Byla A-2224-602/2019

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. G. ir L. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

51.

6Pareiškėjos I. G. ir L. R. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 770,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

72.

8Pareiškėjos paaiškino, kad Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėjos taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

93.

10Pareiškėjos teigė, kad kelionių organizatoriui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjams buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

114.

12Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

135.

14Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip E. S. narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal E. S. sutartis (įskaitant dėl E. S. direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal E. S. teisę, be to, byloje nėra kompetentingų E. S. institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi E. S. teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti žalos atlyginimą.

156.

16Ministerija teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjos žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Pažymėjo, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų suma buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

177.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė skundą atmesti.

198.

20Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Nurodė, kad pareiškėjos patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

21II.

229.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino visiškai ir priteisė I. G. ir L. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 770,18 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė I. G. ir L. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2410.

25Teismas nustatė, kad pareiškėjos I. G. ir L. R. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004557 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą. Pagal minėtą sutartį pareiškėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. vasario 6 d. Pareiškėja I. G. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 777 pervedė į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę 810,36 Eur (2 798 Lt) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415660400). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjai I. G. sumokėjo 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš viso pareiškėjoms liko negrąžinti 770,18 Eur.

2611.

27Teismas vertino, kad rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį nedaro negaliojančia. Pareiškėja I. G. tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta.

2812.

29Teismas pažymėjo, kad pareiškėja I. G. UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 810,36 Eur sumą už ginčo kelionę. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja I. G. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 777 pervedė 810,36 Eur sumą į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale beta.lt užsakytą kelionę į Ispaniją, Fuerteventurą.

3013.

31Teismas nurodė, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. į pareiškėjos I. G. banko sąskaitą pervedė 40,17 Eur ir nurodė, kad draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos I. G. sąskaitą dėl to, jog pareiškėjos už kelionę laikomos sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

3214.

33Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai I. G. sumokėjus 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjoms liko negrąžinta 770,18 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

34III.

3515.

36Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3716.

38Ministerija teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

3917.

40Ministerija vertina, kad teismas pažeidė Sutartyje dėl E. S. veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir E. S. Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl E. S. sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

4118.

42Ministerija pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir E. S. teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

4319.

44Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Be to, pareiškėjos pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

4520.

46Ministerijos manymu, šiuo atveju pareiškėjos įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (yra patvirtintas pareiškėjos I. G. finansinis reikalavimas 810,36 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

4721.

48Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

4922.

50Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatoriaus veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV.

5323.

54Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

5524.

56Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė Paslaugų sutartį dėl kelionės į Fuerteventurą. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjoms buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos (t. y. 40,17 Eur), todėl jos patyrė nuostolių.

5725.

58Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjoms negrąžintą 770,18 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjoms 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

5926.

60Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjoms suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi sudarė Paslaugų sutartį.

6127.

62Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto (t. y. šiuo atveju – atsakovo) apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

6328.

64Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

6529.

66Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

6730.

68Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

6931.

70Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

7132.

72Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

7333.

74ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti E. S. teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

7534.

76Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

7735.

78Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus E. S. teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad E. S. teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

7936.

80Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus E. S. teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

8137.

82Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus E. S. teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą E. S. teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

8338.

84Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

8539.

86Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

8740.

88Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

8941.

90Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

9142.

92Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad Paslaugų teikimo sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą), kadangi pareiškėja I. G. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 777 pervedė atitinkamas sumas pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjoms turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

9343.

94Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Paslaugų sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, šiuo atveju pripažintini deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais, nes iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų esminių ir turinčių teisinės reikšmės bylos aplinkybių.

9544.

96Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

9745.

98Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

99Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

100Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

101Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

102Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. 1.... 6. Pareiškėjos I. G. ir L. R. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą... 7. 2.... 8. Pareiškėjos paaiškino, kad Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl... 9. 3.... 10. Pareiškėjos teigė, kad kelionių organizatoriui bankrutavusiai uždarajai... 11. 4.... 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė... 13. 5.... 14. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių... 15. 6.... 16. Ministerija teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau... 17. 7.... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos... 19. 8.... 20. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią... 21. II.... 22. 9.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu... 24. 10.... 25. Teismas nustatė, kad pareiškėjos I. G. ir L. R. su kelionių organizatoriumi... 26. 11.... 27. Teismas vertino, kad rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį... 28. 12.... 29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja I. G. UAB „Freshtravel“ organizuotą... 30. 13.... 31. Teismas nurodė, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos... 32. 14.... 33. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjų... 34. III.... 35. 15.... 36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde... 37. 16.... 38. Ministerija teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo... 39. 17.... 40. Ministerija vertina, kad teismas pažeidė Sutartyje dėl E. S. veikimo... 41. 18.... 42. Ministerija pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias... 43. 19.... 44. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje... 45. 20.... 46. Ministerijos manymu, šiuo atveju pareiškėjos įgis teisę iš UAB... 47. 21.... 48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo... 49. 22.... 50. Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame... 51. Teisėjų kolegija... 52. IV.... 53. 23.... 54. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl... 55. 24.... 56. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB... 57. 25.... 58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė... 59. 26.... 60. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio... 61. 27.... 62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad... 63. 28.... 64. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti... 65. 29.... 66. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių... 67. 30.... 68. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje... 69. 31.... 70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės... 71. 32.... 72. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo... 73. 33.... 74. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai,... 75. 34.... 76. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu,... 77. 35.... 78. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus E. S.... 79. 36.... 80. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7... 81. 37.... 82. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą... 83. 38.... 84. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje... 85. 39.... 86. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo... 87. 40.... 88. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės... 89. 41.... 90. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija,... 91. 42.... 92. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių... 93. 43.... 94. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 95. 44.... 96. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo... 97. 45.... 98. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 99. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 100. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir... 101. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą... 102. Nutartis neskundžiama....