Byla e2A-75-544/2020
Dėl skolos priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Konsultacijos verslui“ ir atsakovės UAB „Greita spauda“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3848-937/2019 pagal ieškovės UAB „Konsultacijos verslui“ ieškinį atsakovei UAB „Greita spauda“ dėl skolos priteisimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovė UAB „Konsultacijos verslui“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Greita spauda“ 2 879,80 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas (129,60 Eur), skaičiuojamas nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d., 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad 2018 m. sausio 10 d. ieškovės atstovas nuvyko pas atsakovę ir susitarė dėl ES SF finansuojamų priemonių paieškos paramai gauti ir projektų rengimo konsultavimo paslaugų. Konsultavimo paslaugos buvo teikiamos dėl konkrečių reikalavimų, taikomų pareiškėjams teikiant paraiškas pagal atskirus paskelbtus šaukimus atitikimo, kokie sunkumai ir galimybės yra gauti paramą pagal paskelbiamų atskirų priemonių šaukimus bei kokios galimybės teikti paraiškas skelbiamuose tarpvalstybiniuose kvietimuose ir pan. Ieškovė, tinkamai įvykdžiusi paslaugų teikimą, išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitas – faktūras: Serija KV/18-384 – 580,80 Eur; Serija KV/18-385 – 847,80 Eur; Serija KV/18-389 – 726 Eur; Serija KV/18-390 – 726 Eur. 2018 m vasario 14 d. buvo išrašyta paskutinė sąskaita – faktūra, nurodant ją apmokėti per 14 d., tačiau sąskaitos nebuvo apmokėtos. Ieškovė, tikėdama, jog atsakovė sąžiningai atsiskaitys už paslaugas, 2018 m. kovo 22 d. išsiuntė skolų suderinimo aktą dėl 2 879,80 Eur skolos, dėl ko atsakovė pretenzijų nereiškė. 2018 m. birželio 29 d. ieškovė papildomai kreipėsi dėl skolos apmokėjimo. Elektroniniame susirašinėjime atsakovė patvirtino pirmųjų sąskaitų tinkamumą apmokėjimui, tačiau 2 879,80 Eur skolos neapmokėjo, taip pažeisdama pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 580,80 Eur skolą, 26,25 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (607,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 4. Teismas nustatė, kad UAB „Konsultacijos verslui“ išrašė UAB „Greita spauda“ keturias PVM sąskaitas faktūras: 2018 m. vasario 9 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-384 580,80 Eur, prekės pavadinimas „Konsultacijos priemonės „Expo sertifikatas LT“ pareiškėjams taikomų reikalavimų, projekto rengimo klausimais“, 2018 m. vasario 12 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-385 847 Eur, prekės pavadinimas „Konsultacijos dalyvavimo viešųjų pirkimų konkursuose, dokumentų rengimo specifiką pagal naujus Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus“, 2018 m. vasario 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-389 726 Eur, prekės pavadinimas „Konsultacijos priemonės „Interreg LT-LV-BY“ pareiškėjams taikomų reikalavimų, projekto rengimo klausimais“, 2018 m. vasario 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-390 726 Eur, prekės pavadinimas „Konsultacijos priemonės „Interreg LT-RU“ pareiškėjams taikomų reikalavimų, projekto rengimo klausimais“. UAB „Konsultacijos verslui“ 2018 m. kovo 22 d. sudarė tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą dėl 2 879,80 Eur skolos. 5. Teismas konstatavo, jog byloje yra pateiktos tik ieškovės išrašytos sąskaitos už, jos teigimu, atsakovei suteiktas paslaugas, elektroninis susirašinėjimas dėl sąskaitų pateikimo tarp R. G. (ieškovės atstovas) ir D. B. (atsakovės atstovas) bei 2018 m. liepos 9 d. reikalavimas UAB „Konsultacijos verslui“ sumokėti skolą. Byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių sutarties sudarymo aplinkybes, konkrečias sutarties sąlygas, jos vykdymą. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė 2017 m. kovo 7 d. kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu dalyvauti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ mažos vertės pirkime apklausos būdu „Dokumentų blankų pagal specialų užsakymą spausdinimas“. Ieškovė 2017 m. kovo 15 d. el. laišku informavo, kad laimėjusiu pasiūlymu pripažintas UAB „Greita spauda“ pateiktas pasiūlymas. 6. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 847 Eur skolą pagal 2018 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-385 motyvuodamas tuo, kad ieškovės atstovas, teigęs, jog teikė konsultacijas dėl viešųjų pirkimų, negalėjo konkrečiai įvardinti paslaugų turinio, apimties, o 2018 m. vasario 12 d. sąskaitoje faktūroje paslaugos nedetalizuotos, kitų duomenų apie teiktas paslaugas nėra, dėl ko pagal surinktus byloje įrodymus negalima spręsti, kad atsakovė buvo užsakiusi konkrečias konsultavimo paslaugas, o ieškovė sutartas paslaugas, už kurias atsakovė turėtų atsiskaityti, suteikė. 7. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimus priteisti iš atsakovės 726 Eur pagal 2018 m. vasario 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-389 ir 726 Eur pagal 2018 m. vasario 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-390, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė neigia paslaugos užsakymą ir paslaugų teikimą, taip pat liudytojo paaiškinimus, jog pagal šias priemones atsakovė negalėjo gauti paramos pagal jos nurodytus poreikius. Laikė, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė, kaip profesionali savo srities žinovė ES finansinės paramos skirstymo klausimais, suteikė sąskaitose nurodytas paslaugas atsakovei. 8. Teismas sprendė, kad vis dėlto bendradarbiavimas tarp šalių vyko. Įvertinęs bylos kontekstą, byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti 580,80 Eur skolą pagal 2018 m. vasario 9 d. sąskaitą faktūrą Nr. KV/18-384 yra pagrįstas.

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

79. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Konsultacijos verslui“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti skolos dalį pagal PVM sąskaitas – faktūras, Serija KV/18-385 – 847,80 Eur; Serija KV/18-389 – 726 Eur; Serija KV/18-390 – 726 Eur, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. 10. Nurodo, kad skundžiama sprendimo dalis yra nepagrįsta, paremta prielaidomis ir suabsoliutintais, galimai melagingais atsakovės paaiškinimais, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, neatsižvelgta į nagrinėjamos situacijos specifiką, neįvertintos visos klausimui tinkamai išspręsti būtinos teisinės aplinkybės. 11. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į faktines aplinkybes, pagrįstas rašytiniais įrodymais, kad atsakovės darbuotojas sąskaitas faktūras elektroniniame laiške pripažino tinkamomis. Teismo argumentas, jog pats liudytojas patvirtino aplinkybes, kad pagal byloje minimas ES SF finansuojamas priemones atsakovė negalėjo gauti paramos pagal jos poreikius, akivaizdžiai rodo, kad ieškovė domėjosi dėl atsakovės galimybių gauti finansinę paramą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tokiai paramai gauti yra reikalingas kitas juridinis asmuo. Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, jog atsakovė turi ne vieną juridinį asmenį, dėl kurių galimai ir buvo svarstoma galimybė kreiptis dėl ES finansinės paramos gavimo. Todėl teismo padaryta išvada, jog ieškovė šios paslaugos neteikė visiškai, yra teismo spėjimas, neparemtas jokiais rašytiniais byloje esančiais įrodymais. 12. Pažymi, jog po 2019 m. kovo 4 d. vykusio teismo posėdžio liudytojas R. G. gavo atsakymą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM), jog atsakovė į savo buhalterinę apskaitą buvo įtraukusi visas keturias sąskaitas faktūras. Todėl atsakovės direktoriaus išsakyti argumentai, jog šios sąskaitos faktūros buvo nepagrįstos ir galimai neįtrauktos į buhalterinę apskaitą, paneigtos rašytiniais įrodymais. 13. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Greita spauda“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. 14. Nurodo, kad apeliacinio skundo pagrindas nėra tinkamai suformuotas, jame nekonkretizuojami ieškovės teiginiai, nenurodoma, kokias teisės normas pažeidė teismas. Priešingai ieškovės teiginiams, teismas skundžiamoje sprendimo dalyje tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus bei visiškai pagrįstai, nepažeisdamas nei materialinės, nei procesinės teisės normų, konstatavo, jog ieškovė atsakovei nesuteikė paslaugų, iš kurių kildinamas ieškovės reikalavimas. 15. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Greita spauda“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovės UAB „Konsultacijos verslui“ ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi. 16. Atsakovės manymu, sprendimo argumentai dėl paslaugų suteikimo fakto pagal vieną iš sąskaitų yra nepagrįsti, neparemti išsamia faktinių aplinkybių analize bei įrodymų vertinimu, teismo išvados padarytos klaidingai interpretuojant, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis). 17. Teigia, jog bylos šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, atsakovė nepasirašė sutarties, neužsakė paslaugų iš ieškovės, o ieškovė atsakovei nesuteikė konsultacinių paslaugų. Atsižvelgiant į tai, neegzistuoja atsakovės prievolė apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas – faktūras. Nagrinėjamu atveju ieškovės išrašytos sąskaitos buvo pateiktos atsakovei tik kaip pavyzdys, kaip tokios ieškovės paslaugos galėtų būti įvardinamos sąskaitose, kad atsakovė apsispręstų dėl jų teikimo. Nors atsakovės darbuotojas persiuntė ieškovės sąskaitas atsakovės buhalterijos skyriui, tačiau apie tai sužinojęs atsakovės vadovas atsisakė jas apmokėti. 18. Nurodo, kad ginčo sąskaitoje nurodomos tariamai suteiktos paslaugos yra susijusios su ES projektais, dėl kurių finansavimo atsakovė net neturėtų pagrindo teikti paraiškos. Teismas, priimdamas sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo tenkinimo, rėmėsi atsakovės vadovo R. D. paaiškinimais teismo posėdžio metu, kurių metu jis nurodė, kad yra akcininkas kitos įmonės UAB „Laboratorija 1“, kuri buvo įkurta prieš porą savaičių ir kuri šiuo metu nevykdo jokios veiklos, todėl ir šiai įmonei nebuvo reikalingos tariamai suteiktos paslaugos. Nepaisant to, teismas sprendime, kaip vieną iš aplinkybių, patvirtinančią ieškovės paslaugų suteikimo faktą, nurodo tai, jog prieš keletą savaičių buvo įkurta nauja įmonė „Laboratorija 1“. Tuo tarpu nei ieškovė, nei liudytojas R. G. nenurodė ir neįrodinėjo, jog pagal ginčo sąskaitą suteiktos paslaugos buvo susijusios ne su atsakovės, o kokios nors kitos įmonės veikla. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

919. Apeliaciniai skundai atmetami. 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 21. Ieškovė UAB „Konsultacijos verslui“ prašo prie bylos prijungti 2019 m. kovo 4 d. R. G. pranešimą ir 2019 m. kovo 4 d. VMI prie LR FM pranešimą dėl informacijos pateikimo, kurie, jos teigimu, paneigia atsakovės argumentus, jog sąskaitos nebuvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, nes įmonė jų nepripažino. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prie skundo pridėti įrodymai yra apie tai, kad atsakovė į 2018 m. vasario mėnesio sąskaitų registrą buvo įtraukusi minėtas ieškovės išrašytas sąskaitas, neturi esminės reikšmės bylos ir pateiktų skundų išsprendimui, nes juose nėra duomenų apie šalių susitarimą teikti paslaugas, susitarimo turinį, apimtį ir pan. Dėl esminės reikšmės neturinčių įrodymų prijungimo būtų užvilkintas bylos išnagrinėjimas. Esant tokioms aplinkybėms, naujus įrodymus priimti atsisakoma. 22. Apeliacinių skundų esmė – pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pažeidė bei netinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su atlygintinų paslaugų teikimu, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai. 23. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį, paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiką), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. CK 6.722 straipsnyje nustatyta atlygintinų paslaugų teikėjui pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas (šiuo atveju ieškovė) privalėjo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (CPK 178 straipsnis). 24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai apeliančių argumentams, pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, motyvavo teismo sprendimą, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir argumentams, kurių pagrindu buvo nutarta ieškinį tenkinti iš dalies, ir jų visų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų. 25. Pirmiausia, pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nėra nurodoma jokių naujų aplinkybių ar aplinkybių, dėl kurių vertinimo pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne apeliančių naudai, nereiškia, kad byloje esančių įrodymų visuma įvertinta pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir kad ji nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo. 26. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014 ir kt.). 27. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas priteisti skolos dalį pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. KV/18-385 – 847,80 Eur, Nr. KV/18-389 – 726 Eur, Nr. KV/18-390 – 726 Eur, ir ieškinį tenkinti visiškai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pagal šias sąskaitas faktūras ieškovė suteikė sąskaitose nurodytas paslaugas atsakovei. Ieškovė, įrodinėdama tarp šalių buvus sudarytą paslaugų sutartį, remiasi tik išrašytomis sąskaitomis apie atsakovei suteiktas paslaugas, elektroninio susirašinėjimo tarp šalių atstovų duomenimis, reikalavimu sumokėti skolą. Tačiau atsakovė nuosekliai neigia, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl sąskaitose nurodytų paslaugų teikimo ir kad ieškovė sąskaitose nurodytas paslaugas faktiškai suteikė. Šalių paaiškinimams šiuo aspektu esant priešingiems, byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų ir darytų labiau tikėtinomis aplinkybes apie paslaugų sutarties sudarymą, paslaugų užsakymą, jų realų suteikimą, galimai suteiktų paslaugų apimtį, kainą ir pan. Kaip minėta, pagal CK 6.722 straipsnį paslaugų teikėjas privalo pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, pateikti ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, perduoti klientui viską, ką teikdamas paslaugas gavo kliento naudai. Bylos duomenys rodo, kad nei su vienu procesiniu dokumentu nepateikiama aiški informacija apie suteiktas paslaugas, jų teikimo eigą ar gautus rezultatus, taip pat nepateikiamas detalus nurodomos paslaugos suteikimo laikas, nepateikiami rezultatai ir pan. Iš ieškovės pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios tiksliai paslaugos buvo suteiktos, kada šios paslaugos buvo suteiktos ir kita būtina informacija. Be to, iš ieškovės sąskaitų faktūrų taip pat matyti, kad už skirtingų paslaugų teikimą taikomas skirtingas įkainis, nors ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvus kokius nors susitarimus dėl galimai atliktų paslaugų įkainio. 28. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu. PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo – pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo – pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Remtis PVM sąskaita faktūra galima siekiant patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, vertinant ją kartu su kitais įrodymais, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, ar šalis sieja pirkimo – pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Kilus ginčui, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymų visumą: šalių paaiškinimus, PVM sąskaitų faktūrų duomenis, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, kurių visumos pagrindu padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ginčo paslaugos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. KV/18-385, Nr. KV/18-389 ir Nr. KV/18-390 suteiktos nebuvo, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas, yra teisėta ir pagrįsta. 29. Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad visai neegzistuoja atsakovės prievolė sumokėti ieškovei pagal išrašytas sąskaitas faktūras, nes ieškovė atsakovei nesuteikė jokių paslaugų. Vadovaujantis šios nutarties 26 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu įrodymų vertinimo kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tam tikro lygio bendradarbiavimas tarp šalių ieškovei teikiant atsakovei konsultavimo paslaugas, nors ir ne visiškai tiksliai nurodytas 2018 m. vasario 9 d. sąskaitoje faktūroje Nr. KV/18-384, vyko. Byloje nustatyta, kad atsakovė domėjimosi galimybe pagal europines priemones įsigyti spaudos mašinas popieriaus gamybos laboratorijai įkurti, kad šalių atstovai dėl galimybės pasinaudoti europinių priemonių lėšomis kontaktavo, aiškinosi galimybes, byloje neginčijama, kad atsakovė, gavusi minėtą sąskaitą faktūrą, ją priėmė ir įtraukė į apskaitą, o atsakovės vadovas R. D. paaiškino, kad prieš keletą savaičių buvo įkurta nauja įmonė „Laboratorija 1“ ir kt. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas laikė, kad labiau tikėtina, jog paslaugas, nors ir įvardintas sąskaitoje kitu pavadinimu, ieškovė atsakovei suteikė, paslaugų apimtis logiška, paslaugų kaina atitinka liudytojo paaiškinimus, jog įkainiai būdavo 100 – 200 Eur, priklausomai nuo kliento. Kolegijos nuomone, tokios faktinės aplinkybės ir teismo sprendime padarytos išvados nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinio skundo, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 580,80 Eur skolą pagal 2018 m. vasario 9 d. sąskaitą faktūrą. 30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliančių apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 31. Kiti apeliančių skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. 32. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju ieškovė už apeliacinio skundo parengimą turėjo 200 Eur, atsakovė - 617,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Abiejų šalių apeliacinius skundus atmetus, šios jų patirtos išlaidos neatlyginamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė. Už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą atsakovė sumokėjo 653,40 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovei UAB „Greita spauda“ priteistinos iš ieškovės UAB „Konsultacijos verslui“, kurios apeliacinis skundas atmetamas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Konsultacijos verslui“ (juridinio asmens kodas 302468755) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Greita spauda“ (juridinio asmens kodas 300630443) naudai 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 40 euro centų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai