Byla 2A-526-260/2016
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Armido“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12391-945/2015 pagal ieškovės UAB „Armido“ ieškinį atsakovei R. P. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

2Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė UAB „Armido“ 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b. l. 3-5,), kuriame prašė priteisti iš atsakovės 22 176 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovė nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2014 m. vasario 4 d. dirbo ieškovės buhaltere. Atsakovė dirbo 1 val. per dieną už 6,06 Lt valandinį darbo užmokestį. Dirbdama atsakovė į savo sąskaitą neteisėtai pervedė 41 105,11 Lt (11 905 Eur). Sumos buvo pervedamos po kelis kartus per mėnesį, jos nebuvo apmokestinamos. Be to, atsakovė laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 9 d. pervedė R. M. įmonei ne pagal pastarosios įmonės išrašytas sąskaitas, ieškovei neturint su įmone jokių sutartinių santykių, 11 572,11 Lt (3 351,51 Eur). Taip pat 2011 m. rugpjūčio 12 d. ieškovės lėšomis atsakovė neteisėtai apmokėjo už ( - ) seminarą 175,50 Lt (50,83 Eur). Po darbo sutarties su atsakove nutraukimo ieškovė 2014 m. vasario 6 d. sudarė sutartį su auditorių kompanija UAB „Grand Thornton Rimess“. Siekiant perduoti auditorių kompanijai buhalterinės apskaitos registrus už ankstesnį laikotarpį paaiškėjo, jog šių dokumentų atsakovė neparengė. Už buhalterinės apskaitos sutvarkymą audito kompanijai ieškovė sumokėjo 23 716 Lt (6 869 Eur). Ieškovė su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją, tačiau 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. ( - ), priimtu darbo byloje Nr. ( - ), jį buvo atsisakyta priimti dėl praleisto įstatyme nustatyto trejų mėnesių termino.

5Atsakovė R. P. 2015 m. gegužės 25 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (t. I, b. l. 40-45), kuriame prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog reikalavimo dalis dėl jos sau pervestų lėšų yra nepagrįsta, kadangi šias lėšas atsakovė sau pervesdavo kaip su ieškovės atstovais suderintą darbo užmokestį, kuris nebuvo oficialiai apskaitomas dėl siekio nemokėti didesnių mokesčių. Susitarimą patvirtina faktai, jog oficialus nustatytas darbo užmokestis neatitiko darbo pobūdžio ir apimties, jog įmonės vadovas ir akcininkai turėjo prisijungimą prie sąskaitos, jie matė atsakovės atliekamas operacijas ir jokių pretenzijų jai nereiškė, patvirtino įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus. Laikė, jog šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti. Nurodė pripažįstanti ieškinio dalį dėl R. M. įmonei pervestų lėšų išieškojimo, kadangi 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsigijo automobilį, kuris buvo remontuojamas ieškovės lėšomis, šias lėšas, ieškovės atstovų sutikimu, atsakovei iš ieškovės pasiskolinus. ( - ) lėšos buvo pervestos už seminarą, kuriame atsakovė dalyvavo su įmonės vadovų žinia. UAB „Grand Thorton Rimess“ pervestos neadekvačios, neprotingai didelės sumos, neatitinkančios rinkos kainų. Prašoma priteisti suma neatitinka audito kompanijos išrašytų sąskaitų turinio, iš sąskaitų neaišku, kiek buvo sumokėta už ankstesnio laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų sutvarkymą, o reikalavimas dėl 6% dydžio procesinių palūkanų priteisimo neatitinka įstatymo reikalavimų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (t. II, b. l. 62-69) ieškovės UAB „Armido“ ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 15 367,08 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 461,01 Eur žyminio mokesčio, 908,69 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovę su atsakove siejo darbo santykiai, jog tiesioginės atsakovės darbo funkcijos buvo susijusios su disponavimu ieškovės banko sąskaitose esančiomis lėšomis, jog atsakovė yra kaltinama netinkamu darbinių funkcijų vykdymu ir dėl to ieškovė patyrė žalą, pripažino byloje reiškiamą reikalavimą atitinkančiu darbo teisėje įtvirtintą materialinės atsakomybės instituto sudėtį, todėl ginčo santykiui taikė specialiosiomis pripažintinas darbo teisės normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę bei atmetė ieškovės reikalavimą dėl reikalavimų patenkinimo remiantis civilinėje teisėje įtvirtintu nepagrįsto turto gavimo institutu.

8Teismas, atsakovei pripažinus, jog lėšos R. M. įmonei iš ieškovės sąskaitos buvo išmokėtos finansuojant atsakovės įsigytos transporto priemonės remonto išlaidas, nustačius, kad atsakovės išlaidų padengimui naudoti ieškovės lėšas nebuvo teisinio pagrindo, o atsakovei pripažinus pareigą grąžinti nurodytą lėšų sumą, reikalavimą dėl 3 351,51 Eur sumos priteisimo ieškovei iš atsakovės tenkino.

9Teismas, spręsdamas dėl atsakovės į savo sąskaitą pervestų lėšų, nustatė, jog, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė jokių faktinį susitarimą dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei nurodyta darbo sutartyje patvirtinančių įrodymų bei į tai, jog jos poziciją dėl savo elgesio pagal šalių pasiektą susitarimą paneigia faktas, jog atsakovė sumas į savo sąskaitą persivesdavo nereguliariai, be to pradžioje pervesdavo sumas, atitinkančias šalių rašytinį susitarimą, vėliau – ženkliai didesnes. Kaip tos sumos buvo apskaičiuotos ir kodėl atsakovė nusprendė pervesti būtent tokias, o ne kitokias sumas, bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti nei ji, nei jos atstovas. Teismas laikė, jog, net jeigu egzistavo susitarimas dėl kitokio, nei numatyta darbo sutartyje, darbo užmokesčio, atsakovė, būdama buhaltere, turėdama specialių žinių šiuo klausimu, negalėjo nesuprasti, jog jo oficialiai neįforminant ir lėšų neapskaitant toks susitarimas yra neteisėtas, todėl privalėjo aiškiai suprasti, jog jos į savo sąskaitą pervedamos sumos nelaikytinos darbo užmokesčiu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovė ne tik negalėjo nesuprasti, kad neapskaitydama lėšų kaip darbo užmokesčio, ji negalės įrodyti šių lėšų išmokėjimo sau pagrįstumo, bet ir kaip buhalterė, nesant buhalterinės apskaitos dokumentų, negalės pateisinti lėšų pervedimo iš bendrovės sąskaitos. Todėl šių aplinkybių pagrindu teismas vertino, jog atsakovė ne tik be pagrindo pervedinėjo sau lėšas, bet ir netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, šių lėšų neapskaitydama. Analogiškai teismas vertino ir atsakovės argumentus, kuriais ji nurodė, jog į savo sąskaitą pervestas lėšas ji išgrynino ir perdavė kaip darbo užmokestį kitiems ieškovės darbuotojams bei bankiniuose pavedimuose nurodytų paskirčių. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendė, jog atsakovė šiuos veiksmus atliko sąmoningai ir iš esmės neteisėtai, tiesioginiais tyčiniais veiksmais, dėl kurių ieškovė patyrė žalą. Teismas laikė, jog tarp tyčinių veiksmų ir kilusių pasekmių egzistuojant tiesioginiam ryšiui, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 punktu, yra pagrindas atsakovės atžvilgiu taikyti neribotą materialinę atsakomybę. Teismas sprendė, jog ieškovė įrodė reikalavimą priteisti jai iš atsakovės neteisėtais atsakovės veiksmais pervedant į savo sąskaitą 41 105,11 Lt (11 905 Eur) padarytos žalos atlyginimą.

10Vertindamas reikalavimą dėl ( - ) pervestų lėšų pripažinimo ir jo priteisimo pagrįstumo iš atsakovės, teismas nustatė, jog ieškovė neįvardijo aplinkybių nulėmusių šio veiksmo neteisėtumą, neįrodinėjo aplinkybės, jog atsakovė neturėjo teisės dalyvauti su darbo funkcijų vykdymu susijusiuose mokymuose darbdavio lėšomis, neteikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovė, kaip įmonės darbuotoja, atitinkamame seminare nedalyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad ( - ) neišrašė sąskaitos ieškovei, sprendė, kad ieškovė neįrodė materialinės atsakomybės taikymo sąlygų šiam reikalavimui reikšti egzistavimo ir dėl šio reikalavimo ieškinį atmetė.

11Teismas, spręsdamas dėl išlaidų buhalterinei apskaitai sutvarkyti, nustatė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad audito kompanijai buvo perduoti visi ir tik atsakovės ieškovei perduoti dokumentai. Teismas, neturėdamas galimybės palyginti dokumentų sudėties, laikė, jog nėra galimybės konstatuoti, kad ieškovė neįvykdė jai, kaip darbdaviui, tenkančios pareigos tinkamai įforminti dokumentų perėmimą iš atsakovės, todėl neturėjo pagrindo spręsti, jog finansinės atskaitomybės dokumentų patikslinimą ir papildomas ieškovės mokestines prievoles nulėmė būtent atsakovės veiksmai netinkamai tvarkant buhalterinę apskaitą. Atsakovė paaiškino, jog jos perduoti dokumentai galėjo būti su spragomis, tačiau ieškovė į atsakovę dėl šių spragų pašalinimo nesikreipė. Teismas sprendė, kad nesikreipimo į atsakovę faktas, sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pakankamumo gali būti vertinamas, tačiau nepaneigia paties fakto, jog darbo funkcijas atsakovė vykdė netinkamai, dėl ko darbdaviui atsirado būtinybė atlikti su trūkumų šalinimu susijusius veiksmus, kas objektyviai sąlygojo papildomų išlaidų atsiradimą. Ieškovei įvykdžius pareigą pateikti įrodymus, jog buhalterinę apskaitą atsakovė vedė netinkamai, nėra pagrindo spręsti, jog visos audito kompanijos teiktos papildomos paslaugos buvo susiję su atsakovės darbo trūkumų likvidavimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog netinkamo darbo funkcijų vykdymo šiuo atveju ieškovė nesiejo su tyčiniais atsakovės veiksmais, netinkamą buhalterinių dokumentų tvarkymą galėjo sąlygoti ir atsakovės nekompetencija. Todėl, ieškovei pripažinus faktą, jog su atsakove visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, sprendė, jog pripažinus reikalavimą dėl išlaidų buhalterinei apskaitai sutvarkyti iš dalies pagrįstu, turi būti taikoma DK 254 straipsnyje nurodyta ribota materialinė atsakomybė, siejant maksimalų atlygintinos žalos dydį su atsakovės trijų mėnesių vidutiniu darbo užmokesčiu. Įvertinęs faktą, kad atsakovei kiekvieną darbo dieną buvo skaičiuojama po vieną darbo valandą ir už ją mokama po 6,06 Lt, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. A1-646 esant nustatytam vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičius 2015 m. - 21, laikė, jog atsakovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 127,26 Lt, kad už tris mėnesius sudaro 381,78 Lt arba 110,57 Eur. Kadangi ši suma yra ženkliai mažesnė už išlaidas buhalterinei apskaitai sutvarkyti, teismas pripažino, jog šios sumos priteisimas ieškovei užtikrins materialinės atsakomybės taikymą, iš kitos pusės, nepažeis ir atsakovės interesų. Dėl šių priežasčių teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 110,57 Eur, o likusią reikalavimo dalį atmetė, konstatuodamas, jog šias išlaidas ieškovė patyrė savo rizika.

12Reikalavimą priteisti procesines palūkanas teismas patenkino iš dalies, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra ūkio subjektas, todėl jos atžvilgiu taikomos ne ieškinyje nurodytos 6 procentų dydžio bet 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę pripažino ir ieškovės atstovė.

13III. Apeliacinio skundo argumentai

14Apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 74-77) ieškovė UAB „Armido“ prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas priteisti žalą sumoje 6 758,43 Eur ir šioje dalyje ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias materialinės atsakomybės taikymą bei procesines teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimo taisyklėmis.

15Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas, pilnai netenkindamas reikalavimo priteisti iš atsakovės bendrovės patirtas buhalterinės apskaitos išlaidas, nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovė nesiejo atsakovės netinkamo darbo funkcijų vykdymo su tyčiniais jos veiksmais. Teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad atsakovė pervesdama sau į sąskaitą pinigines lėšas atliko tyčinius veiksmus, tarp kurių ir kilusių pasekmių egzistuoja tiesioginis ryšys. Netinkamai tvarkydama bendrovės apskaitą atsakovė slėpdavo piniginius pavedimus į savo sąskaitą arba R. M. įmonei. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog netinkamą buhalterinių dokumentų tvarkymą galėjo sąlygoti atsakovės nekompetencija. Tokiu būdu prieštaraujama jau nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas neatsižvelgė į tai, jog neteisėtumas civilinėje teisėje gali pasireikšti ne tik savo subjektinės pareigos pažeidimu, bet ir piktnaudžiavimu teise. Kiekviena subjektinė teisė turi tam tikras ribas, kurios, įgyvendinant teisę, negali būti peržengtos.
  2. Teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovės audito kompanijai išmokėtos sumos neadekvatumo ir neobjektyvumo, nepagrįstai sutapatino atsakovės darbo užmokestį su audito kompanijos darbo įkainiais. Pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygis už buhalterinių duomenų atstatymą už tris metus nurodant, jog jis neturi būti didesnis nei buhalterės darbo užmokestis, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Nurodo, jog už einamojo laikotarpio apskaitą buvo mokama po 500 Lt per mėnesį, bet už buhalterinių duomenų patikrinimą ir atstatymą buvo atsiskaitoma pagal laiko sąnaudas, kadangi šis darbas reikalauja daugiau pastangų, laiko, didesnės kompetencijos.
  3. Teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad audito kompanijai buvo perduoti visi tik atsakovės ieškovei perduoti dokumentai. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas prieštarauja savo sprendime padarytai išvadai dėl atsakovės nesąžiningumo. Atsakovės nesąžiningumas konstatuotas ne tik piktnaudžiaujant savo pareigomis ir teisėmis dirbant buhaltere, bet ir duodant paaiškinimus byloje. Nurodo, kad vertinant pateiktus įrodymus teismas privalo būti nuoseklus, tačiau nenuosekliai padarė prielaidą, jog ieškovė gali būti nesąžininga, reikalaudama žalos atlyginimo.
  4. Teismas, negavęs duomenų dėl buhalterijos duomenų atstatymo darbų įkainių, nevertino aplinkybės, jog atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių audito kompanijos įkainių neadekvatumą, todėl privalėjo ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus įvertinti, tačiau to nepadarė.

16Atsakovė R. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Armido“ teismui pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 22 176 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Kauno apylinkės teismas šį ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės R. P. ieškovei UAB „Armido“ 15 367,08 Eur žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo ieškinio priėmimo dienos (2015 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 461,01 Eur žyminio mokesčio, 908,69 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.

20Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Armido“ ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nepagrįstai pilnai netenkino ieškovės UAB „Armido“ reikalavimo priteisti iš atsakovės R. P. bendrovės patirtas buhalterinės apskaitos atstatymo išlaidas. Apeliantė teigia, kad jos reikalavimas priteisti 6 869 Eur sumokėtą audito kompanijai UAB „Grant Thorton Rimess“ už buhalterinės apskaitos atstatymą buvo teismo sprendimu nepagrįstai patenkintas minimaliai – 110,57 Eur, atsakovės atžvilgiu taikant DK 254 str. nurodytą ribotą materialinę atsakomybę. Todėl laiko, jog skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl nepatenkinto ieškinio reikalavimo yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo bei netinkamo įrodymų vertinimo.

21Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Armido“ apeliacinį skundą, su ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka, sprendžia, jog apeliacinis skundas yra netenkintinas, o apeliaciniu skundu apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta bei pagrįsta, todėl nekeistina.

22Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

23Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. DK 253 straipsnio, reglamentuojančio darbuotojų materialinės atsakomybės atvejus, 5 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl netinkamo materialinių vertybių saugojimo, 6 punkte – dėl netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribos nustatytos DK 254 straipsnyje, pagal kurį darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje. DK 255 straipsnio 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas privalės atlyginti visą žalą tuo atveju, kai su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Šiomis įstatyminėmis normomis pirmosios instancijos teismas vadovavosi tinkamai ir pagrįstai.

24Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Materialinės atsakomybės sąlyga – žala yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Dar viena iš būtinų materialinių atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Trečioji materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti (pvz., neatliekama ar netinkamai atliekama materialinių vertybių apskaita, neužrakinamas sandėlis, dėl to pavagiamas turtas ir pan.). Pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009). Pažymėtina, kad nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Be to, minėta, būtinos dar dvi sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti, būtent: kad atsakomybės šalys teisės pažeidimo metu būtų susijusios darbo teisiniais santykiais ir kad žalos atsiradimas būtų susijęs su darbo veikla. Sutartimi gali būti sutarta ir dėl kitų sąlygų.

25Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovės jos naudai priteisti bendrovės patirtas buhalterinės apskaitos atstatymo išlaidas, kurias viso sudarė 6 869 Eur. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis DK 254 str., reglamentuojančiu darbuotojo ribotą materialinę atsakomybę, ieškovės reikalavimą patenkino tik iš dalies, priteisė 110,57 Eur. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovė UAB „Armido“ nesiejo atsakovės R. P. netinkamo darbo funkcijų vykdymo su tyčiniais atsakovės veiksmais, teigia, jog ieškovė teismo procese įrodinėjo atsakovės vykdančios buhalterės paslaugas piktnaudžiavimą savo teisėmis, nurodė, jog atsakovės atsakomybę šios bylos atveju reguliuoja specialusis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, kurio 11 str. nustatyta buhalterio atsakomybė už buhalterinių įrašų teisingumą ir 4 str. nurodyti reikalavimai tvarkomai apskaitos informacijai, kurių atsakovė neatliko. Ieškovė pastebėjo, jog atsakovės neteisėtus ir tyčinius veiksmus, pervedant sau į sąskaitą pinigines lėšas, pirmosios instancijos teismas vertino tinkamai, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių, spręsdamas klausimą dėl atsakovės atsakomybės už netinkamą buhalterinių dokumentų tvarkymą, visiškai nepagrįstai ir prieštaraudamas sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nurodė, jog tokius atsakovės veiksmus galėjo sąlygoti jos nekompetencija. Apeliantė tokius pirmosios instancijos teismo teiginius laiko nepagrįstai ir neteisėtais. Todėl ieškovė prašo šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti – ieškinį pilnai patenkinti.

26Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apeliantė, teigdama, kad dėl atsakovės netinkamai atliktų buhalterės pareigų ji patyrė žalą, nes buvo priversta kreiptis į bendrovę dėl buhalterinės apskaitos dokumentų sutvarkymo, nepateikdama jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad audito kompanijai buvo perduoti visi ir tik atsakovės ieškovei perduoti dokumentai, t. y., kad ieškovės atstovai dalies iš atsakovės gautų dokumentų nepasiliko ar nesunaikino, taip pat kad nepridėjo papildomų dokumentų, kuriais atsakovė nedisponavo, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų nesąžiningumo ir taikyti jai visišką materialinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog ieškovė šią žalą patyrė dėl savo, kaip darbdavio netinkamai vykdytų pareigų perimant iš atsakovės įmonės buhalterinius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė neįvykdė jai, kaip darbdaviui, kuriam keliami aukštesni atidumo, kruopštumo, rūpestingumo reikalavimai, tenkančios pareigos tinkamai įforminti dokumentų perėmimą iš atsakovės ir neįrodžius atsakovės netinkamo darbo funkcijų vykdymo, jai iš dalies tenka pareiga prisiimti iš to kylančias pasekmes – atsiradusią žalą.

27Apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 254 straipsniu, nepagrįstai susiejo maksimalų atlygintinos žalos dydį su atsakovės trijų mėnesių vidutiniu darbo užmokesčiu. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir pagrįstai įvertino aplinkybę, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakove nebuvo sudaryta, o tam, kad būtų galima konstatuoti atsakovės visišką materialinę atsakomybę, nustačius atsakovės atliktų veiksmų tvarkant ieškovės įmonės buhalterinę apskaitą neteisėtumo faktą, ieškovė teismui turėjo pateikti su atsakove sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Nesant tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 254 straipsniu, neturėjo galimybės taikyti atsakovei visiškos materialinės atsakomybės ir tokiu būdu pilnai tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl žalos iš atsakovės priteisimo.

28Atsižvelgiant į išdėstytą bei nenustačius, kad yra nepagrįstos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad ieškovė neįrodė, jog visos audito kompanijos UAB „Grand Thorton Rimess“ teiktos papildomos paslaugos buvo susiję su atsakovės darbo trūkumų likvidavimu bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pripažino faktą, jog su atsakove visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, nėra pagrindo tenkinti apeliantės ieškinio reikalavimą dėl 6 758,43 Eur žalos priteisimo iš atsakovės.

29Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, t. y. teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, nėra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

30Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę (1,56 Eur), nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

31Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32apeliacinį skundą atmesti.

33Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė UAB „Armido“ 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą su... 5. Atsakovė R. P. 2015 m. gegužės 25 d. pateikė teismui atsiliepimą į... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (t. II, b. l.... 8. Teismas, atsakovei pripažinus, jog lėšos R. M. įmonei iš ieškovės... 9. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės į savo sąskaitą pervestų lėšų,... 10. Vertindamas reikalavimą dėl ( - ) pervestų lėšų pripažinimo ir jo... 11. Teismas, spręsdamas dėl išlaidų buhalterinei apskaitai sutvarkyti,... 12. Reikalavimą priteisti procesines palūkanas teismas patenkino iš dalies,... 13. III. Apeliacinio skundo argumentai... 14. Apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 74-77) ieškovė UAB „Armido“ prašo... 15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    16. Atsakovė R. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Armido“ teismui pateikė... 20. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Armido“ ginčija pirmosios instancijos... 21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Armido“... 22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir... 23. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės... 24. Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti... 25. Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovės jos naudai priteisti bendrovės... 26. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apeliantė, teigdama, kad dėl... 27. Apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su apeliantės argumentais, jog... 28. Atsižvelgiant į išdėstytą bei nenustačius, kad yra nepagrįstos pirmosios... 29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 30. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme... 31. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 32. apeliacinį skundą atmesti.... 33. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti... 34. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....