Byla e2A-1081-262/2016
Dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamam Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo: 2412,85 Eur žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

4Nurodė, kad kelyje Mažeikiai–Skuodas, 25 kilometre, 2012 m. vasario 7 d. įvyko eismo įvykis – staiga į kelią išbėgo stirna ir apgadino automobilį „F. T.“ (valst. Nr. ( - ) Ieškovė buvo apdraudusi nurodytą automobilį, išmokėjo žalos patyrusiam asmeniui 24 700 Lt draudimo išmoką. Valstybė yra laukinės gyvūnijos savininkė, todėl ji turi atsakyti už laukinės gyvūnijos padarytą žalą. Ieškovė nurodė, kad laukinis gyvūnas yra daiktas. Dėl to valstybė turi atsakyti taip pat ir kaip kelio savininkas dėl kelio trūkumo (ant kelio atsiradusio pašalinio daikto (t. y. laukinio gyvūno) už dėl kelio trūkumo padarytą žalą (CK 4.1, 4.41 straipsniai, 6.266 straipsnio 1 dalis). Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi laukinės gyvūnijos savininkė, privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamai priemonių tai kontroliuoti.

5Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.

6Nurodė, kad laukinė gyvūnija yra specifinis nuosavybės teisės objektas. Ją kontroliuoti ir valdyti jos migraciją yra labai ribotos galimybės. Dėl to negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo laukinių gyvūnų sukeliamų eismo įvykių. Ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovė netinkamai reguliavo arba nereguliavo stirnų populiacijos ginčo kelio ruože.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas.

9Teismas nurodė, kad įvertinus bylos aplinkybių visetą, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė objektyvios būtinybės statyti įspėjamąjį kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“ ar įrengti technines priemones laukiniams žvėrims atbaidyti kelio ruože, kuriame 2012 m. vasario 7 d. iššoko stirna ir apgadino automobilį. Dėl to konstatuotina, kad valstybė, būdama laisvos laukinės gyvūnijos savininkė, neatliko neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), kuris būtų lėmęs žalos atsiradimą 2012 m. vasario 7 d. stirnai iššokus ant kelio priešais automobilį, važiavusį krašto keliu Nr. 170 Mažeikiai–Skuodas ties 25 kilometru. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio tarp veiksmų bei atsiradusios žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad kadangi įstatymo leidėjas nepaaiškino ką reiškia sąvokos „pasitaiko laukinių žvėrių“, „gali eiti žvėrys“ - ši pareiga tenka teismams. Teismas kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“, apsauginių atitvarų įrengimo nebūtinumą konstatavo analizuodamas eismo įvykių skaičių vieno kilometro ruože, nors pagal teisinį reguliavimą turėjo nagrinėti teorinę laukinio gyvūno išbėgimo tikimybę, nesiedami su avarijos faktu praeityje. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad kelio „Mažeikiai-Skuodas“ 25 kilometras skiria du medžioklės ploto vienetus. Akivaizdu, kad šalia kelio, prie kurio yra suformuoti medžioklės plotai yra didelė tikimybė, jog į kelia išbėgs laukinis gyvūnas. Teismo argumentas, kad populiacija buvo reguliuojama, jokiu būdu nereiškia, kad yra eliminuojama tikimybė dėl gyvūno atsiradimo važiuojamoje kelio dalyje.

12Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad eismo įvykio vietoje laukinio gyvūno išbėgimas į kelią buvo daugiau atsitiktinumas, pavienis reiškinys, todėl atsakovas neturėjo pagrindo imtis ypatingų atsargumo priemonių, siekiant užkirsti kelią laukinio gyvūno patekimui į kelią.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmetamas.

15CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

17Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

18Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

19Apeliantas teigia, jog valstybė galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus. Anot apelianto, kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ įrengimo būtinumui konstatuoti visiškai nebūtina fiksuoti tam tikro skaičiaus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais, o užtenka tik numatyti laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią tikimybę. Su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutiktina, nes tai prieštarauja LAT praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012 yra nurodyta, kad: tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų.

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-706/2015 yra nurodyta, kad būtinybė statyti įspėjamąjį kelio ženklą ,,Laukiniai gyvūnai“ turėtų būti konstatuota tuo atveju, jeigu būtų nustatyta didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia, gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą.

21Taigi, sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą, tik įvertinus konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, galėtų būti sprendžiama, ar tas kelio ruožas yra avaringas ir ar reikėjo jame įrengti atitinkamas technines priemones.

22Įrodymų, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, ieškovas į bylą nepateikė, todėl nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai/neveikimas yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

23Be to, liudytojas L. C., kuris eismo įvykio metu ir vairavo su stirna susidūrusį automobilį, teismo posėdžio metu nurodė, kad bet kokiu atveju eismo įvykio išvengti nebūtų buvę įmanoma, nes stirna iššoko prieš pat automobilį. Taigi, net jeigu ir būtų pastatytas įspėjamasis ženklas ir automobilio vairuotojas į jį būtų atsižvelgęs, tai nebūtinai būtų apsaugoję nuo susidūrimo su laukiniu gyvūnu. Taigi ir dėl šios priežasties valstybei nekyla atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą. T.y. ieškovas, teigdamas, jog valstybė galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, neįrodė neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo), kaltės ir priežastinio ryšio.

24Įspėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Lietuva, bei Lietuvos standartu LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, kurio 3.2.38 punktas numato, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Teisės aktai nenumato kelio ruožo, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, sąvokos. Todėl įspėjamojo kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumą, eismo įvykių periodiškumą ir kitas aplinkybes. Tam, kad nustatyti įspėjamojo kelio ženklo būtinumą atitinkamame kelio ruože, būtina atlikti tyrimą, tam tikrą laiką stebėti eismo situaciją, sąlygas. Pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, nes tokiu atveju nebūtų laikomasi tokių kelio ženklų sistemos, kadangi laukiniai gyvūnai atskirais atvejais gali pasirodyti bet kurioje vietoje. Remiantis bylos duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad eismo įvykio metu buvo būtinos atitinkamos specialios priemonės (pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai) eismo saugumui užtikrinti valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 170 Mažeikiai-Skuodas 25 kilometre.

25Atsižvelgiant į bylos duomenis laikytina, jog eismo įvykio vietoje laukinio gyvūno išbėgimas į kelią buvo daugiau atsitiktinumas, pavienis reiškinys, todėl atsakovas neturėjo pagrindo imtis ypatingų atsargumo priemonių, siekiant užkirsti kelią laukinio gyvūno patekimui į kelią. Taigi, atsakovas nėra atsakingas už apelianto patirtą žalą, nes nepadarė jokių neteisėtų veiksmų.

26Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

28Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo: 2412,85 Eur žalos, 5 proc.... 4. Nurodė, kad kelyje Mažeikiai–Skuodas, 25 kilometre, 2012 m. vasario 7 d.... 5. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.... 6. Nurodė, kad laukinė gyvūnija yra specifinis nuosavybės teisės objektas.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinys buvo... 9. Teismas nurodė, kad įvertinus bylos aplinkybių visetą, darytina išvada,... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m.... 12. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinis skundas atmetamas.... 15. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 16. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė... 17. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo... 18. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 19. Apeliantas teigia, jog valstybė galėjo ir privalėjo numatyti laukinių... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje... 21. Taigi, sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą, tik... 22. Įrodymų, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis,... 23. Be to, liudytojas L. C., kuris eismo įvykio metu ir vairavo su stirna... 24. Įspėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų... 25. Atsižvelgiant į bylos duomenis laikytina, jog eismo įvykio vietoje laukinio... 26. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 27. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 28. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti...