Byla 3K-3-228-313/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties peržiūrėjimo pareiškėjos N. N. bankroto byloje dėl pareiškėjos mokumo atkūrimo plano patvirtinimo ir kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, suinteresuoti asmenys – uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“, „Ūkio banko lizingas“, „General Financing“, „Kauno švara“, „Kauno vandenys“, „Ūkio banko lizingas“, „Būsto valda“, „Lietuvos dujų tiekimas“, „Sergel“, akcinės bendrovės DNB bankas, „Lesto“, SEB bankas, „Citadele“ bankas, „Kauno energija“, bankrutavusios akcinės bendrovės bankas „Snoras“ ir „Ūkio bankas“, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, BIGBANK AS, veikiantis per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, A. N. , antstolis R. B. .

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens bankroto bylos mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūras ir sąlygas bei teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi iškėlė N. N. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrą, be kitų įpareigojimų, teismas taip pat nustatė keturių mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį turi būti tenkinti fizinio asmens kreditorių reikalavimai ir pateikiamas tvirtinti N. N. mokumo atkūrimo plano projektas. Bankroto proceso metu patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, kurių bendra suma – 58 588,35 Eur.
  3. 2015 m. kovo 5 d. teisme gautas bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti pareiškėjos N. N. 2015 m. sausio 15 d. mokumo atkūrimo planą ir panaikinti ketvirtojo kreditorių susirinkimo 2, 3 darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus, išsprendžiant klausimus iš esmės. Bankroto administratorius prašė patvirtinti 5072,94 Eur administravimo išlaidų ir 8100 Eur jam atlyginimą. Nurodė, kad 2015 m. vasario 17 d. vykusiame ketvirtajame kreditorių susirinkime buvo nepritarta 2015 m. sausio 15 d. mokumo atkūrimo plano projektui ir nepatvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Kreditoriai, balsuodami „prieš“, nesirėmė plano neatitiktimi įstatymo reikalavimams ar negalimumu jo įgyvendinti, sprendimą grindė subjektyviais samprotavimais, esą planas naudingas ne kreditoriams, bet administratoriui ir fiziniam asmeniui, kad neužtikrintas kreditorių ir bankrutuojančio asmens interesų balansas. Pateiktas tvirtinti plano projektas yra parengtas atsižvelgiant į fizinio asmens turtinę padėtį, jis (plano projektas) maksimaliai suderina fizinio asmens, kreditorių ir administratoriaus interesus: fizinis asmuo gali patenkinti savo būtinuosius poreikius, administratorius gauna teisingą atlyginimą, o kreditoriai atgauna dalį skolos, be to, jie gaus papildomą naudą ateityje, kai fizinis asmuo atkurs savo mokumą. Administravimo išlaidų sąmata yra tinkamai pagrįsta bei detalizuota ir negali būti keičiama vien dėl deklaratyvių teiginių.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi prašymą atmetė, nepatvirtino N. N. 2015 m. sausio 15 d. mokumo atkūrimo plano, pareiškėjos N. N. bankroto bylą nutraukė.
  2. Teismo vertinimu, mokumo atkūrimo plane nurodytų bankroto administravimo išlaidų ir atlyginimo bankroto administratoriui dydis neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų ir neužtikrina administratoriaus bei bankrutuojančio asmens kreditorių interesų pusiausvyros.
  3. Teismas pažymėjo, kad pagal pateiktą planą bankroto proceso metu iš esmės bus tik parduodamas skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas, o gautos lėšos paskirstomos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti. Jokių kitų reikšmingų pajamų nėra numatoma gauti. Teismo vertinimu, toks siūlomas bankroto procesas išimtinai palankus skolininkei ir užtikrina tik jos interesų apsaugą, nes kreditorių reikalavimų padengimo dalis būtų mažesnė nei vykdant priverstinį išieškojimą, kadangi iš lėšų, gautų pardavus turtą, bus atskaitoma gana didelė dalis administravimo išlaidoms padengti. Turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininkės mokumui atkurti, nes jai nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius, o vien tik skolininkei priklausančiam turtui realizuoti bankroto procedūros nėra būtinos.
  4. Teismas konstatavo, kad kreditorių sprendimas nepritarti pateiktam tvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planui bei administravimo išlaidų sąmatai yra pagrįstas.
  5. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį paliko nepakeistą.
  6. Teismo vertinimu, mokumo atkūrimo plane nurodytų bankroto administravimo išlaidų ir atlyginimo bankroto administratoriui dydis neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų, nes bankroto administravimo išlaidų suma (administravimo išlaidos ir atlyginimas bankroto administratoriui), kurią pagal planą pareiškėja turės sumokėti bankroto procese, yra 12 329,40 Eur, o planuojama patenkinti visų kreditorių reikalavimų proceso metu suma yra 16 441,54 Eur, t. y. bankroto administravimo išlaidoms dengti planuojama panaudoti 46 proc. lėšų iš bankrutuojančio asmens pajamų ir turto.
  7. Teismas pažymėjo, kad skirtumas tarp pareiškėjos išlaidų (paliekama suma būtiniesiems poreikiams tenkinti (4464,36 Eur) ir pajamų (metinis darbo užmokestis (4692 Eur) sudaro 227,64 Eur, jo nepakanka pirmąja eile padengti net 480 Eur administravimo išlaidų (Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 22 straipsnio 5 dalis), tai reiškia, kad, pardavus bankrutuojančio asmens turtą, visiškai nelieka lėšų planuojamiems kreditorių reikalavimams (113,82 Eur) patenkinti.
  8. Teismo vertinimu, pareiškėja, būdama sveika ir darbinga, gana ilgą laiką (nuo 2012 m.) tenkindamasi tik 391 Eur dydžio darbo užmokesčiu per mėnesį, yra pasyvi, nerūpestinga ir nenorinti imtis jokių aktyvių veiksmų didesnėms pajamoms gauti, iš kurių būtų dengiamos jos pačios poreikių tenkinimo išlaidos ir bent dalis skolos kreditoriams bei administravimo išlaidų.
  9. Teismas konstatavo, kad pareiškėja apskritai nėra suinteresuota dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityti su kuo daugiau kreditorių ir kuo didesne apimtimi, nes bankroto procese yra apsiribojama tik jos nekilnojamojo turto pardavimu, o vien tik skolininkei priklausančiam turtui realizuoti bankroto procedūros nėra reikalingos (turtą parduoti galima ir vykdant priverstinį išieškojimą).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu pareiškėja N. N. prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis panaikinti ir priimti naują sprendimą – patvirtinti mokumo atkūrimo planą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai neišsprendė dalies pareiškėjos reikalavimų, t. y. bylą išnagrinėjo ne iš esmės. 2014 m. rugsėjo 3 d. vykusiame kreditorių susirinkime mokumo atkūrimo plano projektui buvo pritarta, todėl jis turėjo būti tvirtinamas per 15 dienų rašytinio proceso tvarka priimant neskundžiamą nutartį (FABĮ 8 straipsnio 6, 9 dalys). Tačiau teismas, atsižvelgęs į kreditorių mažumos nuomonę, surengė žodinį bylos nagrinėjimą, pareikalavo papildomų įrodymų ir įpareigojo patikslinti mokumo atkūrimo planą – vykdant šį teismo įpareigojimą jis tikslintas kelis kartus, tačiau pakeitimams kreditoriai nepritarė. Taigi teismai turėjo svarstyti klausimą dėl galimybės patvirtinti mokumo plano projektą, kuriam pritarta 2014 m. rugsėjo 3 d. vykusiame kreditorių susirinkime, tačiau, neišnagrinėję šio klausimo, bankroto bylą nutraukė.
    2. Apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota, daugeliu atveju pažodžiui perrašyta pirmosios instancijos teismo nutartis, todėl teismas pažeidė CPK 14, 21, 302 straipsnių nuostatas, o jo nutartis yra absoliučiai negaliojanti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
    3. Teismų išvados, kad tikslingesnis būtų priverstinis išieškojimas, nes bankroto proceso metu kreditorių reikalavimų padengimo dalis būtų mažesnė, nei vykdant priverstinį išieškojimą, įrodo, jog kasatorė buvo diskriminuojama dėl turtinės padėties – teismai be teisinio pagrindo apribojo jos teisę atkurti mokumą, kad kreditoriai (finansiškai stiprūs subjektai), vykdant išieškojimą, gautų didesnę materialinę naudą. Tokiu būdu teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, nustatantį, kad naudojimasis konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais, bei Konstitucijos 29 straipsnį, įtvirtinantį, kad teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
    4. Teismai pažeidė proporcingumo principo reikalavimus, nes palikdami kreditoriams teisę išsiieškoti skolas įstūmė kasatorę į beviltišką padėtį: neišieškomos pajamų dalies neužteks būtiniesiems poreikiams patenkinti; pardavus būstą, ji bus priversta tapti bename ir tebeliks skolinga. Kreditoriams sugrąžinta skolos dalis nebus didelė, nes įsipareigojimai gerokai viršija turimo turto vertę, be to, pirmąja eile bus dengiamos palūkanos, delspinigiai ir vykdymo išlaidos. Teismai nevertino, kad kasatorė tiek skolinimosi, tiek skolų išieškojimo metu dirbo toje pačioje įmonėje, ėjo tas pačias pareigas, išieškojimai nebuvo sėkmingi daug metų, nes, mirus bendraskoliui, ji viena grąžinti skolų neturi finansinių galimybių. Byloje yra duomenų, pagrindžiančių, kad vykdant skolų išieškojimą kasatorės skolos ne mažėjo, o priešingai, kelis kartus padidėjo.
    5. Administravimo išlaidų dydis nėra pagrindas nutraukti bankroto bylą, nes jį nustatė ne kasatorė, o bankroto administratorius. Kasatorei nepavyko rasti bankroto administratoriaus, teikiančio paslaugas už mažesnę kainą, tokių duomenų nenurodė nei kreditoriai, nei teismai. Bankroto bylos gali būti nutraukiamos dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio tik tuo atveju, kai yra konkrečių duomenų, kad kitas bankroto administratorius sutiktų atlikti procedūrą pigiau, o fizinis asmuo atitinkamo administratoriaus paslaugomis nesinaudoja be pateisinamų priežasčių. Ne nuo bankrutuojančio asmens priklausančių priežasčių jo padėtis iš esmės pabloginama – nutraukus bankroto bylą, palūkanos ir delspinigiai skaičiuojami nuo bankroto bylos iškėlimo dienos (FABĮ 10 straipsnio 3 dalis), asmuo praranda bankroto administratoriui sumokėtą sumą (FABĮ 6 straipsnio 3 dalis 4 punktas).
    6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015 (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo) suformuluota taisyklė, kad negalima teismų sprendimų grįsti abstrakčiais teiginiais apie hipotetines galimybes, tačiau nagrinėjamu atveju teismai ignoravo faktinius duomenis, jog ji nemoka valstybinės kalbos, Rusijos Federacijoje įgijusi tik vidurinį išsilavinimą, nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką dirba AB „Freda“ darbininke (visu etatu, pamainomis), kitokio darbo patirties neturi, ir kasatorės padėtį vertino remdamiesi hipotetinėmis galimybėmis. Žinodamišias faktines aplinkybes, teismai turėjo pagrįsti, kuo paremtos prielaidos apie galimybes užsidirbti daugiau ir kodėl šiuo atveju darbas pagal sutartį nėra vertinamas kaip pakankamai aktyvūs veiksmai ar pakankama priemonė mokumui atkurti. Žemesnės instancijos teismų praktika koreguotina, nes ji neatitinka nei FABĮ įtvirtintų normų (suteikiančių teisę bankrutuoti net ir bedarbiams), nei protingumo kriterijų – nuskurdęs asmuo neturi pajamų ar sugebėjimų užsiimti verslu, dalyvauti azartiniuose žaidimuose jam draudžiama (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punktas), o kitų teisėtų būdų gauti pajamų objektyviai nėra.
  2. Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai tinkamai nustatė, kad kasatorės parengtas ir pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų: nėra nurodytos kasatorės mokumo atkūrimo priemonės, nustatyta administravimo išlaidų sąmata yra nepagrįstai didelė. Kasatorė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tvirtinti jos 2014 m. rugpjūčio 13 d. mokumo atkūrimo planą, kuriam buvo pritarta 2014 m. rugsėjo 3 d. kreditorių susirinkime, kvestionuoja įsiteisėjusios Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-528-737/2014, teisėtumą. Šia nutartimi buvo nutarta netvirtinti kasatorės mokumo atkūrimo plano ir nustatytas terminas jo trūkumams pašalinti. Nei kasatorė, nei jos bankroto administratorius per įstatyme nustatytą terminą neskundė nurodytos nutarties apeliacine tvarka. Priešingai, vykdydama teismo įpareigojimą, kasatorė tikslino mokumo atkūrimo planą.
    2. Teismų sprendimai nepatvirtinti kasatorės parengto mokumo atkūrimo plano ir nutraukti bankroto bylą buvo siejami su tuo, kad parengtas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, o ne su kasatorės diskriminavimu dėl turtinės padėties. Kasatorės mokumo atkūrimo planas neatitinka bankroto procedūros tikslo, kad nauda būtų ne tik fiziniam asmeniui, bet ir kreditoriams, kurie turi turėti realią galimybę patenkinti bent dalį reikalavimų, nes jame nustatytas iš esmės visiškas skolų panaikinimas: kasatorė neketina imtis jokių priemonių papildomoms lėšoms gauti (nenumatoma ieškoti geriau mokamo darbo arba persikvalifikuoti), todėl tokio plano patvirtinimas iš esmės pažeistų kasatorės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą.
    3. Bankroto administratorių, kuris buvo paskirtas administruoti kasatorės bankroto procedūrą, iškėlus bankroto bylą pasiūlė pati kasatorė. Tai reiškia, kad, pasirinkdama bankroto administratorių, ji galėjo ir turėjo žinoti, kokią administravimo išlaidų sumą reikės mokėti už bankroto proceso administravimą, ir įvertinti, ar turės galimybių padengti tokias administravimo išlaidas. Be to, būtent kasatorė yra atsakinga už mokumo atkūrimo plano parengimą, todėl atmestini kaip nepagrįsti jos argumentai, kad ji neturėjo jokių galimybių koreguoti administravimo išlaidų sąmatą. Vien ta aplinkybė, kad bankroto administratorius yra pelno siekiantis asmuo, neteikiantis nemokamų paslaugų, nereiškia, jog bankroto procesas yra skirtas tik bankrutuojančio asmens ir bankroto administratoriaus interesams patenkinti.
    4. Apeliacinės instancijos teismo nutartis išsamiai ir suprantamai motyvuota. Teismai, spręsdami klausimą dėl kasatorės mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, vadovavosi parengtame plane nurodyta informacija bei kreditorių paaiškinimais dėl plano tvirtinimo ir įgyvendinimo galimybių.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl mokumo atkūrimo plano rengimo ir tvirtinimo procedūros bei skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros

  1. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. pareiškimą dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-263-706/2015).
  2. Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. FABĮ 7 straipsnyje nustatyti mokumo atkūrimo plano reikalavimai. Jį parengęs bankrutuojantis fizinis asmuo planą pateikia bankroto administratoriui, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Kai kreditorių susirinkimas pritaria mokumo atkūrimo planui, tai jis teikiamas teismui patvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatyme nustatyta plano tvirtinimo procedūra (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus ar fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šiame straipsnyje nustatytą terminą plano projektui pateikti.
  3. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan.
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. pareiškimą dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-263-706/2015).
  5. Byloje teismų ištirtos ir įvertintos pareiškėjos N. N. bankroto bylos mokumo atkūrimo plano svarstymo kreditorių susirinkimuose ir jo (mokumo atkūrimo plano) tikslinimo aplinkybės. Kasatorė nurodo, kad, 2014 m. rugsėjo 3 d. kreditorių susirinkimui pritarus mokumo atkūrimo planui, teismas privalėjo jį patvirtinti, o ne, surengus žodinį bylos nagrinėjimą, netvirtinti plano ir bankroto bylą nutraukti.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasatorės argumentai yra nepagrįsti. FABĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas kreditorių susirinkimo protokolą per 5 darbo dienas po susirinkimo pateikia bankroto administratoriui. Bankroto administratorius, gavęs kreditorių susirinkimo protokolą, per 3 darbo dienas šį protokolą ir plano projektą su išvada pateikia teismui. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, per 15 dienų rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl plano. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju teismas priima nutartį dėl plano tvirtinimo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
  7. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad minėtų procedūrų buvo laikytasi. Teismas, išanalizavęs mokumo atkūrimo plano projektą, 2014 m. spalio 30 d. nutartimi nurodė pataisyti jo trūkumus ir tam nustatė dviejų mėnesių terminą (nors kreditoriai ir buvo pritarę mokumo atkūrimo planui). Svarstant pataisytą plano projektą, teismo nesaistė nei minėta nutartis, nei ankstesnis kreditorių pritarimas plano projektui, nes skundžiama nutartimi teismas pasisakė dėl kito, t. y. jau pataisyto, mokumo atkūrimo plano (kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė) atitikties įstatymui ir kreditorių interesams. Teismas nustatė, kad pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodyta priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, bankrutuojančiam asmeniui nėra nustatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, plane nustatytos neproporcingai didelės bankroto administravimo išlaidos.
  8. Mokumo atkūrimo planui kreditoriai nepritarė net tris kartus, visada nurodydami iš esmės tą pačią priežastį – kad plane nustatytos per didelės administravimo išlaidos. Minėta, kad fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, todėl teismas, nustatęs, kad tokios pusiausvyros nebuvo laikytasi (administravimo išlaidoms numatyta skirti 46 procentus visų lėšų), teisingai sprendė, kad toks mokumo atkūrimo planas neatitinka bankroto proceso tikslų ir kreditorių interesų.
  9. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, mokumo atkūrimo vykdymo ataskaitoje turi aiškiai atsispindėti, kaip bankrutuojantys fiziniai asmenys šias pareigas vykdė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž. ir T. Ž. pareiškimus dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-190-706/2015).
  10. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos mokumo atkūrimo plane nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, nėra nurodyta jokių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, plane nustatytos neproporcingai didelės bankroto administravimo išlaidos (žr. šios nutarties 6, 9, 10 punktus).
  11. Kvestionuodama šias teismų išvadas, kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad ji buvo diskriminuojama dėl turtinės padėties. Teisėjų kolegija laiko šį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu. Bendrąja prasme „diskriminuoti“ reiškia „(iš)skirti“. „Tarptautinių žodžių žodyne“ viena iš pateikiamų diskriminacijos sąvokų yra: „diskriminacija [lot. discriminatio – padalijimas, atskyrimas] apibrėžiama kaip teisių mažinimas arba atėmimas asmenims ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos“. Teisine prasme terminas „diskriminuoti“ yra daug siauresnis ir reiškia tik tokį nepalankų asmens vertinimą, kuris yra draudžiamas dėl įstatyme nurodytų priežasčių. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime išaiškino, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.
  12. Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai sprendė, kad bankrutuojanti N. N. mokumo atkūrimo plane nenurodė jokių galimybių kelti savo kvalifikaciją, didinti uždarbį ir taip kuo daugiau prisidėti prie kreditorių poreikių tenkinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiausia visi bankrutuojantys asmenys, o ne tik pareiškėja N. N., privalo būti aktyvūs, t. y. imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, sąžiningai naudotis jiems bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to pareiškėja, kuriai netaikoma išimtis, turi pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros, o ne tikėtis, kad jos bankroto procese galima apsiriboti tik jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimu. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, kuriame nustatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
  13. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, teismas turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje pareiškėjo V. K. bankroto byloje dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-128-378/2016).
  14. Nagrinėjamu atveju kreditorius AB DNB bankas nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui ir priede prie balsavimo raštu biuletenio pateikė savo pastabas, nurodydamas, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnyje keliamų reikalavimų: nėra nurodytos kasatorės mokumo atkūrimo priemonės, nustatyta administravimo išlaidų sąmata yra nepagrįstai didelė. Teismas, tinkamai įvertinęs kreditoriaus nurodytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėja (kasatorė) po kreditorių nevienkartinio nurodymo nedėjo jokių pastangų planui pataisyti, pagrįstai bankroto procedūrą nutraukė.
  15. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, ir pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjos mokumo atkūrimo planą ir nutraukęs fizinio asmens bankroto bylą, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias plano tvirtinimo procedūrą.

13Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

  1. Kasatorė nurodo, kad, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, kaip neatitinkantis absoliučių reikalavimų, nes jis yra nemotyvuotas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  2. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; kt.).
  4. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, par. 30, 27, Rugsėjis, 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain ir Hiro Balani v. Spain, 1994 m. gruodžio 9 sprendimą; Higgins ir Others v. France,1998 m. vasario 19 d. sprendimą). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą).
  5. Nagrinėdama kasatorės skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Grūduva“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-277/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Statva“ v. UAB „Magna Baltija“, bylos Nr. 3K-3-298-687/2015; kt.).
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamoje teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 24,09 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti iš pareiškėjos N. N. (a. k. ( - ) 24,09 Eur (dvidešimt keturis Eur 9 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai