Byla A-254-525/2018
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. F. ir R. E. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai V. F. ir R. E. F. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas), priteisti 1 098,06 Eur žalos atlyginimą.
  2. Nurodė, kad 2012 m. sausio 12 d. tarp pareiškėjų ir UAB ,,Kosta“ atstovų buvo pasirašyta apgyvendinimo paslaugos teikimo sutartis ir pareiškėjai sumokėjo 1 208 Lt. UAB ,,Kosta“ buvo paskelbtas bankrotas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1749-340/2013 buvo patvirtintas 3 791,39 Lt pareiškėjų kreditorinis reikalavimas UAB ,,Kosta“. Pareiškėjų turtiniai reikalavimai nebuvo patenkinti. UAB ,,Kosta“ nebuvo apdraudusi savo veiklos, todėl pareiškėjai negavo draudimo išmokų. Pareiškėjų nuomone, Departamentas, išduodamas UAB ,,Kosta“ kelionių organizatoriaus pažymėjimą, neveikė taip, kaip reikalavo tuometinės Turizmo įstatymo 4 straipsnio 5 ir 6 dalių bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio nuostatos. UAB ,,Kosta“ teikti kelionės organizatoriaus paslaugas galėjo tik tuomet, kai įgijo prievolių įvykdymo užtikrinimą, o kelionių agentūra, parduodanti atskiras paslaugas, privalėjo turėti rašytinį susitarimą su kelionių organizatoriumi ir būti pateikusi valstybės institucijai informaciją apie prievolių įvykdymo užtikrinimą. Pagal Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį tokios prievolės turėjo būti užtikrinamos laidavimo draudimu. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 6 punktą UAB ,,Kosta“, norėdama naudoti sąvoką ,,kelionių agentūra“, turėjo pateikti rašytinį susitarimą su kelionių organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone, tačiau jo nepateikė. Departamentas, gavęs UAB ,,Kosta“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. prašymą, turėjo matyti, kad ji neatitiko Turizmo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 6 punkto, 7 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Departamento netinkamas veikimas, suteikiantis nepagrįstą galimybę veikti bendrovei kelionių organizavimo srityje, nulėmė neigiamas pasekmes. Tai galėjo sąlygoti aplinkybė, kad valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Tarybos Direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva 90/314/EEB) 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius arba kelionių agentas pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti. Kelionių organizatorius yra likviduotas, todėl pareiga atlyginti šiuos nuostolius tenka valstybei. Pareiškėjams padarytos žalos dydis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
  3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 39–47) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Nurodė, kad pagal UAB „Kosta“ 2011 m. rugpjūčio 16 d. prašymą Departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. V-104 UAB „Kosta“ buvo išduotas pažymėjimas Nr. 012446, patvirtinantis, kad UAB „Kosta“ atitinka kelionių agentūrai keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių agentūros paslaugas (toliau – kelionių agentūros pažymėjimas). Forma VTD-05 (Prašymas) buvo taikoma ne tik kelionių agentūrų, bet ir kelionių organizatorių prašymams. Kelionių organizatoriaus veiklos formos duomenis prašyme privalėjo pildyti tik kelionių organizatoriumi norintis tapti asmuo. UAB „Kosta“ įstatuose nurodyti bendrovės veiklos tikslai iš esmės gali apimti bet kokią paslaugų teikimo veiklą, įskaitant ir kelionių agentūros paslaugų teikimą. Kreipiantis dėl kelionių agentūros pažymėjimo pirmą kartą Formos VTD-04 pateikti nereikalaujama, tačiau Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 25-V patvirtintos Pažymėjimo, patvirtinančio, kad kelionių organizatorius ar kelionių agentūra atitinka nustatytus reikalavimus, bei suteikiančio teisę teikti atitinkamas turizmo paslaugas, išdavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 7.2 punkte nurodoma, kad pasibaigus ankstesnio pažymėjimo galiojimo laikui, kelionių agentūra pateikia papildomus duomenis apie kelionių organizavimo veiklą – Formą VTD-04. Pažymėjimas UAB „Kosta“ buvo išduotas 2011 m. rugpjūčio 25 d., t. y. likus šešioms dienoms iki naujos Turizmo įstatymo redakcijos nuostatų įsigaliojimo datos, kai nebeliko Turizmo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatų. Pareiškėjų nurodyta Direktyva 90/314/EEB reglamentuojama vartotojų (turistų) apsauga kelionės agentūros ar kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atvejais yra išimtinai taikoma tik paketams (organizuotoms turistinėms kelionėms). Pagal Turizmo įstatymą paketus arba organizuotas turistines keliones sudaryti ir pardavinėti savo vardu gali tik kelionių organizatoriai. Pareiškėjai patvirtina, kad jie iš kelionių agentūros UAB „Kosta“ įsigijo tik vieną turizmo paslaugą – apgyvendinimo paslaugą. Akivaizdu, kad minėta sutartis nepatenka į Direktyvos 90/314/EEB taikymo sritį. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neaktualios ginčo teisiniam santykiui, nes jos kalba apie garantijas tik dėl organizuotų turistinių kelionių. Šiuo atveju pareiškėjai buvo įsigiję atskirą turizmo paslaugą – apgyvendinimą viešbutyje. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nebuvo suderintos su Civiliniu kodeksu (toliau – ir CK). Atsižvelgiant į Turizmo įstatymo nuostatų prieštaravimą CK, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), nei kituose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nebuvo numatyta nuostatų dėl kelionių agentūrų prievolių įvykdymo užtikrinimo. Departamento nuomone, didžiosios dalies nurodytos žalos – 748,74 Eur, pareiškėjai nepagrindžia jokiais įrodymais, neįrodinėja tokios žalos atsiradimo fakto ir aplinkybių, nenurodo, kokio dydžio žalą patyrė kiekvienas iš pareiškėjų ir neįvardija prašomos atlyginti žalos pobūdžio (turtinė, neturtinė). Nesant neteisėtų Departamento veiksmų išduodant kelionių agentūros pažymėjimą UAB „Kosta“, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos.
  5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 83–92) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
  6. Nurodė, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neaktualios ginčo santykiui, nes jos kalba apie garantijas kelionių agentūros nemokumo atveju tik dėl organizuotų turistinių kelionių. Šiuo atveju pareiškėjai buvo įsigiję atskirą turizmo paslaugą – apgyvendinimą viešbutyje. Apgyvendinimo paslaugos sutartis nepatenka į Direktyvos 90/314/EEB taikymo sritį, todėl ji kilusiam ginčui neaktuali. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/arba įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314/EEB. Nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo reikalauti atlyginti žalą. Skunde nėra aiškiai įvardinta, kokią žalą (turtinę ir/ar neturtinę) pareiškėjai prašo atlyginti, iš ko susideda reikalaujamos atlyginti žalos suma, nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių visą žalos dydį ir žalos realumą. Pareiškėjai nenurodo, kokio dydžio žalą patyrė kiekvienas iš jų. Tai, kad pareiškėjams žala buvo priteista bankroto byloje, nėra žalą pagrindžiantis įrodymas šioje byloje, kadangi bankroto byloje V. F., o ne pareiškėjams, žala buvo priteista iš UAB „Kosta“, o šioje byloje tos pačios žalos atlyginimo pareiškėjai prašo iš kito asmens – valstybės. Prievolė atlyginti žalą už sutartinės prievolės pareiškėjams neįvykdymą išimtinai priklausė UAB „Kosta“, o šiai pasibaigus, pasibaigė ir minėta prievolė.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjų V. F. ir R. E. F. skundą atmetė (b. l. 144–151).
  2. Teismas nustatė, kad UAB „Kosta“ 2011 m. rugpjūčio 16 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydama išduoti pažymėjimą teikti kelionių agentūros paslaugas. Departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. V-104 nuspręsta išduoti UAB „Kosta“ pažymėjimą, patvirtinantį, kad bendrovė atitinka kelionių agentūrai keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių agentūros paslaugas. Departamentas 2011 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Kosta“ išdavė kelionių agentūros pažymėjimą Nr. 012446. Pareiškėjai su UAB „Kosta“ 2012 m. sausio 6 d. sudarė apgyvendinimo paslaugos sutartį, pagal kurią UAB „Kosta“ įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu suteikti pareiškėjams apgyvendinimo paslaugą 4 asmenims po 7 nakvynes viešbutyje Maltoje, o pareiškėjai už paslaugą sumokėti 1 208 Lt. Tą pačią dieną R. E. F. UAB „Kosta“ sumokėjo sutartyje nurodytą kainą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi iškėlė UAB „Kosta“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartimi V. F. iš UAB „Kosta“ priteista 2 416 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir padidintas V. F. kreditorinis reikalavimas UAB „Kosta“ bankroto byloje iki 3 791,39 Lt. Duomenų, kad šis kreditorinis reikalavimas UAB „Kosta“ bankroto byloje būtų patenkintas, nėra.
  3. Teismas pastebėjo, kad UAB „Kosta“ buvo išduotas kelionių agentūros, o ne kelionių organizatoriaus pažymėjimas. Teismas apžvelgė Turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) įtvirtintas kelionių agentūros (2 straipsnio 7 dalis), organizuotos turistinės kelionės (2 straipsnio 11 dalis) ir turizmo paslaugos (2 straipsnio 16 dalis) sąvokas. Teismas vadovavosi minėtos redakcijos Turizmo įstatymo 4 straipsnio 3, 6 ir 7 dalių, Tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. spalio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 6 punkto, Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Kelionių agentūroms pagal Turizmo įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d., ir aptartas Tvarkos nuostatas nebuvo numatytas reikalavimas turėti laidavimo draudimo sutartį, numatytą Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, ir tokia sutartis neprivalėjo būti teikiama Departamentui prieš išduodant kelionių agentūros pažymėjimą (toks reikalavimas buvo taikomas kelionės organizatoriams, kurie pagal Turizmo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį buvo suprantami kaip juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis reguliariai verčiasi turizmo verslu ir tiesiogiai arba per tarpininkus (kelionių pardavimo agentus) savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas bet kuriam asmeniui arba tam tikrai asmenų grupei). Nagrinėjamu atveju UAB „Kosta“ Departamentui visus reikiamus dokumentus kelionių agentūros pažymėjimui išduoti pateikė.
  4. 2011 m. birželio 22 d. buvo priimtas Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496. Šiuo įstatymu Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. (su tam tikromis išimtimis). Pagal 2011 m. birželio 22 d. Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1496 kelionių agentūros iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. privalėjo įsigyti draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, apibrėžtą naujos įstatymo redakcijos 8 straipsnio 2 dalyje. Tačiau pažymėta, kad toks prievolių užtikrinimas numatytas siekiant užtikrinti atitinkamas turisto teises turistui įsigijus organizuotą turistinę kelionę (naujos redakcijos Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis).
  5. Nagrinėjamu atveju UAB „Kosta“ 2012 m. sausio 6 d. su pareiškėjais sudarė apgyvendinimo paslaugos sutartį, t. y. pardavė pareiškėjams atskirą turizmo paslaugą, o ne organizuotą kelionę, tai matyti ir iš 2012 m. sausio 6 d. apgyvendinimo paslaugos teikimo sutarties 7.7 punkto, kuriame nurodyta, kad kelionių agentūra nesirūpina maitinimu bei kitomis galimomis papildomomis paslaugomis. Todėl, nors nagrinėjamu atveju UAB „Kosta“, prieš išduodant kelionių agentūros pažymėjimą, Departamentui nepateikė naujos Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 2 dalyje numatyto prievolių įvykdymo užtikrinimo, tai niekaip nepažeidė pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, nes net ir UAB „Kosta“ pateikus prievolių įvykdymo užtikrinimą, pareiškėjai kaip asmenys, įsigiję ne organizuotą kelionę, bet atskirą turizmo paslaugą, bendrovės bankroto atveju nebūtų galėję tokia prievolių užtikrinimo priemone pasinaudoti. Taigi Turizmo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., 8 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neaktualios nagrinėjamam ginčui, todėl teismas dėl atsakovo atstovų argumentų dėl šių nuostatų galimo prieštaravimo CK nuostatoms, reglamentuojančioms laidavimą ir garantiją, plačiau nepasisakė.
  6. Departamento veiksmų neteisėtumą išduodant UAB „Kosta“ kelionių agentūros pažymėjimą pareiškėjai grindė ir ta aplinkybe, kad, jų manymu, Departamentas netinkamai įvertino UAB „Kosta“ įstatus, t. y. kad juose nebuvo numatyta turizmo paslaugų veikla. Su tokiais pareiškėjų argumentais teismas nesutiko. Kaip teisingai nurodė Departamentas, UAB „Kosta“ įstatai nenumato baigtinės komercinės veiklos sąrašo. Įstatų 5 punkte numatyti bendrovės veiklos tikslai – gamyba, prekyba, paslaugos, kita komercinė veikla, nurodyta, kad įmonė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. UAB „Kosta“ yra privatus juridinis asmuo, jo civilinis teisnumas bendrasis, tai reiškia, kad jis, skirtingai nei viešasis juridinis asmuo, kurio veiksnumas specialusis, gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas. Todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo neišduoti kelionių agentūros pažymėjimo UAB „Kosta“ motyvuodamas tuo, kad įstatuose nėra nurodyta turizmo paslaugų veikla.
  7. Atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad UAB „Kosta“ negalėjo būti išduotas kelionių agentūros pažymėjimas, kadangi nebuvo pateiktas rašytinis susitarimas su kelionių organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone. Teismas atkreipė dėmesį, kad Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios pažymėjimo išdavimo metu (redakcija nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.), 4 straipsnio 6 dalies nuostatos kelionės agentūros pažymėjimo išdavimo nesiejo su rašytinio susitarimo su kelionės organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone turėjimu. Toks reikalavimas buvo taikomas pačiai kelionių agentūros veiklai, o ne pažymėjimo išdavimui. Galiojusios Tvarkos nuostatos nenumatė reikalavimo pateikti rašytinio susitarimo su kelionės organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone kaip sąlygos kelionių agentūros pažymėjimo išdavimui. Turizmo įstatymo nuostatos įgaliojimus nustatyti informacijos apie sudarytus rašytinius susitarimus su kelionių organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone pateikimo tvarką suteikė Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 23-V Dėl kelionių agentūros informacijos apie sudarytą rašytinį susitarimą su kelionės organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone pateikimo Departamentui tvarkos (neteko galios nuo 2014 m. gruodžio 31 d.) 1 punkte buvo numatyta, kad kelionių agentūros informaciją apie per metus sudarytus rašytinius susitarimus su kelionių organizatoriais ir (arba) keleivių vežimo įmonėmis privalo pateikti Departamentui kiekvienais metais iki gegužės 1 dienos; kelionių agentūros informaciją apie per metus sudarytus rašytinius susitarimus su kelionių organizatoriais ir (arba) keleivių vežimo įmonėmis privalo pateikti Departamentui pradedant antraisiais veiklos metais. Turizmo įstatymo naujoje redakcijoje, kuri, išskyrus tam tikras išimtis, įsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., reikalavimas kelionių agentūroms būti sudariusioms rašytinį susitarimą su kelionės organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone, nebebuvo numatytas. Daryta išvada, kad Departamentas, išduodamas kelionių agentūros pažymėjimą UAB „Kosta“, neturėjo teisinio pagrindo reikalauti pateikti rašytinį susitarimą su kelionės organizatoriumi arba keleivių vežimo įmone. Reikalavimas kelionių agentūroms turėti tokius susitarimus nebuvo taikomas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., taigi ir 2012 m. sausio 6 d., kai UAB „Kosta“ su pareiškėjais sudarė apgyvendinimo paslaugos sutartį.
  8. Pareiškėjai valstybės civilinę atsakomybę kildino ir iš, jų teigimu, į nacionalinę teisę netinkamai perkeltų Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų. Teismas pažymėjo, kad iš Direktyvos 90/314/EEB 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 punkto, 7 straipsnio nuostatų matyti, kad ja siekiama suderinti nuostatas dėl paketų (turizmo paslaugų rinkinio iš ne mažiau kaip dviejų paslaugų) pardavimo ar siūlymo parduoti, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis taip pat yra dėl vartotojų teisių apsaugos paketo įsigijimo atveju. Direktyvoje 90/314/EEB įtvirtinta paketo sąvoka atitinka Turizmo įstatyme įtvirtintą organizuotos turistinės kelionės sąvoką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai įsigijo ne organizuotą turistinę kelionę (arba paketą, kaip jis suprantamas Direktyvoje 90/314/EEB), bet pavienę turizmo paslaugą (apgyvendinimo paslaugą). Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjų teisėms tinkamo ar netinkamo Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo į nacionalinę teisę aplinkybės įtakos neturi, kadangi Direktyva 90/314/EEB nesiekiama suderinti vartotojų apsaugos pavienių turizmo paslaugų įsigijimo atvejais.
  9. Teismas konstatavo, kad Departamentas, išduodamas UAB ,,Kosta“ kelionių agentūros pažymėjimą, veikė iš esmės taip, kaip reikalavo tuometiniai teisės aktai. Tai, kad Departamentas iš UAB „Kosta“ nereikalavo 2011 m. birželio 22 d. Turizmo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XI-1496 nustatyto prievolių įvykdymo užtikrinimo, pareiškėjų teisinei padėčiai įtakos neturėjo, kadangi jie nebuvo tie asmenys, kurie būtų turėję teisę pasinaudoti šiuo įstatyme numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Pareiškėjų teisinei padėčiai tinkamo ar netinkamo Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę aplinkybės įtakos taip pat neturi, kadangi pareiškėjai neįsigijo paketo, kaip jis suprantamas Direktyvoje. Esant tokioms aplinkybėms, neegzistavo sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl pareiškėjų nurodomų nuostolių (UAB „Kosta“ bankroto byloje likusio nepatenkinto kreditorinio reikalavimo), todėl pareiškėjų skundas atmestas.

8III.

9

  1. Pareiškėjas V. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
  2. Pareiškėjo teigimu, teismas pripažino faktą, kad Departamentas neveikė taip, kaip to reikalavo įstatymas, t. y. išduodamas leidimą verstis kelionių agentūrai būdinga veikla nepareikalavo prievolių užtikrinimo.
  3. Nurodo, jog UAB „Kosta“, turėdama kelionių agentūros teisinį statusą, turėjo ir pareigas, numatytas Turizmo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, 7 ir 8 straipsniuose. Kadangi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 34 dalis kalba apie atskirų turizmo paslaugų pardavimą, vadinasi pareiškėjai, formaliai įsigydami apgyvenimo paslaugą, vis tiek atitiko subjektų, kurių interesų apsauga yra šio įstatymo reguliavimo dalykas, požymius. Pastarąją išvadą patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1749-340/2013.
  4. Pareiškėjas mano, kad visų pirma teismas privalėjo spręsti, kaip valstybės institucijos užtikrino turisto (vartotojo) teisių apsaugą. Teigia, kad teismui turėjo kilti klausimas, ar Turizmo įstatymo 8 straipsnis, kuriame aptariama tik turisto, dalyvaujančio organizuotoje kelionėje, teisių apsauga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ar nediskriminuoja atskirų vartotojų.
  5. V. F. nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai neįsigijo turizmo paslaugų paketo. Šiuo atveju yra svarbus tiek pačios sutarties turinys, tiek ir kiti dokumentai: elektroninis susirašinėjimas, pateikti paaiškinimai prezentacijos metu, įteikti katalogai ir prospektai. Mano, jog rašytinių dokumentų visuma paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjai nelaikytini organizuota turistine grupe. Teigia, kad kelionių agentūra, viešoje prezentacijoje nurodydama, kad organizuoja mažiausiai 4 asmenų poilsį Maltoje, pažeidė sąžiningumo principą, pateikė pasirašyti sutartį, kurioje buvo vienašališkai suformuluotos netikslios, nepilnos ir nesąžiningos sąlygos.
  6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitas esmines šios bylos aplinkybes. Pareiškėjai atkreipė teismo dėmesį į tai, kad kelionių agentūros bankroto proceso metu nepavyko pasiekti padarytų nuostolių atlyginimo. Bankroto procedūrų priežiūrą atlieka ir bankroto administratorius prižiūri ta pati valstybės institucija – Ūkio ministerija.
  7. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai nėra subjektai, turintys teisę į žalos atlyginimą, yra neatitinkanti nei Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nei teismų praktikos. Šie teisės aktai neleidžia jokio diskriminavimo sprendžiant žalos atlyginimo klausimus.
  8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  9. Pažymi, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nebuvo suderintos su CK. Be to, net jei UAB „Kosta“ būtų turėjusi Turizmo įstatyme nustatytą prievolių įvykdymo užtikrinimą, pareiškėjai neturėtų pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo iš draudiko, nesant visų Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų.
  10. Tvirtina, kad pareiškėjų pasirašytoje sutartyje šalys susitarė dėl vienos turizmo paslaugų rūšies – apgyvendinimo paslaugų – teikimo. Kelionių agentūros pateiktame prospekte nurodytas įsipareigojimas teikti informaciją apie viešbučio rezervaciją, surasti geriausius skrydžius ir palankiausias kainas bei užsakyti skrydžius lėktuvu, gali būti vertinamas tik kaip galimi kelionių agentūros ketinimai, bet ne kaip paslaugos, dėl kurių susitarė šalys. Sutarties skirsnyje „papildomos nuostatos“ yra nurodytos ir kitos paslaugos, kurias teikia kelionių agentūra, bet šios paslaugos yra neatsiejamai susijusios su pareiškėjų įsigyta apgyvendinimo paslauga ir negali būti vertinamos kaip savarankiškos turizmo paslaugos.
  11. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, besiverčiantis advokato praktika ir turėdamas specialių teisinių žinių, galėjo tinkamai įvertinti pasirašomos apgyvendinimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas bei tarp šalių atsirandančius teisinius santykius.
  12. Pabrėžia, kad teismas, priešingai pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams, pilnai ištyrė sutartyje nurodytas aplinkybes ir jas tinkamai įvertinęs, konstatavo, kad UAB „Kosta“ pardavė pareiškėjams skirtą atskirą turizmo paslaugą, o ne organizuotą kelionę.
  13. Departamento nuomone, teismas teisingai vertino Turizmo įstatyme nustatytą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kurio paskirtis ne sudaryti išimtines teises tam tikrais požymiais apibrėžtai vartotojų grupei (turistams), o užtikrinti papildomą apsaugą visiems vartotojams (turistams), įsigijusiems specifines paslaugas – organizuotą turistinę kelionę, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyto lygybės principo.
  14. Pareiškėjo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1749-340/2013 teismas ne tik neteisingai kvalifikavo tarp pareiškėjų ir UAB „Kosta“ pasirašytą sutartį kaip turizmo paslaugų teikimo sutartį, bet ir konstatavo, kad tokia sutartis atitinka Turizmo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, kai ginčui aktualioje šio straipsnio redakcijoje pateikiama kelionių vadovo sąvoka. Nurodytoje byloje žala priteista tik vienam iš pareiškėjų – V. F., ir ne iš Lietuvos valstybės, o iš UAB „Kosta“, todėl teismo nutartis kitoje byloje negali būti šioje byloje prašomą atlyginti žalą pagrindžiančiu įrodymu. Teigia, kad nurodytoje Vilniaus apygardos teismo byloje neturtinės žalos dydis turėjo būti nustatomas vadovaujantis bendromis CK nuostatomis dėl neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo, o ne remiantis organizuotoms turistinėms kelionėms, kurios iš dalies įvyko, taikomomis nuostatomis.
  15. Be to, pareiškėjai, formuluodami reikalavimą teismui, nenurodė, kokio dydžio žalą patyrė kiekvienas iš pareiškėjų ir apskritai neįvardija prašomos atlyginti žalos pobūdžio (turtinė, neturtinė). Pareiškėjams neįsigijus organizuotos turistinės kelionės, neegzistuoja sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl pareiškėjų nurodomos žalos.
  16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
  17. Pabrėžia, kad Ūkio ministerijai nėra ir nebuvo priskirtos bankroto administratorių veiklos priežiūros funkcijos. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos bankroto administratorių veiklos priežiūrą atliko iki 2016 m. sausio 1 d., o po to – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos.
  18. Kaip teisingai nustatė teismas, UAB „Kosta“ buvo išduotas ne kelionių organizatoriaus, o kelionių agentūros pažymėjimas. Pareiškėjai iš UAB „Kosta“, pagal Apgyvendinimo paslaugos sutartį, įsigijo atskirą turizmo paslaugą – apgyvendinimo (viešbutyje) paslaugą. Tai patvirtina pats aptariamos sutarties pavadinimas ir visas jos turinys.
  19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nuolat akcentuoja valstybės institucijų pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tačiau, Ministerijos teigimu, šių pareigų pareiškėjas pirmiausia neįvykdė pats.
  20. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neaktualios ginčo teisiniam santykiui, nes jos kalba apie garantijas tik dėl organizuotų turistinių kelionių.
  21. Ministerijos nuomone, teismas teisingai vertino Turizmo įstatyme nustatytą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kurio paskirtis ne sudaryti išimtines teises tam tikrais požymiais apibrėžtai vartotojų grupei (turistams), o užtikrinti papildomą apsaugą visiems vartotojams (turistams), įsigijusiems specifines paslaugas – organizuotą turistinę kelionę, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyto lygybės principo.
  22. Direktyva 90/314/EEB ir joje reglamentuojama vartotojų (turistų) apsauga, kelionės agentūros ar kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atvejais, yra išimtinai taikoma tik paketams (organizuotoms turistinėms kelionėms).
  23. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjai ir teigia, kad jų įsigyta apgyvendinimo paslauga laikytina turizmo paslaugų paketu, tačiau prašyme dėl žalos atlyginimo pareiškėjai yra aiškiai nurodę, kad jie iš kelionių agentūros UAB „Kosta“, pagal Apgyvendinimo paslaugos sutartį, įsigijo tik vieną turizmo paslaugą – apgyvendinimo paslaugą.
  24. Direktyvos 90/314/EEB nuostatoms esant neaktualioms ginčo teisiniam santykiui, nėra aktualios ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę aplinkybės. Bet kokiu atveju, nėra pagrindo teigti, kad valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas.
  25. Pareiškėjai aiškiai neįvardino, iš ko susideda prašoma priteisti suma ir kokia žala: turtinė ir/ar neturtinė tai yra, taip pat nepateikia visą žalos sumą pagrindžiančių įrodymų. Tai, kad pareiškėjams žala buvo priteista bankroto byloje, nėra prašomą atlyginti žalą pagrindžiantis įrodymas šioje byloje. Šiuo atveju prievolė atlyginti žalą už sutartinės prievolės pareiškėjams neįvykdymą, išimtinai priklausė UAB „Kosta“, o šiai pasibaigus, pasibaigė ir minėta prievolė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjai kildino iš to, kad, jų teigimu, Departamentas negalėjo išduoti UAB „Kosta“ pažymėjimo, suteikiančio teisę teikti kelionių agentūros paslaugas, ir valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas, atlyginimo.
  2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
  3. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
  4. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas, išduodamas UAB ,,Kosta“ kelionių agentūros pažymėjimą, veikė iš esmės taip, kaip reikalavo tuometiniai teisės aktai, pareiškėjų teisinei padėčiai tinkamo ar netinkamo Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę aplinkybės įtakos taip pat neturėjo, nusprendė, kad neegzistuoja sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl pareiškėjų nurodomų nuostolių, todėl pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjas V. F., nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
  5. Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant skundą nėra pagrindo.
  6. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai V. F. ir R. E. F. 2012 m. sausio 6 d. su UAB „Kosta“ sudarė apgyvendinimo paslaugos teikimo sutartį (b. l. 3). Pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 2 straipsnio 34 punktą turizmo paslauga – tai savarankiška, už užmokestį turistams teikiama kelionių organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, turistų informavimo, pramogų ar kita paslauga. Organizuota turistinė kelionė šiame įstatyme apibrėžta kaip iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė (Turizmo įstatymo 2 str. 23 p.). Atsižvelgus į nurodytas sąvokas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju buvo įsigytas turizmo paslaugų paketas (daugiau nei viena turizmo paslauga). Tiek iš 2012 m. sausio 6 d. sutarties pavadinimo, tiek ir iš šioje sutartyje nurodytų šalių prisiimtų įsipareigojimų matyti, kad pareiškėjai, pasirašydami minėtą sutartį, susitarė tik dėl UAB „Kosta“ jiems suteikiamos apgyvendinimo paslaugos. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bendro pobūdžio paslaugos, kurias UAB „Kosta“ galėjo teikti pareiškėjams, nepagrindžia, kad ši kelionių agentūra būtų įsipareigojusi, be apgyvendinimo paslaugos, pareiškėjams suteikti ir kitą, Turizmo įstatyme apibrėžtą kaip savarankišką turizmo paslaugą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju įsigijo tik atskirą turizmo paslaugą.
  7. Pareiškėjai skunde prašomą atlyginti žalą iš esmės siejo su ta aplinkybe, kad bankrutavus UAB „Kosta“, nebuvo kompensuotos išlaidos už iš šios bendrovės įsigytas apgyvendinimo paslaugas.
  8. Nors skundas buvo grindžiamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatomis (7 str.), kurias, pareiškėjų teigimu, valstybė buvo netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę, pažymėtina, kad ši Direktyva nagrinėjamam ginčui nėra aktuali. Direktyva 90/314/EEB siekiama suderinti valstybių narių įstatymus, kitus teisės aktus ir administracines nuostatas, susijusias su Bendrijoje parduodamais ar siūlomais parduoti paketais (1 str.). Šioje direktyvoje „paketas“ – tai iš anksto už bendrą kainą parengtas ir parduodamas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi iš toliau minimų turizmo paslaugų kai paslaugų suteikimo trukmė yra daugiau nei 24 valandos arba yra įtraukta nakvynė: a) transportas, b) apgyvendinimas, c) kitos turizmo paslaugos, nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui, ir sudarančios gana didelę paketo dalį (2 str. 1 p.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo įsigiję tik atskirą turizmo paslaugą, o ne paketą. Todėl pareiškėjai nepagrįstai jų prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su neužtikrinta Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kad įmokėti pinigai bus grąžinti, kadangi nėra numatyta užtikrinti tokią garantiją įsigijus tik atskirą turizmo paslaugą, kaip kad nagrinėjamu atveju.
  9. Be to, nors pareiškėjai prašomą atlyginti žalą siejo ir su tuo, kad UAB „Kosta“ neturėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, pažymėtina, kad Turizmo įstatyme numatytų kelionių agento turimų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių veikimas nėra absoliutus, kadangi šiame įstatyme yra apibrėžtos konkrečios sąlygos, kada jos yra panaudojamos turistų patirtiems nuostoliams atlyginti. Šiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis gali būti kompensuojami ne bet kokie turistų nuostoliai. Pagal Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 2 dalį kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. Taigi pagal šią Turizmo įstatymo nuostatą prievolių įvykdymo užtikrinimas siejamas tik su pinigų grąžinimu turistams, kurie įsigijo organizuotą turistinę kelionę.
  10. Pareiškėjai, iš UAB „Kosta“ įsigiję atskirą turizmo paslaugą, nepatenka į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą asmenų, kuriems gali būti panaudotos kelionių agentūros turimos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės. Tačiau nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo bendro pobūdžio teiginiais, jog vien dėl šios aplinkybės pareiškėjai yra diskriminuojami kitų turistų atžvilgiu.
  11. Pažymėtina, jog CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
  12. Šiuo atveju pareiškėjams neįsigijus organizuotos turistinės kelionės, tai, ar kelionių agentūra turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimą, pareiškėjų patirtų išlaidų atlyginimui neturi reikšmės. Todėl ir šiuo pagrindu valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjų prašomą žalą.
  13. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo vertinti aplinkybes, susijusias su UAB „Kosta“ bankroto procedūrų vykdymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia būtent pareiškėjų skundo dalykas ir pagrindas. Šiuo atveju pareiškėjai, prašydami atlyginti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, skunde šios žalos nekildino iš bankroto procedūrų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų neįvertinęs tam tikrų esminių šiai bylai aplinkybių.
  14. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiuo atveju, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms, neegzistuoja sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl pareiškėjų nurodytų nuostolių.
  15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo V. F. apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai