimą priėmė jo sutuoktinė – prosenelė J. K. ir septyni jų vaikai, iš kurių viena – jų senelė Z. M.. P. M. ir Z. K. turėjo septynis vaikus: sūnus S. ir V. ir dukteris J., S., S., M. ir Z.. Po prosenelio mirties prosenelei J. K. teko ¼ dalis 47 dešimtinių žemės sklypo, t. y. 11,75 dešimtinės žemės, o septyniems vaikams – po 5,035 dešimtines žemės. Tačiau prosenelė ir vaikai nebuvo atsidaliję jiems tenkančių žemės dalių, paveldėtą 47 dešimtinių žemės sklypą valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Po prosenelės J. K. mirties 1927 m., jai priklausiusį 11,75 dešimtinių žemės sklypą pasidalijo septyni vaikai, kuriems teko po 1,678 dešimtinių žemės, todėl po prosenelių mirties kiekvienas iš septynių vaikų, iš jų ir pareiškėjų senelė, turėjo po 6,713 dešimtines žemės. Tačiau 47 dešimtinių žemės sklypas ir toliau buvo valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, žemės sklypą valdė tik vienas iš vaikų – senelė Z. M., kiti vaikai nerodė jokio noro valdyti jiems priklausančias žemės sklypo dalis. Užaugę senelės broliai ir seserys, siekdami sukurti šeimas, mokslų, mokytis amatų, paliko jiems priklausančias žemės sklypo dalis jų senelei (savo seseriai) Z., kuri turėjo pagal susitarimą išsipirkti iš kitų brolių ir seserų jiems tenkančias nuosavybės teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą 40,287 dešimtinių dydžio žemės sklypą. Z. M. oficialiai nusipirko iš savo brolių ir seserų jų nuosavybės teisę į 40,287 dešimtinių dydžio žemės sklypą, sumokėjo sutartą sumą zlotais. Kadangi jų visa giminė yra tikri lenkai, todėl įvairiais laikotarpiais senelės broliai ir seserys, išskyrus pačią senelę Z. ir seserį J. G., repatrijavo į Lenkiją. J. G. sukūrė šeimą Lietuvoje ir liko čia gyventi, tačiau ketino keltis gyventi į vyro ūkį, todėl siekė jai priklausančią dalį gauti pinigais, o ne žeme. Senelė Z. M. 1933 m. pirmiausia nupirko žemę iš sesers M. M., kuri išvyko į Lenkiją, ir iki 1935 m. valdė 13,426 dešimtines žemės. Likusias 33,574 dešimtines žemės senelė nusipirko 1935 m., pirkimas – pardavimas buvo sudarytas per du kartus pas Vilniaus notarą, tačiau šie dokumentai nėra išlikę. Senelė, jų motina M. M. ir kiti giminės sakė, kad žemės pirkimas iš brolių ir seserų vyko sąžiningai, teisėtai, teisingai per Vilniaus notarą, kad niekas iš brolių ir seserų neliko nuskriaustas, visi buvo patenkinti senelės už žemę sumokėta suma. Kadangi 47 dešimtinės žemės senelei Z. M. priklausė nuo 1935 m., būtent iš jos ši žemė ir buvo nacionalizuota.

36Išnagrinėjus paaiškinimus apie Z. M. nuosavybės teisės į prosenelio valdytą 47 dešimtinių žemės sklypą įgijimo pagrindą, darytina išvada, kad pagal bylos įrodymus faktiškai ir teisiškai galima pripažinti, jog Z. M. nuosavybės teisę įgijo į 6,714 dešimtinių žemės sklypą, kurį paveldėjo po tėvo M. K. (M. K.) mirties 1912-07-25 ir motinos J. K. mirties 1927 metais. Nagrinėjamoje byloje liudytojų parodymais buvo įrodinėjama, kad Z. M. paveldėtas dalis perleido broliai ir seserys, sudarydami notarines pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje nebuvo pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų susiję su tokių sandorių sudarymu, Z. M. žemės valdymu, kurie patvirtintų, kad Z. M. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise 47 dešimtinių žemės sklypą.

