Byla A-556-1701-14
Dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. liepos 8 d. rašte Nr. (75)-18-1746 priimtą sprendimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

6Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 21 d. jam buvo paskirta 1 433,33 Lt dydžio pareigūno pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas jam mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių pensiją (toliau – ir pensija) dėl tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, nes teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pažymėjęs, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Pareiškėjo teigimu, Laikinojo įstatymo 2 skirsnio nuostatose įtvirtintas reguliavimas jam ir kitiems išėjusiems iš tarnybos Departamento pareigūnams ir kitų struktūrų pareigūnams apribojo mokamos pensijos dydį neteisėtai. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja teisę gauti pensijas ir socialinę paramą įstatymo numatytais atvejais. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; be to, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pareiškėjo, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atsakovas jam neišmokėjo 8 330,88 Lt, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 26 270,40 Lt paskirtos pensijos. Kadangi įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu, neatsižvelgdamas į kintančius valstybės ekonomikos rodiklius, nepagrįstai mažino pensijas pensininkams, tai sukėlė pareiškėjui pasekmes (turtinę ir neturtinę žalą). Sumažinus pareiškėjui mokamos pensijos dydį, jam buvo padaryta neturtinė žala, nes pensijos nemokėjimas sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl poreikių tinkamo netenkinimo, trūkstant tam lėšų.

7Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l. 31–32) prašė pripažinti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes iki 2012 m. rugsėjo 21 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo manyti, jog Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai ir yra negaliojantis. Buvo giliai įsitikinęs, jog skundo procesinis terminas prasideda nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir baigiasi 2015 m. rugsėjo mėnesį. Be to, savo įsitikinimus, kad nepažeidė procesinių terminų, grindė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. T-55, pagal kurį pratęsiami pradėtų pasiruošimų byloms nagrinėti terminai, neskiriamos bylos teisėjams, nauji skundai registruojami į sąrašą. Atsižvelgdamas į didelį šio teismo krūvį ir savo įsitikinimus, jog nepažeidė procesinių terminų, neskubėjo teikti skundo.

8Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–21) prašė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Departamento 2013 m. liepos 8 d. rašte Nr. (75)-18-1746 priimtą sprendimą, atmesti kaip nepagrįstą ir netenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų.

9Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, jog visi teisinių santykių subjektai privalo vykdyti įstatymus tol, kol jie nėra pakeisti arba panaikinti, arba nėra Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Departamentas iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne Departamento veiksmų, o situacijos, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas), priimdamas Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 38–43) atnaujino pareiškėjui skundo padavimo teismui terminą. Teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, 26 270,40 Lt (dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt litų 40 centų) valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

12Teismas nustatė, kad Departamento 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (67)-18-552 pareiškėjui nuo 2009 m. balandžio 21 d. buvo paskirta 1 433,13 Lt dydžio pensija. Pareiškėjas 2013 m. birželio 27 d. kreipėsi į Departamentą, prašymas paaiškinti jam, kodėl buvo sumažinta pensija, taip pat išaiškinti pensijos perskaičiavimo ir kompensavimo mechanizmą bei grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, o taip pat išduoti jam pažymą. Departamentas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (75)-18-1746 netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo ir nurodė, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą pensiją Departamentas vadovavosi tuo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei Laikinojo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjui skirta pensija buvo sumažinta Laikinojo įstatymo galiojimo metu perskaičiuojant ją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi Departamentas iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas ir neatliko neteisėtų veiksmų. Pagal teismui pateiktus pareiškėjo pensijos apskaičiavimo už 2010–2012 metus duomenis pareiškėjui buvo paskirta 1 433,13 Lt dydžio pensija. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui per 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius iš viso buvo nepriskaičiuota 8 330,88 Lt, pensiją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo neišmokėta 26 270,40 Lt pensijos.

13Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei Nr. A444-2232/2013. Teismas taip pat vadovavosi LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme terminui atnaujinti nurodytus argumentus, nusprendė, jog prašymas pagrįstas ir pareiškėjui atnaujintinas terminas kreiptis į teismą dėl pareigūno valstybinės pensijos nepriemokos.

14Teismas sutiko atsakovo pozicija, išdėstyta Departamento 2013 m. liepos 8 d. rašte Nr. (75)-18-1746, ir nurodė, kad šį raštą panaikinti kaip neteisėtą, t. y. prieštaraujantį teisei, nėra pagrindo.

15Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, gi pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteisė pensijos dalį, sumažintą dėl šios teisės normos taikymo. Pareiškėjui priteistiną pensijos nepriemoką pagal atsakovo išduotą pažymą sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t. y. 26 270,40 Lt.

16Teismas pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų nepatenkino, nes pareiškėjas nepateikė teismui jokių jo patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44, 45 str.), skundai dėl pensijų žyminiu mokesčiu neapmokestinami (ABTĮ 40 str. 1 d. 2 p.).

17III.

18Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 52–55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

19Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš tuo, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, praleidęs šios kategorijos bylose taikomą procesinį 3 metų terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti (terminas baigėsi 2013 m. vasario mėn.). Pareiškėjas 2014 m. sausio 15 d. pateikė teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Teismas sprendime, viena vertus, rėmėsi praktika, formuojama LVAT nutartyse, kita vertus, iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, nepaisant to, kad, remiantis minėta teismine praktika, buvo pagrindas bylos nagrinėjimą nutraukti praleidus procesinį terminą skundui paduoti. Minėtose nutartyse LVAT suformavo teisminę praktiką skelbiančią, kad asmenys galėjo apginti savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo per 3 metų procesinį terminą, kurio pradžia laikoma pirmoji sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (momentas, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius veiksmus). Tokios pozicijos LVAT nuosekliai laikosi (pvz. 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-66/2014) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui apie jo pažeistas teises tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) pirmąją sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dieną (2010 m. vasario 26 d.), atitinkamai, nuo šios dienos skaičiuotinas minėtas 3 metų procesinis terminas skundui paduoti. Pastebėtina, kad prašyme pareiškėjas procesinio termino praleidimą motyvavo tuo, jog apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai (t. y. apie jo teisių pažeidimą) jam esą tapo žinoma įsigaliojus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimui (2012 m. rugsėjo 21 d.) ir kad 3 metų procesinis terminas, jo manymu, prasideda nuo minėto nutarimo įsigaliojimo, o apie LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pareiškėjas apskritai neužsimena. Taigi teismo samprotavimai, kad teisinis neapibrėžtumas nebuvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ir tai pareiškėjui trukdė laiku kreiptis į teismą, atmestini kaip nepagrįsti. Suformuota LVAT praktika (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.) skelbia, kad praleistas procesinis terminas gali buti atnaujintas tik nustačius faktines aplinkybes, kurios pripažintinos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. ekstraordinariomis, nepriklausančiomis nuo asmens valios, objektyviai užkertančiomis kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą) priežastimis. Pabrėžtina, kad minėto procesinio termino atnaujinimas yra taikomas tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio. Atsakovų nuomone, pareiškėjo manymas, kad procesinis terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti prasideda nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, bei teismo nurodytas teisinis neapibrėžtumas, negali būti pripažinti objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis laiku ginti, pareiškėjo įsitikinimu, pažeistas teises per tokį ilgą - net 3 metų - procesinį terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad prašyme nurodytos ir papildomai teismo sprendime aprašytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą. Teismui skundo nagrinėjimo metu nustačius, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą, byla nutraukiama nepriklausomai nuo to, ar šalis kelia klausimą dėl procesinio terminio skundui paduoti praleidimo. Pastebėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į suformuotą LVAT praktiką kitose analogiškose bylose, kuriose pareiškėjai buvo praleidę trejų metų procesinį terminą skundui paduoti ir prašymuose atnaujinti šį terminą nurodę analogiškas priežastis kaip pareiškėjo prašyme nurodytosios, priėmė nutartis atmesti prašymus atnaujinti praleistą procesinį terminą ir bylas nutraukė (žr. 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-4153-171/13, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-5366-171/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-4227- 2013). Papildomai akcentuotina, kad ir į Departamentą, kaip įstaigą, mokančią valstybinę pensiją, pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. birželio 21 d. (į teismą – 2013 m. liepos 16 d.), t. y. jau praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo prašyme minėto 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismas nagrinėtoje byloje turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas. Atsakovai pastebi, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kuris buvo pratęsiamas 2012-2013 m. keičiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį. Tačiau sprendimu pareiškėjui nebuvo priteista valstybinės pensijos dalis, neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, nes, pasak teismo, valstybinės pensijos sumažinimas pagal šio straipsnio nuostatas pareiškėjo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė. Atsakovai atkreipia teismo dėmesį į tai, kad teismas, jam kilus abejonių, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kurį keičiant Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams, administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu Nr. 1B-30/2013 ištirti, „[...] ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams“. Šis teismo prašymas Konstituciniame Teisme yra priimtas 2013 m. lapkričio 7 d. (bylos Nr. 21/2013). Nurodytos Laikinojo įstatymo nuostatos taikytinos ir šioje administracinėje byloje sprendžiant kilusį ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, taigi yra akivaizdus ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje kreiptasi į Konstitucini Teismą, tačiau teismas šio klausimo nenagrinėjo. Kadangi teismo nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas teisės aktas, dėl kurio atitikties Konstitucijai yra abejojama (Laikinasis įstatymas), šiuo atveju yra teisinių prielaidų teisme kilusio ginčo nagrinėjimo stabdymui (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis ir 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktai), ką teisingai padarė teismas analogiškoje byloje Nr. I-3856-142/2013. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, taip pat nepagristai nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą.

20Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60–67) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Pareiškėjas nurodo, jog ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Apeliantas apeliaciniu skundu kelia tik vieną reikalavimą – panaikinti teismo sprendimą kaip nepagristą ir neteisėtą, kadangi teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Apeliantas šio reikalavimo nepateikė pirmosios instancijos bylos nagrinėjimo procese. Apeliantas nedalyvavo teismo posėdyje ir nepateikė jokio reikalavimo ir su šiuo reikalavimu susijusių įrodymų dėl praleisto termino skundui paduoti, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliantas akivaizdžiai klaidina teismą ir iškreipia faktines bylos aplinkybes. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika, preciziškai atliko visus procesinius veiksmus numatytus ABTĮ, suteikė teisę pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises. Apeliantas nepateikė nei vieno pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodyto argumento ir jo nekomentavo, nelygino su analogiškais argumentais kitose administracinėse bylose, kuriose LVAT pripažino juos nesvarbiais. Aukščiau nurodytos aplinkybės neginčijamai įrodo, jog apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo motyvuotu, jog pareiškėjo prašyme dėl procesinių terminų atnaujinimo išdėstyti argumentai gali būti pripažinti nesvarbiais. Apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris įrodytų LVAT suformuotą praktiką analogiškose bylose. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformavo teismų praktiką dėl kreipimosi į teismą termino. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog 3 metų skundo terminas yra skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas 2013 m. liepos 16 d. Kai Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinasis įstatymas yra pažeistas, pareiškėjas domėjosi apie padėtį teisme ir koks yra teismo krūvis, kokia formuojasi teismų praktika šiuo klausimu, kaip greitai, padavus skundą, gali būti įgyvendintas proceso operatyvumo principas. Pareiškėjas buvęs įsitikinęs, jog skundo padavimo terminai bus skaičiuojami nuo Konstitucinio Teismo nutarimo ir, vadovaudamasis sąmoningumo, protingumo, sąžiningumo, pilietiškumo bei proporcingumo principais, jog teismas yra perkrautas skundais ir fiziškai negalėtų operatyviai, įstatymo nustatytais terminais išnagrinėti jo skundo, neskubėjo paduoti skundą. Pareiškėjas, nesulaukęs kompetentingų valstybės valdžios institucijų veiksmų, dėl patirtos didelės materialinės žalos kompensavimo buvo priverstas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas įsitikinęs, jog teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl skundo padavimo terminų atnaujinimo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino terminą kreiptis su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliaciniame skunde, visų pirma, akcentuojama buvusi pirmosios instancijos teismo pareiga atsisakyti atnaujinti praleistą terminą ir bylą nutraukti, be to, teigiama esant pagrindo administracinę bylą stabdyti iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla turinti akivaizdų ryšį su šia administracine byla.

25V.

26Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

27Vadinasi, tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį (kaip ir nurodo atsakovas), kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. liepos 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

28Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino praleistą terminą skundui paduoti, kas visiškai atitinka teisingumo kriterijų bei dominuojančią administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą šio pobūdžio bylose.

29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 (2014 m. sausio 15 d. nutartis) nurodė, kad „<...>ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

30Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė S. P. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui“.

31Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32Teisėjų kolegija nagrinėjanti šią administracinę bylą, nesant kitų faktinių aplinkybių, neturi pagrindo kitaip aiškinti faktinės situacijos bei kitaip aiškinti bei taikyti teisę.

33VI.

34Pasisakant dėl sprendimo iš esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, tenkindamas skundą iš dalies. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

35Be kita ko akcentuotina, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama.

36Tai, jog valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

37Tačiau nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neriboja. Priešingai – nustato, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinus nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, nagrinėjamu atveju veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjo teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.Administracinių teismų praktika Nr. 25, p. 243–258).

38VII.

39Pateikiant apeliacinį skundą iškeltas aspektas ir dėl administracinės bylos sustabdymo, tai siejant su administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 Konstituciniam Teismui pateiktu prašymu ištirti „<...> ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams“.

40Atsakovo nuomone, byloje turėtų būti taikomas šis teisės aktas, dėl kurio atitikties Konstitucijai ir yra abejojama.

41Ką tik nurodytoje administracinėje byloje iš tikro buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su minėtu prašymu ir pastarasis teismo prašymas Konstituciniame Teisme yra priimtas bei laukia nagrinėjimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, tai nekliudo baigiamojo akto priėmimui tikrinamoje administracinėje byloje.

42Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Tinkamas skundo dalyko ir pagrindo suformulavimas yra būtina procesinė teisės kreiptis į teismą sąlyga. Tik tinkamai suformulavus skundo dalyką ir pagrindą teismas gali spręsti dėl skundo priėmimo. Be to, būtent skundo dalykas ir pagrindas iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1832/2005). Administracinis teismas, net ir turėdamas pareigą būti aktyvus nagrinėjant administracines bylas, paprastai neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, išeiti iš reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-506/2003).

43Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad buvo reikalaujama priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (skundo dalykas), remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi (skundo pagrindai). Skundas patenkintas iš dalies Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet pareiškėjas apeliacijos teise nepasinaudojo, t. y. iš principo atsisakė nuo dalies reikalavimo atskiro reikalavimo pagrindu (Laikinojo įstatymo 4 str.), taip susiaurindamas skundo nagrinėjimo ribas.

44Atsakovas (apeliantas) pateikdamas apeliacinį skundą ir prašydamas taikyti Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iš esmės veikia pareiškėjo interesais ir išeina už skundo nagrinėjimo ribų, o tai nesuderinama su pirmiau paminėtomis teisės normomis, šalių sąvoka, todėl prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo šiuo konkrečiu atveju atmestinas.

45Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

46Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

47Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su... 6. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 21 d. jam buvo paskirta 1... 7. Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l.... 8. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–21)... 9. Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d.... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu (b.... 12. Teismas nustatė, kad Departamento 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr.... 13. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą LVAT... 14. Teismas sutiko atsakovo pozicija, išdėstyta Departamento 2013 m. liepos 8 d.... 15. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką,... 16. Teismas pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų nepatenkino, nes... 17. III.... 18. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės... 19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš tuo, kad pareiškėjas skundu... 20. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60–67) prašo... 21. Pareiškėjas nurodo, jog ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Apeliaciniame skunde, visų pirma, akcentuojama buvusi pirmosios instancijos... 25. V.... 26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje... 27. Vadinasi, tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjui apie jo teises... 28. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino... 29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.... 30. Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė S. P.... 31. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami... 32. Teisėjų kolegija nagrinėjanti šią administracinę bylą, nesant kitų... 33. VI.... 34. Pasisakant dėl sprendimo iš esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 35. Be kita ko akcentuotina, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių... 36. Tai, jog valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems... 37. Tačiau nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių... 38. VII.... 39. Pateikiant apeliacinį skundą iškeltas aspektas ir dėl administracinės... 40. Atsakovo nuomone, byloje turėtų būti taikomas šis teisės aktas, dėl kurio... 41. Ką tik nurodytoje administracinėje byloje iš tikro buvo kreiptasi į... 42. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2... 43. Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad buvo reikalaujama priteisti... 44. Atsakovas (apeliantas) pateikdamas apeliacinį skundą ir prašydamas taikyti... 45. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas... 46. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 47. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....