Byla 2-594

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Pečiulio (pranešėjas), kolegijos teisėjų Alės Bukavinienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti V. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neteisėtais teismo veiksmais paskelbtų ir paskleistų tikrovei neatitinkančių duomenų paneigimo ir šiais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo (bylos Nr.2-2633-51/2005).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3V. G. 2005 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai ir prašė pripažinti neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais jo garbę ir orumą kai kuriuos duomenis, paskelbtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą, įpareigoti atsakovą paneigti tuos duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje, įpareigoti atsakovą skubiai nutraukti priešingų tikrovei duomenų skelbimą, konstatuoti, kad tokių duomenų paskelbimu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, priteisti 345 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

4Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti V. G. ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Nutartyje nurodyta, jog iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinys grindžiamas ne kokiais nors neteisėtais teismo veiksmais civiliniame procese nagrinėjant bylą (CK 6.272 str.), o neteisingu, pasak pareiškėjo, faktinių bylos duomenų įvertinimu ir šių duomenų išdėstymu Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Pareiškėjo teigimu, Aukščiausiojo Teismo nutartyje neteisingai nurodyta, jog pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, vykdė neteisėtą veiklą, skolinosi ir yra skolingas dideles pinigų sumas, kad jis yra išteisintas ne reabilituojančiais pagrindais, buvo vykdęs neteisėtas operacijas užsienio valiuta. Taigi, iš esmės pareiškėjas žalą kildina ne iš teismo veiksmo kaip tokio – faktinių bylos duomenų įrašymo Aukščiausiojo Teismo nutartyje, o iš nurodytų nutartyje duomenų turinio ir jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad, pareiškėjo įsitikinimu, Aukščiausiojo Teismo nutartyje paskelbti duomenys neatitinka tikrovės ir jų paskleidimu pareiškėjui padaryta žala.

5Pareiškėjas, nurodydamas valstybės atsakomybės teisinius pagrindus teigia, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, priėmusi paminėtą šio teismo nutartį, turi absoliutų civilinės atsakomybės imunitetą už tikrovei priešingų duomenų įrašymą į procesinius dokumentus (CK 2.24 str. 9 d.). Pareiškėjo teigimu, valstybė tokio imuniteto negali turėti, todėl turi atsakyti prieš pareiškėją. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas, nurodydamas valstybės atsakomybės teisinį pagrindą, iš esmės ieškinį kildina ne iš teismo neteisėtų veiksmų civilinio proceso srityje, o iš neteisingų duomenų per teismo nutartį paskleidimo, tai yra ieškinys faktiškai pagrįstas ne CK 6.272 straipsniu, o CK 2.24 straipsniu. Tik atsižvelgdamas į teismo imunitetą, pareiškėjas tuo pačiu pagrindu kylančią atsakomybę perkelia valstybei. Tokią ieškinio esmę patvirtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra tik vienas ir išvestinis iš kitų ieškinio reikalavimų. Likusių ieškinio reikalavimų visuma savo esme akivaizdžiai rodo pareiškėjo pasirinktus garbės ir orumo gynimo būdus, numatytus būtent CK 2.24 straipsnyje. Tačiau reikalavimai paneigti duomenis, nurodytus teismų sprendimuose, nuosprendžiuose, kituose procesiniuose dokumentuose CK 2.24 straipsnio (1964 m. CK 7 str.) tvarka nenagrinėtini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr.1, 16 p.).

6Atskiruoju skundu pareiškėjas V. G. skundžia pirmosios instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, prašo ją panaikinti, o ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Nurodo, kad ieškinys grindžiamas neteisėtais Aukščiausiojo Teismo veiksmais, tai yra žinomai priešingų tikrovei duomenų įrašymu į šio teismo nutartį išnagrinėjus civilinę bylą. Ieškinyje nurodyta, kad pareiškėjui padaryta žala yra būtent šių neteisėtų teismo veiksmų pasekmė. Žala kildinama iš teismo veiksmo kaip tokio – tikrovei žinomai priešingų faktinių bylos duomenų įrašymo į Aukščiausiojo Teismo nutartį, o ne iš nutartyje išdėstytų aplinkybių vertinimo. Ieškinys grindžiamas būtent teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais civilinio proceso srityje, padarytais nagrinėjant civilinę bylą (CK 6.272 str.).

7Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr.1, kuris yra tik rekomendacinio metodinio pobūdžio ir neprivalomas teismui, be to, šis nutarimas grindžiamas jau nebegaliojančiomis 1964 m. CPK nuostatomis. Apeliantas pažymi, kad kiekvienas asmuo turi teisę ginti jo pažeidžiamas teises, o atsisakius priimti šį ieškinį, būtų užkirstas vienintelis kelias ginčui dėl pažeistų teisių išspręsti.

8Atskirasis skundas atmestinas.

9Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, užtikrinantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatytu būdu ir tvarka.

10Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar objektyviai egzistuoja asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos. Nustatęs, kad suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, teismas privalo patikrinti, ar šią teisę asmuo įgyvendina tinkamai. Nustačius, kad suinteresuotas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, teismas ieškinį atsisako priimti vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ieškinį atsisakoma priimti tais atvejais, kai byla nepriskirtina teisminiam nagrinėjimui arba byla nenagrinėtina bendrąja civilinio proceso tvarka. V. G. prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą kai kuriuos duomenis, paskelbtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutarties konstatuojamojoje dalyje, įpareigoti paneigti tuos duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje, įpareigoti skubiai nutraukti priešingų tikrovei duomenų skelbimą, konstatuoti, kad tokių duomenų paskelbimu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, priteisti 345 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nors pareiškėjas nurodo, kad greta kitų teisinių pagrindų jis remiasi ir CK 6.272 straipsniu, tačiau kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, faktiškai ieškinys grindžiamas CK 2.24 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktiškai egzistuojančių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti nebuvimą prielaidų pareiškėjui kreiptis į teismą bendrąja civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl Lietuvos Respublikos CK 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 16 punkte sakoma, kad 1964 m. CK 7 straipsnio (iš esmės atitinka 2000 m. CK 2.24 straipsnio nuostatas) tvarka nenagrinėtini reikalavimai paneigti duomenis teismų sprendimuose, apeliaciniuose, kasaciniuose skunduose, nuosprendžiuose, nutarimuose, priimtuose tardymo organų ir administracinių teisės pažeidimų bylose, valstybės kontrolės, mokesčių ir muitinės institucijų priimtuose sprendimuose ir kt., nes šių aktų apskundimo tvarka sureguliuota atitinkamais procesiniais įstatymais, juose esantys netikslumai šalintini nagrinėjant skundus. Taigi, ieškinys reikalaujant paneigti duomenis, esančius teismų procesiniuose sprendimuose, negali būti priimtas, o iškelta pagal tokį pareiškimą byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu.

11Apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr.1, nes šis esąs tik rekomendacinio metodinio pobūdžio ir neprivalomas teismui, be to, grindžiamas jau negaliojančiomis 1964 m. CPK nuostatomis. CPK 4 straipsnis nustato, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Šią funkciją Aukščiausiasis Teismas įgyvendina įstatyme numatytais teisiniais būdais, iš kurių vienas yra rekomendacinių išaiškinimų teismams teikimas remiantis teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus analize (Teismų įstatymo 23 str. 2 d. 2 p.). Analizuojant CPK 4 straipsnio nuostatą kartu su Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte išdėstytos teisės normos turiniu darytina išvada, kad tiek į Aukščiausiojo Teismo paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse, tiek į šio teismo paskelbtuose oficialiuose išaiškinimuose suformuluotas teisminės praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus taisykles bei rekomendacijas žemesnės instancijos teismams privalu arba tikslinga atsižvelgti, kai nagrinėjant bylas tenka taikyti tuos pačius įstatymus ar kitus teisės aktus.

12Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo V. G. ieškinį dėl neteisėtais veiksmais paskleistų tikrovei neatitinkančių duomenų paneigimo ir šiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai