Byla e2A-9-777/2018
Dėl atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-10-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei UAB DEPO DIY LT dėl atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė 2017-05-23 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo prašė: pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais ir panaikinti ieškovei skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 136 str. 3 d. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30, toliau – 136 str. 3 d. 2 p.); nutraukti darbo sutartį tarp ieškovės ir atsakovės pagal DK 127 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30, toliau – 127 str. 2 d.); priteisti iš atsakovės ieškovei priklausantį darbo užmokesčio įsiskolinimą už 2017 m. kovą – 3,36 Eur; priteisti iš atsakovės ieškovei 2,82 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas įsiskolinimą; priteisti iš atsakovės už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2017-04-14 iki 2017-04-24 vidutinį darbo užmokestį, kuris sudaro 239,46 Eur, ir po 39,91 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, iki atsakovė visiškai atsiskaitys; priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal DK 140 str. 3 d. (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30) – 1 676,22 Eur.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2017-03-13 buvo priimta į darbą atsakovės įmonėje dirbti Klaipėdos parduotuvės buhaltere. Darbo vieta – Klaipėdos parduotuvė, adresas Šilutės pl. 28B, Klaipėda. Nuo 2017-03-13 iki 2017-03-17 ieškovė buvo išsiųsta į komandiruotę Dreilkini, Stopini nov., Latvijoje, į vidinius įmonės mokymus. Su 2017-03-08 įsakymu supažindinta nebuvo. 2017-03-13 į ieškovės banko sąskaitą buvo pervesta 95 Eur – „komandiruotės pinigai už 13.03 – 17.03.2017“, t. y. pusė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ieškovei priklausančių dienpinigių sumos. Ieškovei buvo atsakyta, kad atsakovės vyr. buhalterė V. K. ir komercijos direktorius A. K. 2017-03-20 nusprendė, kad bus mokama tik 50 proc. dienpinigių. Nuo 2017-03-20 iki 2017-03-24 ieškovė vėl buvo išsiųsta į komandiruotę Rygoje, Latvijoje, į vidinius mokymus. Su 2017-03-17 įsakymu ieškovė supažindinta nebuvo. Atsakovė pusę dienpinigių sumos pervedė 2017-03-28, t. y. antrą darbo dieną sugrįžus ieškovei iš komandiruotės, nors vėliausiai turėjo pervesti 2017-03-17. Atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 reikalavimus. Grįžusi iš antrosios komandiruotės, 2017-03-27 ieškovė pateikė avansines apyskaitas už abi komandiruotes, kuriose nurodė, kad atsakovė jai skolinga 315 Eur dienpinigių. Klaipėdos parduotuvės vadovė G. Ž. atsisakė patvirtinti ieškovės avansines apyskaitas, motyvuodama tuo, kad atsakovės nuostata yra mokėti tik 50 proc. dienpinigių normos. 2017-03-28 į ieškovės sąskaitą atsakovė pervedė 110 Eur. Atsakovės buhalterė V. D. telefonu paprašė ieškovės pateikti patikslintą avanso apyskaitą už antrąją komandiruotę, ieškovė tą ir padarė. Tokiu būdu atsakovės įsiskolinimas sumažėjo iki 205 Eur. 2017-04-05 ieškovę telefonu atsakovės buhalterė V. K. informavo, kad ieškovei nebus mokama antra dalis (likę 50 proc.) dienpinigių. Pagrindo ieškovei mokėti mažesnius dienpinigius nebuvo. Tokiu būdu atsakovė dar kartą pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1365. Ieškovė su šiais pažeidimais nesutiko, 2017-04-06 elektroniniu laišku apie tai informavo atsakovės direktorių A. K., prašė laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir sumokėti trūkstamą dienpinigių sumą – 205 Eur. Atsakymo nesulaukė. 2017-04-10 ieškovei buvo pervestas 455,01 Eur atlyginimas už 2017 m. kovą. Ieškovė 2017-04-10 darbo dienos pabaigoje atsakovės Klaipėdos parduotuvės personalo vadovei I. M. įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., prašymo kopiją el. paštu išsiuntė atsakovės direktoriui A. K.. Kitą darbo dieną ryte atėjusi į darbą rado vyr. buhalterės E. Š. elektroninį laišką, kuris buvo išsiųstas 19.12 val., apie tai, kad „pavedimas padarytas. Pagal įstatymą nenusižengta“. Ieškovė pažymėjo, kad pavedimas padarytas pasibaigus darbo dienai ir tik po to, kai atsakovė gavo ieškovės prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d.
  3. Ieškovė nurodė ir tai, kad 2017-04-12 darbo dienos pabaigoje jai buvo įteikta prokuristų V. M. ir A. K. pasirašyto rašto kopija, kurioje, be kaltinimų ieškovei apie skleidžiamą neteisingą informaciją įmonėje, keliamas konfliktines situacijas ir t. t., buvo išdėstytas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Ieškovė su šiuo pasiūlymu nesutinka, nes tai yra atsakovės bandymas išvengti atsakomybės už teisės aktų pažeidimus. Nurodė, kad ieškovės darbo sutarties 2.4.2 papunktyje atlyginimo mokėjimas yra apibrėžtas ne konkrečia einamojo mėnesio diena, o laikotarpiu, t. y. iki einamojo mėnesio 13 d. Todėl darbo užmokesčio mokėjimo diena Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1365 prasme yra ne atsakovės nurodyta balandžio 13 d., o bet kuri diena nuo einamojo mėnesio 1 iki 13 dienos, kurią atsakovė pasirenka savo nuožiūra ir perveda atlyginimą. Šiuo konkrečiu atveju darbo užmokesčio mokėjimo diena yra balandžio 10 d., kurią ieškovei ir buvo pervestas atlyginimas už kovą. Todėl nepagrįsti atsakovės atstovų argumentai, kad 205 Eur įsiskolinimas, išmokėtas 2017-04-10 ir 2017-04-11 pavedimais, buvo padengtas laikantis ieškovės darbo sutartyje nustatytų terminų.
  4. Ieškovė nurodė, kad iki 2017-04-13 darbo dienos pabaigos atsakovės atstovai neįformino darbo sutarties nutraukimo ir atsisakė iš ieškovės priimti įėjimo durų elektroninį raktą (plastikinę kortelę), motyvuodami tuo, kad ieškovė nėra atleista ir 2017-04-14 privalo ateiti į darbą. Po ieškovės prašymo nutraukti darbo sutartį įteikimo, atsakovės atstovai ėmėsi psichologinio spaudimo. Pasiūlyme dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pareikšti kaltinimai bei skirtos realiai neįvykdomos užduotys. Ieškovė nesutikdama su tokiu darbdavio elgesiu ir reikalavimu tęsti darbą nuo 2017-04-14 atsisakė toliau dirbti, o įėjimo durų kortelę išeidama perdavė apsaugos darbuotojai.
  5. Ieškovė nurodė, kad 2017-04-14 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) dėl darbdavio atsisakymo įforminti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 str. 2 d. 2017-04-24 el. paštu iš atsakovės gavo įsakymą, kuriuo ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. 2017-05-16 DGK priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą kaip nepriskirtiną DGK kompetencijai.
  6. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, pildydama darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nesilaiko

    52004-01-217 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 78 „Dėl Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimų.

    62017-03-18 (poilsio diena, šeštadienis) ieškovė buvo priversta atvykti į darbą tam, kad galėtų užsipilti kuro į įmonės automobilį, kuriuo 2017-03-20 turėjo vykti į komandiruotę Rygoje. Iš įėjimo kontrolės sistemos duomenų matyti, kad į darbą 2017-03-18 ieškovė atvyko 10.44 val. Šalia esančioje degalinėje „Neste“ (Dubysos g., Klaipėda) 11.18 val. užsipylė kuro ir 11.25 val. išvyko namo. Tačiau įrašų apie darbo poilsio laiką apskaitos žiniaraštyje nėra. Atsakovė nėra su ieškove visiškai atsiskaičiusi.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų, t. y. priteisti iš atsakovės 239,46 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2017-04-14 iki 2017-04-24 ir po 39,91 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, iki atsakovė visiškai atsiskaitys, ir šią bylos dalį nutraukė. Kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes: ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovė buvo priimta į darbą parduotuvės buhalterio pareigoms užimti, o atsakovė įsipareigojo mokėti 913 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį, kuris mokamas du kartus per mėnesį: avansas pervedamas iki einamojo mėnesio 27 dienos, likusi atlyginimo dalis pervedama iki kiekvieno ateinančio mėnesio 13 dienos. 2017-03-08 atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo nutarė siųsti ieškovę į komandiruotę į vidinius įmonės mokymus Latvijoje, Stopini nov., nuo 2017-03-13 iki 2017-03-17, sumokėti 95 Eur dienpinigių, suteikti viešbučio kambarį su pusryčiais bei automobilį. 2017-03-17 atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo nutarė siųsti ieškovę į komandiruotę į vidinius mokymus Latvijoje, Rygoje, nuo 2017-03-20 iki 2017-03-24, sumokėti 110 Eur dienpinigių, suteikti viešbučio kambarį su pusryčiais. 2017-03-27 ieškovė užpildė avanso apyskaitą dėl 2017-03-13–2017-03-17 komandiruotės, nurodydama, jog atsakovė skolinga 95 Eur. 2017-03-28 ieškovė užpildė avanso apyskaitą dėl 2017-03-20–2017- 03-24 komandiruotės, nurodydama, jog atsakovė skolinga 110 Eur. 2017-04-10 atsakovė priėmė įsakymą, kuriame nurodyta išmokėti ieškovei likusią 59 Eur dienpinigių sumą už 2017-03-13–2017-03-17 komandiruotę ir likusią 74 Eur dienpinigių sumą už 2017-03-20–2017-03-24 komandiruotę. 2017-04-10 ieškovė pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu. 2017-04-11 atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo nurodė išmokėti ieškovei išskaičiuotą 72 Eur dienpinigių sumą už pusryčius viešbutyje. 2017-04-12 atsakovė informavo ieškovę, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties DK 127 str. 2 d. pagrindu. Nuo 2017-04-14 ieškovė nebeatvyko į darbą. 2017-04-24 atsakovė priėmė įsakymą skirti ieškovei drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš 2017-04-10 ieškovės prašymo atleisti iš darbo DK 127 str. 2 d. pagrindu dėl atsakovės padarytų įstatymų pažeidimų matyti, kad ieškovė nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovės padaryti teisės aktų pažeidimai. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad 2017-04-10 darbo dienos pabaigoje prašymą atleisti iš darbo pateikė dėl to, kad 2017-04-10 gavus darbo užmokestį už 2017 m. kovą be likusios pusės dienpinigių sumos tapo aišku, kad įmonėje, nesilaikant įstatymų, mokama tik 50 proc. dienpinigių, be to, atsakovė atliko neleistinas išskaitas – išskaičiavo maitinimą. Atsakovė su šiais teiginiais nesutiko, nurodė, kad su ieškove visiškai atsiskaitė darbo sutartyje nustatytu terminu.
  4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017-03-13 (pirmąją ieškovės darbo dieną) ieškovei pervesti 95 Eur dienpinigių už 2017-03-13 – 03-17 komandiruotę, t. y. pusė priklausančios dienpinigių sumos. 2017-03-28 ieškovei pervesta 110 Eur dienpinigių už 2017-03-20 – 03-24 komandiruotę, t. y. pusė priklausančios dienpinigių sumos. Ši dalis dienpinigių turėjo būti pervesta iki 2017-03-17, tačiau ieškovė savigynos teise nepasinaudojo ir vykti į komandiruotę neatsisakė. Darbo užmokestis ieškovei už kovą sumokėtas 2017-04-10, tą pačią dieną, remiantis 2017-04-10, ieškovei išmokėti 133 Eur dienpinigiai, t. y. likusi pusė mokėtinų dienpinigių sumos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepagrįstas ieškovės tvirtinimas, jog dienpinigiai sumokėti pažeidžiant jų mokėjimo terminą, nes sumokėti po ieškovės darbo valandų (mokėjimo nurodymas suformuotas 18 val. 49 min. 47 sek.), kadangi nei Darbo kodeksas (26 str. 4 d.), nei kiti įstatymai, nei šalių sudaryta darbo sutartis nenumato, kad mokėjimo nurodymas dėl su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo būtų suformuotas ieškovės, t. y. darbuotojo, kuriam mokamos su darbo santykiais susijusios sumos.
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę išskaičiuoti iš mokėtinų dienpinigių 72 Eur už pusryčius komandiruočių metu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-08 nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 7 punktą išlaidos, nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, tačiau įtrauktos į apgyvendinimo paslaugas teikiančių vienetų ir asmenų išrašytus apskaitos dokumentus (maitinimo išlaidos, neįskaitytos į apgyvendinimo kainą, ir kita), negali būti atskaitomos iš pajamų, išskyrus atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais.
  6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nepažeidė ieškovės darbo sutarties ar įstatymų nuostatų, ir konstatavo, jog ieškovė neturėjo teisėto pagrindo reikalauti atleisti ją iš darbo DK 127 str. 2 d. pagrindu.
  7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2017-04-24 įsakymu ieškovei drausminė nuobauda paskirta dėl neatvykimo į darbą nuo 2017-04-14 iki 2017-04-24 po to, kai ji buvo įteikusi atsakovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. 2017-04-14 surašytas aktas, kad ieškovė 2017-04-14 visą darbo dieną nepasirodė darbe. 2017-04-18 surašytas pranešimas, kuriuo ieškovė įpareigota iki 2017-04-21 17 val. informuoti apie neatvykimo į darbą priežastis ir pristatyti neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus. Ieškovė 2017-04-21 paaiškinime nurodė, kad 2017-04-10 jai pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 2 d. pagrindu, darbdavys turėjo pareigą 2017-04-13 įforminti darbo sutarties nutraukimą ir neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas dirbtų, o reikalavimas pateikti paaiškinimą yra niekinis ir prieštarauja teisės aktams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į anksčiau padarytą išvadą, kad atsakovė nepažeidė įstatymo ar darbo sutarties nuostatų dėl su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo, konstatavo, kad ieškovė nuo 2017-04-14 turėjo pareigą atvykti į darbą nustatytu laiku. Tai, jog ieškovė 2017-04-10 pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, neatleidžia ieškovės nuo pareigos atvykti į darbą. Atsakovei nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, ieškovės ir atsakovės darbo santykiai po 2017-04-13 tęsėsi. Ieškovė nepagrįstai nuo 2017-04-14 iki 2017-04-24 neatvyko į darbą. Atsakovei nepatenkinus ieškovės prašymo atleisti iš pareigų, ieškovė privalėjo eiti į darbą, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. 2017-04-24 įsakymu ieškovei pagrįstai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.
  8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė 2017-03-18 (šeštadienį, poilsio dieną) 10 val. 44 min. atvyko į darbo vietą – parduotuvę, adresu Šilutės pl. 28B, Klaipėda, tam, kad pasiimtų kuro kortelę ir į įmonės automobilį įsipiltų kuro, tai atliko 11 val. 25 min., iš viso užtrukdama 41 min. Už šį laiką (41 min.) ieškovė prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokestį bei atitinkamai atlikus perskaičiavimą priteisti atsiradusį įsiskolinimą už kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės nurodymo ieškovei atvykti į darbą poilsio dieną nebuvo. Parduotuvėje nėra automatizuotos darbo laiko apskaitos, elektroninė įėjimo kortelė veikia kaip durų raktas. Byloje nepateikta duomenų, kad ieškovė nurodomas 41 min. būtų atlikusi su darbu susijusias funkcijas. Ieškovė apie šį laiką atsakovei nepranešė, neprašė įtraukti į darbo laiko apskaitos žiniaraštį, reikalavimą pareiškė tik teisme.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
  2. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė prašyme nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovės padaryti teisės aktų pažeidimai. Apeliantė minėtame prašyme nurodė, kad atsakovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu Nr. 116 (2014-09-24 įsakymo Nr. 1K-293 redakcija), apeliantei skolinga dienpinigius už komandiruotes į Rygą ir Stopini apskritį (įsiskolinimo suma 205 Eur). Faktą, kad atsakovė žinojo ir suprato, kokiais savo veiksmais pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, patvirtina susirašinėjimas elektroniniu paštu ir atsakovės 2017-04-12 raštas. Pažymėjo ir tai, kad apeliantė yra silpnesnioji darbo santykių šalis, neturi teisinio išsilavinimo, prašymą surašė veikiama streso, todėl toks formalus pirmosios instancijos teismo DK 127 str. 2 d. aiškinimas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.
  3. Apeliantė nurodė, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog apeliantė nepasinaudojo teise ir neatsisakė vykti į antrąją komandiruotę, nes atsakovė vėlavo išmokėti pusę prieš vykstant į komandiruotę priklausančių dienpinigių. Apeliantė nebuvo supažindinta su įsakymu dėl komandiruotės. Apeliantė skunde nurodė, kad neatsisakė vykti į antrą komandiruotę, nes tuo metu neturėjo pagrindo manyti, kad šio ginčo su atsakove nepavyks išspręsti geruoju.
  4. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsiskaitymo su apeliante terminus. Apeliantės darbo sutartyje nustatytas atlyginimo mokėjimo terminas iki kiekvieno ateinančio mėnesio 13 dienos reiškia, kad atsakovė savo pasirinkimu gali išmokėti atlyginimą bet kurią dieną nuo pirmos iki tryliktos dienos. Atlyginimas už 2017 m. kovą apeliantei buvo išmokėtas 2017-04-10, todėl atlyginimo mokėjimo diena laikytina

    72017-04-10, nes toks buvo atsakovės pasirinkimas. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Todėl atsakovė turėjo pareigą išmokėti apeliantei likusią dienpinigių sumą (205 Eur) ne vėliau kaip iki 2017-04-10, atsakovės buhalterijos darbo dienos pabaigos, t. y. iki 18.00 val. Tačiau atsakovė to nepadarė.

  5. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės teisę išskaičiuoti iš mokėtinų dienpinigių 72 Eur sumą už pusryčius, nes nepagrįstai vadovavosi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 99, 7 p. Šis nutarimas taikomas 2003 metais prasidedančio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne minėtu nutarimu, o DK 226 str. (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30). Priešingu atveju atsakovė nepagrįstai gautų dvigubą naudą, t. y. be pagrindo iš savo pajamų atskaitytų iš darbuotojo išskaičiuotas sumas ir atitinkama suma sumažintų apmokestinamąjį pelną, nors realių sąnaudų nepatirtų (nes padarė išskaitą iš darbuotojui mokėtinų dienpinigių). Antra, atsakovė savo iniciatyva, neklausdama ieškovės, užsakė viešbutį su pusryčiais, už kuriuos vėliau nusprendė išskaičiuoti iš dienpinigių. Atsakovė nesilaikė DK 35 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30) įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nes neturėjo teisės nurodyti ieškovei, kur pusryčiauti, jei už pusryčius atsakovė neplanavo mokėti. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovės gera valia sumokėtus 72 Eur. Apeliantė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kad atsakovė teismui pateikė viešbučio „Days hotel“ sąskaitų kopijas, kuriose buvo pakeistas ūkinės operacijos turinys, pirminėse viešbučio sąskaitų kopijose maitinimo (pusryčių) išlaidos nebuvo išskirtos iš gyvenamojo ploto nuomos.
  6. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių aplinkybių, jog atsakovė su 2017-03-07 ir 2017-03-17 įsakymais dėl komandiruočių apeliantės nesupažindino, minėtų įsakymų 2.1 punktuose nurodyta bendra dienpinigių suma 95 ir 110 Eur, kas parodo, jog atsakovė nuo pat pradžių siekė apeliantei mokėti tik 50 proc. priklausančių dienpinigių, atsakovė ėmėsi veiksmų tik po to, kai apeliantė 2017-04-10 įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., atsakovė 2017-04-11 išmokėjo apeliantei iš dienpinigių išskaičiuotus 72 Eur po to, kai ieškovė el. paštu pareiškė pretenzijas dėl padarytos išskaitos. Apeliantė nurodė ir tai, jog atsakovė išmokėjo ieškovei 205 Eur įsiskolinimą (2017-04-10 ir 2017-04-11 pavedimais) po to, kai apeliantė 2017-04-10 pateikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau tai nepaneigia atsakovės padarytų teisės aktų pažeidimų.
  7. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010 ir 2014-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014, nes skiriasi nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.
  8. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė atsisakė užsipilti kuro Latvijoje. Ieškovei buvo nurodyta 2017-03-17 vykti ne į įmonės biurą minėtu adresu, o į parduotuvę, adresu K. U. g. 96, Ryga, todėl ieškovei taip ir nebuvo sudaryta reali galimybė užsipilti kuro Latvijoje. Reali galimybė, nurodant konkretų kontaktinį asmenį (E. L.), užsipilti kuro kitai savaitei apeliantei buvo sudaryta tik Klaipėdoje. Apeliantei nebuvo leidžiama piltis kuro už nuosavas lėšas nei Latvijoje, nei pakeliui į Klaipėdą. Piltis kuro buvo galima tik su atsakovei priklausančia kuro kortele, kuri nebuvo apeliantei duota. Elektroninės durų kortelės duomenys, kuro užpylimo kvitas patvirtina, kad apeliantė buvo atvykusi į atsakovei priklausančią parduotuvę Klaipėdoje užsipilti kuro, gavusi kuro kortelę, nuvažiavo į degalinę, užsipylė kuro, grįžo atiduoti kortelės ir grąžinusi kortelę išėjo iš tarnybinių patalpų. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog nurodomas 41 min. išimtinai atliko su darbo santykiais susijusias funkcijas, yra nepagrįsta. Apeliantė nurodė ir tai, kad teisingas ir tikslus Darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymas yra atsakovės atsakingų darbuotojų funkcija ir pareiga. Todėl pirmosios instancijos teismo keliami reikalavimai apeliantei pranešti darbdaviui apie dirbtą laiką ar prašyti jį įtraukti į žiniaraštį šiomis aplinkybėmis yra pertekliniai.
  9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  10. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė

    82017-04-10 prašyme nutraukti darbo sutartį nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovės daromi teisės aktų pažeidimai. Esant ginčui, teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Darbuotojo pareiga pagrįsti prašymą nutraukti darbo sutartį bei nurodyti konkrečią priežastį yra būtina sąlyga norint pasinaudoti 127 str. 2 d., ši pareiga neprieštarauja protingumo ir (ar) sąžiningumo principams. Atsakovė išnagrinėjo apeliantės prašymą bei jame nurodytą vienintelį motyvą ir nustatė, kad iki darbo sutartyje nustatytų terminų apeliantės minimi dienpinigiai (205 Eur) apeliantei buvo sumokėti.

  11. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantės galimybę pasinaudoti savigynos teise ir nevykti į antrąją komandiruotę. Apeliantė ja nepasinaudojo, vadinasi, pretenzijų atsakovei šiuo klausimu neturėjo. Kiti apeliantės argumentai dėl šių aplinkybių yra teisiškai nereikšmingi, nes pasinaudojimas teise nevykti į komandiruotę yra įmanomos tik iki išvykimo. Pažymėjo, kad apeliantė skunde pateikia prieštaringus argumentus, pirma, kad nebuvo supažindinta su įsakymu, kuriame buvo nurodyta iš viso mokėti tik pusę teisės aktais reglamentuotų dienpinigių, o vėliau apeliantė teigia, kad pagrįstai tikėjosi, kad aiškinantis su atsakingais atsakovės darbuotojais pavyks įrodyti, kad atsakovė yra neteisi.
  12. Atsakovė nurodė, kad ieškovė ieškinyje nedetalizavo, apie kokią „darbo dieną“ kalba, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai, remdamasis ieškinio kontekstu, įvertino reikšmingas bylai aplinkybes ir konstatavo, kad nei DK, nei kiti įstatymai, nei darbo sutartis nenumato, kad mokėjimo nurodymas dėl su darbo santykiais susijusių mokėjimų būtų atliktas būtent ieškovės darbo valandomis. Atsakovė pervesti darbo užmokestį ir su komandiruotėmis susijusias išmokas ieškovei už 2017 m. kovą turėjo teisę iki 2017-04-13, tą ir padarė. Atsakovės darbo organizavimas yra išimtinai atsakovės prerogatyva ir tam tikrų operacijų atlikimas nėra ir negali būti apribotas apeliantės nuomonės apie atsakovės administracijos darbo valandas.
  13. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ir pusryčių viešbutyje išskaičiavimo iš mokėtinų dienpinigių klausimą. Atsakovė neprivalėjo apeliantei sumokėti 72 Eur už pusryčius viešbutyje, tačiau siekdama taikiai spręsti kylančią konfliktinę situaciją, šią sumą taip pat pervedė. Pažymėjo, kad apeliantė skunde remiasi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99, o vėliau skunde teigia, kad teismas neturėjo vadovautis šia teisės norma, t. y. apeliantė skunde pateikė prieštaringus argumentus. Atsakovė nurodė ir tai, kad apeliantė teismo posėdžio metu pateikė pirminę viešbučio sąskaitą faktūrą, kurią viešbutis detalizavo atsižvelgdamas į tai, kokios paslaugos buvo suteiktos. Atsakovė teismui pateikė galutinę, detalizuotą viešbučio sąskaitą.
  14. Atsakovė nurodė, kad kiekvienas įsakymas dėl komandiruočių yra individualus ir kiekvienu iš jų numatoma konkreti būtent tuo įsakymu pervestina dienpinigių suma. Likusios sumos buvo pervestos vadovaujantis kitais įsakymais, su apeliante buvo visiškai atsiskaityta, todėl šie apeliantės teiginiai nepagrįsti. Atsakovės pozicija buvo ir yra laikytis teisės aktų reikalavimų, ką atsakovė įrodė savo veiksmais.
  15. Atsakovė nurodė, kad vidinis įmonės susirašinėjimas, juolab adresuotas ne pačiai apeliantei, nėra ir negali būti laikomas nei galutiniu atsisakymu išmokėti dienpinigius, kaip teigia skunde apeliantė, nei kokiu nors kitokiu oficialiu atsakovės išaiškinimu apeliantei.
  16. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl DK 127 str. 2 d. taikymo. Nepriklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pastovios bendros pozicijos, kad prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo turi būti nurodyta ir pagrįsta konkreti priežastis, darbdaviui sutikus, darbo sutartis nutraukiama nuo prašyme nurodytos dienos, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbuotojo ir darbdavio santykiai tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais.
  17. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingus įrodymus, susijusius su kuro užsipylimu 2017-03-18 (šeštadienį), ir padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad atsakovės nurodymo atvykti į darbą poilsio dieną nebuvo. Apeliantė ne klausė, kur būtų geriau užsipilti kuro, o siūlė tai padaryti Klaipėdoje. Ši galimybė apeliantei buvo sudaryta jos pačios prašymu, todėl nesuprantamas apeliantės nepasitenkinimas tuo, kad ji tokias galimybes turėjo. Nurodė ir tai, kad iš pačios apeliantės teiginio aišku, kad jai buvo žinoma galimybė užsipilti kuro Latvijoje, tačiau ji pasirinko geriau jo užsipilti Klaipėdoje. Tai, kad apeliantei nebuvo sudarytos sąlygos užsipilti kuro Latvijoje, yra nepagrįsta ir neteisinga informacija, nes žinant apie galimybę užsipilti kuro Latvijoje ir turint automobilį, buvo visiškai nesudėtinga iš parduotuvės nuvažiuoti į netoli esantį įmonės biurą.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
  3. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė prašyme nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovės daromi teisės aktų pažeidimai. Šie apeliantės argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad 2017-04-10 darbo dienos pabaigoje prašymą atleisti iš darbo apeliantė pateikė dėl to, kad 2017-04-10 gavus darbo užmokestį už 2017 kovą be likusios pusės dienpinigių sumos, jai tapo aišku, jog įmonėje, nesilaikant įstatymų, mokama tik 50 proc. dienpinigių. Be to, atsakovė atliko neleistinas išskaitas – išskaičiavo maitinimą. Šias nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino bei nustatė, jog atsakovė nepažeidė ieškovės darbo sutarties ar įstatymų nuostatų.
  4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017-03-28 apeliantei buvo pervesta 110 Eur dienpinigių už 2017-03-20–2017-03-24 komandiruotę, t. y. pusė priklausančios dienpinigių sumos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši dalis dienpinigių turėjo būti pervesta iki 2017-03-17. Apeliantė skunde nurodė, kad neatsisakė vykti į antrą komandiruotę, nes tuo metu neturėjo pagrindo manyti, kad šio ginčo su atsakove nepavyks išspręsti geruoju. Apeliantė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. pateikė 2017-04-10, t. y. po to, kai 2017-03-28 buvo pervesta 110 Eur dienpinigių suma, šia aplinkybe prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. negrindė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šalių argumentų, susijusių su šia aplinkybe, išsamiau nepasisako, nes ji yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamu atveju.
  5. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsiskaitymo su apeliante terminus. Apeliantės darbo sutartyje nustatytas atlyginimo mokėjimo terminas iki kiekvieno ateinančio mėnesio 13 dienos reiškia, kad atsakovė savo pasirinkimu gali išmokėti atlyginimą bet kurią dieną nuo pirmos iki tryliktos dienos. Atlyginimas už 2017 m. kovą apeliantei buvo išmokėtas 2017-04-10, todėl atlyginimo mokėjimo diena laikytina 2017-04-10, nes toks buvo atsakovės pasirinkimas. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Todėl atsakovė turėjo pareigą išmokėti apeliantei likusią dienpinigių sumą (205 Eur) ne vėliau kaip iki 2017-04-10, atsakovės buhalterijos darbo dienos pabaigos, t. y. iki 18.00 val. Tačiau atsakovė to nepadarė. Atsakovė su apeliantės argumentais nesutiko, nurodė, kad atsakovė pervesti darbo užmokestį ir su komandiruotėmis susijusias išmokas ieškovei už 2017 m. kovą turėjo teisę iki 2017-04-13, tą ir padarė. Atsakovės darbo organizavimas yra išimtinai atsakovės prerogatyva ir tam tikrų operacijų atlikimas nėra ir negali būti apribotas apeliantės nuomonės apie atsakovės administracijos darbo valandas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, apeliantės darbo sutarties nuostatas, konstatuoja, kad atsakovė pervesti darbo užmokestį ir su komandiruotėmis susijusias išmokas apeliantei už 2017 m. kovą turėjo teisę iki 2017-04-13, tą ir padarė. Aplinkybė, kad atlyginimas už 2017 m. kovą apeliantei buvo išmokėtas 2017-04-10, nėra pakankama teigti, jog tokiu būdu buvo sutrumpintas apeliantės darbo sutartyje nustatytas atlyginimo mokėjimo terminas, nes tokio susitarimo tarp apeliantės ir atsakovės darbo sutartyje nėra, to nenumato ir teisės aktai.
  6. Dėl kitų šalių argumentų, susijusių su atsiskaitymo su apeliante terminais, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie yra teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog atsakovė pervesti darbo užmokestį ir su komandiruotėmis susijusias išmokas ieškovei už 2017 m. kovą turėjo teisę iki 2017-04-13, tą ir padarė.
  7. Atsakovė 2017-04-11 išmokėjo apeliantei išskaičiuotą 72 Eur dienpinigių sumą už pusryčius viešbutyje, t. y. atsakovė visiškai atsiskaitė su apeliante, grįžusia iš komandiruotės, darbo sutartyje nustatyta tvarka (plačiau 36 nutarties punkte). Esant nurodytai faktinei aplinkybei apeliantės pareikšta pretenzija dėl išskaičiuotų dienpinigių yra nepakankama konstatuoti, kad atsakovė pažeidė įstatymų nuostatas.
  8. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo teisę išskaičiuoti iš mokėtinų dienpinigių 72 Eur už pusryčius komandiruočių metu, ir jo argumentų neatkartoja. Šią apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų išvadą patvirtina atsakoves su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos pelno mokesčio įstatymo 21 str. išaiškinimas. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės teisę išskaičiuoti iš mokėtinų dienpinigių 72 Eur sumą už pusryčius. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovė teismui pateikė viešbučio „Days hotel“ sąskaitų kopijas, kuriose buvo pakeistas ūkinės operacijos turinys, nes atsakovė teismui pateikė galutinę detalizuotą viešbučio sąskaitą.
