Byla 1A-22-719/2013
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendžio, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., V. L. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., neįrodžius jų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Šiuo teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. L. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant: prokurorei V. C., gynėjams advokatams: Vytautui Kupcikevičiui, Stanislovui Butkevičiui ir Raimundui Kurkliečiui, išteisintajam A. P., civilinio atsakovo atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendžio, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., V. L. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., neįrodžius jų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Šiuo teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. L. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4V. L. ir A. P. išteisinti dėl kaltinimų, kad jie 2007 m. lapkričio 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D.“ priklausančiame mikroautobuse „O. V.“ (valst. Nr. ( - ) stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, prie namo Nr. ( - ) esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu, dėl pykčio A. L., bendrais veiksmais suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. L. į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t.y., nežymų sveikatos sutrikdymą, bei važiuojančiame mikroautobuse sėdinčiam A. L. V. L. stipriai lenkdamas galvą į priekį prie krūtinės, taip padarydamas VI-to kaklo slankstelio lanko lūžį ir panirimą, VII-to kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimą, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimą ir paspaudimą, trauminį mielitą, ir nukentėjusiajam A. L. dėl šio sužalojimo netekus 100 procentų darbingumo, tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą.

5Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. L. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteisti jį 5 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; A. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, skiriant įpareigojimą nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto būti namuose; byloje pareikštus civilinius ieškinius tenkinti. Prokuroras nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl V. L. ir A. P. nepagrįstai išteisino. Teismas turėjo remtis ne tik išteisintųjų, bet ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Nukentėjusysis A. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2007-11-12 autobuse prieš jį du darbuotojai vartojo smurtą ir jį sužalojo, todėl jis, nuvežtas į policijos komisariatą, nebevaldydamas kojų negalėjo paeiti ir buvo nuneštas apsaugos darbuotojų. Nukentėjusysis teigė įvykio dieną griuvęs eidamas į autobusų stotelę, tačiau nesusižalojęs, nes griūdamas rankomis atsirėmęs į žemę. Kad nukentėjusysis, atvežtas į komisariatą pats nebegalėjo apeiti, patvirtino policijos pareigūnai S. Š., L. R., L. J., todėl teismo išvada, kad policijos pareigūnai, būdami savo vietose komisariate, negalėjo aiškiai matyti, ar A. L. vedamas į policijos komisariatą valdė kojas, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Kad A. L. nevaldė kojų ir buvo nuvestas į policijos komisariatą išteisintųjų, iš dalies patvirtino ir išteisintasis A. P.. V. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad į policijos komisariatą nukentėjusįjį vedė kartu su A. P.. Kontrolierė R. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. L. pats nėjo iš kontrolierių mikroautobuso, jį A. P. su V. L. vedė. Prokuroras teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog A. L., atvežtas prie policijos komisariato, pats eiti dėl patirtos stuburo traumos nebegalėjo. Tai patvirtina ir Kauno ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertų atliktos ekspertizės išvados, kuriose nurodoma, kad kojų paralyžius nukentėjusiajam galėjo atsirasti iš karto po patirtos traumos. Šią aplinkybę ekspertai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, parodydami, kad, esant stuburo sužalojimams, paralyžius gali atsirasti ir po kelių dienų, tačiau tai būna labai retai ir mažai tikėtina. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas K.V. A. paaiškino, kad mažai tikėtina, kad A. L. prieš tai patyrė tokį sužalojimą, nes jis negalėjo atlikti aktyvių veiksmų. Ekspertas A. G. savo konsultacinėje išvadoje taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo A. L. kojų nejautra, paralyžius išsivystė iškart po patirtos traumos. A. G. taip pat nurodė, kad A. L. stuburo smegenų traumos iki grumtynių mikroautobuse patyręs nebuvo, nes po griuvimo gatvėje jis vaikščiojo, po to grūmėsi su kontrolieriais ir pan. A. L. savarankiško fizinio veiksnumo apribojimas turėjo pasiekti tokią būseną, kad tai turėjo būti gana gerai pastebima netoliese esantiems asmenims. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta nė viena aplinkybė, kuri patvirtintų, kad A. L. sužalojimai galėjo būti padaryti policijos komisariate, kai A. L. buvo atvežtas „D.“ darbuotojų. Policijos darbuotojai ir kiti liudytojai tokių aplinkybių nepatvirtino, to nepatvirtino ir pats nukentėjusysis, nors parodė tai, kad policijos komisariate policijos darbuotojai su juo elgėsi nepagarbiai, tyčiojosi, ilgai neiškvietė greitosios pagalbos. Teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nukentėjusysis ligoninės gydytojams ir į ligoninę atvykusiai žmonai nurodė buvęs sumuštas policijoje. Teismas nurodė, kad šių duomenų patikrinti negalima, nes policijos komisariato budėtojų dalies vaizdo įrašas nebuvo pateiktas. Tačiau nukentėjusiojo žmona A. L. proceso metu nurodė iš medicinos darbuotojų sužinojusi, kad jis atvežtas sužalotas iš policijos komisariato, todėl, manydama, kad sutuoktinį sumušė policininkai, su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą. Po 3 dienų sutuoktinis pasakė, kad jį sumušė „D.“ darbuotojai. Byloje atlikusi ikiteisminį tyrimą tyrėja R. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis teigė buvęs sumuštas jį išlaipinusių iš mikroautobuso „mentų“, nes važiavo be bilieto. Todėl prokuroras daro išvadą, kad A. L. neteisingai suprato sužalojimo aplinkybes ir pareiškime nurodė, kad sutuoktinis buvo sumuštas policijos darbuotojų.

6Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusysis galėjo patirti stuburo traumą prieš patekdamas į mikroautobusą. Apie tai, kad A. L. kūne būtų buvę matomi kokie nors kūno sužalojimai jį sulaikius mikroautobuse, nepatvirtino nei vienas iš apklaustų asmenų. Be to, nei išteisintieji, nei liudytoja R. P. nepaneigė, kad A. L. iš maršrutinio autobuso į kontrolierių mikroautobusą atėjo pats, niekieno nepadedamas. Prokuroras teigia, kad visos skunde išdėstytos aplinkybės įrodo, kad „D.“ mikroautobuse prieš A. L. buvo vartojamas fizinis smurtas ir dėl stuburo sužalojimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat buvo padaryti sužalojimai, kurie priskiriami prie nežymių sveikatos sutrikdymų. Išteisintasis A. P. teisiamojo posėdžio metu ne kartą patvirtino matęs, kaip V. L. mikroautobuse, tuomet kai A. L. bandė pulti kontrolierę R. P., suėmė A. L. už sprando ir jį spaudė žemyn. Teisiamojo posėdžio metu A. P. parodė, kad V. L. buvo paėmęs už sprando ir lenkė žemyn su plaštaka, jis lenkė žemyn užsiguldamas. Šią aplinkybę A. P. patvirtino ir akistatos su V. L. metu, nurodydamas, kad V. L. ranka sugriebė nukentėjusiajam už sprando ir paspaudė jį žemyn, kad nukentėjusiojo rankos nusileido. A. P. taip pat parodė, kad V. L., einant iš policijos komisariato, jam sakė girdėjęs trakštelėjimą. Apie tai, kad A. L. buvo lenkiamas už sprando, patvirtino ir liudytojas E. K., kuris apie tai sužinojo iš paties V. L.. Kauno teismo medicinos ekspertų išvadose nurodyta, kad vykstant stuburo slankstelio lūžiui, galėjo pasijusti trakštelėjimas. Šią aplinkybę Kauno teismo medicinos ekspertai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Būtent tai, kad A. L. stuburo sužalojimas padarytas galvos į priekį lenkimo metu (fleksinis lūžis), kategoriškai patvirtino Kauno ekspertinio skyriaus ekspertų atlikta ekspertizė, to teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nepaneigė ir Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertas V. K.. Prokuroras teigia, kad šie įrodymai patirtina, kad sunkų sveikatos sutrikdymą A. L., stipriai lenkdamas gyvybiškai pavojingą vietą – galvą prie krūtinės, t.y., veikdamas netiesiogine tyčia, dėl ko buvo pažeisti stuburo slanksteliai, padarė išteisintasis V. L..

7Nors teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad kaklas būtų buvęs kaip nors lenkiamas ar sukamas, toks teiginys nepagrįstas, nes nukentėjusysis apie šią aplinkybę ir nebuvo klausiamas, nes toks sužalojimo mechanizmas kategoriškai buvo patvirtintas tik teisiamojo posėdžio metu, gavus Kauno teismo medicinos specialistų išvadas, išklausius ekspertų paaiškinimus, o nukentėjusiojo, netekusio 100 proc. darbingumo, į teismo posėdį pristatyti ir jį papildomai apklausti nebuvo galimybės. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis ne visą laiką gulėjo autobusiuke ant grindų, kai prieš jį buvo vartojamas smurtas, tačiau kurį laiką dar sėdėjo. Iš nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių apie jam suduotus išteisintųjų smūgius tiek rankomis, tiek kojomis matyti, kad tokie sužalojimai priskiriami prie nežymių sveikatos sutrikdymų, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertas G. S., todėl A. P. veika buvo pagrįstai perkvalifikuota iš BK 135 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. Nors tiek Vilniaus, tiek Kauno ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertai, atlikdami ekspertizes, nevertino kitų A. L. padarytų sužalojimų – sumušimo žymių, motyvuodami tuo, kad jie neaprašyti medicininiuose dokumentuose, tačiau byloje nustatyta, kad objektyviai tokie sužalojimai egzistavo, buvo užfiksuoti A. L. ligos istorijoje. 2007-11-13 neurologės apžiūros įraše nurodyta „Vakar buvo sumuštas, suspardytas į galvą, krūtinę. Po to ėmė nebejudinti kojų. Kaktos kairėje pusėje, pakaušio srityje, krūtinės ląstoje daugybinės sumušimo žymės“ (3 t., 178 b.l.). Gydytoja D.M. V. teisme parodė, kad ji matė A. L. išorinius kūno sužalojimus, ant jo kūno buvo matomos didelių batų padų žymės krūtinės srityje. Prokuroras daro išvadą, kad byloje nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, jog A. L. būtų buvęs sužalotas kitų asmenų ar kitoje vietoje bei kitomis aplinkybėmis, todėl išteisintieji turi būti pripažinti kaltais dėl nukentėjusiojo sužalojimo. Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą grąžino prokuratūrai, iš esmės nemotyvuodamas tokio sprendimo. Teismas nustatė, kad prieš A. L. buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau nuosprendyje padarė ir prieštaringą išvadą, kad A. L. sveikata buvo sutrikdyta nelaimingo atsitikimo metu, taigi padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas.

8Nukentėjusysis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir V. L. bei A. P. pripažinti kaltais pagal jiems pareikštus kaltinimus bei tenkinti jo civilinį ieškinį. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad teismas jo parodymus nepagrįstai laikė nepatikimais dėl jo girtumo įvykio metu, tačiau jis nebuvo toks girtas, kad neprisimintų įvykio aplinkybių. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai galėjo būti nevisiškai nuoseklūs, tačiau tai lėmė jo sunki sveikatos būklė po patirtų sužalojimų. Tyrėja R. V., apklausta teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad jis jai nurodė buvęs sumuštas kontrolierių, kuriuos jis įvardijo kaip pareigūnus. Tačiau jis niekuomet nėra teigęs, kad jį sužalojo policijos pareigūnai. Jis negalėjo susižaloti pats griūdamas, nes griuvo veidu į priekį ir atsirėmė į žemę rankomis. Apeliantas daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai išteisintųjų kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jie išteisinti nepagrįstai.

9Teismo posėdžio metu prokurorė prašė prokuroro ir nukentėjusiojo skundus tenkinti, tiktai baudžiamąją bylą A. P. atžvilgiu nutraukti, kadangi yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

10Išteisintasis A. P., išteisintųjų gynėjai bei civilinio atsakovo atstovas prašo skundus atmesti.

11Apeliantai iš esmės tvirtina, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nukentėjusiojo parodymai ir kiti bylos duomenys įvertinti netinkamai. Kolegija sutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais.

12Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13Baudžiamojo proceso kodekso normose, reglamentuojančiose nuosprendžio surašymą, nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

14Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, išdėstytos teismo nuosprendyje, neteisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Todėl išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, jis turi būti panaikintas, priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais.

15Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad V. L. ir A. P. sudavė smūgius A. L. į įvairias kūno vietas bei V. L. stipriai lenkdamas nukentėjusiojo galvą prie krūtinės, sunkiai sutrikdė A. L. sveikatą, todėl V. L. atlikti nusikalstami veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalį, o A. P. - BK 140 straipsnio 1 dalį.

16Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. L. ir A. P. 2007 m. lapkričio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D.“ priklausančiame mikroautobuse „O. V.“ (valst. Nr. ( - ) stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, prie namo Nr. ( - ) esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu, dėl pykčio A. L., bendrais veiksmais suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. L. į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei V. L., važiuojančiame mikroautobuse sėdinčiam A. L. stipriai lenkdamas galvą į priekį prie krūtinės bei taip padarydamas VI-to kaklo slankstelio lanko lūžį ir panirimą, VII-to kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimą, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimą ir paspaudimą, trauminį mielitą ir nukentėjusiajam A. L. dėl šio sužalojimo netekus 100 procentų darbingumo, tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą.

17Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu V. L. ir A. P. kaltais neprisipažino, tačiau daroma išvada, jog jų kaltė įrodyta nukentėjusiojo A. L. parodymais, liudytojų R. P., N. F., E. K., S. Š., L. R., L. J., V. B., R. I., S. Ž., D.M. V., J. E., V. J., A. L. bei kitų liudytojų parodymais, iš dalies ir pačių kaltinamųjų parodymais, specialistų išvadomis ir ekspertizės aktais, apžiūros protokolu, akistatos protokolu bei kita teisme ištirta baudžiamosios bylos medžiaga, kurios visumą apylinkės teismas įvertino netinkamai.

18Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A. L. parodymus, kaip nepagrįstus ir nenuoseklius. Laikydamas neginčijamais ir nuosekliais kaltinamųjų ir liudytojos R. P. parodymus, kuriuos pirmos instancijos teismas apibūdino kaip neginčijamai nustatytas bylos aplinkybes, nebuvo įvertinta, jog tie parodymai buvo duoti praėjus daugiau, kaip savaitei laiko nuo įvykio, todėl kaltinamieji ir jų bendradarbė liudytoja R. P. parodymus galėjo būti iš anksto suderinę. Tačiau byloje yra surinkta ir kitokių įrodymų, galinčių paneigti kaltinamųjų nurodytas aplinkybes.

19Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme metu kategoriškai tvirtino, kad abu kaltinamieji mikroautobuse prieš jį vartojo fizinį smurtą, spardė kojomis. Nuo pat protokolo – pareiškimo surašymo A. L. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad jį mikroautobuse mušė du kontrolieriai. Pažymėtina, kad tą patį nukentėjusysis patvirtino apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, bylą nagrinėjant apygardos teisme apeliacine tvarka. Nors ekspertizės akte Nr. ( - ) nurodoma, kad kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių konkrečios sužalojimo žymės (kraujosrūvos, nubrozdinimai, žaizdos) neaprašyti ir nevertintini kaip sužalojimai, tačiau tai nepaneigia paties minėtų sužalojimų fakto. Nukentėjusiojo A. L. parodymus dėl šių sužalojimų patvirtino ir liudytoja D.M. V.. Ji parodė, kad kalbėjosi su į ligoninės priėmimo skyrių pristatytu A. L. ir pastarasis jai sakė, jog buvo sumuštas. Ši liudytoja tvirtino pati mačiusi išorinius kūno sužalojimus ir bato žymes ant krūtinės. Nors šios žymės ir nebuvo smulkiai aprašytos medicininiuose dokumentuose, tačiau minėta liudytoja netikėti nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad sužalojimų lokalizacija ir kiekis dokumentuose buvo pažymėti, kas matyti ir iš specialisto išvados Nr. G 2054/07 (05), kur, be kita ko, nurodyta, kad A. L. nustatyta kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimas, sužalojimai padaryti ne mažiau, kaip septyniais smūgiais. Šią išvadą davęs specialistas G. S. parodė, kad rašydamas išvadą, jis turėjo nukentėjusiojo gydymo stacionare istoriją ir ja vadovaudamasis davė išvadą. Iš dalies nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytoja R. V., kuri nurodė, kad A. L. sakė, jog buvo sumuštas mikroautobuse. Taigi, minėtų liudytojų ir specialisto parodymai bei išvada, patvirtina A. L. parodymus dėl paties sužalojimo fakto ir atmesti nukentėjusiojo parodymus šioje dalyje ar laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgtina ir į tai, kad pirminių apklausų metų nukentėjusiojo sveikatos būklė buvo sunki, o apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu 2007-12-05, jis iš viso negalėjo kalbėti ir dalis apklausos vyko užduodant menamus klausimus, todėl nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais, duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui tuo labiau nėra jokio pagrindo.

20Iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad iš maršrutinio autobuso į kontrolierių mikroautobusą A. L. nuėjo pats. Tai parodė pats nukentėjusysis bei patvirtino A. P. su V. L. ir liudytoja R. P.. Tačiau nuvežus nukentėjusįjį prie policijos komisariato, jis jau nebepaėjo, o buvo tempiamas ar nešamas. Šią aplinkybę, be nukentėjusiojo taip pat patvirtino abu išteisintieji, liudytoja R. P. bei liudytojais apklausti policijos pareigūnai. Byloje nėra visiškai jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų sąmoningai atsisakęs lipti iš autobusiuko, kad būtų pasipriešinęs vedamas į komisariatą. Tiek iš išteisintųjų, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad policijos komisariate jis pats irgi nevaikščiojo, negalėjo nusėdėti ant kėdės, slydo žemyn, ant grindų sėdėjo tik atremtas į sieną ir nekeitė savo kūno padėties. Visa tai neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad kojų paralyžius A. L. ištiko mikroautobuse, nuo to momento, kai kontrolieriai jį ten atvedė iki pristatymo į policijos komisariatą. Ekspertizės akte Nr. ( - ) nurodyta, kad atsakyti, kiek tiksliai laiko turėjo praeiti nuo nugaros kaklinės dalies smegenų pakenkimo pradžios iki pilno galūnių paralyžiaus - negalėjimo eiti, judinti rankų, ar atlikti jomis bet kokius veiksmus, nėra galimybės (3 t., 163-184 b.l.). Tačiau tiek konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. A-KI-72-106 (3 t., 35-38 b.l.), tiek ekspertizės akte Nr. EKG 13/10(02) (4 t., 50-55 b.l.) nurodoma, kad po stuburo kaklinės dalies lūžio su nugaros smegenų vietoje pažeidimu, A. L. įvyko dalinis rankų ir pilnas kojų paralyžius, todėl aktyvių veiksmų, išskyrus kai kuriuos rankų judesius, jis atlikti negalėjo, t.y. simptomai – galūnių paralyžius atsirado iš karto po patirtos traumos. Teisme apklausiami ekspertai nurodė, kad stuburo smegenų sužalojimas gali atsirasti ir praėjus kelioms dienoms po sužalojimo, tačiau tai reti atvejai. Esant tokiems sužalojimams, kokie nustatyti A. L., paralyžius dažniausiai įvyksta iš karto.

21Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. L. būtų patyręs nugaros smegenų traumą iki patekdamas į kontrolierių mikroautobusą. Nors jis pats pirminėse ikiteisminio tyrimo apklausose buvo nurodęs, kad prieš einant į autobusą kelis kartus griuvo, vėliau patikslino, kad buvo tik suklupęs. Be to, tiek iš tiek iš ekspertizių aktų, tiek iš teisme duotų ekspertų bei specialisto parodymų matyti, kad mažai tikėtina, jog tokio pobūdžio sužalojimas gali būti padarytas krentant. Iš 2007-12-07 specialisto išvados Nr. G 2054/07 (05) matyti, kad sužalojimai A. L. padaryti dėl tiesioginių smūgių ir negalėjo atsirasti jam pačiam susižalojant. Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė teismo eksperto G. S. išvadas, kad sunkus sveikatos sutrikdymas A. L. galėjo įvykti dėl stiprių tiesioginių smūgių į kaktos, pakaušio, kaklo ir krūtinės ląstos sritis. Tokia eksperto G. S. išvada argumentuotai paneigta tiek Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertų, tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertų išvadomis, tiek ekspertų parodymais, tiek ir A. L. operavusio neurochirurgo V. J. parodymais. Šiomis išvadomis netikėti nėra jokio pagrindo.

22Iš ekspertizės akto Nr. EKG 13/10(02) matyti, kad A. L. stuburo kaklinės dalies lūžio mechanizmas - lenkiant galvą į priekį. Jis negali įvykti nuo smūgių nukentėjusiajam gulint ant pilvo ar nugaros. Nesant kaklo minkštųjų audinių ties lūžusia stuburo dalimi kraujosruvų bei kitokios minkštųjų audinių reakcijos į traumą, tiesioginis smūgis į šią vietą atmetamas. Stuburo lūžio pobūdis taip pat rodo, kad jis įvyko ne dėl smūgio į sprandą, o dėl galvos lenkimo į priekį (4 t., 50-55 b.l.). Tokia pati galima traumos atsiradimo aplinkybė numatyta ir specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-72-106 (3 t., 35-58 b.l.). Analogišką sužalojimo mechanizmą nurodė ir turintis specialių žinių liudytojas V. J., dirbantis gydytoju neurochirurgu. Šis liudytojas tvirtino, jog A. L. trauma yra dėl didelės masinės jėgos panaudojimo. V. J. tvirtinimu, A. L. padarytas fleksinis lūžis, kuris padaromas lenkiant galvą. Nors ekspertizės akte ( - ) nurodyta, kad sugriebus V. L. ranka A. L. už sprando iš už nugaros arba ranka apglėbus sprandą ir stipriai spaudžiant žemyn, arba spaudžiant ir sukant, sužalojimo padarymo galimybė mažai tikėtina, teismas atmeta šią išvadą, kaip prieštaraujančią kitiems bylos duomenims, kadangi, be minėto liudytojo V. J., ekspertai A. C. bei K.V. A. tiek savo ekspertizės akte, tiek apklausos teisme metu patvirtino, kad A. L. padaryto sužalojimo mechanizmas yra lenkiant galvą žemyn prie krūtinės, kuomet padaromas fleksinis lūžis. Kartu su šiais ekspertais apklausiant ir vieną iš ginčytiną ekspertizę atlikusių ekspertų – V. K., šis ekspertas iš principo sutiko su Kauno ekspertų išvada Nr. EKG 13/10(02), nurodydamas, kad lūžimas įvyko lenkimo metu (4 t., 83 b.l.). Tokiu būdu neabejotinai nustatyta, kad A. L. VI-to kaklo slankstelio lanko lūžis ir panirimas, VII-to kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimas, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimas ir paspaudimas bei trauminis mielitas buvo padaryti lenkiant A. L. galvą žemyn, prie krūtinės ir nukentėjusiojo duoti parodymai neprieštarauja ekspertų nurodytam traumos mechanizmui.

23Kolegija, įvertinusi visumą surinktų ir ištirtų įrodymų, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas A. L. buvo padarytas būtent V. L. veiksmais. Nukentėjusysis A. L., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat parodė, kad V. L. ranka suėmęs jį už sprando, lenkė jo galvą žemys, tuo metu, kai jis bandė stotis. Tuo metu A. L. pajuto nugaros dalyje tarp menčių trekštelėjimą (5 t., 92-96 b.l.). Išteisintasis A. P. jau nuo pat pirmų apklausų taip pat parodė, kad važiuojant mikroautobusu matė, kaip V. L. ėmė už sprando A. L. ir spaudė jį žemyn. Vėliau, išėjus iš policijos komisariato, A. P. V. L. pasakė, kad spausdamas girdėjo, kaip trakštelėjo. Akistatos metu A. P. pavirtino savo parodymus, nurodydamas, kad „V. L. ranka sugriebė „zuikiui“ už sprando ir paspaudė jį žemyn, kad „zuikio“ rankos nusileido“ (2 t., 20-21 b.l.). Be to, V. L. ir pats patvirtino, kad išėjus iš policijos komisariato, sakė A. P. apie trekštelėjimą. Liudytojas E. K. parodė, kad V. L. jam sakė, jog buvo pagavę „kiškį“, kuris buvo išgėręs, kad važiuojant pradėjo mosikuotis kumščiais R. P. prieš veidą ir ją plūsti. Tada V. L. pasakė, kad paėmė ir truputį „kiškį“ palenkė. Liudytojas suprato, kad palenkė paėmęs už sprando. Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas – iš šių parodymų matyti, kad galvos lenkimas, kurį V. L. atliko A. L., pačiam išteisintajam buvo įsimintinas ir kažkuo ypatingas, nes išteisintasis apie tai papasakojo tiek A. P., tiek E. K.. Tokiu būdu, ir išteisintasis A. P., ir liudytojas E. K. patvirtina nukentėjusiojo A. L. parodymus dėl V. L. veiksmų ir, atsižvelgiant į aukščiau aptartas specialistų bei ekspertų išvadas ir parodymus, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs ar nepatikimi ir tais parodymais netikėti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. kaltė grindžiama tik prielaidomis, jog būtent jis sužalojo A. L., yra visiškai nepagrįsta. Bylos duomenys, vertinant jų visumą, nekelia abejonių, kad A. L. stuburo trauma buvo padaryta V. L. veiksmais.

24Nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo tikėti išteisintųjų V. L., A. P. ir liudytojos R. P. parodymais, dėl įvykių mikroautubuse. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tarp A. P. ir V. L. parodymų yra esminių prieštaravimų. Tačiau, be jau aptartų prieštaravimų, šių asmenų parodymai nesutampa tarpusavyje ir dėl A. L. išvedimo iš maršrutinio autobuso aplinkybių. V. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis įlipo į maršrutinį autobusą, numerio tiksliai negali nurodyti, nes norėjo važiuoti priduoti aprangą į darbovietę ir jau pradėjusį važiuoti tą autobusą sustabdė kontrolierių mikroautobusas, tada darbuotoja R. pasiūlė kartu važiuoti mikroautobusu. Jis išlipo iš maršrutinio autobuso ir nuėjo į mikroautobusą. Po kažkurio laiko į mikroautobusą įlipo pažeidėjas ir atsisėdo ant sėdynės šalia jo, arčiau vairuotojo pusės (2 t., 39-41 b.l.). Teisme V. L. parodė, kad jis pažeidėją iš maršrutinio autobuso išlaipino kartu su A. P.. Liudytoja R. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad A. L. iš maršrutinio autobuso išlaipino A. P. su V. L., o į mikroautobusą ji įlipo pirmą (1 t., 144-145 b.l.). Antrą kartą apklausiant, R. P. jau parodė, kad A. L. į mikroautobusą atvedė A. P. (2 t., 133-134 b.l.). Tuo tarpu A. P. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo pareiga yra specialia magnetine kortele pažymėti autobusą, ką jis ir padarė, o po to grįžo prie kontrolierių mikroautobuso ir jau ten stovėdamas pamatė, kaip iš maršrutinio autobuso išlipo R. P., paskui ją nukentėjusysis, o paskutinis – V. L. (2 t., 7-8 b.l.). Tokiu būdu A. P. nepatvirtino kito išteisintojo ir liudytojos R. P. parodymų apie nukentėjusiojo A. L. išlaipinimo iš maršrutinio autobuso aplinkybes. Taip pat išteisintojo A. P. parodymai apie tai, kad V. L. lenkė nukentėjusiojo galvą žemyn, prieštarauja kito išteisintojo – V. L. ir liudytojos R. P., kuri nurodė nebuvus jokio smurto, parodymams, tačiau, atsižvelgiant nukentėjusiojo parodymus ir į aukščiau išdėstytus motyvus dėl ko šie parodymai pripažintini įrodymais, kolegija atmeta V. L., A. P. ir R. P. parodymus toje dalyje, kurioje jie prieštarauja nukentėjusiojo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Tokius išteisintųjų parodymus vertina, kaip pasirinkta gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darydama išvadas dėl išteisintųjų parodymų, kolegija atsižvelgia ir į tai, jog išteisinamųjų parodymų nuoseklumą galėjo lemti pasirinkta gynybinė taktika. Jų parodymai buvo gauti ne iš karto po įvykio, todėl jie galėjo būti suderinti tarpusavyje.

25Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, jog jeigu stuburo trauma buvo padaryta V. L. veiksmais, tie veiksmai nebuvo tyčiniai. Teismas savo motyvus grindė ekspertų K. A. ir V. K. išvadomis dėl sužalojimo mechanizmo, nes pagal šias išvadas negalima konstatuoti, kuris veiksmas – staigus nukentėjusiojo atitraukimas, ar jo kaklo palenkimas nulėmė traumos atsiradimą, nes nepakanka duomenų. Teismo nuomone, V. L. veiksmai prieš A. L., kuomet A. L. kumščiais puolė R. P., atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, nes A. L. kėlė realią grėsmę R. P. sveikatai. Po to kaltinamieji pristatė nukentėjusįjį į policiją ir jį ten paliko, pasakydami, kad nukentėjusysis yra neblaivus. Iš to matyti, kad jie nesuprato ir neįtarė, jog nukentėjusiajam galėjo būti padaryta stuburo trauma, todėl net jeigu ir V. L. veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su atsiradusiomis sunkiomis pasekmėmis, jie nebuvo tyčiniai. Jis aiškiai nesuvokė pavojingo veikos pobūdžio, nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti numatyti padariniai, ir jų nenorėjo.

26Kaip paminėta anksčiau, bylos duomenys visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis mikroautobuse buvo mušamas, suduodant smūgius į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo parodymais, kad gulėjo ant mikroautobuso grindų ir jokio smurto prieš R. P. nenaudojo ir nesiruošė naudoti. Dėl to ir V. L. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi V. L. nebuvo atsidūręs būtinosios ginties situacijoje, jo veika tuo pačiu negali būti vertinama kaip padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

27BK 15 str. yra numatyta, kad nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad tarp V. L. veiksmų – nukentėjusiojo galvos lenkimo į priekį prie krūtinės ir padarinių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. V. L., atlikdamas tokius veiksmus nukentėjusiajam A. L., suvokė, kad kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir nors nenorėjo sunkiai sveikatos sutrikdyti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, todėl pripažintina, kad nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

28Nors V. L. ir A. P. 2007 m. lapkričio 12 d., laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D.“ priklausančiame mikroautobuse „O. V.“ (valst. Nr. ( - ) stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos g., prie namo Nr. ( - ) esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu, dėl pykčio A. L., bendrais veiksmais suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. L. į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, baudžiamoji bylą A. P. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Tačiau V. L. veika pasireiškė ir tolimesnių smurtinių veiksmų atlikimu bei pasekmių, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, todėl V. L.veika šiuo konkrečiu atveju pagrįstai kvalifikuota tik pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

29V. L. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas buvo baigtas, taip pat į padaryto nusikaltimo pavojingumą, sukeltas pasekmes – nukentėjusysis liko visiškai neįgalus ir 100 procentų nedarbingas, taip pat į V. L. asmenybę – charakterizuojamas pakankamai teigiamai, nebuvo teistas, taip pat į tai, kad veika buvo padaryta pakankamai seniai. Baudžiamasis įstatymas už V. L. padarytą veiką numato vienintelę bausmė rūšį – laisvės atėmimą. Skirti sankcijoje nenumatytą bausmę, nėra jokio pagrindo. Nors nėra V. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertinus visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad V. L. laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytinas mažesnis, nei sankcijoje numatytas minimalaus ir maksimalaus dydžio vidurkiai. Bausmės dydis taip pat mažintinas ir atsižvelgiant į gana ilgą bylos tyrimo bei nagrinėjimo trukmę.

30Byloje Panevėžio teritorinė ligonių kasa valstybinės ligonių kasos naudai byloje pareiškė 34450,80 Lt civilinį ieškinį už A. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, o nukentėjusysis A. L. - 800000 Lt civilinį ieškinį dal padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

31Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

32Byloje UAB "D.“ yra įtraukta civiliniu atsakovu, motyvuojant tuo, kad ši bendrovė materialiai atsako už A. P. padarytą žalą.

33Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys valstybinės ligonių kasos naudai dėl 34450,80 Lt atlyginimo už A. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas yra pagrįstas pateiktais dokumentais ir tenkintinas visiškai, nurodytą sumą priteisiant iš V. L., kurio kaltais veiksmais ši žala ir buvo padaryta.

34Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, apeliantas A. L. taip pat prašo patenkinti civilinį ieškinį dėl 800000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes jis neteko 100 procentų darbingumo. Neturtinės žalos turinį apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, o šios žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusio asmens gyvenimą.

35A. L. kilusios pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, fizinio skausmo kentėjimu, lydimos nerimo dėl ateityje nepataisomos sveikatos, kas yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dėl padaryto nusikaltimo atsirado nepataisomos pasekmės, tačiau net ir įvertindama dėl nusikalstamos veikos kilusius sunkius padarinius, kurie išliks visam nukentėjusiosios gyvenimui; sužalojimas iš esmės sukėlė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, ilgalaikį gydymosi procesą, reabilitaciją ir negrįžtamą gyvenimo kokybės pablogėjimą. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad nukentėjusiajam neabejotinai padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimo atveju jos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant taip pat ir į V. L. turtinę padėtį, protingumo ir teisingumo kriterijus, A. L. ieškinys dėl padarytos neturtinės žalos mažintinas, iš V. L. priteisiant 250000 Lt. Kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas užtikrina nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio išvados, jog V. L. nepadarė veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, o A. P. – veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, jis naikintinas, priimant naują – apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Nutarė

38Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

39Baudžiamąją bylą A. P. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

40A. P. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

41V. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams.

42Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

43Bausmės laiką skaičiuoti nuo V. L. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

44V. L. skirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

45Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš V. L. valstybinei ligonių kasai 34450,80 Lt civilinį ieškinį už A. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

46Nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. L. A. L. 250000 Lt (du šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

47A. L. priklausančius rūbus, saugomus Panevėžio apskrities VPK (kvitas Nr. 004404), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti A. L. atstovei A. L..

Proceso dalyviai
1. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. V. L. ir A. P. išteisinti dėl kaltinimų, kad jie 2007 m. lapkričio 12 d.,... 5. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės... 6. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusysis galėjo patirti... 7. Nors teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nukentėjusysis... 8. Nukentėjusysis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto... 9. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė prokuroro ir nukentėjusiojo skundus... 10. Išteisintasis A. P., išteisintųjų gynėjai bei civilinio atsakovo atstovas... 11. Apeliantai iš esmės tvirtina, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados... 12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio... 13. Baudžiamojo proceso kodekso normose, reglamentuojančiose nuosprendžio... 14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog... 15. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų... 16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. L. ir A. P. 2007 m.... 17. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu V. L. ir A. P. kaltais neprisipažino,... 18. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A. L.... 19. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos... 20. Iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad iš maršrutinio autobuso į... 21. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. L. būtų patyręs nugaros... 22. Iš ekspertizės akto Nr. EKG 13/10(02) matyti, kad A. L. stuburo kaklinės... 23. Kolegija, įvertinusi visumą surinktų ir ištirtų įrodymų, konstatuoja,... 24. Nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo tikėti išteisintųjų V. L., A.... 25. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, jog jeigu stuburo... 26. Kaip paminėta anksčiau, bylos duomenys visiškai patvirtina nukentėjusiojo... 27. BK 15 str. yra numatyta, kad nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas... 28. Nors V. L. ir A. P. 2007 m. lapkričio 12 d., laikotarpiu nuo 14 iki 16 val.,... 29. V. L. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkiems nusikaltimams... 30. Byloje Panevėžio teritorinė ligonių kasa valstybinės ligonių kasos naudai... 31. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir... 32. Byloje UAB "D.“ yra įtraukta civiliniu atsakovu, motyvuojant tuo, kad ši... 33. Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys valstybinės ligonių kasos... 34. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, apeliantas A. L. taip pat prašo... 35. A. L. kilusios pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos... 36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d.... 39. Baudžiamąją bylą A. P. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio... 40. A. P. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti,... 41. V. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1... 42. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.... 43. Bausmės laiką skaičiuoti nuo V. L. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį,... 44. V. L. skirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti,... 45. Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai... 46. Nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos... 47. A. L. priklausančius rūbus, saugomus Panevėžio apskrities VPK (kvitas Nr....