Byla A-403-2160-06

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei, dalyvaujant pareiškėjui D. D. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. prašymą atsakovui Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į pareigas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir skundu prašė pripažinti 2005 m. gruodžio 15 d. valstybės tarnautojo D. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba arba Tarnyba) valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvadą Nr. l nepagrįstomis bei negaliojančiomis. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. P-46, kuriuo jis buvo atleistas iš užimamų pareigų, ir grąžinti jį, pareiškėją, į Sveikatos priežiūros tarnybos valstybės tarnautojo Teisės ir personalo skyriaus vyresniojo specialisto (lygis A, kategorija 7) pareigas ir priteisti iš Sveikatos priežiūros tarnybos dėl priverstinių pravaikštų patirtą materialinę žalą, t. y. tarnybinį atlyginimą laikotarpiu nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

5Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2004 m. birželio 14 d. jis pradėjo eiti Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. 2005 m. vasario l d. Tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į vertinimo komisijos siūlymą, pasirašė įsakymą dėl perkėlimo į žemesnes, t. y. Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyresniojo specialisto (A lygis, 7 kategorija) pareigas. Pastarąjį direktoriaus sprendimą jis apskundė kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Po Tarnybos direktoriaus įsakymo apskundimo teismui, Tarnybos direktorius V. B. išreiškė akivaizdų nepasitenkinimą dėl to, o iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo P. Č. pareiškėjas ne kartą sulaukė tiesioginių grasinimų atleisti iš pareigų, primygtinio reikalavimo išeiti iš darbo savo noru.

6Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėja A. B. , tiesiogiai vadovavusi kelis mėnesius iki valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, ne kartą sakė, jog pareiškėjo darbu yra patenkinta, kad jis pareigas atlieka gerai. Tačiau likus keletui dienų iki valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo A. B. nuomonę pakeitė, nes, pareiškėjo nuomone, ji sužinojo apie tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą byloje Nr. 1-2270-11/2005 jis apskundė apeliacine tvarka, o Tarnybos direktoriaus pavaduotojas P. Č. liepė vertinti jį nepatenkinamai, siekiant atleisti iš užimamų pareigų. Tokį susidorojimo būdą, jeigu jis apskųs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą apeliacine tvarka, P. Č. buvo grasinančiai pažadėjęs po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo. 2005 m. gruodžio 15 d. A. B. , būdama tiesiogine vadove vos kelis mėnesius, pareiškėją įvertino nepatenkinamai, surašydama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje abstrakčias, nepagrįstas, nemotyvuotas, neatitinkančias tikrovės, išgalvotas priežastis. Pareiškėjas taip pat manė, kad vertinimo komisijos nariai buvo akivaizdžiai šališki. Teigė, kad vertinant jo kompetenciją negalima būtų neimti domėn ir A. B. bei E. V. (jo vadovių) kompetencijos ir kvalifikacijos atitikimo užimamoms pareigoms.

7Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. V-165 sudaryta Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – ir Komisija), kurios pirmininku buvo Tarnybos direktoriaus pavaduotojas P. Č. , neturėdama konkrečių argumentų bei faktinių įrodymų, remdamasi abstrakčiomis aplinkybėmis, kurios buvo paminėtos vertinimo išvadoje, pastarajai pritarė ir jo, pareiškėjo, tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai bei pasiūlė sprendimą – atleisti iš užimamų pareigų, surašydama 2006 m. sausio 23 d. valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadą Nr. l (toliau – ir Komisijos išvada). Pareiškėjas teigė, kad Komisijos posėdis vyko nesilaikant Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, nuostatų bei pažeidžiant 13, 15 punktų reikalavimus, t. y. Komisija neįvertino gebėjimų, būtinų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, ir nenustatė, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus. Be to, Komisijos posėdyje dalyvavo tiesioginė vadovė – A. B. , kuri, atsižvelgdama į situaciją dėl asmeninio nusistatymo, galėjo nusišalinti. Komisijos išvadoje pateiktas vertinimas bei siūlomas sprendimas, pareiškėjo manymu, neatitiko pagrindinių valstybės tarnybos principų bei valstybės tarnybos valdymo teisinių pagrindų, kadangi pagal priežastis, poveikį ir pasekmes neatitiko valstybės tarnybos valdymą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų siekiamų tikslų (atimama galimybė valstybės tarnautojui mokytis, kelti kvalifikaciją, tobulėti ir pan.). Tuo labiau, jog Komisijos siūlymas atleisti iš užimamų pareigų, pareiškėjo nuomone, neadekvatus ir neatitinkantis veiklos rezultatų. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad prieš Komisijos posėdį Tarnybos direktoriaus pavaduotojas P. Č. siūlė atsiimti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimo panaikinimo ir tuomet jis pasistengs padaryti taip, kad Komisijos sprendimas būtų palankus pareiškėjui. Tačiau atsisakius tai padaryti, buvo patikintas, kad Komisijos sprendimas bus neigiamas, toks, kaip ir suplanuota, bei bus atleistas iš užimamų pareigų. Tai rodo, jog Komisijos vertinimas ir siūlomas sprendimas jau iš anksto buvo numatytas ir žinomas.

8Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjas manė, kad Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėjos A. B. surašyta Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada bei Tarnybos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvada yra naikintinos, kadangi nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, šališkos, neobjektyvios, neadekvačios ir neatitinkančios tikrovės. Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. P-46 yra naikintinas, kadangi priimtas tiesiogiai Komisijos pasiūlyto sprendimo išdavoje, o pats Komisijos vertinimas yra nepagrįstas.

9Atsiliepime į skundą atsakovas su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog jo tarnybinės veiklos vertinimas buvo neteisingas, nes veikla buvo vertinta laikantis atitinkamų teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad skunde nurodomi pareiškėjo teiginiai, kad tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos įvertinimas yra šališkas, „neadekvatus ir nepagrįstas, neatitinkantis tikrovės, sąlygotas išankstinės nuomonės, suasmenintas ir neobjektyvus, paremtas siekimu atkeršyti už ankstesnio sprendimo apskundimą teismui ir tiesiogiai įtakotas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo P. Č. nurodymo”, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, nes A. B. po pokalbių su skyriaus valstybės tarnautojais, tame tarpe ir D. D. , surašė išvadas, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal kiekvieną vertinimo kriterijų – valstybės tarnautojo veiklos krūvį, veiklos kokybę, atliekamų užduočių sudėtingumą, turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti ir bendravimo įgūdžius vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pagal keturis vertinimo kriterijus D. D. veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, o pagal vieną (valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas) - gerai. Tai dar kartą įrodo tiesioginio vadovo objektyvumą. Atsižvelgus į tai, buvo prieita prie išvados – minėto valstybės tarnautojo veiklą vertinti nepatenkinamai.

10Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, jog Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos (toliau – ir vertinimo komisija), sudarytos Tarnybos direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. V-165, „posėdis vyko nesilaikant <...> Tvarkos <...> nuostatų bei pažeidžiant 13, 15 punktų reikalavimus”. Atsakovas pažymėjo, kad 2006 m. sausio 23 d. vertinimo komisijos posėdyje vertinimo komisijos nario teisėmis dalyvavo Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Mokymo ir vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas L. S. , kuris uždavė klausimų pareiškėjui, siekdamas išsiaiškinti, ar teisingai tiesioginis vadovas įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą. Atsakovas akcentavo, kad Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas pritarė ir balsavo už vertinimo komisijos pirmininko pasiūlymą atleisti D. D. iš užimamų pareigų. Visa tai rodo, kad vertinimo komisijos sprendimas buvo objektyvus ir nešališkas.

11Atsakovas taip pat nurodė, kad vertinimo komisija įvertino D. D. tiesioginio vadovo išvadą, išklausė pokalbio metu vertinamąjį bei pasinaudojo Taisyklių 16 punkto suteikta teise tiesioginiam vadovui išsamiau apibūdinti valstybės tarnautojo gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, taip pat pateikė jam klausimų, susijusių su valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatais, bei išklausė vertinamojo nuomonę. Tai įrodo pridedamas prie bylos vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas. Vertinimo komisija, vadovaudamasi Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, nustatė, kad tiesioginis vadovas teisingai įvertino valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal visus vertinimo kriterijus, todėl pareiškėjo teiginys, kad “vertinimo komisijos išvada yra naikintina, kadangi nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis, šališka, neobjektyvi, neadekvati ir neatitinkanti tikrovės” yra nepagrįstas.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o administracinę bylą dalyje dėl 2005 m. gruodžio 15 d. valstybės tarnautojo D. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvados pripažinimo nepagrįsta ir negaliojančia nutraukė.

14Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. P-46, kuriuo D. D. atleistas iš einamų pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš byloje esančio ginčijamo įsakymo turinio matyti, kad jis priimtas atsižvelgiant į Tarnybos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvadą Nr. l, todėl vertinant ginčijamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nusprendė vertinti ir šios išvados pagrįstumą.

15Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo 2005 m. gruodžio 15 d. išvada (b.1. 9-11) ir Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvada Nr. l patvirtina, kad teisės aktuose nustatytos procedūros, vertinant pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo veiklą, yra įvykdytos. Veiklos išvadoje nurodyti privalomi vertinimo kriterijai, jie aptarti, argumentuoti ir įvertinti. Tiesioginis vadovas pareiškėjo veiklą įvertino nepatenkinamai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytas išvadas, ir nenurodė jų buvimo vietos. Pareiškėjas pateikė teismui jo atlikto darbo pavyzdį – pastabas ir siūlymus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl informacijos apie triukšmą teikimo taisyklių patvirtinimo” projekto, kuris įrodo, kad paties pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo kvalifikacija gali būti vertinama kaip nepatenkinama. Pareiškėjas siūlo teikti administravimo subjektams informaciją apie triukšmą vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu (projekto 4 punktas), nors Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta šio įstatymo paskirtis – užtikrinti asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūras. Pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jis tikrino ir atsakovo byloje pateiktus teisės aktų projektus. Teismas juos įvertinęs padarė išvadą, jog jie atlikti nekokybiškai ir neprofesionaliai, todėl teismas sutiko su išvados nepatenkinamu įvertinimu. Teisės aktų projektuose padaryti įrašai ranka sunkiai įskaitomi, nėra pateikiami siūlymai kaip atitinkamus punktus pakeisti, todėl tokio akto projektas turi būti papildomai vertinamas.

16Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog vertinimo komisija turėjo teisę remtis pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada, kadangi nėra nustatyta, kad ji neobjektyvi. Pareiškėjas dalyvavo vertinimo komisijos posėdyje, nušalinimą komisijos nariams nepareiškė, todėl teismas skunde nurodytus motyvus dėl komisijos šališkumo po komisijos priimto sprendimo įvertino kaip pareiškėjo pasirinktą gynybos poziciją. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad neturi pagrindo skunde nurodytais motyvais naikinti Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvados Nr. l. Pripažinus, kad vertinimo komisijos išvada atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų yra teisėta ir pagrįsta, yra teisėtas atsakovo 2006 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. P-46 dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų, todėl jo naikinti ir grąžinti pareiškėją į tarnybą nėra pagrindo. Negražinus pareiškėjo į pareigas, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti tarnybinį atlyginimą po atleidimo iš pareigų.

17Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo 2005 m. gruodžio 15 d. išvadą nepagrista ir negaliojančia netenkintinas, nes išvada nėra administravimo aktas ir ji negali būti skundžiama administraciniam teismui. Todėl šioje dalyje administracinė byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio l dalies l punktas).

18III.

19Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

20Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nepagrįstas, kadangi teismas neįvertino 2005 m. gruodžio 15 d. Valstybės tarnautojo D. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvados (toliau – ir Išvada) pagrįstumo, klaidingai ir nemotyvuotai nustatė vertinimo komisijos išvados (toliau – ir Komisijos išvada) pagrįstumą ir nenustatė pastarosios priėmimo nešališkumo. Iš pareiškėjo 2006 m. vasario 24 d. prašymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui matyti, kad Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėja A. B. pareiškėją įvertino nepatenkinamai, surašydama Išvadoje tikslingai išgalvotas, abstrakčias, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis priežastis. Su minėta Išvada pareiškėjas nesutiko, kadangi joje atsispindėjo tikslingai suformuluota, nepagrįsta, subjektyvi tiesioginio vadovo nuomonė, įtakota Tarnybos direktoriaus pavaduotojo P. Č. , kuris dar gerokai prieš vertinimą buvo pagrasinęs atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų bet kokia kaina, tariamai teisėtomis priemonėmis. Teismas neapklausė kaip liudytojų P. Č. , kuris tiesiogiai grasino susidorojimu, A. B. , kuri buvo pareiškėjo tiesioginė vadovė, ir kurios surašyta Išvada buvo pagrindas vertinimo komisijai (toliau - Komisija) priimti sprendimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų;
  2. vertinimo komisija, kurios pirmininku buvo Tarnybos direktoriaus pavaduotojas P. Č. , neturėdama konkrečių argumentų bei faktinių įrodymų, remdamasi abstrakčiomis ir nepagrįstomis aplinkybėmis, kurios buvo paminėtos tiesioginio vadovo surašytoje vertinimo Išvadoje, pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė atleisti iš užimamų pareigų. Komisijos posėdžio metu vertinimo komisijos nariai netikrino pareiškėjo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Komisijos nariai uždavė klausimus, nesusijusius su tiesioginių funkcijų vykdymu, nepatikrino bei nenustatė tiesioginio vadovo surašytos Išvados teisingumo ir pagrįstumo. Remdamasis Komisijos išvada, 2006 m. sausio 24 d. Tarnybos direktorius pasirašė įsakymą Nr. 46 „Dėl D. D. atleidimo iš užimamų pareigų”;
  3. Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė tiesioginio vadovo apibūdintų pareiškėjo veiklos vertinimo kriterijų pagrįstumo;
  4. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nutraukti bylą dalyje dėl 2005 m. gruodžio 15 d. valstybės tarnautojo D. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvados pripažinimo nepagrįsta ir negaliojančia yra teisiškai nemotyvuotas. Nežiūrint į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, jog pastaroji išvada nėra administravimo aktas, ji negali būti palikta nenagrinėta, kadangi ji yra sudėtinė valstybės tarnautojo vertinimo dalis bei ginčo dalykas. Išvados pagrįstumo ir teisingumo klausimas turi būti įrodytas. Kadangi Išvadoje nustatyti faktai ir aplinkybės teisme nebuvo įrodytos, teigtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai (ABTĮ 81 straipsnis). Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas nemotyvuotai nustatė ir Komisijos išvados pagrįstumo klausimą, visiškai neatsižvelgdamas į šališkumo, išankstinio nusistatymo, grasinimų įvykdymo ir kitus, turinčius reikšmės pagrįstumui, faktorius;
  5. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino tik Komisijos išvados ir Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. P-46 priėmimo procedūros teisėtumą, bet ne teisingumą ir pagrįstumą.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apelianto tiesioginė vadovė A. B. , surašydama 2005 m. gruodžio 15 d. valstybės tarnautojo D. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, atsižvelgė į visus reikšmingus kriterijus, Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos E. V. , kuri vadovavo skyriui vertinamuoju laikotarpiu nuo 2005 m. sausio l d. iki 2005 m. spalio 17 d., surašytą D. D. tarnybinės veiklos 2005 m. apžvalgą. Tiesioginio vadovo pateikta išvada buvo motyvuota, nes joje visi vertinimo kriterijai išsamiai aptarti, argumentuoti ir įvertinti: veiklos krūvis bei užduočių sudėtingumas matyti iš paties D. D. pateiktos ir pasirašytos 2005 m. tarnybinės veiklos ataskaitos bei savaitės darbų registrų, veiklos kokybė bei gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius matyti iš paties D. D. teismui pateiktų ir teismo vertintų jo darbo pavyzdžių. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė tiesioginio vadovo apibūdintų vertinimo kriterijų pagrįstumo;
  2. Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginio vadovo išvada ir joje suformuluota išvada vertinti tarnybinę veiklą nepatenkinamai savaime nesukelia asmeniui konkrečių pasekmių, yra neprivaloma vertinimo komisijai bei įstaigos vadovui ir tik patvirtinus šią išvadą vertinimo komisijoje tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto dalimi, todėl tiesioginio vadovo išvada negali būti laikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu teisės aktu. Tai, kad panašios išvados nėra savarankiškas skundo dalykas, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartyje (byla Nr. A-11-851-2004, „Administracinių teismų praktika Nr. 6”, psl. 186). Be to, teismas vertino tiesioginio vadovo išvados surašymo aplinkybes bei turinį tiek, kiek buvo reikalinga nustatant Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvados Nr. l priėmimo teisėtumą ir pagrįstumą;
  3. Valstybės tarnautojų vertinimo komisija, vadovaudamasi Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (toliau –ir Taisyklės), nuostatomis įvertino D. D. tarnybinę veiklą. Vertinimo komisija, vadovaudamasi Taisyklių 15 punktu, vertindama tiesioginio vadovo išvadą, nustatė, kad tiesioginis vadovas teisingai įvertino valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus, uždavė daug klausimų, susijusių su vertinamojo tarnybine veikla, todėl apelianto teiginiai, kad „vertinimo komisijos nariai netikrino mano gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas <...> uždavė klausimus, nesusijusius su tiesioginių funkcijų vykdymu, nepatikrino bei nenustatė tiesioginio vadovo surašytos Išvados teisingumo ir pagrįstumo”, yra nepagrįsti (teismui pateiktas vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas). Taip pat pažymėtina, kad vertinimo komisijos posėdyje nario teisėmis dalyvavo Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas L. S. , kuris taip pat uždavė klausimų, pritarė tiesioginio vadovo išvadai bei balsavo už komisijos sprendimą atleisti D. D. iš užimamų pareigų, todėl akivaizdžiai nepagrįstas apelianto teiginys apie visos vertinimo komisijos šališkumą. Be to, pats vertinamasis, dalyvaudamas vertinimo komisijos posėdyje, turėjo galimybę paneigti, pasak jo, nepagrįstas tiesioginio vadovo išvadas bei pareikšti nušalinimus komisijos nariams, tačiau to nepadarė.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

25Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo. Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo 2005 m. gruodžio 15 d. išvada bei Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2006 m. sausio 23 d. išvada Nr. 1 yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytas išvadas, ir nenurodė jų buvimo vietos. Taigi teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas turėjo įrodyti jo atleidimo iš darbo neteisėtumo ir nepagrįstumo faktą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu tarp šalių. Bylose dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų būtent atsakovas paprastai privalo įrodyti atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas dėl atleidimo iš pareigų. Pastebėtina, kad šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Todėl įrodinėti bylos aplinkybes paprastai turi ta šalis, kuri teigia buvus tas aplinkybes. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

26ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas buvo pagrįstai ir teisėtai atleistas iš pareigų.

27Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, 81, 86 straipsnį, teismas, prieš priimdamas sprendimą byloje, turi imtis protingų ir teisėtų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, pagrįsdamas savo teiginius dėl nepatenkinamos pareiškėjo tarnybos, pateikė keletą teisės aktų projektų, kuriuos vertino pareiškėjas. Tačiau byloje yra duomenų, kad pareiškėjas teikė pastabas bei pasiūlymus dėl 19 teisės aktų projektų, taip pat dirbo ir kitus darbus (rengė teisės aktų projektus, rengė atsakymus į skundus, raštus ir kt.; b. l. 9). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pateiktų pavyzdžių nepakanka daryti visapusiškos išvados apie pareiškėjo veiklos kokybę ir vertinti visų metų veiklą nepatenkinamai. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kodėl laiko pareiškėjo pasiūlymus ir pastabas atsakovo pateiktuose pavyzdžiuose nekokybiškais ir neprofesionaliais. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo pastabos sunkiai įskaitomos, galimai susijusi su tuo, kad teismui buvo pateiktos dokumentų kopijos, o aplinkybė, kad nėra pateikti pasiūlymai kaip atitinkamus punktus pakeisti, galimai susijusi su tuo, kad ant pateiktų teisės aktų projektų paprastai nurodomas pavedimas “įvertinti” ir nėra konkretaus nurodymo pateikti konkrečius pasiūlymus. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodoma pastaba dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo veiklos nepatenkinamos kokybės. Pagal bylos medžiagą matyti, kad analizuodamas atitinkamo projekto nuostatas, pareiškėjas suabejojo dėl informacijos apie triukšmą teikimą tik pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas (b. l. 60) ir todėl iš esmės siūlė papildyti nagrinėjamo projekto 2 punktą prierašu “bei šiose Taisyklėse nustatyta tvarka” (b. l. 15). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsakovui prašant bei pareiškėjui teigiant, kad Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos nariai buvo šališki, grasino atleisti iš pareigų, sąmoningai siekė atleisti pareiškėją iš pareigų, net neapklausė liudytojais asmenų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti pareiškėjo ir atsakovo nurodomas aplinkybes, neišklausė Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdžio garso įrašo (pareiškėjas tam neprieštaravo; b. l. 95). Teismas taip pat nesiaiškino, ar visi tarnybos darbuotojai privalo pildyti savaitės darbų registrą, o jei ne, tai kokios priežastys lėmė, kad pareiškėjas turėjo tai daryti. Byloje taip pat nėra pareiškėjo pareiginės instrukcijos (pareigybės aprašymo) ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ką pagal užimamas pareigas apskritai turėjo daryti pareiškėjas ir ar jį perkėlus į žemesnes pareigas atitinkami pasikeitė ir jo atliekami darbai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo veiklos nepatenkinamas vertinimas buvo grindžiamas ne tik netinkama jo veiklos kokybe, bet ir nedideliu pareiškėjo darbo krūviu, nepatenkinamais bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiais, tačiau byloje nėra duomenų kokį darbo krūvį turėjo kiti skyriaus, kuriame dirbo pareiškėjas, tarnautojai, kas iš kitų institucijų konkrečiai skundėsi dėl pareiškėjo darbo ir t. t.

28Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. P-46, kuriuo jis buvo atleistas iš užimamų pareigų. Kaip matyti iš šio įsakymo turinio, jis buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad valstybės tarnautojų vertinimo komisija atleisti pareiškėją iš pareigų pasiūlė vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi, o Tarnybos vadovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, inter alia vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktu.

29Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX‑2351 redakcija) nustatyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo: <…> 4) atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai. Taigi vertinimo komisija, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą, gali siūlyti atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei jis du kartus iš eilės įvertintas nepatenkinamai. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai vertinimo komisija du kartus iš eilės valstybės tarnautoją įvertino nepatenkinamai ir siūlo atleisti iš pareigų arba kai, įvertinus pakaitinio valstybės tarnautojo, priimto į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tarnybinę veiklą, priimamas sprendimas jį atleisti iš pareigų. Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti laikomas teisėtai ir pagrįstai atleistu iš pareigų, vertinimo komisijai realizavus savo teisę siūlyti atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalį, būtina nustatyti, kad vertinimo komisija du kartus iš eilės valstybės tarnautoją įvertino nepatenkinamai ir tokie įvertinimai yra pagrįsti bei teisėti. Tačiau teismas to taip pat neįvertino ir su tuo susijusių aplinkybių netyrė – byloje yra tik viena vertinimo komisijos išvada, kurioje pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai.

30Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pakankamai pagrįstu ir teisėtu. Kadangi bylos aplinkybėms visapusiškai ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

31Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A6-894/2006 bei nagrinėjamos bylos medžiagos, vertinimo komisija pareiškėją nepatenkinamai įvertino 2005 m. sausio 31 d. išvadoje Nr. 7 bei 2006 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. 1. Tačiau iš paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A6-894/2006 taip pat matyti, kad pareiškėjas ginčijo jo tarnybinės veiklos nepatenkinimą įvertinimą 2005 m. sausio 31 d. išvadoje Nr. 7 bei atsakovo direktoriaus 2005 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. P-39, kuriuo, remiantis nepatenkinamu jo veiklos įvertinimu, jis buvo perkeltas į žemesnes pareigas. Teismo sprendimas šioje byloje šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas turėtų įvertinti, ar jis gali priimti sprendimą šioje byloje, kol neišspręstas paminėtas ginčas.

32Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, 13 punktą (2002 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 909 redakcija), valstybės tarnautojo vertinimo procedūra susideda iš vertinimo komisijai pateiktos išvados nagrinėjimo ir pokalbio tarp valstybės tarnautojo ir vertinimo komisijos narių, skirto įvertinti gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti. Ši Tvarkos nuostata reiškia, kad tiesioginio vadovo išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas, todėl tais atvejais, kai tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai, o tai suponuoja pareigą, nustatytą įstatymu, tarnybinę veiklą vertinti komisijoje, tiesioginio vadovo išvada negali būti vertinama kaip teisės aktas, sukeliantis tarnautojui teisines pasekmes ir nėra savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1020/2005). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl 2005 m. gruodžio 15 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pripažinimo nepagrįsta ir negaliojančia. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nutraukimas paminėtoje dalyje nereiškia, kad pareiškėjo argumentai dėl šios išvados nepagrįstumo nevertintini. Kadangi ši išvada iš esmės yra sudėtinė ginčijamo įsakymo dėl atleidimo iš pareigų faktinio ir teisinio pagrindo dalis, ji turi būti įvertinta tiek, kiek ji reikšminga sprendžiant dėl šio įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

34Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

35Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo D. D. skundas atmestas kaip nepagrįstas, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir skundu prašė pripažinti 2005 m.... 5. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2004 m. birželio 14 d. jis pradėjo eiti... 6. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vedėja 7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2004 m. gruodžio 6... 8. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjas manė, kad Tarnybos Teisės ir... 9. Atsiliepime į skundą atsakovas su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip... 10. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, jog Valstybės... 11. Atsakovas taip pat nurodė, kad vertinimo komisija įvertino 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu... 14. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Tarnybos... 15. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos... 16. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog vertinimo komisija... 17. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti... 18. III.... 19. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 25. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas dėl... 26. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš... 27. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, 81, 86 straipsnį,... 28. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti... 29. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje (2004 m. liepos 13 d.... 30. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismo... 31. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio... 32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Valstybės tarnautojų... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 34. Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 35. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo... 36. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 37. Nutartis neskundžiama....