Byla 2-284/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės ,,Spauda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą civilinėje byloje Nr. 2-208-623/2009 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Spauda“ ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu atmetė ieškovo AB ,,Spauda“ ieškinį atsakovui V. G. .

4Ieškovas AB ,,Spauda“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog ginčija 1 086 477,22 Lt sumą. Apeliantas paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo dalį, t.y. 1 500 Lt žyminio mokesčio, o likusios žyminio mokesčio dalies – 13 365 Lt – sumokėjimą prašė atidėti iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Nurodė, jog dėl ekonominės krizės 2008 m. patyrė didelius nuostolius, todėl negali iš karto sumokėti tokio didelio žyminio mokesčio.

5Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartimi apelianto prašymą atmetė ir nustatė apeliantui terminą likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimui.

6Teismas nurodė, jog apeliantas teismui nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių apelianto turtinę padėtį ir būtinumą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Ieškovas yra juridinis asmuo, kurio nuosavas kapitalas 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 26 522 192 Lt, dėl patirtų nuostolių įmonė netapo nemokia, nenutraukė veiklos, todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Teismas konstatavo, jog įstatymas žyminio mokesčio atidėjimo nesieja su didele žyminio mokesčio už ieškinį suma, kurią ieškovas jau sumokėjo kreipdamasis į teismą su ieškiniu.

7Atskiruoju skundu ieškovas AB ,,Spauda“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atidėti dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą.

8Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai susiejo ieškovo dėl ekonominės krizės patirtus nuostolius su tapimu nemokiu ar veiklos nutraukimu, kadangi tokios aplinkybės būtų reikšmingos ne žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimui, o atleidimui nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės nuosavas kapitalas neatspindi įmonės turtinės padėties, todėl daug reikšmingesni yra įmonės patirti nuostoliai, kurie buvo net 4 802 760 Lt, dėl ko apeliantas ir negalėjo sumokėti viso žyminio mokesčio. Ieškovas neneigia, kad laikotarpiu nuo sprendimo priėmė iki apeliacinio skundo padavimo tam tikros lėšos buvo pervestos į apelianto sąskaitą, tačiau per šį laikotarpį apeliantas atliko tik būtinus mokėjimus, susijusius su įmonės veiklos užtikrinimu (darbo užmokesčio, mokesčių valstybei mokėjimas, atsiskaitymai su prekių ir paslaugų tiekėjais, be kurių apelianto veikla sustotų). Ieškovas prioritetą skyrė valstybei ir darbuotojams, dėl ko neteko galimybės sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apelianto turtinė padėtis ir galimybės vykdyti įsipareigojimus labai sumažėjo dėl ekonominės krizės, kadangi labai padaugėjo vėluojančių atsiskaityti ar apskritai neatsiskaitančių skolininkų (per vienerius metus gautinos sumos sudaro net 4 795 331 Lt), dėl ko ieškovas šiuo metu nėra pajėgus sumokėti visą žyminį mokestį. Teismas nepagrįstai nesirėmė apelianto nurodytu argumentu, jog jis šioje byloje jau yra sumokėjęs 22 000 Lt žyminio mokesčio. Žyminio mokesčio instituto paskirtis – atlyginti valstybei jos teikiamas teisingumo vykdymo paslaugas, už kurias apeliantas jau kartą sumokėjo, ir sumokėtų vėliau, kai apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą, todėl valstybė pajamų neprarastų.

9Atskirasis skundas atmetamas.

10Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra ir žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.).

11Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

12CPK 84 straipsnis nustato, jog teismas, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Tokiu būdu įstatymas suteikia galimybę asmenims pasinaudoti savo pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų teismine gynyba ir tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis neleidžia sumokėti viso įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio.

13Teismas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, t. y. esant sunkiai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai procesinio dokumento pateikimo metu, ir konstatavęs, jog įstatyme įtvirtinto žyminio mokesčio sumokėjimas jam gali būti per sunki našta, gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį.

14Apelianto teigimu, žyminio mokesčio mokėjimas iki teismas priims sprendimą jam turi būti atidėtas dėl patirtų 4 802 760 Lt nuostolių, kurių atsiradimą sąlygojo ekonominė krizė Lietuvoje. Tačiau įstatymų leidėjas žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimą sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia įmonės finansine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi. Turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek ir juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai.

15Kaip matyti iš pateikto įmonės balanso, apeliantas, nors per praėjusius metus ir patyrė ženklių nuostolių, tačiau turi nuosavo kapitalo net už 26 522 192 Lt (b.l. 20-24), įmonė ir toliau vykdo veiklą, yra moki, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad likusios žyminio mokesčio dalies 13 365 Lt sumokėjimas apeliantui yra neįvykdomas. Taigi Vilniaus apygardos teismas, visapusiškai įvertinęs apelianto pateiktus ir turtinę padėtį įrodančius dokumentus, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog apelianto turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai nesudaro pagrindo atidėti apeliantui beveik viso už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

16Apelianto argumentas, jog jis šioje byloje, paduodamas ieškinį, jau yra sumokėjęs 22 000 Lt dydžio žyminį mokestį, todėl jau kartą atlygino valstybei už jos teikiamas teisingumo vykdymo paslaugas, kas suteikia pagrindą prašyti už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalies atidėjimo, yra nepagrįstas, kadangi žyminiu mokesčiu yra atskirai apmokestinami tam tikri įstatyme numatyti teismo atliekami procesiniai veiksmai, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žyminį mokestį yra sumokėjęs pareiškėjas už ieškinį, ar kitus jau teismo atliktus procesinius veiksmus.

17Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

19Palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį nepakeistą.