Byla A-442-19-12
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant atsakovo atstovei Jurgitai Narkevičiūtei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rumartė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rumartė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. birželio 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. A6-11 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 472 005 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 156 179 Lt GPM delspinigių, 47 201 Lt GPM baudos, 638 417 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 319 209 VSD įmokų baudos, 3 331 Lt įmokų į Garantinį fondą, 863 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių ir 333 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos.

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 69-229 patvirtino Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. A6-11. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-317(7-281/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 69-229.

6Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S-317(7-281/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 69-229 bei Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. A6-11.

7Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius papildomas mokesčio ir įmokų sumas apskaičiavo nuo pareiškėjo darbuotojams 2007 ir 2008 metais išmokėtų darbo užmokesčio priedų. Tačiau šios piniginės lėšos darbuotojams buvo išmokėtos per klaidą ir darbuotojai jas grąžina pareiškėjui, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo skaičiuoti papildomas mokesčio ir įmokų sumas.

8Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

9Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais darbuotojams, kurių darbo sutartyse nurodyta, kad darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, padidėjusioms išlaidoms kompensuoti mokėjo iki 50 procentų faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio priedus ir dienpinigius. Atsakovas nurodė, kad, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, prie neapmokestinamų pajamų priskiriamos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Pagal Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įmokos į Garantinį fondą mokamos nuo visų rūšių išmokų pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, VSD įmokos neskaičiuojamos nuo išmokų, skirtų kompensuoti išlaidas darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio, mokamų įstatymuose nustatyto dydžio ir nustatytais atvejais. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintos Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos 2 punkte numatyta, kad padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos iki 50 procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, bet ne daugiau kaip Finansų ministerijos patvirtinta tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje dienpinigių norma dirbant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dienpinigių dydis nustatytas Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 8, 9 ir 10 punktuose. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais darbuotojams išmokėjo priedus ir dienpinigius, kurių suma neviršijo 50 procentų faktiškai priskaičiuoto atlyginimo, tačiau buvo didesnė negu teisės aktais nustatyta tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje dienpinigių norma. Nuo šios didesnės, normą viršijusios, sumos pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuotos šioje byloje ginčijamos mokesčio ir įmokų sumos, taip pat atitinkami delspinigiai bei baudos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dokumentus dėl pastebėtos klaidos darbuotojams mokant išmokas surašė jau po to, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atliko jo ūkinės–finansinės veiklos tyrimą ir nustatė atitinkamus pažeidimus, ir po to, kai mokesčių administratorius pradėjo patikrinimą. Be to, nėra nustatyta, kad apmokestintos 2007 ir 2008 metų išmokos tikrinamuoju laikotarpiu būtų grąžintos į pareiškėjo kasą.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo 2007 ir 2008 metais darbuotojams išmokėtos sumos viršijo nustatytas normas (Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintos Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos 2 punktas; Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 8, 9 ir 10 punktai), nėra. Pareiškėjas šį faktą pripažįsta. Tuo tarpu normas viršijusios išmokos yra apmokestinamos ir nuo jų turi būti sumokėtas GPM, VSD įmokos ir įmokos į Garantinį fondą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas išmokų darbuotojams, viršijančių priedų normą, mokėjimą įvardino kaip buhalterinę klaidą, tačiau visuma bylos įrodymų patvirtina, kad tuo metu, kai atlyginimų priedai buvo išmokami, jų dydis nebuvo laikomas klaida. Pareiškėjas savo darbuotojams išmokėjo tokio dydžio atlyginimus, koks buvo priskaičiuotas, ir nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryta buhalterinė klaida. Be to, norint įrodyti permokėtos mokesčio sumos egzistavimo faktą, jis turi būti atitinkamu būdu atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje bei mokesčių administratoriui pateikiamose mokesčių deklaracijose. Tuo tarpu pareiškėjas šiuo atveju pateikė tik paaiškinimus dėl permokėtų sumų grąžinimo bei patikslintą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaraciją. Taip pat nėra aišku, už kurį laikotarpį išmokėti priedai yra grąžinami pareiškėjui. Teismas nurodė, kad pareiškėjo šioje byloje paduotas skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

14III.

15Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16Pareiškėjas nurodo, kad kyla abejonių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio, kurio pagrindu jam buvo paskirtos baudos, atitikimo Konstitucijai, todėl šioje byloje turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Šiame straipsnyje yra numatytas mokesčių mokėtojui skiriamos baudos minimumas, tačiau nėra numatyta teismui galimybė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei visuotinai pripažintinus teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, skirti baudą, mažesnę nei įstatyme numatytas minimalus jos dydis, o tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 3 dalis nuostata, kad biudžetinėms įstaigoms ir Lietuvos bankui šio straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos neskiriamos, neatitinka konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo. Pareiškėjas nurodo, kad su savo darbuotojais darbo sutartyse susitarė, jog kiekvienam jų mokama kompensacija bus 50 procentų už faktiškai dirbtą laiką, esant Darbo kodekso 216 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms. Tuo tarpu, esant sąlygai, kad kompensacija mokama tik už faktiškai dirbtą laiką, tiek mokesčių administratorius, tiek teismas privalėjo nustatyti, kiek kiekvienas darbuotojas faktiškai atitinkamai dirbo, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė paaiškinimus dėl permokėtų sumų grąžinimo bei patikslintą PVM deklaraciją, kurioje atsispindėjo darbuotojų grąžintos lėšos, taip pat kasos pajamų orderius, nurodydamas, kad pinigai buvo grąžinami tiek įnešant grynuosius pinigus į kasą, tiek banko pavedimais, tiek išskaičiuojant iš atlyginimo. Tuo tarpu neteisėtai darbo teisinių santykių pagrindu išmokėtos kompensacijos darbuotojams negali būti laikomos mokesčių objektu, nes tokias kompensacijas darbuotojai privalo grąžinti jas išmokėjusiam subjektui. Pareiškėjas nurodo, kad duomenis dėl neteisėtu pagrindu priskaitytų ir išmokėtų darbuotojams sumų jis pataisė buhalterinėje apskaitoje, surašydamas 2009 m. spalio 1 d ir 2010 m. sausio 5 d. buhalterines pažymas.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

18Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais darbuotojams išmokėjo priedų ir dienpinigių, kurių suma didesnė nei Vyriausybės nustatytas neapmokestinamas kompensacijų dydis, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nuo išmokėtos, nustatytą normą viršijusios, sumos apskaičiavo papildomas mokesčio ir įmokų sumas. Pareiškėjas dokumentus dėl pastebėtos klaidos darbuotojams mokant išmokas surašė jau po to, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atliko jo ūkinės–finansinės veiklos tyrimą ir nustatė atitinkamus pažeidimus, ir po to, kai mokesčių administratorius pradėjo patikrinimą. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio konstitucingumo ištyrimo, nes Mokesčių administravimo įstatymas ne tik leidžia atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes, bet šio įstatymo 141 straipsnis numato ir atleidimo nuo baudos galimybę.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Apeliacinis skundas atmestinas.

23Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė ir pareiškėjas pripažįsta, kad 2007 ir 2008 metais pareiškėjo darbuotojų padidėjusioms išlaidoms kompensuoti buvo mokamos didesnės išmokos nei numatyta Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintos Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos 2 punkte, t. y. buvo viršyta Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusi dienpinigių norma. Kadangi, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra neapmokestinamos tik teisės aktuose nustatyto dydžio darbuotojams mokamos kompensacijos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti nuo minėtame Vyriausybės nutarime nurodytą dydį viršijusios kompensacijų sumos apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo įmokas bei įmokas į Garantinį fondą. Kadangi pareiškėjas nustatytais terminais nebuvo sumokėjęs minėto mokesčio bei įmokų, todėl jam pagrįstai buvo priskaičiuoti atitinkami delspinigiai ir skirtos baudos (Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 97 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnis, 139 straipsnio 1 dalis; Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

24Pareiškėjas, nesutikdamas su papildomai apskaičiuotomis mokesčio bei įmokų sumomis, teigia, kad darbuotojams be teisėto pagrindo ir per klaidą buvo išmokėtos didesnio dydžio kompensacijos nei buvo nustačiusi Vyriausybė, o jo darbuotojai permokėtas sumas yra pradėję grąžinti. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su tokiu pareiškėjo aiškinimu. Byloje nenustatyta jokių požymių, kurie liudytų, kad didesnės kompensacijos buvo išmokėtos dėl skaičiavimo apsirikimo ar kokio nors kitokio teisiškai reikšmingo suklydimo. Pareiškėjas, kaip darbdavys, turi teisę taikyti savo darbuotojams didesnes socialines garantijas ir mokėti jiems didesnes kompensacijas, nei numato teisės aktai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas darbuotojams mokėjo būtent tokio dydžio kompensacijas, kokias jų mokėjimo metu ir siekė išmokėti, ir nėra jokio pagrindo teigti, kad iš tikrųjų kompensacijų mokėjimo metu buvo ketinama mokėti kitokio dydžio sumas. Be to, darbuotojams permokėtų sumų grąžinimas turėtų būti konkrečiai atspindėtas buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių deklaracijose. Tačiau, kaip teisingai nurodė Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas atitinkamų buhalterinės apskaitos sutvarkymo ir deklaravimo veiksmų nėra atlikęs. Pareiškėjo vyr. finansininkės surašytos 2009 m. spalio 1 d. ir 2010 m. sausio 5 d. pažymos bei pateikti kasos pajamų orderiai nėra pakankami dokumentai, nes jie surašyti po to, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialisto 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadoje jau buvo konstatuotas atitinkamas mokesčio ir įmokų nesumokėjimo faktas, o jų turinys nėra reikiamai konkretus. Šių dokumentų pateikimas iš esmės liudija tik pareiškėjo siekį išvengti dėl konstatuotų mokesčio ir įmokų mokėjimo pažeidimų atsirandančių teisinių pasekmių, bet neatspindi objektyviai įvykusių faktų, kurie pašalintų pareigą mokėti atitinkamas mokesčio bei įmokų sumas.

25Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio konstitucingumo patikrinimo, tačiau tenkinti tokį prašymą šioje byloje nėra pagrindo. Pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo paskirtos minimalios Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje numatytos gyventojų pajamų mokesčio ir įmokų į Garantinį fondą baudos. Toks baudų dydis atitinka padarytus pažeidimus ir yra teisingas. Nėra pagrindo teigti, jog teisingumo ar proporcingumo principai reikalautų pareiškėjui skirtas baudas dar labiau sumažinti ar visiškai jų neskirti, todėl šioje byloje pareiškėjo keliamas klausimas dėl galimybės teismui skirti mažesnę baudą, nei įstatyme numatytas minimalus jos dydis, nėra reikšmingas. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas pareiškėjo keliamas klausimas dėl Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad baudos neskiriamos biudžetinėms įstaigoms ir Lietuvos bankui, konstitucingumo, nes aptariamoje byloje nėra sprendžiama dėl kokios nors biudžetinės įstaigos ar Lietuvos banko atsakomybės.

26Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

27Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

281 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Apeliacinį skundą atmesti.

30Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. birželio 8 d.... 5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo... 6. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir... 7. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius... 8. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.... 9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais darbuotojams, kurių... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu... 13. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo 2007 ir 2008 metais... 14. III.... 15. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 16. Pareiškėjas nurodo, kad kyla abejonių dėl Mokesčių administravimo... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą... 18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais darbuotojams išmokėjo... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Apeliacinis skundas atmestinas.... 23. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė ir pareiškėjas... 24. Pareiškėjas, nesutikdamas su papildomai apskaičiuotomis mokesčio bei... 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą... 26. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o... 27. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 28. 1 punktu, teisėjų kolegija... 29. Apeliacinį skundą atmesti.... 30. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti... 31. Nutartis neskundžiama....