Byla I-1227-662/2009

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams Tadui Kisieliui, Valei Petkevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratakis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratakis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (04)-K3-326 patvirtino 2008 m. birželio 25 d. patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai priskaičiuoti 158 895 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 26 364,2 Lt PVM delspinigių ir skyrė 15 889 Lt PVM baudą.

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 69-214 patvirtino Kauno apskrities VMI 2008 rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (04)-K3-326 nurodymus.

6Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. S-11 (7-299/2008), kuriuo patvirtino VMI prie LR FM 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 69-214.

7Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti VMI prie LR FM 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 69-214 ir Komisijos 2009 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-11 (7-299/2008), kuriais UAB „Ratakis“ (toliau – Bendrovė) įpareigojama sumokėti 158 895 Lt PVM, 26 364,2 Lt PVM delspinigių ir paskirtą 15 889 Lt baudą bei priimti naują sprendimą – UAB „Ratakis“ pardavimams į Latviją taikyti 0% PVM tarifą.

8Pareiškėjas skunde paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis (toliau – ir Lietuvos Respublikos PVM įstatymas) bei 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB 14 straipsnio nuostatomis, pardavimai į Latviją buvo įforminti PVM sąskaitomis faktūromis. Vykdant prekių tiekimą buvo tikrintasi Europos Komisijos interneto svetainėje, ar įmonės SIA „Koordinata A“ ir SIA „Lanriko“ yra įregistruoti Latvijos PVM mokėtojais. Įmonių atstovai pateikė asmens dokumentus, pasirašė PVM sąskaitoje faktūroje bei CMR 24 grafoje. Nurodė, kad sutartys su įmonėmis SIA „Lanriko“ ir SIA „Koordinata A“ nebuvo sudarytos, kadangi iš esmės, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, jokio būtinumo, kurį būtų galima aptarti sutartimi, tuo metu nematė. Pareiškėjo teigimu, prekių tiekimas skaitomas įvykusiu, kai Bendrovė perdavė prekes pirkėjams, kurie nuo to momento įgijo teisę jomis disponuoti.

9Atsakovas VMI prie LR FM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisingas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Pareiškėjo argumentai, kad pateikti įrodymai patvirtina prekių išvežimo iš šalies teritorijos faktą, yra nepagrįsti. Bendrovės pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai bei tarptautiniai gabenimo važtaraščiai CMR) patvirtina tik prekių perleidimo Lietuvos Respublikoje faktą, tačiau negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys, kad prekės buvo fiziškai išgabentos į Latvijos Respubliką PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems gavėjams. Atsiliepime nurodė, jog bendrovė žinodama, kad būtent jai teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies faktą, elgdamasi sąžiningai bei rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti įrodymus, patvirtinančius parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos. Todėl pareiškėjui nesurinkus įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, konstatuotina, kad pareiškėjas vykdydamas mokestines prievoles nesielgė sąžiningai bei rūpestingai, nesiėmė visų būtinųjų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos, taip pat nedėjo pastangų, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, todėl nėra pagrindo neskaičiuoti pareiškėjui PVM dėl jo sąžiningumo.

11Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12Atsiliepime paaiškino, jog pagal Europos teisingumo teismo ir Lietuvos teisinių santykių reglamentavimą, 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindą sudaro trys pagrindinės sąlygos. Tačiau pareiškėjo nurodyti faktai šių sąlygų neatitinka ir neįrodo, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ratakis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į šių teisinių santykių reglamentavimą Lietuvoje (Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalis bei 56 straipsnio 1 dalis) bei suformuotą Europos Teisingumo Teismo praktiką (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. C-409/04), siekiant nustatyti ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1) prekės buvo tiekiamas atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Tais atvejais, kad šios sąlygos netenkinamos turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas - jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas. Teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas tvirtino, kad PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, tarptautiniai gabenimo važtaraščiai CMR įrodo, kad prekės (mėsa, mėsos gaminiai) buvo ne tik parduotos Latvijos įmonėms SIA „Koordinata A“ ir SIA „Lanriko“, bet ir kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl minėtos prekės teisėtai ir pagrįstai buvo apmokestintos 0 proc. PVM tarifu.

16Teismo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad Latvijos įmonė SIA „Lanriko“ iš karto po sandorių su pareiškėjas, t. y. 2007 m. rugpjūčio 16 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, nes teikė klaidingą informaciją. SIA „Koordinata A“ iš PVM mokėtojų išregistruota 2007 m. kovo 7 d., šios įmonės patikrinimas neatliktas, nes įmonė nepateikė reikalingų dokumentų. Teismas akcentavo, jog nors, kaip teigia pareiškėjas, PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu Latvijos įmonės SIA „Koordinata A“ ir SIA „Lanriko“ buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau jos vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro praėjus neilgam laiko tarpui. Taip pat nustatyta, kad SIA „Lanriko“ oficialūs asmenys į savo šalies mokesčių tarnybą neatvyksta, informacijos nepateikia. Įmonė SIA „Koordinata A“ sandorių su pareiškėjas nedeklaravo, įsigijimo PVM nemokėjo. Pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, taip pat neįrodo, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos ir pateiktos Latvijos įmonėms SIA „Koordinata A“ ir SIA „Lanriko“.

17Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: juose nėra nurodyta prekes išdavusių ir gabenti gavusių vairuotojų vardų bei pavardžių, nenurodytas prekių įpakavimo būdas, trūksta su vežimu susijusių mokėjimų, nėra informacijos apie prekes gabenusios transporto priemonės markę, valstybinius numerius, nenurodytas krovinio gavimo laikas, nenurodytos prekes gavusių asmenų tapatybės, be to, kaip vežėja nurodyta įmonė, kuri prekių negabeno. Teismas akcentavo ir tai, kad visi CMR nurodyti duomenys buvo pildomi Lietuvoje, taigi, juose esantys duomenys gali patvirtinti tik faktą, kad pareiškėjas prekes perdavė Latvijos įmonėms, bet ne tai, kad šios prekės buvo fiziškai išgabentos į Latvijos Respubliką. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y., kad prekių tiekimas į Latvijos Respubliką neįvyko, nes pareiškėjas su Latvijos įmonėmis SIA „Koordinata A“, SIA „Lanriko“ nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, nepateikė prekių užsakymų, prekių draudimo dokumentų ar kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog mėsa ir jos gaminiai buvo gauti Latvijos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė Latvijos įmonių atstovų įgaliojimų kopijų, todėl galimybės nustatyti, ar dokumentuose pasirašę asmenys atstovavo minėtoms bendrovėms, nėra.

18Teismo vertinimu, byloje nėra kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latviją, t. y., kad Latvijos įmonės minėtas prekes panaudojo savo veikloje ar kad prekės buvo realizuotos Latvijoje, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų įrodyti realų prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos į Latvijos Respubliką. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Kauno apskrities VMI, VMI prie LR FM ir Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Kauno apskrities VMI 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (04)-K3-326, VMI prie LR FM 2008 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 69-214 ir Komisijos 2008 sausio 16 d. sprendimas Nr. S-11 (7-299/2008) yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais naikinti šių sprendimų nėra jokio teisinio pagrindo.

19III.

20Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Ratakis“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo šiuos argumentus:

211. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo atstovės prašymus atidėti teismo posėdžio datą, nesuteikė galimybės tinkamai apginti pareiškėjo interesus (prašymas raštu išsiųstas 2009 m. balandžio 28 d. ir žodžiu pateiktas iki pradedant nagrinėti bylą). Įvertinus tai, kad Latvijos įmonės SIA "Lanriko" administratorė sutiko pateikti prašomus dokumentus nurodydama datą vėliausiai iki 2009 m. gegužės 31 d. (raštas pateiktas byloje), t. y. po bylos išnagrinėjimo, pareiškėjas buvo priverstas prašyti atidėti bylos nagrinėjimą. Kadangi duomenis rinko ir medžiagą rengė pats pareiškėjas be advokato pagalbos, iki skundo padavimo teismui dienos nesugebėta surinkti visų įrodymų iš Latvijos įmonių.

222. Iš papildomai pateikiamų įrodymų akivaizdu, kad Latvijos įmonė SIA „Lanriko" ne tik deklaravo PVM, bet ir pateikė ataskaitą Latvijos mokesčių administratoriui apie ikimokestines sumas, kurios įtrauktos į PVM deklaraciją už 2007 metų gegužės, birželio ir rugpjūčio mėnesius. Šiuose dokumentuose parašai yra tapatūs su kituose pervežimo ir atsiskaitymo dokumentuose esamais parašais. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šiais dokumentais įrodinėjama aplinkybė yra reikšminga mokesčių mokėtojui ir į tai, kad pateikus naujus (papildomus) įrodymus, atsiranda su tuo susiję teisėti ir pagrįsti lūkesčiai, jog pateiktas naujas įrodymas bus teismo įvertintas. Pareiškėjo nuomone, proceso metu jis elgėsi pagal savo galimybes, o vieną kartą atidėjus posėdį bylos nagrinėjimas nebūtų buvęs užvilkintas. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė „būti išklausytam", neužtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas bei sprendimo pagrįstumas. Tokie procesiniai pažeidimai laikytini esminiais, sutrukdžiusiais pareiškėjui tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą.

233. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo leista žodžiu išsakyti savo skundo argumentų, iš esmės byla išnagrinėta pagal atsakovo atsiliepimuose pateiktus argumentus. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui savo pozicijos išsakyti beveik neleido, konstatuodamas, kad ji yra aiški. Dėl to pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyręs bei neįvertinęs visų bylai svarbių faktinių aplinkybių, kaip to reikalaujama Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas tai pat nevertino byloje surinktų įrodymų jų pakankamumo aspektu, o tik konstatavo, kad sutinka su mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

24Atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, jog su šiuo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV.

27Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos) teritoriją.

28Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

291977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB (toliau – ir Šeštoji PVM direktyva), 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa nustato, kad „prekių įsigijimas Bendrijos viduje” yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiu turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Šios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmojoje pastraipoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio prekių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš Bendrijos viduje esančios teritorijos, tiekimą prekių pirkėjui, kuris yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, veikiantis kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos.

30Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas šias nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 42 punktas).

31Pažymėtina, kad Bendrijų teisė tiesiogiai nenustato, kam tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog prekės buvo išgabentos iš valstybės narės teritorijos, tačiau Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio pirmoji pastraipa įtvirtino, kad pareiga nustatyti tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, kurios, be kita ko, turėtų užkirsti kelią mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, tenka valstybėms narėms. Tam tikros formalios mokesčio mokėtojų pareigos, susijusios su apskaitos vedimu, sąskaitų faktūrų išrašymu, deklaracijų bei suvestinių pateikimu mokesčių administratoriui buvo numatytos Šeštosios PVM direktyvos 22 straipsnyje, o to paties straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui bei piktnaudžiavimui mokesčių srityje.

32Šiuo požiūriu pažymėtina, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent, teisinio saugumo ir proporcingumo principų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Gabalfrisa ir kt., C 147/98, 52 punktas; 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C 454/98, 59 punktas; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Halifax ir kt., C 255/02, 92 punktas). Be to, valstybė narė savo įgaliojimais negali naudotis taip, kad keltų grėsmę PVM neutralumui, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės aktais numatytos bendrosios PVM sistemos principas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth et Strobel, C-454/98, 59 punktas).

33Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Vertinant, ar šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas atitinka minėtus Bendrijų teisės principus, pažymėtina, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).

34Atsižvelgiant į Europos Bendrijų teisės ir minėtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas bei Teisingumo Teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui.

35Pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra duomenų, kad prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

36Visų pirma, prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos nepatvirtina pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, kuriais grindžiamas tarptautinio krovinių (prekių (mėsos gaminių) tiektų Latvijos pirkėjams – įmonėms SIA „Koordinata A“ bei SIA „Lanriko“) pervežimo į užsienio valstybę joje esantiems gavėjams faktas. Vadovaujantis 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR) nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 31) CMR važtaraštis yra prima facie įrodymas, patvirtinantis kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon (CMR Konvencijos 9 straipsnis). Tuo tarpu krovinio pristatymu į paskirties vietą (CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktas) laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (CMR konvencijos 12 straipsnio 1 punktas).

37Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: juose nėra nurodyta prekes išdavusių ir gabenti gavusių vairuotojų vardų bei pavardžių, nenurodytas prekių įpakavimo būdas, trūksta su vežimu susijusių mokėjimų, nėra informacijos apie prekes gabenusios transporto priemonės markę, valstybinius numerius, nenurodytas krovinio gavimo laikas, nenurodytos prekes gavusių asmenų tapatybės, be to, kaip vežėjos nurodytos įmonės (SIA „Roleks T“, A.G. autotransporto įmonė), kurios, pagal jų pačių pateiktus duomenis, šių prekių negabeno (gabenimo fakto nepatvirtino). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek bylą nagrinėjant Komisijoje, tiek ir pirmosios instancijos teisme pareiškėjo atstovai negalėjo paaiškinti kaip (kokiu būdu) ir kada pareiškėjas gaudavo CMR važtaraščius su spaudu 24 grafoje (krovinio gavimo patvirtinimas), nes patvirtinimo iš minėtų Latvijos įmonių apie prekių (mėsos) gavimą pareiškėjas neprašė (b. l. 17, 79). Bylą nagrinėjant Komisijoje pareiškėjo atstovas nurodė, kad mėsos (jos gaminių) išvežimą organizuodavo Latvijos įmonės, šių įmonių atstovai atvažiuodavo su savo mašinomis, atveždavo pinigus, tačiau negalėjo paaiškinti kur ir kaip vyko atsiskaitymas, kokiomis transporto priemonėmis buvo gabenamos prekės (b. l. 17). Taigi byloje iš esmės nėra duomenų, kad pareikėjas būtų reikalavęs iš Latvijos įmonių SIA „Lanriko“ ir SIA „Koordinata A“ įrodymų, jog prekės kirto sieną ir buvo pristatytos gabenimo dokumente (CMR važtarštyje) nurodytu Latvijos įmonių adresu, t. y. pareiškėjas tinkamai neįvykdė pareigos įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

38Kartu pažymėtina, jog šios aplinkybės nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai – SIA „Lanriko“ PVM deklaracijų bei Ataskaitų apie ikimokestines sumas, kurios įtrauktos į pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, nuorašai. Nors SIA „Lanriko“ 2007 m. gegužės, rugpjūčio bei birželio mėn. Ataskaitose apie ikimokestines sumas, kurios įtrauktos į pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją buvo deklaruoti prekių įsigijimai iš kitų Europos Sąjungos valstybinių narių (sandorio parneris – pareiškėjas UAB „Ratakis“), tačiau byloje iš esmės ir nėra ginčo dėl to, jog SIA „Lanriko“ buvo PVM mokėtoju iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. bei formaliai deklaravo įsigijimus iš pareiškėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą bei į tai, kad prekių išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę pareiškėjas nepagrindė tinkamai įformintais CMR važtaraščiais, vien tik ši aplinkybė nepaneigia mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvadų pagrįstumo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu Latvijos įmonės SIA „Koordinata A“ ir SIA „Lanriko“ buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau jos vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro praėjus neilgam laiko tarpui po sandorių su pareiškėju pabaigos. Taip pat nustatyta, kad SIA „Lanriko“ oficialūs asmenys į savo šalies mokesčių tarnybą neatvyksta, informacijos nepateikia, o įmonė SIA „Koordinata A“ sandorių su pareiškėju apskritai nedeklaravo ir įsigijimo PVM nemokėjo. Be to, kaip pripažino pats pareiškėjas, su Latvijos įmonėmis SIA „Koordinata A“ bei SIA „Lanriko“ nebuvo sudariusi rašytinių pirkimo – pardavimo sutarčių, nepateikė prekių užsakymų, prekių draudimo dokumentų ar kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog mėsa ir jos gaminiai realiai buvo gauti Latvijos Respublikoje (b. l. 79). Byloje taip pat nėra pateikta Latvijos įmonių atstovų įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, kurie galėtų pagrįsti su šiomis įmonėmis vykdytų ūkinių operacijų realumą.

39Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija)). Taigi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas. Centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.

40Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratakis“ apeliacinį skundą atmesti

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno... 5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 6. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –... 7. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą... 8. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 9. Atsakovas VMI prie LR FM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti... 10. Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir... 11. Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI su pareiškėjo skundu... 12. Atsiliepime paaiškino, jog pagal Europos teisingumo teismo ir Lietuvos... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu... 15. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į šių teisinių santykių... 16. Teismo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad Latvijos įmonė SIA... 17. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog... 18. Teismo vertinimu, byloje nėra kitų įrodymų, kurie neginčijamai... 19. III.... 20. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Ratakis“ prašo panaikinti pirmosios... 21. 1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo atstovės prašymus... 22. 2. Iš papildomai pateikiamų įrodymų akivaizdu, kad Latvijos įmonė SIA... 23. 3. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo leista žodžiu išsakyti savo skundo... 24. Atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV.... 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo... 28. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio... 29. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl... 30. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas šias nuostatas, ne kartą... 31. Pažymėtina, kad Bendrijų teisė tiesiogiai nenustato, kam tenka pareiga... 32. Šiuo požiūriu pažymėtina, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismo... 33. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį pareiga... 34. Atsižvelgiant į Europos Bendrijų teisės ir minėtas Pridėtinės vertės... 35. Pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai... 36. Visų pirma, prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos... 37. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjo pateikti CMR... 38. Kartu pažymėtina, jog šios aplinkybės nepaneigia ir apeliacinės... 39. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad... 40. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o... 41. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 42. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą... 43. Nutartis neskundžiama....