Byla A-248-972-06

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,

2Sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Aleksandrui Rengei ir Astai Bacevičiūtei,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Milviteka“ (ankstesnis pavadinimas - žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir realizavimo kooperatinė bendrovė „Milviteka“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Milviteka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6trečiasis suinteresuotasis asmuo 2005 m. sausio 14 d. patikrinimo aktu Nr.8.1-04-31-239-G10 papildomai apskaičiavo pareiškėjui 29181 Lt pridėtinės vertės mokestį (PVM), 6333 Lt PVM delspinigius. Trečiasis suinteresuotasis asmuo 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr.(6.5)-75 patvirtino 2005 m. sausio 14 d. patikrinimo aktą Nr.8.1-04-31-239-G10 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 29181 Lt PVM, 6333 Lt PVM delspinigius bei paskyrė pareiškėjui 1572 Lt PVM baudą. Atsakovas 2005 m. birželio 14 d. sprendimu Nr.69-169 patvirtino trečiojo suinteresuotojo asmens 2005 m. kovo 18 d. sprendimo Nr.(6.5)-75 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 29181 Lt PVM, 6333 Lt PVM delspinigius bei 1572 Lt PVM baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr.S-386-(7-370/2005) patvirtino atsakovo 2005 m. birželio 14 d. sprendimą Nr.69-169.

7Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr.S-386-(7-370/2005) bei pripažinti, kad pareiškėjas turi teisę į 29181 Lt PVM atskaitą pagal sandorius su UAB „Svete Vilnius“, UAB „Garduona“, UAB „Antaveda“, UAB „Silverijus“, UAB „Kartrus“ ir UAB „Gelonetas“. Pareiškėjas nurodė, kad jis nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, jog minėti jo kontrahentai (pardavėjai) nesumokės PVM. Buvo patikrinta, ar minėtos įmonės yra veikiančios, ar nėra išbrauktos iš PVM mokėtojų sąrašo ir ar jos pateikė finansinius dokumentus, kurie įsigyti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kokie santykiai yra susiklostę tarp minėtų įmonių ir tų asmenų, kurie pasivadino tų įmonių darbuotojais. Pareiškėjas nurodė, kad jam nepagrįstai buvo papildomai priskaičiuoti 29181 Lt PVM ir 6333 Lt PVM delspinigiai bei nepagrįstai skirta 1572 Lt PVM bauda. Pareiškėjo kaltės nėra, todėl jam negalima taikyti sankcijų.

8Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo panaudotos UAB „Silverijus“, UAB „Garduona“, UAB „Svete Vilnius“, UAB „Kartrus“, UAB „Gelonetas“, UAB „Antaveda“ išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurios neatitiko teisės normų reikalavimų ir pagal kurias negalima atskaityti pirkimo PVM. Pareiškėjas neįvertino vykdytų sandorių aplinkybių, neįsitikino savo verslo partnerių sąžiningumu, neišsiaiškino, ar verslo partnerių pasiūlymai buvo tikroviški. Asmuo, pareiškėjui prisistatęs minėtų įmonių atstovu, nepateikė pareiškėjui jokio dokumento, patvirtinančio jo atstovavimą minėtoms įmonėms. Taip pat minėtais atvejais nebuvo sudaromos pirkimo - pardavimo sutartys. Atsiskaitymas už prekes buvo vykdytas tik grynaisiais pinigais, mokant per dieną ne daugiau kaip 10000 Lt, nors prekių vertė buvo didesnė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybes įvertinti savo veiklos partnerius bei sužinoti, kad jie elgiasi neteisėtai. Jeigu pareiškėjas būtų pasielgęs rūpestingai ir būtų pasidomėjęs savo veiklos partneriais, ji būtų galėjęs nustatyti šių partnerių veiklos nesąžiningumą bei numatyti, kad jie nesumokės pardavimo PVM. Pareiškėjui to nepadarius, jis neįgijo teisės į PVM atskaitą.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nurodė, kad pagal šioje byloje taikytinus 1993 metų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 18, 26, 28 straipsnius, 2002 metų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64, 80 straipsnius pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, tik įrodžius, jog pareiškėjo kontrahentai nesumokėjo PVM ir jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie savo kontrahentų veiklos neteisėtumą. Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatė, kad minėti pareiškėjo kontrahentai PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Todėl esminis klausimas šioje byloje - ar pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie savo kontrahentų veiklos neteisėtumą. Teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai tvirtina, jog pareiškėjo sandoriai buvo įforminti pagal apskaitos dokumentus, kurių turinys neatitiko tikrovės, t. y. išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose buvo nurodyta, kad jas išrašė ir prekes perdavė tariami minėtų įmonių vadovai bei kiti šiose įmonėse nedirbantys asmenys. Pareiškėjas su prekes pristačiusiu asmeniu turėjo nuolatinius ir betarpiškus kontaktus, tačiau nebandė išsiaiškinti šio asmens pareigų, atstovavimo atitinkamoms įmonėms fakto tikrumo. Jeigu pareiškėjas būtų elgęsis rūpestingai ir būtų pasidomėjęs apie savo veiklos partnerius, jis būtų galėjęs nustatyti partnerių veiklos nesąžiningumą bei numatyti, kad jie nemokės pardavimo PVM. Pareiškėjas turėjo realią galimybę patikrinti savo partnerių veiklos teisėtumą, nes sandoriai su šiais partneriais buvo nevienkartiniai. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas tikrino savo partnerius internetiniame mokesčių administratoriaus tinklapyje, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis gauti informaciją apie verslo partnerius ir jų ekonominį patikimumą. Pareiškėjas taip pat galėjo pasinaudoti ir įmonių rejestro duomenimis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kasos išlaidų orderiuose buvo nurodyti tik įmonių pavadinimai. Šiuose orderiuose nebuvo nurodytas konkretaus fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, jo paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento pavadinimas ir jo numeris, gavėjo gyvenamoji vieta, taip pat nėra asmens, priėmusio pinigus, parašo. Tuo buvo pažeisti Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr.179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 ir 6 punktai. Be to, atsiskaitymas su kontrahentais už prekes buvo vykdytas tik grynais pinigais iki 10000 Lt, kai tuo tarpu tikroji prekių vertė buvo didesnė nei 10000 Lt. Tokie veiksmai pagrįstai leidžia teigti, kad buvo siekta išvengti 1995 metų Mokesčių administravimo įstatymo

1126(1) straipsnyje numatytos pareigos pateikti mokesčių administratoriui žinias apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui pinigų sumas, viršijančias 10000 Lt sumą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija teisingai išaiškino teisės normas, teisingai vertino įrodymus ir priėmė pagrįstus sprendimus.

12Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

13Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad nebuvo jokio pagrindo abejoti, jog prekes pristatęs asmuo tikrai atstovavo atitinkamoms įmonėms. Kiekvieną kartą, pateikdamas prekes, šis asmuo pateikdavo atitinkamą įgaliojimą, kurio nepalikdavo, nes tą patį įgaliojimą jis turėdavo pateikti ir kitoms įmonėms. Už prekes pareiškėjas sumokėdavo tik tada, kai jos būdavo atvežtos į vietą ir pareiškėjas jas apžiūrėdavo, o prekių pirkimo - pardavimo sandoriai būdavo įforminti tinkamais, realiai egzistavusių įmonių vardu išduotais dokumentais. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos priemonės (pasinaudojimas įmonių rejestro duomenimis, siekiant gauti informaciją apie įmonę) nėra privalomos, siekiant sudaryti prekybinius sandorius, todėl faktas, kad pareiškėjas nepasinaudojo įmonių rejestro duomenimis, negali būti aiškinamas kaip pareiškėjo nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismo nurodytos priemonės yra neprotingos, todėl pareiškėjas negali būti baudžiamas už tai, kad tokių priemonių nesiėmė. Pareiškėjas nurodo, kad jis nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, jog pardavėjai nesumokės PVM. Jis atliko visus veiksmus, kurių atlikimo gali būti reikalaujama iš sąžiningo mokesčių mokėtojo. Jis per viešą duomenų registrą, kurio valdytojas yra Valstybinė mokesčių inspekcija, patikrino, ar įmonės veikiančios, ar nėra išbrauktos iš PVM mokėtojų sąrašo ir ar įmonės pateikė finansinius dokumentus, kurie įsigyti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kokie santykiai susiklostę tarp UAB „Svete Vilnius“, UAB „Garduona“, UAB „Antaveda“, UAB „Silverijus“, UAB "Kartrus“ bei UAB „Gelonetas“ ir tų asmenų. kurie, pasivadinę įmonių darbuotojais, pasirašinėdavo sąskaitas - faktūras. Finansinius dokumentus šių įmonių vardu pasirašė, t. y. patvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu, asmenys, prisistatę įmonių darbuotojais. Pagal sąžiningumo prezumpciją yra laikoma, kad kita sandorio šalis yra sąžininga, ir netikrinama, ar asmuo, sudarantis sandorį, turi įgaliojimą sudaryti įmonės vardu atitinkamą sandorį, jeigu toks įgaliojimas yra akivaizdus pagal asmens pareigas. Pareiškėjas neturėjo teisės reikalauti iš įmonės vadovo pateikti kokį nors įgaliojimą atlikti tam tikrus veiksmus, nes įmonės vadovas atstovauja įmonę santykiuose su kitais asmenimis pagal įstatymą. Pareiškėjas nurodo, kad asmuo, pasirašantis ant įmonės įstatymo nustatyta tvarka įsigytų finansinių dokumentų, juos patvirtinantis įmonės antspaudu, atsako už savo veiksmus. Tvirtinimas, jog tam tikras asmuo nevykdė ar neturėjo teisės vykdyti jokių operacijų, nors finansinius dokumentus pasirašinėjo kaip įmonės vadovas, yra tik tokios įmonės ar tam tikrų asmenų siekis išvengti atsakomybės. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju yra bandoma perkelti valstybės institucijų prievolę užtikrinti visų asmenų veiksmų teisėtumą ūkio subjektams, įpareigojant juos vykdyti jiems nebūdingas funkcijas, reikalaujančias papildomo laiko, lėšų bei žmogiškųjų resursų. Pridėtinės vertės mokestį šiuo atveju privalo sumokėti pardavėjas. Jeigu pardavėjas neįvykdė savo prievolės, tai tik iš jo ir galima reikalauti įvykdyti šią prievolę. Pareiškėjas neprivalo vykdyti prievolės valstybei už kitą įmonę.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

15Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad jokie įrodymai, išskyrus pačio pareiškėjo paaiškinimus, nepatvirtina atitinkamų asmenų dalyvavimo ginčo ūkinėse operacijose, taip pat asmenų, įmonių vardu išrašiusių ir pasirašiusių ginčo PVM sąskaitas - faktūras, įgaliojimų pasirašyti dokumentus įmonių vardu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas be jokio pagrindo teismo sprendime nurodytą priemonę - kreipimąsi į įmonių rejestro tvarkytoją - vertina kaip neprivalomą. Pareiškėjo pareiga yra užtikrinti, kad jo tvarkoma buhalterinė apskaita atitiktų įstatymų reikalavimus. Šiuo atveju tai reiškia, kad apskaitos dokumentų turinys, pagal kuriuos pareiškėjas atskaito pirkimo PVM sumas, turi atspindėti tikrąjį jų turinį. Nei mokesčių įstatymai, nei kiti norminiai aktai nekonkretizuoja veiksmų, kuriuos turi atlikti mokesčių mokėtojas, norėdamas įsitikinti kitos ūkinės operacijos šalies veiklos ypatybėmis, veiklos teisėtumu. Kiekvienas rūpestingas mokesčių mokėtojas turi imtis visų įmanomų priemonių, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies tapatumu. Viena iš tokių galimų priemonių ir yra kreipimasis į įmonių rejestro tvarkytoją. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo atliktų veiksmų, tikrinant jo verslo partnerius, mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo prieštaringi. Atsakovas nurodo, kad mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės valstybei dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinių operacijų partnerio veiklos teisėtumo. Pareiga kontroliuoti tokio partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Todėl pareiškėjas, prieš sudarydamas prekių pirkimo - pardavimo sandorius su ginčo PVM sąskaitas - faktūras išrašiusiais ūkio subjektais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo įsitikinti kitos sandorio šalies tikrumu, partnerių veiksmų teisėtumu, privalėjo patikrinti, ar išrašytus apskaitos dokumentus pasirašė juose nurodyti asmenys. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę nustatyti, jog UAB „Silverijus“, UAB „Garduona“, UAB „Svete Vilnius“, UAB „Kartrus“, UAB „Gelonetas“ ir UAB „Antaveda“ vardu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras pasirašė neįgalioti tai daryti asmenys bei jog šios įmonės mokesčių administratoriui neteikia PVM deklaracijų ir nemoka PVM. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo sąžiningumą, t. y. kad jis domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo atitinkamos informacijos. Toks pareiškėjo neveikimas vertintinas kaip nesąžiningumas, kuris paneigia teisę į PVM atskaitą.

16Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovai, iš esmės pakartodami apeliacinio skundo argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18pareiškėjui pagrįstai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 29181 Lt PVM, 1572 Lt PVM baudą bei 6333 Lt PVM delspinigius ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl šių nurodymų panaikinimo.

19Atsižvelgiant į ginčo ūkinių operacijų įvykimo laiką, byloje turi būti taikomos tiek iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, tiek 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos. Bylai, precedento prasme, tai pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.A(1)-355/2004 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą pareiškėjui UAB “Tauja”, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos nutartyje yra išsamiai išaiškinta PVM sistema, nurodytos teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygos. Nors minėta nutartimi buvo siekiama išaiškinti iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pateiktas išaiškinimas iš esmės atitinka ir naujuoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Todėl, sprendžiant šią bylą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje nurodytu išaiškinimu.

20Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje konstatuota, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turima PVM sąskaita – faktūra turi formos trūkumų, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taip pat konstatuota, kad mokesčių mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą, jei, atlikdamas ūkinę operaciją, jis elgėsi nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jo sutarties partneris ar ankstesnis prekių pardavėjas už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Konstatuota, kad mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu, taip pat turi būti ištirtos aplinkybės, leidžiančios spręsti, ar mokesčio mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie galimą jo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą.

21Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo PVM sąskaitos – faktūros, susijusios su pareiškėjo kontrahentais UAB “Silverijus”, UAB “Garduona”, UAB “Svete Vilnius”, UAB “Kartrus”, UAB “Galonetas”, UAB “Antaveda”, turi trūkumų (PVM sąskaitas – faktūras pasirašė asmenys, nedirbę atitinkamose įmonėse). Tačiau paminėti trūkumai savaime negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras, nes, įvertinus bylos medžiagą, nėra pagrindo teigti, jog šiose sąskaitose – faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko. Kadangi ūkinės operacijos pripažintinos įvykusiomis, todėl pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, tik įrodžius, kad pareiškėjo kontrahentai nesumokėjo PVM ir kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie savo kontrahentų veiklos neteisėtumą. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju yra įrodomos byloje surinkta medžiaga ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į PVM atskaitą yra paneigiama.

22Mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo duomenimis nustatyta, kad minėti pareiškėjo kontrahentai PVM dėl ginčo ūkinių operacijų nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Pareiškėjas pagal bylos aplinkybes turėjo galimybes įvertinti savo veiklos partnerius bei sužinoti, kad jie elgiasi neteisėtai. Jeigu pareiškėjas būtų elgęsis reikiamai rūpestingai ir būtų pasidomėjęs apie savo veiklos partnerius, jis būtų galėjęs nustatyti šių partnerių veiklos nesąžiningumą bei numatyti, kad jie nesumokės pardavimo PVM.

23Pareiškėjas turėjo visas galimybes išsiaiškinti tikrąjį apskaitos dokumentus pasirašiusiųjų asmenų statusą. Jis su prekes pristačiusiu fiziniu asmeniu turėjo nuolatinius bei betarpiškus kontaktus, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių išsiaiškinti konkretesnių šį asmenį bei jo veiklą identifikuojančių duomenų (jo pareigų, atstovavimo atitinkamoms įmonėms fakto tikrumo), ką tokioje situacijoje padarytų bet kuris rūpestingas verslininkas. Pareiškėjas teigė, kad prekes pristatęs asmuo jam pateikdavo įgaliojimą, tačiau šis pareiškėjo teiginys nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

24Pažymėtina, jog pareiškėjo nesąžiningumą (nerūpestingumą) patvirtina ne tik paminėtos aplinkybės, bet ir kiti pareiškėjo veiklos faktai.

25Pareiškėjas, atlikdamas ginčo ūkines operacijas, atsiskaitinėdavo grynaisiais pinigais, tačiau pinigus pareiškėjas perduodavo fiziniam asmeniui, kurio asmeniniai duomenys nebūdavo fiksuojami atsiskaitymo dokumentuose. Šis fizinis asmuo pareiškėjui pateikdavo pareiškėjo kontrahentams tariamai atstovavusių kitų asmenų iš anksto pasirašytus kasos pajamų orderių kvitus, o pareiškėjas išrašydavo kasos išlaidų orderius, kuriuose nebūdavo fiksuojami jokie pinigus priėmusio fizinio asmens duomenys bei kuriuose šis asmuo nepasirašydavo. Šios aplinkybės liudija akivaizdų pareiškėjo aplaidumą, elementarių atsiskaitymų fiksavimo apskaitos dokumentuose taisyklių nepaisymą bei visišką nesidomėjimą tuo, kam perduodami pinigai, ir tuo, ar tikrai pinigus priimančio asmens nurodomos ūkinių operacijų aplinkybės, jo statusas atitinka tikrovę.

26Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dažnais ginčo ūkinių operacijų atlikimo atvejais pareiškėjui atitinkamomis dienomis būdavo pristatomos prekių siuntos, kurių vertė viršydavo 10000 Lt. Tačiau už šias siuntas būdavo atsiskaitoma ne vieną dieną, o atsiskaitymas būdavo išdėstomas per kelias viena po kitos einančias dienas taip, kad atsiskaitymų per vieną dieną suma neviršytų 10000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, jog minėtuose atsiskaitymo santykiuose buvo siekiama išvengti 1995 metų Mokesčių administravimo įstatymo 26(1) straipsnyje numatytos pareigos pranešti mokesčių administratoriui apie per dieną vienam ūkio subjektui išmokamas grynaisiais pinigais didesnes nei 10000 Lt sumas. Tai yra dar vienas pareiškėjo nesąžiningumo patvirtinimas.

27Tokiu būdu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą. Kadangi pareiškėjas atitinkamas PVM sumas į PVM atskaitą vis tik buvo įtraukęs ir šių sumų nesumokėjo į biudžetą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai davė nurodymus šį PVM sumokėti. Dėl neteisėto PVM atskaitos padidinimo bei PVM nesumokėjimo pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta 1572 Lt PVM bauda bei priskaičiuoti 6333 Lt PVM delspinigiai.

28Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

29Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

301 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

31apeliacinį skundą atmesti.

32Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Nutartis neskundžiama.