37M. K. (M. K.) mirties metu 1912-07-25 Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo I dalies 1104 str. nustatė, kad paveldėjimas pagal įstatymą yra sudėtis likusių po mirusiojo neužrašytų turtų, teisių ir obligacijų. 1912-07-25 galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo I dalies 1128 str. redakcija, kuri numatė dukterų teisę paveldėti 1/7 dalį mirusiojo tėvo nekilnojamojo turto dalį. Taip pat galiojo 1148 str. redakcija, kuri numatė, kad žmona po vyro mirties gauna 1/7 dalį nekilnojamojo turto. Jei atidalijus dukterims po 1/7 dalį, broliams liktų mažesnės dalys, tai pagal 1128 str. turtas turi būti dalijamas tarp brolių ir seserų lygiomis dalimis (Vyriausiojo tribunolo 1927-01-17 sprendimas M. D. byloje Nr. 39). Žmona paveldėti ¼ dalį po savo vyro mirties įgijo teisę, kai 1921-12-02 buvo pakeistas 1148 str. (1922-04-20 Vyriausybės žinios Nr. 85). Taip pat buvo pakeista norma, reglamentuojanti dukterų paveldėjimą. Taigi po M. K. (M. K.) mirties 1912-07-25 jo žemę paveldėjo jo sutuoktinė J. K. – 1/7 dalį, septyni vaikai: sūnus S. ir V. ir dukterys J., S., S., M. ir Z. dalimis 6/7 dalis žemės. Mirus J. K. 1927 m. jos nuosavybės teise valdytą dalį pagal įstatymą paveldėjo visi vaikai lygiomis dalimis ir tokiu būdu po 1927 m. visiems septyniems vaikams nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusius įstatymus priklausė po 6,714 dešimtinių žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. K. (M. K.) žemę paveldėjo šeši vaikai lygiomis dalimis, žemės nepaveldėjo M. M., kuri 1935 m. išvyko į Lenkiją. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nepripažintina pagrįsta, nes ji neatitinka to meto įstatymų reglamentavimo, prieštarauja Z. M. vaikų V. Š., K. K., R. R. (R.) paaiškinimams, liudytojos H. P., kuri yra M. M. dukra, parodymams. Liudytoja parodė, kad jos motina paveldėjo žemę. Byloje buvo pateiktas liudytojos gimimo akto įrašas, kuriame nurodyta, kad ji gimė ( - ) ( - ) kaime. Atsižvelgiant į tai, kad Z. M. pagal įstatymą paveldėjo 6,714 dešimtinių žemės sklypą iš 47 dešimtinių žemės sklypo, darytina išvada, kad šioje byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, kad Z. M. paveldėjo 7,83 dešimtinių žemės sklypą ir tokį sklypą valdė iki nacionalizacijos, pakeistinas, nurodant, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 6,714 dešimtinių žemės sklypą. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas nelaikytinas blogesnio sprendimo priėmimu, nes remdamasis viešojo intereso pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas CPK 320 str. 2 d. išvardytų kategorijų bylose (CPK 313 str.). Žemės reformos įstatymo normose yra išreikštas viešasis interesas, jog žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nuosavybės teisių grąžinimo procesas yra neatskiriama žemės reformos dalis. Nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, pažeistų viešąjį interesą. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, kad Z. M. įgijo nuosavybės teisę į 7,83 dešimtines žemės ar 47 dešimtines žemės ir šią žemę valdė iki nacionalizacijos.

38Rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodyta, kad senelė Z. M. 1933 m. pirmiausia nupirko žemę iš sesers M., kuri išvyko į Lenkiją, ir iki 1935 m. valdė 13,426 dešimtines žemės. Likusias 33,574 dešimtines žemės senelė nusipirko 1935 m., pirkimas – pardavimas buvo sudarytas per du kartus pas Vilniaus notarą, tačiau šie dokumentai nėra išlikę. Taigi byloje turėjo būti įrodyta, kad 1933 ir 1935 metais Z. M. sudarė pirkimo-pardavimo sandorius ir iš brolių ir seserų nupirko jų paveldėtą žemę. Šių sandorių sudarymas turėjo būti įrodytas rašytiniais įrodymais, nes nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti sudaromos notarine forma. Privaloma notarinė forma reiškia, kad sandorio sudarymo aplinkybėms konstatuoti nepakanka liudytojų parodymų. Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino konkrečių sandorių sudarymo aplinkybių, o byloje surinkti rašytiniai įrodymai net neleidžia daryti prielaidų, jog tokie sandoriai buvo sudaryti ir Z. M. iki nacionalizacijos nuosavybės valdė 47 dešimtines žemės. Tai, kad pagal VAVA duomenis žemė yra laisva, t. y. nėra atkurta kitiems asmenims, kad Z. M. brolių ir seserų palikuonys nereiškia jokių pretenzijų dėl žemės, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog Z. M. nuosavybės teise valdė 47 dešimtines (51,3475 ha) žemės.

39Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Vilniaus apskrities ( - ) gyventojo M. P. buto – ūkio lape įrašyti: M. P., gimęs 1897 m., šeimos galva, vyras, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; skiltyje „Darbovietės (įstaigos, įmonės, ūkio) pavadinimas‘ įrašyta „pr. žem. ūkis“; žmona M. S., gimusi 1903 m., namų šeimininkė, dirbanti šeimos narė; vaikai M., gimusi 1921 m., M., gimęs 1924 m., S., gimusi 1926 m. (pavardės, vardai, gimimo metai, kaimo pavadinimas – taip dokumente; F. R-743, ap. 2, b.9705, l. 6-7) (T. 1, b. l. 17). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-10-30 pažymoje Nr.R4-4943 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog Z. M. (K.), M., gimusi ( - ), iki 1940 m. ir visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo metu gyveno ( - ), bei dokumentų apie jos šeimos sudėtį, pagal pateiktus duomenis, archyvuose saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugoti neperduoti (T. 4, b. l. 21). Vilniaus apskrities archyvas 2006-11-10 rašte Nr.(8.12)-V5-3790 „Dėl turėtos žemės“ nurodė, kad duomenų apie J. K., Antono, Z. M., M. M., J. G. 1945-1950 m. turėtą žemę ( - ), nepilnai išlikusiuose Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus, Vilniaus rajono likviduotų apylinkių DŽDT vykdomųjų komitetų dokumentuose nerasta (T. 1, b. l. 27). Lietuvos centrinis valstybės archyvo 2006-10-23 pažymoje „Apie gyvenimą Lietuvoje“ nurodyta, kad Apygardų rinkimų komisijos rinkimams į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities Rudaminos (Rudominska) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m., 1938 m. sąraše įrašyti ( - ) plv. (folw.) gyventojai G. (G.) I. (vardas – kaip dokumente), gimęs 1897 m., G. (G.) J. (J.), gimusi 1899 m. (gimimo metai – taip dokumente), rinkimų apylinkėje gyvenę nuo gimimo (dokumentas lenkų kalba). M. ir J. K. dukra J. mirė ( - ), būdama 49 metų amžiaus (T. 4, b. l. 219). Kaip matyti iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymų, J. buvo ištekėjusi už J., tapusi našle 1921-02-06 ištekėjo už I. G.. Iš Vilniaus apskrities archyvo 2008-04-25 pažymos Nr.(8.12)-V5-1829 matyti, kad ( - ) vienkiemio 1948-12-03 žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas I. G., Jokūbo (pavardė ir tėvo vardas – taip dokumente), turėjęs viso žemės – 3,75: viso sodybinės – 0,10, viso ariamos – 3,27, viso ganyklų – 0,35, kelių, gatvių ir aikščių – 0,03. Skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta: „3,75“ (matavimo vienetas dokumente nenurodytas) (T. 4, b. l. 96). Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad duomenų apie J. K. (K., K.), P. M., Z. M., M. M., J. M., J. G. (G.) ir daugiau duomenų apie I. (I.) G. (G.) 1948-1949 m. turėtą žemę ( - ), nepilnai išlikusiuose Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriaus fondo dokumentuose nerasta (T. 4, b. l. 96).

40Pareiškėjos V. Š., K. K. pareiškimuose buvo nurodžiusios, kad prosenelių M. ir J. K. sūnus S. 1945 m. repatrijavo į Lenkiją (Gdanską), kur ir mirė, sūnus V. taip pat 1945 m. repatrijavo į Lenkiją (Gižycką), kur ir mirė, dukra S. yra mirusi, apie jos šeimą neturi jokių duomenų, nežino, ar ji liko Lietuvoje, dukra S. 1945 m. repatrijavo į Lenkiją (Gdanską), kur ir mirė, apie jos šeimą duomenų neturi, dukra M. 1935 m. repatrijavo į Lenkiją, vaikus pasiėmė 1938 ir 1945 m. (T. 1, b. l. 118-119, T. 3, b. l. 27). M. M. mirė ( - ) (T. 4, b. l. 87). Pareiškėjų senelė Z. M. mirė ( - ) (T. 1, b. l. 33). Pareiškėjos nurodė, kad senelės Z. M. sesuo J. G. buvo atidalyta iki žemės nacionalizacijos – pačios J. G. pageidavimu už J. G. tenkančią žemės dalį Z. M. atlygino pinigais ir kitu turtu, į žemę niekada nepretendavo. Liudytoja H. P. apeliacinės instancijos teismui parodė, kad J. gavo 2 ha žemės iš senelio, kad pasistatytų namą, kai ištekėjo. Šios nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. G. (Z. M. sesuo) neatsisakė paveldėtos žemės. Be to, pareiškėjai šioje byloje buvo nurodę, kad prosenelio žemėje gyveno iki 1984 metų senelės sesers J. G. anūkas su savo seneliu (T. 1, b. l. 120, T. 2, b. l. 12, T. 3, b. l. 29). Pagal bylos duomenis Z. M., ištekėjusi 1920-02-15, gyveno Papiškių (Popinės) kaime, nes dukra M. gimė tame kaime ( - ) (T.4., b. l. 20).

41Byloje nurodomą aplinkybę, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės, paneigia Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktas „Žemės reformos paliestų dvarų sąrašas“, ( - ) valsčiaus stambesnių kaip 30 ha ūkių 1940-08-14 sąrašas, Vilniaus apskrities žemės ūkio komisijos 1940-10-16 nutarimas, kuriuo patvirtintas sąrašas stambesnių nei 30 ha ūkių. (T. 4, b. l. 61-75). Byloje nebuvo pateikti jokie dokumentai ir įrodymai, kurie patvirtintų, kad šie sąrašai, kurių pagrindu žemė buvo paimama į valstybės fondą, yra nepilni, neteisingi ir jais remtis negalima, kad juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, kuris bent netiesiogiai patvirtintų byloje nurodomą aplinkybę, kad Z. M. iki žemės nacionalizacijos buvo viso ūkio, kurį sudarė 47 dešimtinės (51,3475 ha) žemės, savininkė.

42Liudytoja H. P. (Z. M. sesers M. dukra) 2008-02-12 teismo posėdyje parodė, senelis turėjo 45-46 ha žemės, testamento nebuvo, turtą valdė visi, visi jį tvarkė, apie išmokėtas dalis už žemę ji nieko nežino. Jos motina išvyko į Lenkiją 1935 m., ji – 1945 m. birželio mėn., jai buvo 17 metų. Ji lankydavosi ten, kur gyveno J. G. ir Z. M., atvažiuodavo pas senelius, mama atvažiuodavo padėti. J. G. su vyru pirko 2-3 ha žemės ir iš senelių gavo 2-3 ha žemės. Po M. ir J. K. mirties ūkis liko vientisas, J. G. gavo gabalą žemės tam, kad pasistatytų namą, kas likusį ūkį valdė – negali pasakyti. Iki 1940 m. Z. M. gyveno Pupynės k. (Popovčyznoj), kas gyveno ( - ) - nežino (T. 4, b. l. 54-55). 2009-03-20 teismo posėdyje liudytoja H. P. parodė, žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo močiutė J. K. ir senelis M. K., močiutė turėjo apie 46-47 hektarus, kad ji iki 1935 metų važinėjo pas močiutę, kad senelių K. nuosavybės dokumentus turėjo Z. M., kad Z. M. valdė, nes ji liko Lietuvoj (T. 4, b. l. 205-206). Liudytoja H. P. 2009-07-02 teismo posėdyje parodė, kad senelių K. nuosavybės dokumentus turėjo Z. M., ji matė dokumentus, kurie dingo 1939 m., visi rūpinosi, kad dokumentai būtų išsaugoti, kokie tai buvo dokumentai ji išvardyti negali, bet tai buvo nuosavybės dokumentai, valdytoja buvo Z. M. (T. 4, b. l. 234-235). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja H. P. parodė, kad, kai mirė seneliai, Z. M. liko gyventi senelių name, Z. M. sumokėjo pinigus jos (liudytojos) mamai 1933 m., kitiems broliams ir seserims - 1935 m., J. dalį žemės atidavė Z., J. gavo 2 ha žemės iš senelio K., kad pasistatytų namą, kai ištekėjo, buvo dokumentai, kurie rodė, jog Z. M. turėjo visą 47 ha žemę, buvo dokumentas – notaro aktas dėl nuosavybės patvirtinimo.

43Liudytoja J. Č., gimusi 1928 m., parodė, kad pareiškėjai yra jos kaimynai, Z. M. ir J. G. buvo seserys, ar jos turėjo žemės, pasakyti negali, nes buvo karas, visi bijojo, ji tik žinojo, kad kartu eidavo ir dirbdavo ją. Seserų ūkiai buvo ne šalia, bet ir netoli. M. eidavo pas G., ten dirbo, ūkis didelis buvo, kieno – nežino (T. 4, b. l. 55, 226). Liudytoja K. M., gimusi 1931 m., parodė, kad žino, jog Z. M. turėjo žemės, bet kiek jos turėjo nežino, apie 5-10 ha (T. 4, b. l. 55, 226). Liudytojas I. K., gimęs 1930 m., parodė, kad pareiškėjai gyveno kaimynystėje. Z. M. turėjo žemės ir ją dirbo, 30 ha ar 34 ha, kaimynystėje buvo J. G.. M. ūkis buvo ( - ) taip pat žemės turėjo, atvažiuodavo dirbti. G. sodyba buvo ( - ). Ar gyveno tame kaime M. ir G. brolių ir seserų pasakyti negali, bet jie atvykdavo. Taip pat parodė, kad Z. K. (M.) buvo pati svarbiausia, labiausiai išsilavinusi, negali pasakyti kiek žemės turėjo, daug, apie 30-40 ha, daug karvių, neprisimena, kas nacionalizuojant žemę buvo jos savininkas (T. 4, b. l. 56, 206). Liudytojas I. G., gimęs 1952 m., parodė, kad apie M. nieko nežino, jo senelė J. G. turėjo žemės, jam senelis G. nieko nesakė, kad dėl žemės būtų turėjęs kažkokių tai pretenzijų (T. 4, b. l. 56, 207).

44Įvertinus liudytojų parodymus kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, vadovaujantis CPK 185 str., darytina išvada, kad liudytojų parodymai nepatvirtina, jog Z. M. 1933 ir 1935 metais sudarė pirkimo-pardavimo sandorius, tapo viso ūkio 47 dešimtinių (51,3475 ha) žemės savininke ir šią žemę nuosavybės teise valdė iki žemės nacionalizacijos. Byloje nurodomi argumentai, kad visi septyni K. vaikai, paveldėję žemę po tėvų mirties 1912 ir 1927 m., valdė bendrai, taip pat nesudaro pagrindo nustatyti, jog paveldėtos žemės dalys nuosavybės teise atiteko Z. M.. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-147/2005). Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo gali būti naudojami netiesioginiai įrodymai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti jokie netiesioginiai rašytiniai įrodymai, kurie leistų nustatyti faktą, jog Z. M. nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės, ar bent daryti prielaidą apie tokio fakto egzistavimą. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymo įrodinėjimas liudytojų parodymais negalimas ir nepakankamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2008; 2009-08-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009).

45Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių netenkintini pareiškėjos K. K. apeliacinio skundo reikalavimai: pakeisti sprendimo dalį, kuria buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos senelė Z. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,83 dešimtines žemės, esančios ( - ) (dabar ( - )) ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė Z. M. (mergautinė pavardė K.), gimusi ( - ), mirusi ( - ), iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 47 dešimtines žemės, esančios ( - ).

46Apeliantės V. Š. ir K. K. apeliacinius skundus grindžia tuo, kad teisėja L. Valentukonytė grubiai pažeidė CPK 16, 256 str., kadangi atnaujino bylą ne dėl naujų aplinkybių nustatymo ar naujų įrodymų ištyrimo, o tik tuo motyvu, kad pasikeitė byloje teisėjas. Dėl šių apeliančių nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas, nes pirmosios instancijos teismas netaikė CPK 256 str., reglamentuojančio bylos nagrinėjimo atnaujinimą po to, kai jau yra išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį. CPK normos, iš jų ir CPK 16 str. 2 d., nedraudžia teisėjui, kuriam perduodama byla iš kito teisėjo, nutarti bylą nagrinėti nuo pat pradžios, pakartotinai apklausti liudytojus.

47Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus apeliacinių skundų, nurodytos išlaidos priteistinos iš apeliančių V. Š. ir K. K. į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

48Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

50Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti.

51Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 7,83 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ) (dabar ( - )), pakeisti nurodant, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 6,714 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - ) (dabar ( - )).

52Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš pareiškėjų V. Š. ir K. K. po 5,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sumokamos banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią... 2. Pareiškėja V. Š. 2007-04-04 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį... 3. Nurodė, kad 2006-11-09 ji pateikė Vilniaus apskrities viršininko... 4. Pareiškėja K. K. 2007-04-02 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį... 5. Nurodė, kad 2001-12-19 ji pateikė VAVA pareiškimą dėl nuosavybės teisių... 6. Pareiškėjas R. R. 2007-05-24 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė... 7. Nurodė, kad 2006-10-18 jis pateikė VAVA pareiškimą dėl nuosavybės teisių... 8. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi... 9. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendimu... 10. Pareiškėja V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria... 11. Nurodo, kad teismas grubiai pažeidė teisės principus aiškindamas ir... 12. Pareiškėja K. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria... 13. Nurodo, kad sprendimas yra ydingas ir nepagrįstas, kadangi teismas pažeidė... 14. Pareiškėja V. Š. atsiliepimu į pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą... 15. Pareiškėja K. K. atsiliepimu į pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą... 16. Pareiškėjas R. R. atsiliepimu į pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą... 17. Suinteresuotas asmuo VAVA atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus... 18. Pareiškėjų V. Š. ir K. K. apeliaciniai skundai netenkintini, pirmosios... 20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 21. Dėl pareiškėjos V. Š. reikalavimų: atnaujinti praleistą įstatymo... 22. ... 23. Pareiškėja V. Š. nagrinėjamoje byloje 2007-04-04 padavė pareiškimą,... 24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio... 26. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR)... 27. Pagal bylos duomenis pareiškėja V. Š. 2006-11-09 pateikė VAVA prašymą... 28. Kaip jau buvo minėta, bendrosios kompetencijos teismas nenagrinėja prašymų... 29. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais pareiškėjos... 30. Dėl pareiškėjos K. K. reikalavimų: nustatyti juridinę reikšmę... 31. ... 32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos K. K. pareiškimo... 33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos K. K. senelė Z. M. yra M. ir J. K. dukra,... 34. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise... 35. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 36. Išnagrinėjus paaiškinimus apie Z. M. nuosavybės teisės į prosenelio... 37. M. K. (M. K.) mirties metu 1912-07-25 Rusijos imperijos civilinių įstatymų X... 38. Rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodyta, kad senelė Z. M. 1933 m.... 39. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos... 40. Pareiškėjos V. Š., K. K. pareiškimuose buvo nurodžiusios, kad prosenelių... 41. Byloje nurodomą aplinkybę, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 47 dešimtines... 42. Liudytoja H. P. (Z. M. sesers M. dukra) 2008-02-12 teismo posėdyje parodė,... 43. Liudytoja J. Č., gimusi 1928 m., parodė, kad pareiškėjai yra jos kaimynai,... 44. Įvertinus liudytojų parodymus kartu su byloje esančiais rašytiniais... 45. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių netenkintini pareiškėjos K. K.... 46. Apeliantės V. Š. ir K. K. apeliacinius skundus grindžia tuo, kad teisėja L.... 47. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su... 48. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą... 51. Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad Z. M. nuosavybės teise valdė 7,83... 52. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš...