Byla P-525-87-11
Dėl nutarimo dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-892/2010 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Metransa“, Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Antraža“, uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“, uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir Ko“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai UAB „Metransa“, Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacija (toliau – ir PEATA), UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2009 m. sausio 8 d. nutarimą Nr. 2S-1 „Dėl atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalyje, kurioje Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti apmokestinamų gaminių ir pakuotės atliekų tvarkymo ir pažymų apie apmokestinamų gaminių ir pakuotės atliekų perdirbimo (išvežimo) išdavimo įkainius ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas), dalyje, kurioje Konkurencijos taryba įpareigojo UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas), dalyje, kurioje UAB „Metransa“ paskirta 60 700 Lt, PEATA 131 800 Lt, UAB „Antraža“ 35 000 Lt, UAB „Super Montes“ 77 000 Lt, UAB „Utenos antrinis popierius“ 15 900 Lt, UAB „Virginijus ir Ko“ 127 300 Lt dydžio baudos (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas), bei dalyje, kurioje UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ buvo įpareigoti per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytų įpareigojimų įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 5 punktas).

6Pareiškėja UAB „Metransa“ skunde nurodė, kad su Konkurencijos tarybos priimtu Nutarimu (jo dalimis) nesutinka, nes:

71) Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, netinkamai taikė prekės rinkos apibrėžimo nustatymą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko neteisingai nustatė prekės rinką ir joje dalyvaujančius ūkio subjektus. Paaiškino, jog siekiant pripažinti, kad ūkio subjektai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina teisingai nustatyti draudžiamo susitarimo objektą, t. y. rinką ir joje konkuruojančius ūkio subjektus. Konkurencijos taryba Nutarime prekės rinką apibrėžė kaip apmokestinamų pakuočių gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Šios rinkos dalyviai yra visi atliekų tvarkytojai bei ūkio subjektai, kurie sutarčių su kitų atliekų tvarkytojais pagrindu organizuoja šių atliekų tvarkymą ir pažymų išdavimą. UAB „Metransa“ teigimu, toks prekės rinkos apibrėžimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio reikalavimų, kuriame prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios vartotojų požiūriu yra tinkamas pakaitalas pagal savybes, naudojimą ir kainą, bei pačios Konkurencijos tarybos Nutarime atliktos apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo, atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų rinkos ir joje veikiančių ūkio subjektų teikiamų paslaugų, analizės. UAB „Metransa“ pažymėjo, kad nustatant rinkos apibrėžimą, būtina tinkamai įvertinti teisės aktus, reglamentuojančius apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo atlygintinai išduodant pažymas veiklą. Vadovaujantis teisės aktais, kiekvienas ūkio subjektas, siekiantis gauti teisę išduoti pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, privalo būti įtrauktas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro tvirtinamą sąrašą, kuriame nurodoma, kokioms konkrečiai sutvarkytoms atliekoms ūkio subjektas gali išduoti pažymas. Pažymos yra skirtos konkrečioms atliekų rūšims ir jos negali būti pakeistos kita pažyma ar pažymomis. Dėl šios priežasties pažymų išdavimo rinkoje neegzistuoja paklausos ir pasiūlos pakeičiamumas. Mano, kad Konkurencijos taryba privalėjo sukonkretinti prekės (paslaugų) rinką iki konkrečių atliekų rūšių, t. y. padangų arba akumuliatorių, arba stiklinės pakuotės ar kitos rinkos. Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Metransa“ turi teisę išduoti pažymas tik toms sutvarkytoms atliekoms, kurios buvo nurodytos įrašant bendrovę į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintą Atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašą, t. y. metalinei pakuotei arba akumuliatoriams. Todėl UAB „Metransa“ išduotos pažymos negalėjo pakeisti pažymų, kurias turi teisę išduoti kiti ūkio subjektai. Dėl šios priežasties UAB „Metransa“ neturi objektyvaus suinteresuotumo dalyvauti ar tartis rinkose, kurios nėra susijusios su bendrovės vykdoma ūkine veikla. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba nenustatė, jog UAB „Metransa“ būtų sudariusi su kitais rinkos dalyviais sutartis, kurių pagrindu buvo išduodamos ar gaunamos pažymos apie atitinkamos rūšies atliekų panaudojimą (išvežimą).

82) Konkurencijos taryba nepagrįstai nurodė, kad PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Metransa“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ sudarė susitarimą nustatyti fiksuotus atitinkamų atliekų tvarkymo ir pažymų išdavimo įkainius, kurio tikslas riboti konkurenciją. Tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Metransa“, vykdydama savo ūkinę veiklą, laikėsi PEATA posėdžių metu patvirtintų pažymų išdavimo įkainių. Priešingai – atliekant tyrimą UAB „Metransa“ pateikė įrodymus, kad, nustatydama klientams pažymų išdavimo įkainius, į PEATA posėdžių metu patvirtintus pažymų išdavimo įkainius bendrovė visiškai neatsižvelgė. Nurodė, kad PEATA tarybos posėdžio protokoluose užfiksuoti įkainiai negali būti laikomi susitarimais dėl kainų fiksavimo (minimalių kainų nustatymo), nes posėdžio protokoluose paminėti įkainiai buvo tik orientacinio, t. y. rekomendacinio ir neprivalomo pobūdžio. Esant tokioms aplinkybėms, Konkurencijos taryba, pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostatas, neobjektyviai ir šališkai įvertino tyrimo metu surinktus įrodymus apie UAB „Metransa“, PEATA ir kitų jos narių ūkinę veiklą ir jų elgesį rinkoje, teikiant pažymų išdavimo paslaugas, dėl ko nepagrįstai pripažino UAB „Metransa“ pažeidus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

9Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skunduose iš esmės pakartojo pareiškėjo UAB „Metransa“ skundo aplinkybes ir motyvus. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas (ginčijamos jo dalys) yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes:

101) Konkurencijos taryba Nutarime neteisingai apibrėžė atitinkamą prekės rinką. Paaiškino, kad atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos teisingas apibrėžimas yra teisiškai reikšmingas dėl kelių priežasčių: teisingas prekės rinkos apibrėžimas padeda nustatyti tarpusavyje konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus); neteisingai apibrėžus atitinkamą rinką, nebus įmanoma įvertinti, kokią įtaką konkretus susitarimas turėjo atitinkamoje rinkoje; neteisingai nustačius atitinkamą prekės/paslaugų rinką, neteisingai bus apskaičiuotos ir ūkio subjekto pajamos, kurių pagrindu turi būti skaičiuojama bauda (tokiu atveju baudos dydis gali būti nepagrįstai sumažintas arba padidintas). Nurodė, kad Konkurencijos taryba Nutarime apibrėžė prekės (paslaugos) rinką kaip „apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant Pažymas, paslaugų rinką“. Pareiškėjai teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai išplėtė prekės rinkos apibrėžimą, įtraukdama į šį apibrėžimą eilę savarankiškų prekės rinkų: apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų surinkimo ir rūšiavimo bei vežimo rinką; apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų perdirbimo rinką; apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų eksporto (išvežimo) rinką; paslaugų dėl pažymų išdavimo rinką; paslaugų dėl pažymų išdavimo organizavimo rinką. Pareiškėjų nuomone, šios prekės rinkos turėtų būti vertinamos kaip atskiros prekės rinkos.

11Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skunduose nurodė, kad pažymų išdavimo rinka turėtų būti vertinama kaip atskira prekės rinka, nes paslaugos vartotojai perka ne kompleksinio pobūdžio, o konkrečią paslaugą – pažymos išdavimo paslaugą, ir jiems yra visiškai nesvarbu, kokio pobūdžio veiksmus atlieka šią paslaugą teikiantys ūkio subjektai, kadangi jiems yra išimtinai svarbus šios paslaugos rezultatas – gauta pažyma, kurios pagrindu jie bus visiškai ar iš dalies atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Tai, kad pažymų rinka turėtų būti vertinama kaip atskira prekės rinka, patvirtina ir tas faktas, kad Konkurencijos taryba, nors ir nepagrįstai sujungdama šias atskiras prekės rinkas į vieną prekės rinką, tariamus pažeidimus nustatinėjo ir analizavo tik su pažymų išdavimu susijusioje ūkio subjektų veikloje ir šių pažeidimų nenustatė kitose susijusiose veiklose. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į faktą, kad PEATA ir jos nariai nesunkiai gali atskirti savo pajamas, gautas iš atliekų surinkimo, atliekų perdirbimo, kitų atliekų tvarkymo veiklų, nuo pajamų, gautų iš pažymų išdavimo (organizavimo) veiklos, kurios sudaro ne pagrindinę šių ūkio subjektų veiklos pajamų dalį. Pareiškėjos PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ manė, kad pažymų išdavimo rinkoje yra tikslinga išskirti mažesnes rinkas pagal atskiras pakuočių bei apmokestinamųjų gaminių atliekų rūšis, nes: įtraukiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro tvirtinamą sąrašą ūkio subjektus, turinčius teisę išduoti pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, būtinai nurodoma, kokioms konkrečiai sutvarkytoms pakuočių bei apmokestinamųjų gaminių atliekų rūšims ūkio subjektas gali išduoti pažymas; kiekvienoje išduodamoje pažymoje turi būti nurodoma apmokestinamojo gaminio arba pakuotės, kuriai išduota pažyma, rūšis. Būtinybę išskirti pažymų išdavimo rinkas pagal atskiras pakuočių bei apmokestinamųjų gaminių atliekų rūšis patvirtina ir PEATA bei jos narių paaiškinimų protokolai. Pažymų išdavimo organizavimo rinka turėtų būti vertinama kaip atskira prekės rinka (atskira ir nuo pažymų išdavimo rinkos), nes pažymas turi teisę išduoti tik į Atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašą (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-04-14 įsakymu Nr. 184) įrašytos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios įmonės. Kiti atliekas naudojantys ar eksportuojantys ūkio subjektai tokių pažymų išduoti negali, todėl gali teikti tik tokių pažymų išdavimo organizavimo paslaugas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ūkio subjekto, kuris teikia pažymos išdavimo organizavimo paslaugą, veikla yra visiškai priklausoma nuo ūkio subjektų, išduodančių pažymas, veiklos. Tai leidžia daryti išvadą, jog pažymų išdavimas yra kaip „tarpinė paslauga“, kuri būtinai reikalinga pažymų išdavimo organizavimo paslaugai teikti. Tokio pobūdžio priklausomybė tarp ūkio subjektų labiau pabrėžia vertikalųjį (tiekėjas – pirkėjas) nei horizontalųjį (tiekėjas – tiekėjas) jų santykių pobūdį ir iš esmės paneigia galimybę šiuos ūkio subjektus įvardinti kaip konkurentus. Aplinkybę, kad apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų surinkimo rinka turėtų būti išskiriama kaip atskira prekės rinka pareiškėjos argumentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-32/2007, kuriame nurodyta, kad atliekų tvarkymas apima platų paslaugų spektrą, o dėl skirtingo paslaugų pobūdžio tiek ekonominės priežastys, tiek įstatyminiai reikalavimai gali lemti skirtingos konkurencijos padėties susidarymą dėl atskiro šių paslaugų teikimo. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT sprendimą, pasiūlos ir paklausos pakeičiamumą, į tam tikras ekonomines priežastis – papildomos infrastruktūros turėjimo būtinybę perdirbimo veiklai vykdyti – atliekų perdirbimo rinka, pareiškėjų teigimu, taip pat turi būti vertinama kaip atskira prekės rinka. Nurodė, jog atsižvelgiant į tą faktą, kad atliekų eksportui nereikalinga speciali įranga, kuri būtina atliekų surinkimui ir/ar perdirbimui, tačiau būtinos eksporto rinkos, nustatyti tam tikri įstatyminiai reikalavimai, apmokestinamųjų gaminių bei pakuočių atliekų eksporto (išvežimo) paslaugų rinka turėtų būti atskirta nuo apmokestinamųjų gaminių bei pakuočių atliekų surinkimo bei šių atliekų perdirbimo rinkų ir laikytina savarankiška apmokestinamųjų gaminių bei pakuočių atliekų eksporto (išvežimo) rinka.

122) Konkurencijos taryba neteisingai teisiškai įvertino PEATA ir jos narių susitarimus kaip draudžiamus susitarimus dėl atliekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo (fiksavimo).

13Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skunduose nurodė, kad PEATA narių susitarimai dėl jų teikiamų paslaugų kainų nustatymo negalėjo būti įvertinti kaip draudžiami susitarimai dėl kainų nustatymo (fiksavimo), be to, šie susitarimai negalėjo turėti ir neturėjo jokio neigiamo poveikio atitinkamoms rinkoms. Todėl tvirtino, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai Nutarime konstatavo konkurencijos ribojimo sąlygos buvimą ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą.

14Skunduose pareiškėjai atkreipė dėmesį į faktą, jog Konkurencijos taryba iš esmės tik formaliai konstatavo, kad PEATA ir jos narių nustatytų atliekų tvarkymo įkainių bei jų lygį palaikančių monitoringo priemonių buvo laikomasi, tačiau Konkurencijos taryba Nutarime nenurodė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tokiu būdu, Konkurencijos taryba neįrodė šių pagrindinių faktų buvimo: to fakto, kad PEATA bei jos nariai ne tik nustatė bazinius atliekų tvarkymo įkainius, bet ir jų laikėsi bei neperžengdavo 20 procentų bazinių kainų ribų, o jeigu peržengdavo – tai nežymiai; to fakto, kad atliekų tvarkymo įkainių ir jų minimalių bei maksimalių ribų laikėsi ir PEATA nariai, sudarydami sutartis ne per PEATA, o tiesiogiai su klientais; to fakto, kad buvo taikomas 90 Lt/t minimalus mokestis už atliekų tvarkymą bei pažymų išdavimą mažiems pakuotės kiekiams; to fakto, kad buvo taikomas tikslinis mokestis tais atvejais, kai PEATA nariai paslaugas teikdavo ne per PEATA, o su klientais tiesiogiai. Šių faktų neįrodymas reiškia tai, kad PEATA ir jos narių nustatytos kainos buvo tik orientacinio, t. y. rekomendacinio, neprivalomojo pobūdžio. Vienintelis PEATA bei jos narių tikslas, nustatant atliekų arkymo įkainius bei jų galimus svyravimus 20 procentų ribose buvo išvengti: loss-making (nuostolingų) pardavimų, t. y. situacijos, kai klientams nustatoma nuostolinga atliekų tvarkymo paslaugų bei pažymų išdavimo kaina, nepadengianti paslaugų teikimo kaštų; situacijos, kurioje būtų taikomos nepagrįstai didelės kainos, nes priešingu atveju būtų prarasti PEATA ir jos narių klientai, kurie galėtų kreiptis į mažesnes kainas taikančius PEATA ir jos narių konkurentus. Nurodė, jog kainų pobūdis yra ypač svarbus teisiniu požiūriu, kadangi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte draudžiama nustatyti (fiksuoti) kainas, t. y. nustatyti tokias kainas, kurios privalomos susitarimo dalyviams, nes priešingu atveju jų sudarytas susitarimas netektų prasmės. Kainų rekomendavimas jokiu būdu nelaikomas kainų nustatymu ar fiksavimu, nebent rekomendacinės kainos dėl papildomų paskatinimų ar sankcijų tampa fiksuotomis, t. y. jų yra laikomasi. Pažymėjo, jog tyrimo metu Konkurencijos tarybai buvo pateikę pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad PEATA ir jos narių siūlyti orientaciniai apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių pagal rūšis atliekų užduočių vykdymo įkainiai nebuvo nuosekliai taikomi, bet svyruodavo, priklausomai nuo sutvarkyti reikalingo atliekų kiekio rūšies, su klientu suderėtų sąlygų bei kitų subjektyvių priežasčių. Todėl nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad atliekų tvarkymo kainos buvo nustatytos ar užfiksuotos – PEATA nariai ir toliau išliko laisvi spręsti jų teikiamų paslaugų kainą. Apibendrindami visa tai, kas išdėstyta, nurodė, kad Konkurencijos taryba, neįvertinusi visų byloje esančių įrodymų, visiškai formaliai konstatavo tą faktą, kad PEATA ir jos nariai susitarimuose nustatė jų teikiamų pažymų išdavimo (organizavimo) paslaugų kainas ir tokiu būdu turėjo tikslą riboti konkurenciją. Tuo tarpu pareiškėjų PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ pateikti įrodymai patvirtina priešingą faktą – pareiškėjai buvo laisvi nustatyti savo paslaugų kainą, tiek teikdami paslaugas per PEATA, tiek tiesiogiai klientams; jie neretai nukrypdavo nuo Konkurencijos tarybos vadinamųjų „bazinių įkainių“ ir gerokai daugiau nei 20 procentų ribose, netaikydavo minimalių įkainių mažiems pakuotės kiekiams ir nemokėdavo tikslinio mokesčio PEATA tais atvejais, kai pardavimus vykdydavo ne per PEATA (o jis šio mokesčio ir nereikalavo). Todėl, pareiškėjų nuomone, vien kainų paskelbimas ir patvirtinimas PEATA tarybos posėdžių metu ar internete negalėtų būti faktiškai vertinamas kaip kainų nustatymas (fiksavimas), kuris turi aiškų tikslą – užfiksuoti kainą tam tikrame lygyje.

15Dėl PEATA ir jos narių sudarytų susitarimų pasekmių vertinimo pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, „UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skunduose pasisakė, kad Nutarime Konkurencijos taryba nenagrinėjo galimo PEATA ir jos narių susitarimų poveikio konkurencijai, kadangi priėjo prie išvados, kad šie susitarimai turėjo tikslą riboti konkurenciją. Tačiau manė, jog net ir konstatavus kartelinį susitarimų pobūdį, Konkurencijos taryba privalėjo išanalizuoti susitarimų sukeltas pasekmes atitinkamose rinkose, vien dėl to, kad tai gali turėti įtakos susitarimo pavojingumo vertinimui ir atitinkamai – baudos dydžiui.

16Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ padarė išvadą, jog PEATA narių susitarimai dėl jų teikiamų paslaugų kainų nustatymo negalėjo būti įvertinti kaip draudžiami susitarimai dėl kainų nustatymo (fiksavimo), be to, šie susitarimai negalėjo turėti ir neturėjo jokio neigiamo poveikio atitinkamoms rinkoms. Todėl galima teigti, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo konkurencijos ribojimo sąlygos buvimą ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą.

17Skunduose pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, „UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ kiekvienas atskirai pasisakė ir dėl jam paskirtos baudos teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda neatitinka teisės aktų, reguliuojančių baudų skyrimą už konkurencijos teisės pažeidimus, reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Remiantis pareiškėjų skaičiavimais, jiems paskirtos baudos dydis už tariamai padarytą pažeidimą negalėjo viršyti atitinkamai: UAB „Antraža“ 2 363 Lt (PEATA veikloje nustatant paslaugų įkainius galėjo dalyvauti tik keletą mėnesių), UAB „Super Montes“ 2 524 Lt, UAB „Utenos antrinis popierius“ 10, 79 Lt (PEATA veikloje dalyvavo tik 1 mėnesį), UAB „Virginijus ir Ko“ 16 918 Lt, PEATA 49 173 Lt.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skundą patenkino. Panaikino Nutarimą dalyje, kurioje Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti apmokestinamų gaminių ir pakuotės atliekų tvarkymo ir pažymų apie apmokestinamų gaminių ir pakuotės atliekų perdirbimo (išvežimo) išdavimo įkainius ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, dalyje, kurioje Konkurencijos taryba įpareigojo UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, dalyje, kurioje UAB „Metransa“ paskirta 60 700 Lt, PEATA 131 800 Lt, UAB „Antraža“ 35 000 Lt, UAB „Super Montes“ 77 000 Lt, UAB „Utenos antrinis popierius“ 15 900 Lt, UAB „Virginijus ir Ko“ 127 300 Lt baudos bei dalyje, kurioje UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ buvo įpareigoti per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytų įpareigojimų įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

20Teismas nurodė, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad Konkurencijos taryba 2007 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 1S-38 pradėjo tyrimą „Dėl atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams”. Konkurencijos taryba nustatė, kad tuo metu atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo rinkose veikia PEATA, kuri vienija Lietuvoje veikiančias atliekų tvarkymo įmones. PEATA nariais yra UAB „Super Montes”, UAB „Virginijus ir Ko”, UAB „Metransa”, UAB „Antraža” ir UAB „Utenos antrinis popierius”. Nustatė, kad PEATA internetiniame puslapyje yra paskelbti Pakuočių tvarkymo tarifai 2007 metams. Nurodė, jog rinkos tyrimo metu gauta informacija, kad PEATA darbuotojai lankosi kitų įmonių, užsiimančių minėta veikla, patalpose ir siūlo susitarti laikytis PEATA nustatytų pakuočių tvarkymo tarifų, o tai leidžia įtarti, kad PEATA ir bendrovės, užsiimančios stiklinės, plastikinės, metalinės ir PET pakuotės atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla, tariasi dėl kainų. Konkurencijos taryba konstatavo, kad turima informacija leidžia įtarti, jog PEATA ir bendrovės, užsiimančios minėta veikla, galėjo sudaryti susitarimus, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nutarė pradėti tyrimą dėl PEATA, UAB „Super Montes”, UAB „Virginijus ir Ko”, UAB „Metransa”, UAB „Antraža”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir kitų ūkio subjektų, užsiimančių atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla, veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. Teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos beveik pusantrų metų trukusiame tyrime buvo analizuojama Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu įtariamų ūkio subjektų, t. y. PEATA, UAB „Antraža”, UAB „Metransa”, UAB „Super Montes”, UAB „Utenos antrinis popierius”, UAB „Virginijus ir Ko” ir kitų atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, veikla, susijusi su apmokestinamų gaminių ar pakuočių atliekų surinkimu, rūšiavimu, pervežimu, perdirbimu ar kitokiu panaudojimu (eksportavimu), gamintojų ar vartotojų vardu pažymų išdavimu, apmokestinamųjų gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymo pažymų pardavimu bei šios veiklos organizavimu, t. y. apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų rinkoje. Konkurencijos tarybos bylų medžiaga patvirtina, kad tyrimo metu buvo atlikti patikrinimai PEATA patalpose, su PEATA, UAB „Antraža”, UAB „Metransa”, UAB „Super Montes”, UAB „Utenos antrinis popierius”, UAB „Virginijus ir Ko” buvo susirašinėjama, turint tikslą gauti reikiamą informaciją. Tyrimo metu buvo nagrinėjamas 2006 – 2008 metų laikotarpis. Nustatė, kad 2009 m. vasario 8 d. Konkurencijos taryba, priėmė Nutarimą, dėl kurio dalių ir yra kilęs ginčas šioje byloje.

21Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad PEATA yra asociacija, kurios nariai yra atliekų tvarkymu, naudojimu ir perdirbimu užsiimantys subjektai: UAB „Antraža”, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko”. Kai kurios iš šių bendrovių turi teisę išduoti pažymas apie apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės atliekų panaudojimą (išvežimą): UAB „Super Montes” turėjo teisę išduoti pažymas apie stiklo pakuotės atliekų panaudojimą (išvežimą) (nuo 2007-01-01 šių pažymų nebeišduoda); UAB „Metransa” turi teisę išduoti pažymas apie metalinės pakuotės atliekų, automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių atliekų ir akumuliatorių atliekų panaudojimą (išvežimą); UAB „Virginijus ir Ko” turi teisę išduoti pažymas apie panaudotas (išvežtas) plastikinės pakuotės, metalinės pakuotės, popierinės ir kartotinės pakuotės, kombinuotos pakuotės ir kitos pakuotės atliekas. Visos šios įmonės – PEATA narės – registruotos Atliekas tvarkančių įmonių registre, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis. Nustatė, kad PEATA be savo, kaip atliekas tvarkančių įmonių asociacijos, veiklos užsiima ir ūkine veikla, susijusia su atliekų tvarkymu. Nustatyta, kad PEATA su klientais – mokesčio mokėtojais – pasirašė pakuotės atliekų tvarkymo sutartis, pagal kurias PEATA įsipareigojo už atlygį organizuoti klientų pakuotės atliekų tvarkymą, pasitelkdama tam trečiuosius, teisę tvarkyti atitinkamas atliekas turinčius, asmenis, ir pateikti atliekų sutvarkymą patvirtinančias pažymas. Atitinkamai, kad PEATA galėtų teikti šias paslaugas savo klientams, buvo pasirašytos sutartys su PEATA narėmis bei kitais atliekų tvarkytojais. Taip pat nustatė, kad PEATA narės tarpusavyje bei su kitais atliekų tvarkytojais yra sudariusios įvairių sutarčių, kurių pagrindu išduodamos pažymos apie atitinkamos rūšies atliekų panaudojimą (išvežimą). Pagal šias sutartis UAB „Antraža”, UAB „Super Montes” ir UAB „Utenos antrinis popierius” (tiekėjai) įsipareigojo teikti UAB „Virginijus ir Ko” atliekas (makulatūrą), o UAB „Virginijus ir Ko” įsipareigojo neatlygintinai išduoti atitinkamas pažymas tiekėjų nurodytų mokesčių mokėtojų vardu.

22Teismas, analizuodamas PEATA ir jos narių veiklą, nustatė, kad PEATA ir jos narės PEATA tarybos posėdžiuose svarstė ir tvirtino pažymų už apmokestinamosios pakuotės tvarkymą įkainius. Šie įkainiai buvo svarstyti ir jiems pritarta, pavyzdžiui, PEATA tarybos 2006 m. gegužės 18 d. posėdyje, PEATA tarybos 2006 m. lapkričio 15 d. posėdyje, PEATA tarybos 2007 m. vasario 8 d. posėdyje. PEATA pakuočių atliekų tvarkymo tarifai buvo skelbiami PEATA interneto tinklalapyje, PEATA apmokestinamų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymo įkainiai atskiroms pakuočių rūšims nurodomi šiame tinklalapyje skelbiamoje atliekų tvarkymo organizavimo sutartyje. Taip pat nustatyta, kad prie PEATA tarybos 2006 m. gegužės 18 d. posėdyje patvirtintų bazinių 2006 metų įkainių nurodyta, jog, „esant būtinybei, PEATA vykdantysis direktorius turi teisę keisti konkrečiam klientui taikomus paslaugų įkainius savo nuožiūra, jei šie pakeitimai neviršija – 20 procentų bazinio įkainio atitinkamai pakuotės ar gaminių rūšiai. Išimtis – stiklinė pakuotė, kurios minimalus įkainis – 85 Lt/t. Jei pakeitimai viršija – 20 procentų nuo bazinio įkainio, būtinas suderinimas (telefonu arba raštu) su tarybos nariais”.

23Teismas nustatė, kad pareiškėjų PEATA, UAB „Antraža”, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko” veika Konkurencijos tarybos Nutarimu buvo pripažinta ribojančia konkurenciją susitarimu nustatyti apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekų tvarkymo ir pažymų apie apmokestinamų gaminių ir pakuotės atliekų perdirbimo (išvežimo) išdavimo įkainius, kuris yra draudžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši įstatymo nuostata draudžia susitarimus tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Šioje normoje vartojamos sąvokos yra pateiktos Konkurencijos įstatymo 3 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžta prekės sąvoka, į kurią patenka ir paslaugos. Minėto 3 straipsnio 10 dalis apibrėžia susitarimą kaip bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytas sutartis arba ūkio subjektų suderintus veiksmus, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, jog šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – Steigimo sutartis) 81 straipsnio nuostatas, todėl, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, atitinkamai reikia vadovautis Steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo praktika. Teismas nurodė, jog nurodytų Konkurencijos įstatymo nuostatų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad pareiškėjams inkriminuoto konkurencijos pažeidimo konstatavimui yra būtinas šių elementų nustatymas: 1) tarp ūkio subjektų turi būti susitarimas, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais; 2) susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas). Kitaip sakant, pareiškėjų PEATA, UAB „Antraža”, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko” neteisėtos veikos konstatavimui (veikos pripažinimui Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą sudarančius susitarimu) nagrinėjamoje byloje būtina konstatuoti susitarimo tarp pareiškėjų faktą ir to susitarimo tikslą – kainos nustatymą. Neįrodžius susitarimo tarp pareiškėjų fakto ir to susitarimo tikslo – kainų nustatymo, nėra pagrindo pareiškėjų veiklą pripažinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą sudarančiu susitarimu.

24Teismas pažymėjo, jog, siekiant nustatyti, ar ūkio subjektai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, visų pirma būtina teisingai nustatyti susitarimo objektą, t. y. rinką ir joje konkuruojančius ūkio subjektus. Prekės rinkos apibrėžimas labai reikšmingas tuo, kad padeda nustatyti tarpusavyje konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus). Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad prekės rinka – tai visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo” atitinkama rinka apibrėžiama, remiantis tam tikrais atitinkamos rinkos apibrėžimo kriterijais. Šio nutarimo 5 punkte nustatyta, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Šio nutarimo 6 punkte nustatyta, kad rinkos apibrėžimas susideda iš kelių etapų. Pirmiausiai apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita. Po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Tiek apibrėžiant prekės rinką, tiek ir apibrėžiant geografinę rinką, iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas (pirkėjų galimybės keisti vieną prekę kita ar pirkti ją kitoje teritorijoje), vėliau – pasiūlos pakeičiamumas (tiekėjų galimybės pradėti tiekti atitinkamas prekes ar pradėti tiekti jas iš kitų teritorijų). Apibrėžus atitinkamą rinką, nustatomi rinkos dalyviai ir apskaičiuojamos jų užimamos rinkos dalys. Šio nutarimo 16 punkte nustatyta, kad Konkurencijos taryba, vertindama prekių pakeičiamumą, gali remtis kelių rūšių įrodymais, tačiau akcentuota, jog dažniausiai rinkos apibrėžimas turi remtis keliais kriterijais bei skirtingos rūšies įrodymais, nesivadovaujant skirtingų informacijos šaltinių ar įrodymų rūšių griežtos hierarchijos principu.

25Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju prekės rinką apibrėžė kaip apmokestinamų pakuočių gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais bei teisės aktų nuostatomis, sutiko su pareiškėjų PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko” skundų argumentais ir padarė išvadą, kad toks Konkurencijos tarybos prekės rinkos apibrėžimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems ir Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintiems reikalavimams bei prieštarauja pačios Konkurencijos tarybos Nutarime pateiktai apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo, atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų rinkos ir joje veikiančių ūkio subjektų teikiamų paslaugų analizei. Teismas daro išvadą, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju pernelyg išplėtė prekės rinkos apibrėžimą, į jį įtraukdama atskiras savarankiškas prekės rinkas, t. y. apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų surinkimo rinką, šių atliekų perdirbimo rinką, apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų eksporto (išvežimo) rinką, paslaugų dėl pažymų išdavimo rinką bei paslaugų dėl pažymų išdavimo organizavimo rinką. Teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba jos pateikto rinkos apibrėžimo nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 17 16 punktas, todėl toks prekės rinkos apibrėžimas laikytinas ydingu ir klaidingu, t. y. pernelyg išplečiančiu prekės rinką.

26Teismas nurodė, jog, nustatant prekės rinkos apibrėžimą, visų pirma būtina tinkamai įvertinti teisės aktus, reglamentuojančius apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo, atlygintinai išduodant pažymas, veiklą. Analizuojant paklausos pakeičiamumą, poreikis naudotis apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo, surinkimo, perdirbimo, jų eksporto paslaugomis sietinas su teisės aktų reikalavimų vykdymu. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) numato mokestį už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekoms, kurį moka gamintojai ir importuotojai (4 str. 3 d.). Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už visą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, jei įvykdo Vyriausybės nustatytas gaminių bei pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikia dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų pakartotinai panaudotą arba perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (5 str. 6 d.). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad iš esmės mokesčio mokėtojai turi dvi alternatyvas, kaip gali vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, t. y. arba patys šias atliekas rinkti, rūšiuoti ir perduoti šių atliekų naudotojams, kurie jas perdirba arba išveža į kitas valstybes bei išduoda užduočių vykdymą patvirtinančias pažymas; arba mokesčio mokėtojai gali pasinaudoti kitų ūkio subjektų paslaugomis, kad į vidaus rinką išleistų apmokestinamųjų gaminių ir/ar pakuočių atliekos būtų surinktos, surūšiuotos bei pateiktos perdirbimui ar išvežtos į kitas valstybes, už ką mokesčio mokėtojo vardu būtų išrašyta atitinkama pažyma, patvirtinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų atliktų tvarkymo užduočių vykdymą.

27Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad paslaugos vartotojai (mokesčio mokėtojai) kreipiasi į PEATA ir jos narius tam, kad gautų pažymą apie apmokestinamų gaminių ar pakuočių atliekų panaudojimą (išvežimą), kurios pagrindu jiems būtų pritaikyta mokesčio už aplinkos teršimą lengvata. Tai sąlygoja, kad paslaugos vartotojai perka ne „kompleksinio pobūdžio“, kaip Nutarime nurodė Konkurencijos taryba, o konkrečia paslaugą – pažymos išdavimo paslaugą, ir jiems visiškai nesvarbu, kokio pobūdžio veiksmus atlieka šią paslaugą teikiantys ūkio subjektai, kadangi jiems išimtinai svarbus tik šios paslaugos rezultatas – gauta pažyma. Teismas konstatavo, kad rezultato – pažymos gavimo – svarbą vartotojams pabrėžia ir Konkurencijos taryba, tačiau kartu ji iš esmės sau prieštarauja, iš vienos pusės teigdama, kad vartotojai perka „kompleksinio pobūdžio paslaugą“, iš kitos – ji nagrinėja tik tokią PEATA ir jos narių veiklą, kuri susijusi „ne su bet kokiu atliekų tvarkymu, tačiau su tokiu atliekų tvarkymu, kuomet kaip atliekų tvarkymo rezultatas mokesčio mokėtojams išduodamos atitinkamos pažymos apie apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų panaudojimą (išvežimą)“. Iš to, kas išdėstyta, seka, jog pati Konkurencijos taryba nėra įsitikinusi, ar nesama būtinybės atskirti bent dvi veiklas: atliekų tvarkymo veiklą ir pažymų išdavimą.

28Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 184 „Dėl atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas aprašo priedas Nr. 1, kuriame atliekas naudojančios ar eksportuojančios įmonės, turinčios teisę išduoti pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, yra klasifikuojamos pagal atliekų rūšis (padangos, akumuliatoriai, stiklinė pakuotė, plastikinė pakuotė, metalinė pakuotė ir kt.). Teismas konstatavo, jog kiekvienas ūkio subjektas, siekiantis įgyti teisę išduoti pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, privalo būti įtrauktas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu tvirtinamą sąrašą, kuriame, kaip minėta, nurodoma, kokioms konkrečiai sutvarkytoms atliekoms ūkio subjektas gali išduoti pažymas. Pažymos yra skirtos konkrečioms atliekų rūšims ir jos negali būti pakeistos kita pažyma ar pažymomis. Dėl šios priežasties teismas sutiko su pareiškėjų skundų argumentais, kad pažymų išdavimo rinkoje neegzistuoja paklausos ir pasiūlos pakeičiamumas.

29Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos tarybos prekės rinkos apibrėžimas yra neteisingas, jį pagrindžiantys argumentai iš esmės nepagrįsti konkrečiais įrodymais, yra prieštaringi. Teismas konstatavo, jog, nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nebuvo galima nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus), kas yra labai svarbu, siekiant konstatuoti horizontalųjį kartelinį susitarimą. Iš to seka, kad Konkurencijos tarybos Nutarime pareiškėjos PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko” nepagrįstai buvo laikomi konkurentais, kadangi jų teikiamos paslaugos ar parduodamos prekės nėra pakaitalai. Tai reiškia, kad Konkurencijos taryba prie tariamo pažeidėjų rato nepagrįstai priskyrė ūkio subjektus, kurie objektyviai negali būti laikomi tam tikros rinkos dalyviais ir juo labiau konkurentais. Teismas pažymėjo, kad teisingai nenustačius susitarimo objekto, t. y. rinkos ir konkuruojančių ūkio subjektų, neįmanoma nustatyti, ar ūkio subjektai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kitaip tariant, nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), nėra pagrindo konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus, turėdami tikslą nustatyti kainas. Teismas konstatavo, jog neįrodžius susitarimo tarp ūkio subjektų fakto ir to susitarimo tikslo – kainų nustatymo – nėra pagrindo ūkio subjektų veiklą pripažinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą sudarančiu susitarimu.

30Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko” nelaikytini konkuruojančiais ūkio subjektais (konkurentais), todėl, nesant konkuruojančių ūkio subjektų, nėra ir pagrindo vertinti, ar pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą turėdami tikslą fiksuoti kainas. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra tikslo analizuoti ir vertinti pareiškėjų skundų argumentų, susijusių su joms inkriminuoto tariamo susitarimo nustatyti fiksuotus atitinkamų atliekų tvarkymo ir pažymų išdavimo įkainius, kurio tikslas riboti konkurenciją, sudarymu ir šių pareiškėjų skundų argumentų atskirai neanalizavo. Nustačius, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas dalyse, kurias ginčija pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes”, UAB „Metransa”, UAB „Utenos antrinis popierius” ir UAB „Virginijus ir Ko”, yra neteisėtas iš esmės, netikslinga vertinti ir pareiškėjams skirtų baudų dydžio pagrįstumą, todėl teismas šiuo klausimu nepasisakė.

31Remdamasis tuo, kas išdėstyta, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą skundžiamoje dalyje, veikė neteisėtai ir nepagrįstai, todėl pareiškėjų UAB „Metransa“, PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos antrinis popierius“ ir UAB „Virginijus ir Ko“ skundus dėl minėtų nutarimo dalių panaikinimo patenkino.

32III.

33Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

34Nurodė, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kurio pažeidimas pripažintas atsakovo aktu, nustato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjams inkriminuoto konkurencijos pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų faktą, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) bei susitarimo poveikį konkurencijai, t. y. siekį riboti konkurenciją, jos ribojimą ar tik galimybę ją riboti. Pabrėžė, jog tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamo reiškinio poveikį konkurencijai galima nustatyti tik apibrėžus ir įvertinus atitinkamą rinką bei joje konkuruojančius ūkio subjektus. Ginčijamu Nutarimu atsakovas prekės (paslaugos) rinką apibrėžė kaip apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant pažymas, paslaugų rinką. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį prekės rinka – tai visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Pažymėjo, kad iš dalies sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais pritariama išvadai, kad atsakovo atitinkamos rinkos apibrėžimas nepagrįstas. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į pagrindinį paminėtos normos reikalaujamą kriterijų – prekės (paslaugos) pakeičiamumą pirkėjo (vartotojo) požiūriu. Apibrėžiant rinką, nebuvo atsižvelgta į skirtingas rūšis atliekų, kurios turi būti tvarkomos, išduodant atitinkamas pažymas, todėl nepagrįstai ūkio subjektai, tvarkantys (organizuojantys tvarkymą) skirtingų rūšių atliekas ir dėl to išduodantys atitinkamas pažymas, pripažinti konkurentais. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pirkėjas (vartotojas), siekdamas vienos rūšies gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymo ir tai patvirtinančios pažymos gavimo, gali kreiptis į bet kurį atsakovą ir šis savarankiškai gali tokią paslaugą suteikti. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovai turi teisę tvarkyti skirtingų rūšių atliekas, ne visi turi teisę išduoti atitinkamas pažymas dėl atliekų sutvarkymo: UAB „Super Montes” turėjo teisę išduoti pažymas apie stiklo pakuotės atliekų panaudojimą (išvežimą) (nuo 2007-01-01 šių pažymų nebeišduoda); UAB „Metransa” turi teisę išduoti pažymas apie metalinės pakuotės atliekų, automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių atliekų ir akumuliatorių atliekų panaudojimą (išvežimą); UAB „Virginijus ir Ko” turi teisę išduoti pažymas apie panaudotas (išvežtas) plastikinės pakuotės, metalinės pakuotės, popierinės ir kartotinės pakuotės, kombinuotos pakuotės ir kitos pakuotės atliekas. Tuo tarpu PEATA, kaip tarpininkas, įsipareigojo už atlygį tik organizuoti klientų pakuotės atliekų tvarkymą, pasitelkdamas tam trečiuosius, teisę tvarkyti atitinkamas atliekas turinčius, asmenis, ir pateikti atliekų sutvarkymą patvirtinančias pažymas. Atitinkamai, kad PEATA galėtų teikti šias paslaugas savo klientams, buvo pasirašytos sutartys su PEATA narėmis bei kitais atliekų tvarkytojais. Pabrėžė, jog byloje nesurinkta duomenų, kad šis subjektas atitinkamų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę tvarkyti atitinkamų rūšių atliekas. Taigi teismas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 184 „Dėl atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ analizės pagrindu pagrįstai konstatavo, jog kiekvienas ūkio subjektas, siekiantis gauti teisę išduoti pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, privalo būti įtrauktas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu tvirtinamą sąrašą, kuriame, nurodoma, kokioms konkrečiai sutvarkytoms atliekoms ūkio subjektas gali išduoti pažymas. Pažymos yra skirtos konkrečioms atliekų rūšims ir jos negali būti pakeistos kita pažyma ar pažymomis. Be to, net vadovaujantis atsakovo pateiktu rinkos apibrėžimu, akivaizdu, kad ne visi atsakovai gali teikti apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant pažymas paslaugas pilna apimtimi ir dėl to konkuruoti. Todėl pritarė teismo išvadai, kad Konkurencijos tarybos prekės rinkos apibrėžimas yra nepagrįstas, argumentai iš esmės nepagrįsti įrodymais, yra prieštaringi, o nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nebuvo galima nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus), kas yra svarbu, siekiant konstatuoti horizontalųjį kartelinį susitarimą. Nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), nėra galimybės konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus, turint tikslą nustatyti kainas. Pažymėjo, kad teismas pats neapibrėžia rinkos, tačiau tikrina ir vertina viešojo administravimo subjekto atliktų procedūrų ir išvadų atitikimą teisės aktų reikalavimams, vertindamas ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atitinkama rinka nebuvo tinkamai apibrėžta, o atitinkami ūkio subjektai nepagrįstai pripažinti konkurentais, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas aktas nepagrįstas ir jį panaikinti, neanalizuojant kitų galimo pažeidimo elementų.

35IV.

36Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-892/2010 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu ir perduoti bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pateikiami tokie pagrindiniai prašymo argumentai:

371. Atsižvelgdamas į Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 175 patvirtintų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – ir Paaiškinimai dėl rinkos apibrėžimo) 6 punktą, Europos Komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo [Europos Sąjungos] konkurencijos teisės tikslams“ (toliau – ir Europos Komisijos apibrėžimas) 10, 12 punktus, Pirmosios instancijos teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Nr. T-61/99, nurodo, jog rinkos apibrėžimas, įskaitant ir prekės rinkos apibrėžimą, negali būti abstraktus ir universalus visiems galimiems konkurencijos klausimams spręsti, o priklauso nuo konkretaus nagrinėjamo klausimo pobūdžio. Pažymi, jog, pavyzdžiui, nagrinėjant horizontalaus pobūdžio kainų fiksavimą, pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai yra konkurentai, nes toks susitarimas savaime laikomas pažeidimu. Tokiu atveju nėra būtinybės galutinai ir tiksliai apibrėžti rinką. Taip pat nėra būtinybės nustatyti tikslų rinkos apibrėžimą ir kitais atvejais, kai išvados dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo būtų vienodos, nepriklausomai nuo galimų skirtingų rinkos apibrėžimų. Daro išvadą, kad šioje byloje, nagrinėdamas Konkurencijos tarybos Nutarimo, kuriuo buvo konstatuotas pareiškėjų sudarytas horizontalus (t. y. tarp konkurentų) susitarimas dėl ūkio subjektų (pareiškėjų) teikiamų paslaugų įkainių nustatymo, pagrįstumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo įvertinti nagrinėjamo pažeidimo pobūdį ir, atsižvelgdamas į jį, spręsti dėl atitinkamos rinkos detalesnės analizės poreikio bei jos krypties. Tuo tarpu teismas apsiribojo tik išvadomis, jog atskiros nagrinėtų ūkio subjektų veiklos yra skirtingos, kad šie ūkio subjektai negali savarankiškai įvykdyti atitinkamos apimties veiksmų ir panašiai, tačiau tokios bendro pobūdžio išvados tik patvirtina, jog teismas iš esmės neteisingai taikė rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas, nes neatsižvelgė į jų tikslą šios konkrečios horizontalaus susitarimo bylos kontekste, t. y. turėjo būti ne abstrakčiai nagrinėjamas Konkurencijos tarybos nustatyto rinkos apibrėžimo pagrįstumas (ar toks rinkos apibrėžimas apskritai yra įmanomas ar ne), tačiau susitarimą sudariusių ūkio subjektų tarpusavio konkurencijos, teikiant susitarimo objektu esančias paslaugas jų vartotojams, ribose. Be to, net ir siauresnis rinkų apibrėžimas pagal atliekų rūšis nepaneigtų, jog nagrinėti ūkio subjektai (pareiškėjai) yra konkurentai (apibrėžus prekės rinką pagal atskiras atliekų rūšis, kiekvienoje tokioje prekės rinkoje vis tiek veiktų mažiausiai bent du iš nagrinėtų ūkio subjektų (pareiškėjų).

382. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė konkurencijos teisės normas, reglamentuojančias prekės rinkos apibrėžimą. Remdamasis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 3 punktu, Europos Komisijos pranešimo 7 punktu, pabrėžia, jog teismas akivaizdžiai netinkamai taikė ir todėl pažeidė prekės rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas, t. y. visiškai neatsižvelgė į minėtos prekės rinkos sąvokos esminį elementą – prekės (paslaugos) savybių vertinimą būtent iš vartotojo pusės. Teismas prekės rinką analizavo išimtinai tik pagal paslaugų teikėjų veiklos sąlygas, o ne pagal paklausą formuojančių pirkėjų (pareiškėjų klientų) pageidaujamų gauti paslaugų savybes (t. y. visiškai nevertino faktinės paklausos analizės), kaip to reikalauja konkurencijos teisės normos. Tuo tarpu Konkurencijos taryba prekės rinką vertino, pirmiausia, išanalizavusi pirkėjų, t. y. mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojų, poreikius ir pageidaujamų gauti paslaugų, susijusių su jų atliekų tvarkymu ir pažymų gavimu, savybes. Nurodo, jog iš Konkurencijos tarybos pateiktų klientų sutarčių su PEATA ar kitais ūkio subjektais matyti, kad klientai (paslaugų vartotojai) siekia gauti atliekų sutvarkymo ir pažymos gavimo paslaugas. Pabrėžia, jog akivaizdu, kad mokesčio mokėtojų (klientų) požiūriu nagrinėjamos paslaugų savybės (turinys) susideda iš poreikio, kad būtų sutvarkyti atitinkami kiekiai apmokestinamų atliekų ir kad jie gautų pažymą, leisiančią pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata, patenkinimo. Be to, nėra daroma jokio skirtumo, ar atitinkamus techninius veiksmus, tokius kaip atliekų surinkimas, rūšiavimas, perdirbimas, pažymos išrašymas ir kitus, atliks vienas ir tas pats ūkio subjektas, su kuriuo tokios sutartys yra sudaromos, ar keli ūkio subjektai tarpusavyje bendradarbiaudami, nes iš esmės visose tyrimo metu nagrinėtose sutartyse numatyta, kad paslaugų teikėjai (t. y. tie ūkio subjektai, kurie tiesiogiai sudaro sutartis su klientais) gali pasitelkti ir kitus ūkio subjektus, kad būtų tinkamai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, kurie susiję su atliekų sutvarkymu ir tai patvirtinančių pažymų pateikimu. Teigia, kad nagrinėjamų paslaugų savybės, jas vertinant pirkėjų (klientu) požiūriu, pasižymi paslaugu kompleksiškumų veiksmų atžvilgiu (dvejopo pobūdžio poreikis – kad būtų sutvarkytos atliekos ir kad būtų klientui pateikta tai patvirtinanti pažyma), tačiau kokiu konkrečiu būdu tas poreikis bus įgyvendintas (ar visą techninių veiksmų seką atliks vienas ūkio subjektas, ar kiekvieną atskirą etapą vykdys atskiri ūkio subjektai ir pan.), nėra skirtumo. Taip pat iš su klientais sudarytų sutarčių bei jų priedų matyti, jog dažniausiai klientai sudaro sutartis iš karto dėl kelių ar net iš esmės visų rūšių atliekų tvarkymo ir atitinkamų pažymų gavimo. Atsižvelgus į vartotojų (klientų) poreikio nulemtas jų perkamų iš PEATA ir kitų ūkio subjektų paslaugų savybes bei remiantis pagrindiniu prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimo elementu (prekės (paslaugos) nagrinėjimas turi būti pradedamas nuo jų savybių vertinimo būtent iš pirkėjo pozicijos), darytina išvada, jog nagrinėjamos paslaugos jau vien pagal savo savybes ir naudojimą priskirtinos būtent tokiai prekės (paslaugų) rinkai, kokią yra nustačiusi Konkurencijos taryba Nutarime, t. y. apmokestinamų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo (tvarkymo organizavimo), atlygintinai išduodant Pažymas, paslaugos. Tuo tarpu teismas pažeidė konkurencijos teisės normas, reglamentuojančias prekės rinkos apibrėžimą, nes prekės rinkos apibrėžimo, koks nustatytas Konkurencijos tarybos Nutarime, pagrįstumą vertino išimtinai tik per paslaugas teikiančių ūkio subjektų veiklos pobūdį (ar pareiškėjai turi teisę verstis atliekų tvarkymo veikla, ar jie yra įrašyti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro tvirtinamą sąrašą ir turi teisę išrašyti pažymas, kokios rūšies atliekoms turi teisę išrašyti pažymas, ar gali savarankiškai suteikti paslaugas visa apimtimi ir pan.), o ne rėmėsi paklausos analize. Teismas visiškai nenagrinėjo paslaugų pobūdžio pirkėjų (klientų) požiūriu, kaip to reikalauja pati prekės rinkos sąvoka, įtvirtinta Konkurencijos įstatyme.

393. Teismo nurodytos aplinkybės, kurios, teismo nuomone, lėmė nepagrįstą Konkurencijos tarybos prekės rinkos apibrėžimą (pavyzdžiui, kad Konkurencijos taryba neatsižvelgė į skirtingas atliekų rūšis, į ūkio subjektų galimybes teikti paslaugas savarankiškai visa apimtimi, į tai, kad PEATA neturi teisės tvarkyti atitinkamų rūšių atliekas) yra susijusios tik su ūkio subjektų, dalyvaujančių nagrinėjamų paslaugų teikime, teisinėmis veiklos sąlygomis, tačiau jos vis dėlto neatspindi konkrečių paslaugų, kurias vartotojai (klientai) siekia gauti, realių faktinių savybių Pabrėžia, jog byloje pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju patvirtina, kad vartotojams (klientams) aplinkybė, kad ne visi atliekų tvarkytojai turi teisę tvarkyti ir išduoti pažymas dėl atskirų rūšių atliekų, nėra reikšminga, nes bet kuriuo atveju jiems ūkio subjektas, su kuriuo sudaroma sutartis, garantuoja bet kokių reikiamų rūšių atliekų sutvarkymą ir pažymų pateikimą, atsakomybę už tai, kokiu būdu ir su keliais atskirais atliekų tvarkytojais jam teks šiuo tikslu bendradarbiauti, prisiimdamas sau. Analogiška išvada darytina ir dėl teismo nutartyje įvardintos aplinkybės, kad ne visi ūkio subjektai gali savarankiškai pilna apimtimi suteikti vartotojų (klientų) pageidaujamas paslaugas (t. y. patys surinkti, surūšiuoti, perdirbti konkrečių rūšių atliekas ir išduoti atitinkamas pažymas), kadangi nėra pagrindo teigti, jog vartotojams (klientams) tokia sąlyga yra būtina, kol ūkio subjektas, su kuriuo sudaroma sutartis, gali garantuoti, jog bet kuriuo atveju klientui atitinkama pažyma bus išduota ir pateikta, nepriklausomai nuo to, kiek atliekų tvarkytojų šiuo tikslu bendradarbiaus. Pastebi, kad kompleksinės paslaugos teikimą, kuriame gali dalyvauti įvairūs atskiruose jos teikimo etapuose veikiantys ūkio subjektai, kaip vienos prekės rinkos apibrėžimą, remiantis būtent bendru paslaugos vertinimu iš jos vartotojo pusės, pripažįsta ir Europos Komisija, kuri savo 2001 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. 2001/463/EC, nagrinėdama pakuočių atliekų tvarkymą, atsižvelgė ne vien tik į techninį atliekų surinkimą, tačiau ir į kitus veiksnius. Konstatuoja, jog teismas nutartyje visiškai neanalizavęs nagrinėjamų paslaugų, susijusių su atliekų tvarkymu ir pažymų išdavimu, paklausos, t. y. nevertinęs šių paslaugų savybių (lūkesčių) iš jų vartotojų (šiuo atveju – mokesčio mokėtojų) pusės, akivaizdžiai pažeidė konkurencijos teisės normas, susijusias su prekės rinkos apibrėžimu, kurios vienareikšmiškai nurodo, kad visais atvejais paslaugų savybės būtent jų vartotojų požiūriu yra pagrindinis kriterijus apibrėžiant prekės rinką. Priešingu atveju, kai prekės rinkos analizė yra apribojama tik ūkio subjektų formalių galimybių teikti konkrečias paslaugas vertinimu (nenagrinėjant vartotojų poreikių), gali susidaryti situacija, kai tokio būdu apibrėžta prekės (paslaugos) rinka visiškai neatitinka realios faktinės situacijos (arba apskritai tokiai prekei (paslaugai) paklausa neegzistuoja) ir atitinkamai gali lemti visiškai nepagrįstas ir realios situacijos neatitinkantį, klaidingą ir neteisingą situacijos konkrečių ūkio subjektų veiksmų vertinimą konkurencijos ribojimo prasme.

404. Teigia, jog teismo nuomone, Konkurencijos taryba neįrodė, kad Nutarime nagrinėti ūkio subjektai (pareiškėjai) yra konkurentai, ir dėl to, kad nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog vartotojai gali kreiptis į bet kurį iš šių ūkio subjektų ir kad šie ūkio subjektai gali paslaugas suteikti savarankiškai. Pabrėžia, jog teismas, reikalaudamas įrodymų dėl faktinio konkrečių paslaugų teikimo, t. y. kad faktiškai visi nagrinėti ūkio subjektai teikia konkrečias paslaugas, teismas netinkamai taikė ir konkurencijos teisės normas, reglamentuojančias konkuruojančių ūkio subjektų nustatymą. Remdamasis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, pabrėžia, jog darant išvadą, kad konkretūs ūkio subjektai yra konkurentai Konkurencijos įstatymo prasme, nėra būtina nustatyti ir įrodymais pagrįsti jų faktinį realų dalyvavimą atitinkamoje rinkoje, bet pakanka pagrįsti, jog nagrinėjami ūkio subjektai gali dalyvauti konkrečioje rinkoje. Nurodo, kad Konkurencijos taryba, atlikusi mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojams teikiamų kompleksinių paslaugų (atliekų tvarkymo ir pažymų pateikimo) pasiūlos analizę, išsamiai pagrindė, jog nagrinėjamu atveju visi Konkurencijos tarybos Nutarime nagrinėti ūkio subjektai (pareiškėjai) laikytini konkurentais.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42V.

43Prašymas netenkintinas.

44Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

45Atsakovas Konkurencijos taryba šiuo atveju prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Procesas tokiu pagrindu gali būti atnaujinamas tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

46Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Tuo tarpu vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimui.

47Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje, jis iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė konkurencijos teisės normas, šiuo atveju apibrėždamas prekės rinką bei konkuruojančius subjektus. Atsakovas prašyme pabrėžia, jog teismas vertino atsakovo pateiktą prekės rinkos apibrėžimą išimtinai tik per paslaugas teikiančių ūkio subjektų veiklos pobūdį (ar pareiškėjai turi teisę verstis atliekų tvarkymo veikla, ar jie yra įrašyti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro tvirtinamą sąrašą ir turi teisę išrašyti pažymas, kokios rūšies atliekoms turi teisę išrašyti pažymas, ar gali savarankiškai suteikti paslaugas visa apimtimi ir pan.), o ne rėmėsi paklausos analize, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymas.

48Tokius teiginius atsakovas, be kita ko, grindžia Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, įvardijančia prekės rinką kaip visumą prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Kitaip tariant, tokiame apibrėžime įtvirtinta pareiga, apibrėžiant prekės rinką, tokius veiksmus atlikti, atsižvelgiant į atitinkamos prekės pakeičiamumą pirkėjų požiūriu.

49Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartyje aiškiai konkretizavo, jog būtent Konkurencijos taryba, šiuo atveju apibrėždama prekės rinką, neatsižvelgė į pagrindinį Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintoje normoje reikalaujamą kriterijų – prekės (paslaugos) pakeičiamumą pirkėjo (vartotojo) požiūriu, toliau nurodydamas kriterijus, kurie taip pat turėjo būti įvertinti. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo atsakovas, rėmėsi ir vertino minėtoje teisės normoje įtvirtintą prekės rinkos apibrėžimą ir iš tokio apibrėžimo kylančias atitinkamas pareigas, apibrėžiant prekės rinką, atitinkamai konstatuodamas, jog atsakovas, jo vertinimu, tokių reikalavimų neįgyvendino. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, jog apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ar netinkamai vadovavosi Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi.

50Tuo tarpu kiti atsakovo prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai sietini ne su materialinės teisė normų taikymu, o iš esmės su byloje susiklosčiusios faktinės situacijos ir pateiktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, kas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas nesudaro atskiro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje. Nors atsakovas nagrinėjamu atveju ir pateikia argumentus, susijusius su užsienio teismų praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kaip ir su byloje susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimu, tokie teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį.

51Kaip jau minėta, atnaujinant procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas, turi būti nustatyta, jog buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, toks pažeidimas turi būti esminis, jis turi sudaryti pagrindą spręsti, kad dėl tokio pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas teismo procesinis sprendimas.

52Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad būtų padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Juo labiau nenustatyta, kad toks tariamas pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Be to, kaip jau minėta, remiantis aktualia administracinių teismų praktika, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo pateikto aiškinimo klaidingumo, nėra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

53Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog byloje nenustatytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, padarytas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimui, o neteisingas, paduodančio prašymą subjekto nuomone, faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą, konstatuotina, jog byloje nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Todėl Konkurencijos tarybos prašymas netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-892/2010.

54Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

55atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-892/2010.

56Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai UAB „Metransa“, Pakuočių ir elektronikos atliekų... 6. Pareiškėja UAB „Metransa“ skunde nurodė, kad su Konkurencijos tarybos... 7. 1) Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, netinkamai taikė... 8. 2) Konkurencijos taryba nepagrįstai nurodė, kad PEATA, UAB „Antraža“,... 9. Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos... 10. 1) Konkurencijos taryba Nutarime neteisingai apibrėžė atitinkamą prekės... 11. Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos... 12. 2) Konkurencijos taryba neteisingai teisiškai įvertino PEATA ir jos narių... 13. Pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, UAB „Super Montes“, UAB „Utenos... 14. Skunduose pareiškėjai atkreipė dėmesį į faktą, jog Konkurencijos taryba... 15. Dėl PEATA ir jos narių sudarytų susitarimų pasekmių vertinimo... 16. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pareiškėjai PEATA, UAB... 17. Skunduose pareiškėjai PEATA, UAB „Antraža“, „UAB „Super Montes“,... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu... 20. Teismas nurodė, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad Konkurencijos... 21. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad PEATA yra... 22. Teismas, analizuodamas PEATA ir jos narių veiklą, nustatė, kad PEATA ir jos... 23. Teismas nustatė, kad pareiškėjų PEATA, UAB „Antraža”, UAB „Super... 24. Teismas pažymėjo, jog, siekiant nustatyti, ar ūkio subjektai pažeidžia... 25. Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju prekės rinką... 26. Teismas nurodė, jog, nustatant prekės rinkos apibrėžimą, visų pirma... 27. Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo... 28. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.... 29. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad... 30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai... 31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje... 32. III.... 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi... 34. Nurodė, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kurio... 35. IV.... 36. Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti... 37. 1. Atsižvelgdamas į Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr.... 38. 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė konkurencijos... 39. 3. Teismo nurodytos aplinkybės, kurios, teismo nuomone, lėmė nepagrįstą... 40. 4. Teigia, jog teismo nuomone, Konkurencijos taryba neįrodė, kad Nutarime... 41. Teisėjų kolegija... 42. V.... 43. Prašymas netenkintinas.... 44. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi,... 45. Atsakovas Konkurencijos taryba šiuo atveju prašo atnaujinti procesą ABTĮ... 46. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui,... 47. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos prašymo atnaujinti procesą... 48. Tokius teiginius atsakovas, be kita ko, grindžia Konkurencijos įstatymo 3... 49. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m.... 50. Tuo tarpu kiti atsakovo prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai... 51. Kaip jau minėta, atnaujinant procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 52. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad būtų padarytas tokio pobūdžio... 53. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog byloje nenustatytas... 54. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 55. atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymo netenkinti,... 56. Nutartis neskundžiama....