  9. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių aplinkybių, jog atsakovė su 2017-03-07 ir 2017-03-17 įsakymais dėl komandiruočių apeliantės nesupažindino, minėtų įsakymų 2.1 punktuose nurodyta bendra dienpinigių suma 95 ir 110 Eur, kas parodo, jog atsakovė nuo pat pradžių siekė apeliantei mokėti tik 50 proc. priklausančių dienpinigių, atsakovė ėmėsi veiksmų tik po to, kai apeliantė 2017-04-10 įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., atsakovė 2017-04-11 išmokėjo apeliantei iš dienpinigių išskaičiuotus 72 Eur po to, kai ieškovė el. paštu pareiškė pretenzijas dėl padarytos išskaitos. Apeliantė nurodė ir tai, jog atsakovė išmokėjo ieškovei 205 Eur įsiskolinimą (2017-04-10 ir 2017-04-11 pavedimais) po to, kai apeliantė 2017-04-10 pateikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau tai nepaneigia atsakovės padarytų teisės aktų pažeidimų. Šie apeliantės argumentai nepagrįsti. Visų pirma, apeliantė prašymą atsakovei dėl atleidimo iš darbo DK 127 str. 2 d. pagrindu pateikė 2017-04-10, t. y. nepasibaigus apeliantės darbo sutartyje nustatytam atlyginimo mokėjimo terminui (plačiau nutarties 36 p.). Antra, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad kiekvienas įsakymas dėl komandiruočių yra individualus ir kiekvienu iš jų numatoma konkreti būtent tuo įsakymu pervestina dienpinigių suma. Likusios dienpinigių sumos buvo pervestos vadovaujantis kitais įsakymais. Trečia, nėra atsakovės atsisakymo apeliantei išmokėti dienpinigius. Pagrįsti atsakovės argumentai, kad vidinis įmonės susirašinėjimas, juolab adresuotas ne pačiai apeliantei, negali būti laikomas galutiniu atsisakymu išmokėti dienpinigius.
  10. Esant anksčiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė nepažeidė apeliantės darbo sutarties ar įstatymų nuostatų, ir konstatavo, jog apeliantė neturėjo teisėto pagrindo reikalauti atleisti ją iš darbo DK 127 str. 2 d. pagrindu.
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2010-05-25 nutartyje Nr. 3K-3-235/2010, nagrinėdama civilinių įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų galėjimo būti darbo teisės šaltiniais klausimus, be kita ko, išaiškino, kad darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Šiuo tikslu DK nustatytos tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio, t. y. abiejų darbo sutarties šalių, interesus ginančios teisės normos. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiame punkte nurodyta kasacinės instancijos teismo nutartimi.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2014-06-06 nutartyje Nr. 3K-3-312/2014 išaiškino, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką, darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turi nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, ir ją (jas) pagrįsti. Aptariamoje teisės normoje, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalyje, nenustatyta, kad, įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija nutartyje nurodė ir tai, kad byloje sprendžiami teisės normos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, kai jis negali vykdyti savo darbo funkcijų dėl svarbių priežasčių (DK 127 str. 2 d.), aiškinimo ir taikymo klausimai. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiame punkte nurodyta kasacinės instancijos teismo nutartimi.
  13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo formuojama DK 127 str. 2 d. taikymo praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nuo 2017-04-14 turėjo pareigą atvykti į darbą nustatytu laiku. Tai, jog apeliantė 2017-04-10 pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, neatleidžia apeliantės nuo pareigos atvykti į darbą. Atsakovei nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, apeliantės ir atsakovės darbo santykiai po 2017-04-13 tęsėsi. Apeliantė nepagrįstai nuo 2017-04-14 iki 2017-04-24 neatvyko į darbą. Atsakovei nepatenkinus apeliantės prašymo atleisti iš pareigų, apeliantė privalėjo eiti į darbą, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. 2017-04-24 įsakymu apeliantei pagrįstai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.
  14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės nurodymo apeliantei atvykti į darbą poilsio dieną nebuvo, parduotuvėje nėra automatizuotos darbo laiko apskaitos, elektroninė durų kortelė veikia kaip durų raktas. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad apeliantė 2017-03-18 (šeštadienį, poilsio dieną) 10 val. 44 min. atvyko į darbo vietą – parduotuvę, adresu Šilutės pl. 28 B, Klaipėda, tam, kad pasiimtų kuro kortelę ir į įmonės automobilį įsipiltų kuro, tai atliko 11 val. 25 min., iš viso užtrukdama 41 min., nėra pakankama teigti, jog už šį laiką (41 min.) apeliantei turi būti priteistas nesumokėtas darbo užmokestis bei atitinkamai atlikus perskaičiavimus atsiradęs įsiskolinimas už kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Juolab kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad apeliantė apie šį laiką atsakovei nepranešė, neprašė įtraukti į darbo laiko apskaitos žiniaraštį, reikalavimą pareiškė tik teisme.
  15. Dėl kitų šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.
  16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė įrodymus ir juos tinkamai įvertino, t. y. pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese

  1. Duomenų apie šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Nutarė

11Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-10-04 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai