Byla A-525-525-13
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DORMEKA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DORMEKA“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūros, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas BUAB „DORMEKA“ skundu (I t., b. l. 1?16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjo BUAB „DORMEKA“ naudai 2 966 154 Lt žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

6Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

7Paaiškino, kad pagrindinė pareiškėjo veikla buvo pavojingų ir probleminių atliekų tvarkymas, valymo įrenginių valymas ir kita. Šiai veiklai pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 29 d. turėjo pavojingų atliekų tvarkymo licenziją Nr. 000104 (toliau – ir Licenzija). 2006 m. rugpjūčio 10 d. Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) sprendimu Nr. 000104/01, dėl pažeidimų vykdant licencijuojamą veiklą, Licenzijos galiojimą sustabdė, o 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 000104/2, pareiškėjui nepašalinus pažeidimų vykdant licencijuojamą pavojingų atliekų tvarkymo veiklą, Licenzijos galiojimas panaikintas. Panaikinus Licenzijos galiojimą, Bendrovė neteko teisės verstis pavojingų atliekų tvarkymo veikla, dėl šios priežasties negalėjo vykdyto sutartinių įsipareigojimų, buvo nutrauktos laimėjus viešuosius konkursus sudarytos sutartys, sutartys su partneriais ir sutartys su klientais dėl atliekų tvarkymo paslaugų tiekimo. Nurodė, kad pareiškėjo patirtą žalą sudaro negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Teigė, kad Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimo panaikinimu, kuris buvo nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 – kuriuo buvo panaikintas Inspekcijos sprendimas dėl Licenzijos galiojimo panaikinimo. Nurodė, kad pareiškėjo negautos pajamos yra pagrįstos Žalos verslui įvertinimo ataskaita Nr. VV2011/05/12-01 (toliau – ir Ataskaita), kurioje nustatyta, kad nuo 2006 m. spalio 12 d. (Licencijos galiojimo panaikinimo) iki 2011 m. balandžio 10 d. (Ataskaitos sudarymo) pareiškėjo negautos pajamos dėl 2006 m. spalio 12 d. Inspekcijos sprendimo Nr. 000104/2 sudaro 2 678 000 Lt. Pareiškėjo iki 2011 m. gruodžio 31 d. patirtos žalos dydis – 2 966 154 Lt. Paaiškino, kad pareiškėjo negautos pajamos nurodytu laikotarpiu apskaičiuotos taikant grynųjų pajamų metodą, t. y. vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuotos kaip pardavimų pajamų, pardavimų savikainos bei pagrindinės veiklos sąnaudų vidurkis 2005 metais. Vadovaujantis grynųjų pajamų metodu, žalos verslo vertinimui atlikimo metu buvo nustatytos ir įmonės vieno mėnesio grynosios pajamos (atskaičius 15 procentų pelno mokestį): 2006 m. – 50 126,71 Lt, 2007 m. – 51 531,59 Lt, 2008 m. – 49 626,65 Lt, 2009 m. – 48 672,82 Lt, 2010 m. – 48 719,09 Lt ir 2011 m. – 48 629,33 Lt. Atitinkamai padauginus šias bendrovės vieno mėnesio grynąsias pajamas iš atitinkamų metų mėnesio skaičiaus, negautos pajamos yra 2 966 154 Lt. Akcentavo, kad pareiškėjo pagrindinės pajamos buvo gaunamos iš licencijuojamos pavojingų atliekų tvarkymo veiklos. Todėl 2006 m. rugpjūčio 10 d. sustabdžius Licencijos galiojimą, o 2006 m. spalio 10 d. jos galiojimą panaikinus, pareiškėjas neteko teisės rinkti, saugoti, šalinti ar naudoti pavojingas atliekas (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 12 str.). Be to, svarbią reikšmę turėjo ir laiko faktorius, t. y. galiojantys teisės aktai numatė reikalavimą, kad pavojingos atliekos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį priduodamos pavojingų atliekų tvarkytojui. Panaikinus Licencijos galiojimą, pareiškėjas objektyviai negalėjo užtikrinti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o tai lėmė sutarčių nutraukimą, vėliau išdavus naują licenciją – negalėjimą atkurti buvusio klientų srauto. Pareiškėjo nuomone, prognozuojamų ir tikėtų pajamų negavimą nulėmė neteisėti atsakovo veiksmai, t. y. būtent pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimo panaikinimas. Nepanaikinus Licencijos galiojimo, pareiškėjas būtų pajėgus ir toliau sėkmingai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, kylančius tiek iš su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija sudarytų Atliekų surinkimo ir perdirbimo paslaugų sutarčių, tiek su pavieniais klientais sudarytų pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarčių. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja visos sąlygos, rodančios esant priežastį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir negautų pajamų. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadoje Nr. 5-1/170 (toliau – ir Specialisto išvada) ir Ataskaitoje nurodyta, kad 2005 m. pareiškėjas dirbo pelningai, pirmojo 2006 metų pusmečio pajamos buvo didesnės nei atitinkamo laikotarpio pajamos 2005 metais. Tai įrodo, kad pareiškėjo veikla buvo sėkminga. Pareiškėjas generavo pajamas, nustatytos augimo tendencijos. Tokia situacija bendrovėje egzistavo iki pat Licencijos galiojimo sustabdymo ir vėlesnio jos panaikinimo. 2007 metais žymiai sumažėjus veiklos mastams, bendrovės veikla tapo nuostolinga, pajamos sumažėjo. 2006 metų antrame pusmetyje bendrovės veikloje neužfiksuota jokių pakeitimų (išskyrus Licencijos galiojimo sustabdymą ir vėlesnį jos panaikinimą), kurie galėtų paaiškinti pajamų skirtumą. Pareiškėjas turėjo atidirbtas technologijas, dėl jau turimų įrengimų, aukštos specialistų kvalifikacijos, išplėtotų ryšių su tiekėjais ir nusistovėjusio darbo ritmo pareiškėjas buvo optimizavęs paslaugų teikimo savikainą, todėl mažos veiklos sąnaudos leido pasiekti vis geresnį pajamų lygį. Pareiškėjui ir toliau verčiantis pavojingų atliekų tvarkymo veikla, būtų galima ne tik išlaikyti 2006 metų pirmojo pusmečio pajamų lygį, bet ir jį padidinti. Kad pajamos buvo iš anksto numatytos ir esant normaliai ūkinei veiklai buvo pagrįstai tikėtasi jas gauti, įrodo su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija sudarytos Atliekų surinkimo ir perdirbimo paslaugų sutartys, kurios turėjo būti įvykdytos iki 2006 m. gruodžio 1 d. Pagal jas pareiškėjas turėjo gauti 1 643 200 Lt (gavo tik 101 120,11 Lt). Akivaizdu, kad viduryje sutarčių galiojimo (sutartys sudarytos 2005 m. gruodžio 29 d.) sustabdžius, o vėliau ir panaikinus Licencijos galiojimą, pareiškėjas nesugebėjo tinkamai įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Pabrėžė, kad toks įsipareigojimų neįvykdymas buvo tiesiogiai nulemtas Licencijos galiojimo sustabdymo ir vėlesnio jos panaikinimo. Atkreipė dėmesį, jog jokių pareiškėjo ar kitų veiksnių, kurie galėtų būti įvertinti kaip priežastys, lėmusios patirtą žalą (negautas pajamas), ginčo atveju nėra. Pareiškėjo vertinimu, finansiniai duomenys vienareikšmiškai įrodo, kad pajamų sumažėjimas buvo tiesiogiai nulemtas Licencijos galiojimo panaikinimo ir yra šio panaikinimo rezultatas. Taigi pareiškėjo patirta žala (negautos pajamos) faktiniu ir teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais. Kadangi nuostoliai ? tiesioginis atsakovo neteisėto veikimo (Licencijos galiojimo panaikinimo) rezultatas, atsakovui kyla pareiga šią žalą (negautas pajamas) atlyginti.

8Atsakovo atstovas Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra) pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 179?183), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9Nurodė, kad nors 2009 m. balandžio 6 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. I-575-19/2009 pripažino, kad Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 „Dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių bei pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojams taikomų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 25 punkto 4 papunktis prieštaravo, o 25 punkto 2 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 35 straipsniui, pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui savaime nėra pagrindas teigti, kad tokio norminio administracinio akto pagrindu priimti individualūs administraciniai teisės aktai yra neteisėti. Teigė, kad pagal teismų suformuotą praktiką, LVAT sprendimas norminėje administracinėje byloje dėl atitinkamų valdžios institucijų priimtų aktų pripažinimo prieštaravusiais aukštesnės galios teisės aktams, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, nes šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (2012-01-30 LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 sprendimas dėl licenzijos panaikinimo buvo panaikintas pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, dėl prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, bet ne 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kad jį priimant būtų pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pabrėžė, kad LVAT šiame sprendime pažymėjo, kad konstatavus skundžiamo individualaus administracinio akto panaikinimo pagrindą pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šio akto teisėtumo ir pagrįstumo šios bylos kontekste nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų dėl skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo. Vien individualaus administracinio akto panaikinimas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nereiškia, kad pareiškėjas, vykdydamas pavojingų atliekų tvarkymo veiklą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir, kad Sprendimas buvo nepagrįstas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Nurodė, kad ginčo atveju yra aktualus LVAT išaiškinimas, pateiktas 2008 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-659/2008, kurioje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas galiojantį Vyriausybės nutarimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pagal 2006 metais galiojusių Taisyklių 25 punkto 2 papunktį, atsakinga institucija – Inspekcija – panaikina pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimą, jei įmonė, kurios Licencijos galiojimas buvo sustabdytas, per nustatytą laikotarpį nepašalina nurodytų pažeidimų. Inspekcija, priimdama sprendimą dėl Licenzijos panaikinimo, pagrįstai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumas pagal konstitucinį principą negalėjo būti kvestionuojamas. Be kita ko, nurodė, kad nei 2009 m. balandžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-575-19/2009, nei 2009 m. birželio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 LVAT nenurodė, kad norminis ar individualus administracinis teisės aktas negalėjo būti taikomas nuo jų priėmimo dienos ir buvo neteisėti ab initio. Taigi neįrodžius sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo neteisėtumo iki 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 įsiteisėjimo dienos, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą nuo 2006 metų iki 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 įsiteisėjimo yra nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad po sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo priėmimo pareiškėjas toliau vertėsi ūkine komercine veikla: 2006 m. gruodžio 20 d. jam išduota pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000304, jis sudarė įvairias sutartis su ūkio subjektais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Ataskaita buvo parengta 2011 m. rugsėjo 23 d., ji, Žalos verslui nustatymo pažyma Nr. VV2011/05/12-01, Žalos verslui apžiūros aktas Nr. VV2011/05/12-01 ir Žalos verslui vertinimo techninė užduotis Nr. VV2011/05/12-01 yra nepasirašyti ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo) 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neturėtų būti pripažinti galiojančiais ir teisinę reikšmę turinčiais dokumentais. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami pagrįsti priežastinį ryšį tarp galimai neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir atsiradusios žalos.

10Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 189?196), kuriuo prašė skundą atmesti.

11Teigė, kad aplinkos ministro įsakymo dalis prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams pripažinta tik oficialiai paskelbus 2009 m. balandžio 6 d. LVAT sprendimą, todėl neteisėti veiksmai gali būti skaičiuojami tik nuo šios datos. Atkreipė dėmesį, kad LVAT nepasinaudojo ABTĮ 116 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe sprendime nustatyti, kad naikinamas aktas netaikomas nuo jo priėmimo dienos. Pažymėjo ir tai, kad Licencija Nr. 000104 buvo panaikinta 2006 m. spalio 12 d., tačiau 2006 m. gruodžio 20 d. pareiškėjui jau buvo išduota nauja pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000304. Taigi pareiškėjui licencija buvo panaikinta tik du mėnesius. Pažymėjo, kad ypatingai svarbu įvertinti tai, kad įsiteisėjusia LVAT 2007 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-890/2007 konstatuota, kad pareiškėjui išduotos Licencijos Nr. 000104 galiojimas buvo sustabdytas pagrįstai, todėl teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 000104/1 (dėl licencijos galiojimo sustabdymo), yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad sustabdant Licenciją Inspekcija veikė teisėtai. Pastebėjo, jog pareiškėjas ignoruoja tą faktinę aplinkybę, kad licencijos panaikinimas neužkirto kelio įmonei gauti naują licenciją, ką ji ir padarė ? UAB „DORMEKA“ jau 2006 m. gruodžio 20 d. (t. y. po dviejų mėnesių nuo Licencijos panaikinimo) turėjo naują pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000304, todėl toliau sėkmingai galėjo verstis pavojingų atliekų tvarkymo veikla. Atsižvelgiant į tai laikė nepagrįstu skundo argumentus, kad Licencijos panaikinimas buvo esminė įmonės bankroto priežastis. Teigė, kad nei vienas iš įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia savo skundą – Atskaita ir Specialisto išvada – nepagrindžia pareiškėjo reikalavimų. Ypatingai atkreipė dėmesį, kad Specialisto išvadoje yra konstatuota, kad tiriamuoju laikotarpiu einantis bendrovės „DORMEKA“ direktoriaus pareigas R. P. B., turintis 90 procentų bendrovės akcijų, neužtikrino sėkmingos bendrovės veiklos ir dėl to 2006 metais buvo sustabdytas pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas. Dirbant be licencijos iki 2006 m. gruodžio 20 d. UAB „DORMEKA“ prarado 356 976 Lt pajamų. Atsižvelgiant į tai darė išvadą, kad Licenzijos sustabdymą ir panaikinimą lėmė įmonės vadovybės veikla ir pareiškėjas visiškai nepagrįstai žalos atsiradimą kildina iš valstybės institucijų veiksmų. Pabrėžė, kad Specialisto išvada negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis pareiškėjo reikalavimą, nes patvirtina visiškai priešingus faktus. Taip pat kritiškai vertino Ataskaitą, nes ji nepasirašyta ją atlikusių vertintojų. Pareiškėjo teismui pateikta Ataskaitos kopija įrišta, susiūta, sunumeruota, patvirtina įmonės antspaudu ir administratoriaus parašu. Ataskaitos 3 ir 52 lapuose šalia vietos, kur turėtų būti vertintojų parašai, yra įrašas „Galioja su originaliu parašu“. Pabrėžė ir tai, kad remiantis LVAT praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Ginčo atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindžia skunde keliamų reikalavimų, pateikti dokumentai neįrodo faktinio (realaus) negautų pajamų dydžio. Taip pat rėmėsi LVAT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, LAT 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011), darė išvadą, kad patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis. Pažymėjo, kad LVAT 2007 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-890/2007 buvo konstatuota, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. Inspekcijos sprendimas Nr. 000104/1 dėl pareiškėjo pavojingų atliekų tvarkymo licencijos sustabdymo yra teisėtas ir pagrįstas. Tokios išvados teismas priėjo išnagrinėjęs į bylą pateiktą medžiagą apie pareiškėjo padarytus pažeidimus užsiimant pavojingų atliekų tvarkymo veikla. Ministerijos nuomone, teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, turėtų atsižvelgti ir įvertinti tai, kad žala verslui neabejotinai gali atsirasti tuo atveju, jeigu įmonė, vykdydama veiklą konkrečioje srityje, pažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pastebėjo, jog LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 sprendimas dėl Licenzijos panaikinimo buvo panaikintas dėl Taisyklių 25 punkto 4 papunkčio ydingumo, tačiau nebuvo paneigtas faktinis sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo priėmimo pagrindas – pareiškėjo pavojingų atliekų tvarkymo veiklos aplinkosauginiai pažeidimai. Apie konstatuotus pažeidimus byloja ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. I-386-789/2008 surinkti įrodymai. Taigi pareiškėjo pažeidimai, vykdant pavojingų atliekų tvarkymo veiklą, yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pareiškėjo veikla buvo vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepaisant aplinkos apsaugos reikalavimų. Teigė, kad reikšmingą žalą pareiškėjo veiklai padarė netinkamai vykdoma veikla, padaryti pažeidimai, o ne už tuos pažeidimus taikomos poveikio priemonės. Visiškai nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus, kad jei Licenzija nebūtų panaikinta, sutartys su Ministerija būtų pratęsinėjamos. Pabrėžė, kad Ministerija sutarčių vykdymo terminą su UAB „DORMEKA“ pratęsiančius sutarčių protokolus pasirašė po to, kai įmonė gavo naują licenciją tvarkyti pavojingas atliekas, o tai dar kartą patvirtinta, kad Licencijos panaikinimas neturėjo įtakos sutarčių nutraukimui. Nepaisant to, pareiškėjas ir toliau nevykdė įsipareigojimų, todėl, dėl daromų sutarčių pažeidimų, Ministerija sutartis nutraukė. Pabrėžė, kad pareiškėjas negautas pajamas nepagrįstai kildina iš sutarčių, kurios, pirmiausia, vertintinos kaip trumpalaikės, antra, kurių Ministerija būtų nepratęsusi, nes pareiškėjas nevykdė įsipareigojimų, o tai reiškia, kad nebuvo išpildytos sutarčių 5.1 punkte numatytos sutarčių pratęsimo sąlygos – laiku ir kokybiškai vykdyti sutartis. Taisyklių nuostatos dėl licencijos galiojimo panaikinimo iki LVAT 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo buvo laikomos teisėtomis, jų pagrindu priimtas sprendimas panaikinti Licenciją – taip pat teisėtas. Kartu pažymėjo, kad LVAT minėtoje nutartyje papildomai nurodė, kad remiantis įstatymų konstitucingumo prezumpcijos taisykle, viešojo administravimo subjektas, vykdydamas galiojantį Vyriausybės nutarimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Ginčo atveju viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą dėl Licencijos panaikinimo, taip pat vykdė aplinkos ministro įsakymą, todėl jo veiksmai laikytini teisėtais ir CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra nė vienos valstybės institucijos neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį, jog pagal LVAT praktiką, padarius išvadą, kad institucija elgėsi teisėtai ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą priėmė teisėtą įsakymą, konstatuotina, jog šiuo atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (LVAT 2008-04-18 nutartis Nr. A502-659/2008).

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (II t., b. l. 104?112) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010). Teismas rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, kurioje pažymėta, kad analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat rėmėsi Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principu nurodančiu, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to teismas pirmiausia vertino, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą bei atsižvelgdama į tai, jog pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjas ad hoc neįrodė, kad jis patyrė žalą dėl Licencijos panaikinimo. Kaip jau byloje nustatyta Licencijos galiojimas buvo sustabdytas ir dėl to yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Licencijos panaikinimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu bei nepagrįstu pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. dėl to, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 25 punkto 4 papunktis (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-19 įsakymo Nr. 684 redakcija) prieštaravo, o 25 punkto 2 papunktis (2008-07-08 įsakymo Nr. D1‑369 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 35 straipsniui (2002-07-01 įstatymo Nr. IX-1004 redakcija). Tačiau, teisėjų kolegija, pažymėjo, kad šiame teismo sprendime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas aktualiu ginčui laikotarpiu buvo pašalinęs Inspekcijos nustatytus pažeidimus, dėl kurių Licencijos galiojimas buvo sustabdytas. Be kita ko, teisėjų kolegija pastebėjo, kad teismui panaikinus sprendimą, kuriuo buvo panaikinta Licencija, iki naujos Licencijos išdavimo (2012-12-20) galiojo Licencijos sustabdymas, kuris galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ne Licencijos panaikinimas, o jos sustabdymas galimai galėjo turėti įtakos pareiškėjo veiklai ir nuostoliams atsirasti. Būtent tai parodė ir kaip liudytojas teismo posėdyje apklaustas buvęs pareiškėjos direktorius R. P. B., kuris tvirtino, kad visos problemos verstis veikla prasidėjo nuo licenzijos sustabdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodyti tariamai neteisėti Lietuvos valstybės atstovių veiksmai panaikinant įmonei išduotą Licenciją nėra teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susiję su reikalaujama atlyginti turtine žala. Objektyviai ir visapusiškai įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybės atstovai veikė teisėtai ir pagrįstai, pagal ginčui aktualių galiojančių aktų nuostatas, jų veiksmai nėra teisiškai susiję reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjos reikalaujama atlyginti turtine žala. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo nurodytų Ministerijos ir Agentūros neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Nesant būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra ir pagrindo atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą žalą. Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą anksčiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, nes jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.

15III.

16Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 130?133), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2903-95/2012 ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

17Kartu pateikė prašymą išreikalauti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-9-473/2012 medžiagos kopijas.

18Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

201) teismo išvada, kad ne Licenzijos panaikinimas, o jos sustabdymas galėjo turėti įtakos pareiškėjo veiklai ir nuostoliams atsirasti nepagrįsta, nes prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms ir ABTĮ nuostatomis, pagal kurias sprendimas turi būti motyvuotas ir grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis, kaip buvo padaryta šiuo atveju. Atkreipė dėmesį, jog į Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą bylą Nr. I-9-473/2012 yra pateiktas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį (Nusikalstamas bankrotas) nutraukimo, kuriame pažymėta, kad pareiškėjo bankroto priežastimi buvo Licenzijos panaikinimas.

212) Teismo išvada, kad ne Licenzijos panaikinimas, o jos sustabdymas galimai turėjo įtakos pareiškėjo veiklai ir nuostoliams atsirasti, nepagrįsta ir dėl to, jog teismas rėmėsi išimtinai byloje apklausto liudytojo R. P. B. parodymų metu pateiktu paaiškinimu, kad visos problemos prasidėjo nuo Licenzijos sustabdymo. Atkreipė dėmesį, jog ši paaiškinimo dalis nebuvo nagrinėjama bendrame žalos atsiradimo kontekste. Liudytojas vėliau paaiškino, kad būtent Licenzijos sustabdymas sudarė prielaidas vėliau taikyti neteisėtą sankciją – Licenzijos panaikinimą. Tokia procedūra buvo įtvirtinta tuo metu galiojusioje Taisyklių redakcijoje, kurias aiškinant sistemiškai, darytina išvada, kad nesant sprendimo dėl licenzijos sustabdymo, sprendimas dėl jos panaikinimo negalėjo priimtas.

223) Teismo išvada, kad teismui panaikinus sprendimą dėl Licenzijos panaikinimo, iki naujos Licenzijos išdavimo galiojo Licenzijos sustabdymas, kuris galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nepagrįsta, nemotyvuota, nei teisės normomis, nei byloje esančiais įrodymais, nors turi esminės reikšmės skundo išsprendimui. Teigia, kad sprendimas dėl Licenzijos sustabdymo neteko galios vėliausiai nuo sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo priėmimo momento. Pažymi, kad sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo galiojimo atnaujinimas ar galiojimas iki 2006 m. gruodžio 20 d. nebuvo konstatuotas nei jokiu teisės aktu, nei teismo sprendimu. Teismas netinkamai vertino norminio administracinio teisės akto panaikinimo teisines pasekmes, kurios tiesiogiai įtvirtintos įstatyme, bei jo panaikinimo įtaką jo pagrindu priimto individualaus administracinio teisės akto galiojimui. Atkreipia dėmesį, jog LVAT 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-575-19/2009 nustatytas norminio teisės akto negaliojimas ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies, o ne 116 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teigia, kad nors LVAT sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo negaliojimą konstatavo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu, jis laikytinas neteisėtu visą laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo, nes teismas konstatavo jo neteisėtumą, o neteisėtumas egzistuoja visą akto galiojimo laikotarpį. Be to, teismas nekreipė dėmesio į byloje esančius įrodymus, kad sprendimas dėl Licenzijos galiojimo sustabdymo buvo terminuotas ir galiojo iki 2006 m. spalio 10 d. Atsižvelgiant į tai, teismas darė nepagrįstas išvadas, kad panaikinus sprendimą dėl Licenzijos panaikinimą, galioja sprendimas dėl Licenzijos sustabdymo.

234) Teismas nurodė, kad sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo galiojimą pagrindžia tai, kad LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas atitinkamu laiku buvo pašalinęs pažeidimus, dėl kurių Licenzija buvo sustabdyta. Atkreipia dėmesį, jog tokios aplinkybės minėtame sprendime nebuvo konstatuotos, nes jų nagrinėjimas būtų perteklinis ir neturėtų reikšmės teismo sprendimui. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl pažeidimų pašalinimo. Tai, kad jie buvo pašalinti ir buvo likę tik menkaverčiai pažeidimai, pareiškėjo nuomone, įrodo 2006 m. gruodžio 20 d. licenzijos išdavimas.

245) Teismui laikant, kad žala pareiškėjui galimai kilo dėl Licenzijos sustabdymo, turėjo būti tiriamas priežastinis ryšys tarp Licenzijos galiojimo sustabdymo, panaikinimo ir patirtų nuostolių, tačiau tai nebuvo padaryta.

256) Akcentuoja, jog byloje ypač svarbu tai, jog neteisėtas sprendimas lėmė tai, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų pagal su kontrahentais sudarytas sutartis. Į sutartis buvo įtraukta Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, nurodant, kad pareiškėjas priima atliekas ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, todėl Licenzijos galiojimo sustabdymas, trukęs du mėnesius, sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes – sutarčių pasibaigimą. O dėl Licenzijos panaikinimo pasibaigė sutartys su atliekų gamintojais. Remiasi CK 6.203 straipsnio 3 dalimi ir daro išvadą, jog šiuo atveju pagal analogiją galima laikyti, jog sutarčių, netgi dalinai, negalima vykdyti be galiojančio leidimo. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad Licenzijos panaikinimas ir jos sustabdymas pareiškėjui sukėlė skirtingas teisines pasekmes ir nuostolius jis patyrė būtent dėl Licenzijos panaikinimo.

267) Teismas neišnagrinėjo nei priežastinio ryšio, nei žalos dydžio, nei atsakovo kaltės klausimų.

27Atsakovo atstovas Agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 136?137), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

291) teismas pagrįstai ir motyvuotai, lakantis ABTĮ reikalavimų, padarė išvadą, kad Lietuvos valstybė veikė teisėtai ir pagrįstai, pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl pagrindo atlyginti žalą dėl individualaus administracinio teisės akto panaikinimo nėra. Tai patvirtina ir teismų praktika (2011 m. gruodžio 8 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

302) Teismas išvadas darė objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylos įrodymų visumą, vadovaudamasis teisės normų statistine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais.

313) Sprendimo dėl Licenzijos sustabdymo teisėtumo klausimas buvo išspręstas LVAT 2007 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-890/2007, kurioje pripažintas minėto sprendimo teisėtumas, todėl jo teisėtumo klausimas negali būti kvestionuojamas. Tai patvirtina teismo išvadą, kad neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų nebuvo nei priimant sprendimą dėl Licenzijos sustabdymo, nei dėl jos panaikinimo.

32Atsakovo atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 139?147), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2903-95/2012 palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

33Be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

341) Pareiškėjo teiginys, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis nepagrįstas, nes šios bylos specifika lemia, kad pareiškėjas privalo įrodyti esant civilinei deliktinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas. Nors vienos jų neįrodžius, yra pagrindas skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tą teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Kartu pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad teismas vertino ir pasisakė dėl liudytojo pateiktų parodymų, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos sprendimą. Teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir vertino tiek byloje nustatytais faktais, tiek teisės aktų nuostatomis. Pažymi, jog tai, kad teismas vieną ar kitą faktą įvertino ne taip, kaip jį suprato ir aiškino pareiškėjas, nėra pagrindas pripažinti, kad sprendimas nemotyvuotas.

352) Pareiškėjo argumentą, jog sprendimas nemotyvuotas paneigia ir tai, jog sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis dėl Licenzijos panaikinimo patyrė žalą, kad atsakovų veiksmai panaikinant Licenziją teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu nėra susiję su reikalaujama atlyginti turtine žala, pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Ministerijos vertinimu, vien tai, jog pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, yra pagrindas skundą atmesti kaip nepagrįstą.

363) Pareiškėjo pateikiamas LVAT 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo aiškinimas yra šališkas ir neatitinka naujausios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje detaliai išaiškinta teisinių pasekmių teisėtumo prezumpcija iki tol, kol nėra teismo sprendimo, pripažįstančio norminį teisės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas minėtu sprendimu nepagrįstai remiasi ir tuo aspektu, jog juo remiasi kaip patvirtinančiu atsakovo neteisėtus veiksmu, nors toje byloje civilinės deliktinės atsakomybės klausimas nebuvo nagrinėjamas.

374) Teigia, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme apibrėžtos turto vertinimo kompetencijos. Pažymi, jog įstatymai turto vertintojams nesuteikia teisės vertinti ir analizuoti žalos dydžio bei priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą.

38Teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV.

40Apeliacinis skundas atmestinas.

41Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 966 154 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su atsakovo institucijų priimtais sprendimais.

42Byloje svarbiais laikytini šie bylos duomenimis ir sprendimais kitose administracinėse bylose tarp tų pačių ginčo šalių nustatyti faktai: Licenzija pareiškėjui išduota 2005 m. liepos 29 d. (I t., b. l. 21); 2006 m. rugpjūčio 8 d. Inspekcijos sprendimu Nr. 000104/1 Licenzija sustabdyta, o 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. Nr. 000104/2 (I t., b. l. 168) panaikinta; 2006 m. gruodžio 20 d. pareiškėjui išduota nauja licenzija, analogiška panaikintajai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-890/2007 Inspekcijos sprendimą dėl Licenzijos galiojimo sustabdymo pripažino pagrįstu ir teisėtu. 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I575-19/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 25 punkto 4 papunktis (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-19 įsakymo Nr. 684 redakcija) prieštaravo, o 25 punkto 2 papunktis (2008-07-08 įsakymo Nr. D1‑369 redakcija), remiantis kuriais buvo priimtas sprendimas dėl Licenzijos panaikinimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 35 str. (2002-07-01 įstatymo Nr. IX-1004 redakcija) (I t., b. l. 39?47). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 (I t., b. l. 32?38) Inspekcijos sprendimas dėl Licenzijos panaikinimo panaikintas kaip neteisėtas.

43Pareiškėjas patirtą žalą sieja su atsakovo institucijų veiksmais, pasireiškusiais Licenzijos galiojimo sustabdymu ir panaikinimu, tačiau, valstybės atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą, kyla tik tuo atveju, jei nustatomi valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo faktas. Šiuo atveju, tai, jog Licenzijos galiojimo sustabdymas buvo teisėtas ir pagrįstas, patvirtina įsiteisėjusi 2007 m. spalio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A2-890/2007. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl Inspekcijos sprendimas dėl Licenzijos galiojimo sustabdymo laikomas teisėtu, nesukeliančiu valstybės civilinės atsakomybės ir teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako. Atitinkamai toliau nagrinėjamas tik galimo valstybės civilinės atsakomybės kilimo ir žalos atlyginimo dėl neteisėto Licenzijos panaikinimo klausimas.

44Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, 2006 m. spalio 12 d. Inspekcijos sprendimu pareiškėjui panaikinus Licenziją, praėjus kiek daugiau nei dviems mėnesiams – 2006 m. gruodžio 20 d. ? pareiškėjui buvo išduota nauja Licenzija, pagal kurią pareiškėjas turėjo visas galimybes toliau vykdyti savo komercinę veiklą, darytina išvada, jog realiai žala pareiškėjo veiklai galėjo būti daroma tik šį laikotarpį, t. y. 2 mėnesius ir 8 dienas.

45Apibrėžus laikotarpį, per kurį pareiškėjas galimai patyrė žalą, vertintina, ar ši žala turi būti atlyginama atsakovo, kaip atsiradusi dėl valstybės institucijų veiksmų, už kuriuos kyla valstybės civilinė atsakomybė.

46Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tiria šių sąlygų buvimo klausimą.

47Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, taip pat pažymėtina, viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.

48Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, jog įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-69/2009 Inspekcijos sprendimas dėl Licenzijos panaikinimo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas, atsižvelgiant į tai, jog teisės akto nuostata, remiantis kuria jis buvo priimtas, pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui ir aukštesnės galios teisės aktui ? Atliekų tvarkymo įstatymo 35 straipsniui. Minėta norminė byla buvo iškelta būtent pareiškėjui siekiant įrodyti sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo neteisėtumą (ABTĮ 111 str.), todėl tai, kad sprendimas dėl Licenzijos panaikinimo buvo panaikintas, leidžia konstatuoti esant šią civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

49Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra išpildyta kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos.

50Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

51Įvertinus bylose medžiagą darytina išvada, jog nors, panaikinus Licenziją, pareiškėjas du mėnesius negalėjo verstis iki tol vykdyta veikla, pastarieji du mėnesiai realios įtakos pareiškėjo verslo būklei nebeturėjo. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino buvęs pareiškėjo direktorius R. P. B., veiklos problemos prasidėjo nuo Licenzijos sustabdymo, t. y. iki Licenzijos panaikinimo. O Licenzijos sustabdymas, kaip minėta, buvo teisėtas, ir toks sprendimas priimtas dėl nustatytų pareiškėjo veiklos vykdymo pažeidimų, todėl tie pareiškėjo nuostoliai (žala), kurie atsirado dėl Licenzijos galiojimo sustabdymo ir jo metu, laikytini atsiradusiais dėl paties pareiškėjo veiksmų, už juos valstybės civilinė atsakomybė nekyla. Tuo tarpu vien tik vėlesni du mėnesius trukę pareiškėjo veiklos suvaržymai dėl licenzijos panaikinimo, realios žalos pareiškėjui nepadarė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, daro išvadą, jog Inspekcijos priimtas administracinis aktas dėl Licenzijos panaikinimo, nebuvo kliūtimi pareiškėjui gavus naują Licenziją toliau vykdyti savo veiklą, naudotis skunde minėtomis atidirbtomis technologijomis, turimai įrenginiais, aukštos kvalifikacijos specialistais, išplėtotais ryšiais su tiekėjais, per daugiau nei metus nusistovėjusiu darbo ritmu, kuris, kaip skunde nurodė pareiškėjas, leido optimizuoti savikainą, ir panašiai, todėl jis negali būti laikytinas turtinės žalos atsiradimo priežastimi. Taigi šiuo atveju priežastinis ryšys, nei faktinis, nei, juo labiau, teisinis, tarp Inspekcijos sprendimo panaikinti Licenziją ir pareiškėjo nurodomos žalos neegzistavo.

52Teisėjų kolegija, taip pat pažymi, jog neišpildyta ir trečioji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – pareiškėjas neįrodė konkrečios jo patirtos žalos.

53Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui.

54Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų patyrė 2 966 154 Lt žalos. Žala, kaip nurodo pareiškėjas, apskaičiuota įvertinus vidutines 2005 metais gautas pajamas, darant prielaidą, kad Licenzijos panaikinimo laikotarpiu, jei ji nebūtų buvusi panaikinta, pajamos nebūtų mažesnės, teigiant, jog pareiškėjo veiklai nustatytos augimo tendencijos. Tokie pareiškėjo skaičiavimai laikytini nepakankamai įrodytais, paremtais nepagrįstomis prielaidomis. Kolegijos nuomone pareiškėjo patirtą žalą pagrindžiantys įrodymai nėra tinkamais įrodymais ir nepagrindžia pareiškėjo teiginių. Žalos verslui įvertinimo atskaita Nr. VV2011/05/12-01 (I t, b. l. 48?101) nelaikytina tinkamu įrodymu, nes nėra pasirašyta, nors Turto vertinimo ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2012-04-30) 23 straipsnyje numatyta, kad tokia ataskaita, be kita ko, turi būti pasirašyta, o to paties įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Tuo tarpu Specialisto išvada Dėl UAB „DORMEKA“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo (I t., b. l. 102?133) atlikta siekiant atsakyti į konkrečius tyrėjos suformuluotus klausimus dėl pareiškėjo bankroto, jie nėra susiję su pareiškėjo patirtos turtinės žalos dėl sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo įvertinimu, klausimas dėl sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo pareiškėjo patirtos turtinės žalos specialisto nebuvo nagrinėjamas, todėl bylai aktualiu klausimu, tai nėra tinkamas įrodymas byloje.

55Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde pateiktas prašymas iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išreikalauti administracinės bylos Nr. I-9-473/202 medžiagos kopijas atmetamas, nes, pirma, prašymas nėra tiksliai suformuluotas. Iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamai bylai reikšmingas, minėtoje byloje esantis prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo dėl baudžiamosios bylos pagal BK 209 straipsnį, tačiau prašymas suformuluotas prašant išreikalauti bylos medžiagą. Antra, Pagal ABTĮ 24 straipsnio 1 dalį, visi įrodymai, kuriai pareiškėjas grindžia savo reikalavimus turi būti pateikti su skundu. Įrodymai, kurių pati šalis gauti negali, gali būti išreikalaujami teismo (ABTĮ 68 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pats kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ar prokuratūrą, siekdamas gauti minėtą nutarimą ar bylos medžiagos kopijas, kad toks pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas neįrodė, kad toks prašymas buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teisme ir nepagrįstai atmestas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus proceso dalyvis ir nesiėmė visų įmanomų priemonių savo argumentams pagrįsti. Šios pareiškėjo klaidos negali būti taisomos teismo, nes tai pažeistų šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.

56Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

57Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

58pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DORMEKA“ apeliacinį skundą atmesti.

59Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

60Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas BUAB „DORMEKA“ skundu (I t., b. l. 1?16) kreipėsi į... 6. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi... 7. Paaiškino, kad pagrindinė pareiškėjo veikla buvo pavojingų ir probleminių... 8. Atsakovo atstovas Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra)... 9. Nurodė, kad nors 2009 m. balandžio 6 d. LVAT sprendimu administracinėje... 10. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir... 11. Teigė, kad aplinkos ministro įsakymo dalis prieštaraujančia aukštesnės... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (II... 14. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir... 15. III.... 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 130?133), kuriuo... 17. Kartu pateikė prašymą išreikalauti iš Vilniaus apygardos administracinio... 18. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi... 19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 20. 1) teismo išvada, kad ne Licenzijos panaikinimas, o jos sustabdymas galėjo... 21. 2) Teismo išvada, kad ne Licenzijos panaikinimas, o jos sustabdymas galimai... 22. 3) Teismo išvada, kad teismui panaikinus sprendimą dėl Licenzijos... 23. 4) Teismas nurodė, kad sprendimo dėl Licenzijos panaikinimo galiojimą... 24. 5) Teismui laikant, kad žala pareiškėjui galimai kilo dėl Licenzijos... 25. 6) Akcentuoja, jog byloje ypač svarbu tai, jog neteisėtas sprendimas lėmė... 26. 7) Teismas neišnagrinėjo nei priežastinio ryšio, nei žalos dydžio, nei... 27. Atsakovo atstovas Agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II... 28. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:... 29. 1) teismas pagrįstai ir motyvuotai, lakantis ABTĮ reikalavimų, padarė... 30. 2) Teismas išvadas darė objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylos... 31. 3) Sprendimo dėl Licenzijos sustabdymo teisėtumo klausimas buvo išspręstas... 32. Atsakovo atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II... 33. Be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, atsiliepime į apeliacinį... 34. 1) Pareiškėjo teiginys, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis... 35. 2) Pareiškėjo argumentą, jog sprendimas nemotyvuotas paneigia ir tai, jog... 36. 3) Pareiškėjo pateikiamas LVAT 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo aiškinimas... 37. 4) Teigia, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita neatitinka Turto ir verslo... 38. Teisėjų kolegija... 39. IV.... 40. Apeliacinis skundas atmestinas.... 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 966 154 Lt turtinės žalos... 42. Byloje svarbiais laikytini šie bylos duomenimis ir sprendimais kitose... 43. Pareiškėjas patirtą žalą sieja su atsakovo institucijų veiksmais,... 44. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, 2006 m. spalio 12 d. Inspekcijos... 45. Apibrėžus laikotarpį, per kurį pareiškėjas galimai patyrė žalą,... 46. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 47. Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, taip pat... 48. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog atsakovo veiksmų... 49. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra... 50. Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko,... 51. Įvertinus bylose medžiagą darytina išvada, jog nors, panaikinus Licenziją,... 52. Teisėjų kolegija, taip pat pažymi, jog neišpildyta ir trečioji valstybės... 53. Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti... 54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų valstybės... 55. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde pateiktas... 56. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas,... 57. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 58. pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DORMEKA“... 59. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą... 60. Nutartis neskundžiama....